Naujausias Pasaulinės sveikatos organizacijos tyrimas, atliktas 2006-aisiais metais, parodė, jog Lietuva yra tarp šalių, kuriose vaikai patiria patyčias ir tyčiojasi iš kitų. Šalies rezultatai pagal patyčių mastą nekrenta žemiau ketvirtos vietos, o Lietuvoje patyčių mastas vidutiniškai siekia 30 proc. Patyčios yra rimta problema, taip mano ir Vilniaus Vaikų linijos psichologė, projektų koordinatorė Jurgita Smiltė Jasiulionė. Reaguodama į patyčių problemą Lietuvoje, Jurgita kartu su kolega Robertu Povilaičiu tapo vieni iš kampanijos „Be patyčių“ iniciatorių. Projektas startavo 2004 metais.
Anksčiau buvo manoma, kad patyčios yra toks įprastas reiškinys, jog į tai net nereikia reaguoti - esą vaikai taip žaidžia, juokauja. Kai prieš ketverius metus pradėjome kalbėti apie patyčias kaip apie rimtą problemą, sulaukėme reakcijų, esą tai ne problema, o normalus vaikų brendimui būdingas dalykas. Daugelis visuomenių skirtingu metu praregi ir įvardija patyčias kaip rimtą problemą. Švedai ir norvegai tai pastebėjo 8-ajame dešimtmetyje, kuomet 3 paaugliai nusižudė - tuomet buvo susidomėta, kaip čia atsitiko, kodėl įvyko savižudybės. Paaiškėjo, kad tai nutiko dėl nuolatinio bendraamžių priekabiavimo.
Minėjote, jog yra nuomonė, kad iš patyčių išaugama ir nereikėtų tam skirti tiek daug dėmesio. Taip, vaikai išauga iš patyčių, tiktai neaišku, į ką. Kad vaikai išaugtų iš patyčių ta pozityviąja linkme, t. y., kad nebesityčiotų arba nebepatirtų patyčių, reikalinga sisteminga pagalba. O jeigu viską paliekame, nesikišame ir galvojame, kad vaikai tai tiesiog išaugs - mes kuriame agresyvią visuomenę. Iš kur atsirado agresyvūs suaugusieji, kurie yra gatvėje, iš kur atsirado pikti tėvai, kurie auklėja savo vaikus netinkamais metodais? Jei nesiimame priemonių, patyčios tęsiasi. Gal problema ir keičiasi, modifikuojasi, nebelieka tokia akivaizdi ir plika akimi pastebima kaip vaikų tarpe, bet ji lieka.
Patys vieni vaikai to neturėtų daryti. Labai svarbu, kad vaikas tokioje situacijoje neliktų vienas. Ir būtent dėl to didžiąją mūsų kampanijos dalį mes kreipiame ne į pamokymus, jog negražu tyčiotis, bet visų pirma į suaugusiuosius. Pastebime, kad vaikai dažnai kreipiasi į suaugusius pagalbos, bet jos tiesiog nesulaukia, arba suaugę nežino, kaip vaikui padėti, arba išvis nemano, kad į šiuos pagalbos prašymus reikėtų reaguoti. O pirmučiausia, ką vaikas pats gali padaryti, kai nesugeba apsiginti, - tai kreiptis pagalbos į kitus žmones, į artimuosius, kurie yra šalia. Tai gali būti ne tik šeimos narys, bet ir bet koks patikimas suaugęs - mokyklos mokytojas, socialinis pedagogas, psichologas ar kitas žmogus, kuriuo vaikas pasitiki.
Išties ši problema turėtų būti sprendžiama klasėje, mokykloje. Pagalba efektyvi tik tada, kai yra tinkamai reaguojama toje aplinkoje, kurioje patyčios vyksta. Mes galime vaiką pamokyti, kaip išvengti patyčių arba kaip į jas reaguoti - pavyzdžiui, bandyti nekreipti dėmesio, arba atsakyti ne agresyviai, o įvardijant: „Man tai nemalonu, liaukis“, bet tam, kad patyčios išvis liautųsi, reikia dirbti su visa klase ir visa klasės atmosfera, nes dažniausiai patyčios vyksta būtent klasėje.
Labai dažnai nutinka taip, kad vaikas, iš kurio tyčiojamasi, iškeliamas į kitą mokyklą ar klasę. Tada dažnai mokytojai pastebi, jog toje klasėje, iš kurios vaikas buvo iškeltas, atsirado nauja auka. Kai atsiranda tarsi tuščia vieta, o su klasės atmosfera nedirbama, pasirenkamas kitas patyčių objektas.
Dar labai svarbu, kad sprendimo, ką daryti su patyčiomis, tėvai nepriimtų vieni patys. To vaikai labai bijo ir dažnai baiminasi. Telefonu kalbėdami su vaikais mes neretai išgirstame juos sakant, kad kai aš papasakojau mamai apie patyčias, ji nuėjo į mokyklą ir viskas pasidarė dar blogiau, nes visi sužinojo, kad aš pasiskundžiau. Blogai ne pats faktas, kad mama nuėjo į mokyklą. Blogai yra tai, kad vaikas šitame sprendime greičiausiai nedalyvavo. Taigi rimta pagalba iš tiesų turėtų būti vykdoma dialogo principu. Kai vaikas papasakoja apie savo bėdą, mes kartu su vaiku nusprendžiame, ką daryti toliau. Tai reiškia, kad mama ar tėtis gali siūlyti vaikui, ką daryti toliau. Kartais vaikas nenori, kad tai būtų iš karto pasakoma mokytojai, kartais jam norisi gal tik pasikalbėti, paklausti, kaip jam reaguoti.
Bet vis dėlto svarbu pasakyti vaikui, kad patyčių galima išvengti tik tada, kai klasėje bendrai visi įvardija patyčias kaip problemą. Ne visada apie viską reikia viešai kalbėti klasėje, išsakant visus atvejus, kada iš konkretaus vaiko buvo tyčiotasi. Tačiau svarbu įvardinti, kad patyčios yra, kad jos vyksta.
Geriau paklauskime, o kas nutinka, kad vaikas nebekalba, nebesidalina problemomis? Pradinukai labai daug kalba apie savo rūpesčius. Suaugę į mažų vaikų pasakojimus apie tai, kad kažkas juos pastūmė ar kad kas nors sulaužė jų pieštuką, dažnai reaguoja ne visai tinkamai sakydami, kad vaikai kalba apie visokius nereikšmingus dalykus, niekalus. O tai ir gali lemti vaiko spendimą daugiau nebeatsiskleisti, nebesidalinti.
Dažnai vaikai neišklausomi dar ir dėl to, kad tėvai, sunkiai dirbę ir grįžę namo vėlai vakare, savo vaikų tik paklausia, ar viskas gerai, ar negavo dvejetų ir pan. Ir viskas.
Dar kitas dalykas yra vertybinė krizė. Visuomenėje įvardijama, kad šeima nebėra tokia stipri kaip anksčiau. Skriaudėjo pozicijoje vaikai atsiduria dėl skirtingų priežasčių. Viena grupė taip elgiasi dėl to, kad jų namuose yra daug agresijos. Bet yra kita vaikų grupė - tai vaikai lyderiai. Jie puikiai žino socialines ribas, pageidaujamą, nepageidaujamą elgesį, jie yra socialiai labai kompetentingi ir patyčias išnaudoja savo statusui stiprinti. Tačiau išnaudoja tai netinkamu būdu.
Tėvams galiu pasakyti: taip, reikės daug kantrybės. Kai vaikas taip elgiasi, jis dažniausiai neina į dialogą su tėvais. Be abejo, tai reiškia, kad kažką tėvai auklėjime pražiūrėjo. Galbūt reikėtų kiek įmanoma ramiau aiškiai įvardinti tą faktą, kad vaikas tyčiojasi. Pasakyti vaikui, kad aš žinau, jog tu tyčiojiesi iš kitų. Šnekėsim, aiškinsimės su tavimi apie tai.
O kaip reaguoja vaikai, kurie nesityčioja, nepatiria patyčių, bet jas mato? Tie vaikai, kurie mato patyčias, labai skirtingai į tai reaguoja ir tai išgyvena. Vėlgi, reikėtų drąsos skatinti pradėti patyčias stabdyti. Greitai paaiškėja, kad kai vienas pradeda nepritarti patyčioms, klasėje atsiranda dar bent keli, kurie irgi tam nepritaria. Tėvai galėtų padėti vaikams paaiškindami, kad abejingumas - tai paskatinimas vykti patyčioms ir toliau. Reikia drąsos pasakyti, kad aš tam nepritariu ir drąsos parodyti draugiškumą tam vaikui, iš kurio yra tyčiojamasi, drąsos pasipriešinti kolektyvinei nuomonei, kuri realiai yra net nekolektyvinė, bet primesta kelių žmonių. Reikėtų kalbėtis su vaiku, pavyzdžiui, paklausiant, ar reikia reaguoti, kai matai gatvėje mušant žmogų - tai gerai ar blogai? Daug kam net nekyla abejonių, jog tai blogai ir kad reikia padėti, reikia pranešti policijai.
Gitana su vyru išsiskyrė jiems auginant mažametį sūnų. Tai įvyko prieš dešimt metų. Tai pasakojimas apie už uždarų durų šeimoje vykstantį smurtą, nuo kurio nusisuka kasdien laiptinėje sutinkami kaimynai, o artimiausia aplinka dažnai reikalauja ištvermės ir kantrybės. Ši istorija galėtų būti viena iš tų retai girdimų, nors taip dažnai nutinkančių.
„Kad ir bendras turtas, bet viename bute gyventi su smurtautoju vyru, kuris yra mėgėjas svečių parsivesti, išgerti, yra sunku. Išvažiavau iš Lietuvos tam, kad nebūtų kontakto su juo. Sugrįžkime į anuos laikus Lietuvoje. Draugystės su vyru pradžioje smurto prieš mane ar kažko panašaus nebuvo. Viskas pasimatė, kai pradėjome kartu gyventi. Susituokėme po metų pažinties, gimė vaikutis. Tiesa, prieš pradedant gyventi kartu, jis pradėjo taip keistai smurtauti - tarsi prieš save. Kuomet jis išgerdavo ir aš pasakydavau, kad skirsimės, jei tai tęsis, jis sakydavo, kad eis skandintis. Psichologinis smurtas, spaudimas toks. Kuomet vaikui buvo treji metukai, jis pirmą kartą ranką pakėlė prieš mus. Iškart planavau skirtis. Buvau nusprendus - viskas griežtai, jokių atleidimų, nieko. Bet jo tėvas įkalbėjo likti: „Viskas juk gerai, nieko jums netrūksta, o ir mažas vaikas. Dabar paimti taip ir išsidraskyti…“ Nereikėjo jo klausyti - bet jauni buvom: „Ai, gal pasikeis“. Buvo pasikeitęs. Stengėsi, laikėsi, bijojo išgerti. Pats suprato, kad kai išgeria ir būna tas „kabliukas“, nebesustabdo savęs.“
Smurtas visada būdavo išgėrus? Jis gal viduje ir turėjo tos agresijos, bet tai nesireiškė, jei nebuvo išgėręs. Galbūt žmonės valdosi, bet išgėrę vadžias atleidžia. Vaikystėje jo mama labai juos traumuodavo - skriaudė, mušė. Dabar jau amžiną jai atilsį. Gal pas tokius žmones visa tai yra užprogramuota nuo vaikystės? Jei pasakydavai žmonėms, kad vyras turėjo polinkį į smurtą, niekas nepatikėdavo. Jis atrodo tylus, iš jo žodžio neišpeši.
Moteris prieš tai turi būti pasiruošus. Įsivaizduokite, vaikui buvo treji - juk negalėjau staigiai viską mesti ir išeiti kažkur gyventi. Turėjau apgalvoti kur eit, kur naktį praleisti su vaiku. O išsiskyriau, kai vaikui buvo šeši metukai. Tada buvau tam pasiruošusi: buvau susiradus darbą, turėjau pagrindą po kojom. Galėjau išeiti ir išsinuomoti savo būstą. Žinau, kad dauguma moterų tų galimybių neturi. Supratau, kad ateity tai pasikartos. Nebūna juk taip, kad tik vieną kartą. Jam visada sakiau, kad „jei tu nesustosi, nedirbsi pats su savim, mes išsiskirsim“. Nėra taip paprasta, kaip kiti sako - paėmei ir išsiskyrei, susidėjai lagaminus ir išėjai.
Jis vaikui pareiškė: „Va, matai, mamytė mane palieka“. Kai išeidinėjom, jis buvo susilaužęs koją - ji sugipsuota, įdėti didžiausi varžtai. Jis sakė: „Pasižiūrėk kaip tu palieki mane, aš net valgyt negalėsiu pasidaryti“. Toks psichologinis „važiavimas“, kuriam daugelis pasiduoda. Aš tam buvau pasiruošusi, todėl pasakiau: „Ne.“
Ne, pusseserė - turbūt, vienintelė. Visi sakė, kad nereikia skirtis. Nelabai turėjau, kas galėtų padėti. Mama irgi nelabai turėjo kaip, gyveno su antru vyru pas jį, neturėjo iš ko padėti. Pas mus šeimoje visi: mama, seneliai išgyvenę daug, jie nelinkę priimti tokių sprendimų. Šeimoje visur smurtas. Ir mamos šeimoje taip buvo. Kaip užburtas ratas: aš užaugau smurte, mama gyveno smurte, mamos sesuo, mano teta irgi. Stiprybės turėjau gal dėl to, kad daug metų, apie trylika, sportavau, buvau rankininkė. Todėl turiu užsispyrimo. Gal tai mane skatino užsibrėžti, kad gyvenime reikia kažką keisti, nes kitaip nieko nebus. Buvo labai sunku, norėjosi išeiti į mišką ir rėkti ne savu balsu. Vyras iki galo nesutiko, nėjo į teismus, perkėlinėjo posėdžius, nedalyvavo nei vienam teismo posėdyje, nesitikėjo, kad be jo mus gali išskirti.
Kokie tavo santykiai su pussesere? Pusseserė mane visada palaikė ir drąsino, kad reikia skirtis. Sakė, jeigu tik reiks - atvažiuok, padėsim, priimsim. Dažnai pas ją nuvažiuodavau, turėjau palaikymą. Mes užaugome kartu. Ji padėjo ir darbą Londone susirasti. Nejuokinga, kai neturi kur išeiti. Kur dėsiesi su mažu vaiku? Pokalbių su pussesere buvo daug. Ji mane suprato, nes abiejų praeitis buvo panaši - matėme ir savo tėvų gyvenimą, jos tėvas, mano patėvis, buvo žiaurus. Vėliau, į senatvę, kai vyrai jau aprimsta, moterys ima smurtauti.
Aš iš dalies padariau tai dėl vaiko. Vieną kartą, kai mes susistumdėm, vaiką laikiau ant rankų. Ir sūnus pasakė: „Tėti, aš tau taip pat padarysiu užaugęs, kaip tu dabar darai mamai“. Tuomet susimąsčiau, kam dabar gyventi tokį gyvenimą ir auginti sūnų, kuris užaugs ir elgsis taip pat kaip buvęs vyras. Tarsi drakonas, pasižiūrėjęs į veidrodį ir matantis drakoną.
Dažnai galvojama, kad žmonės palieka Lietuvą dėl geresnių atlyginimų. Bet jūsų atveju buvo kitaip - jūs norėjote pradėti naują gyvenimą. Taip, atsidūriau toli nuo smurto. Neišvažiavau dėl pinigų. Man jų užteko ir Lietuvoje. Šiaip nebūčiau išvažiavus. Kai skyriausi, labai skaudu buvo, kad valdžia Lietuvoje nėra suinteresuota padėti tokioms šeimoms. Gal dabar yra kitaip, po šitiek metų gal kažkas pasikeitė. Kai vyksta skyrybos šeimoje su mažamečiu vaiku, manau, vaikų teisių specialistai turi dalyvauti ir akylai žiūrėti, kas kaip elgiasi. Tarkime, mano vaikas negalėdavo įeiti į namus. Būdavo taip, kad jei vyras pirmas grįždavo namo, aš turėdavau ieškoti nakvynės kitur, mūsų neįleisdavo. O vaikas ėjo į pirmą klasę. Įspėti vyrą, paaiškinti, kad jis negali taip elgtis. Vaikas pareina iš mokyklos ir negali užeiti į namus, nes ten tėvas baliavoja, parsivedęs draugę namo.
9 metus gyvenate Anglijoje. Yra. Bet čia, Anglijoje, kitoks požiūris - jei moteris pasiskundė, kad vyras smurtauja, jis yra iškeldinamas, moteris yra aprūpinama, suteikiamos visos socialinės garantijos. Užtikrinama, kad vyras prie jos nepriartėtų, jei yra pavojus. Todėl čia saugiau. Aš važiavau pas pusseserės draugę. Ji mane priėmė gyventi. Pati dirbo sumuštinių fabrike ir man padėjo ten įsidarbinti, nes nemokėjau kalbos. Važiavau neišėjusi iš darbo Lietuvoje, turėjau sukaupusi daugiau nei mėnesį atostogų. Galvojau, kad jei nieko neišeis - grįšiu.
Lietuvoje gyvenote bute. Ar sulaukdavote kaimynų reakcijų, juk greičiausiai jie girdėjo smurtą? Kaimynai žinojo, girdėjo, bet nereagavo. Tai - žmonių abejingumas, nesikišimas į ne savo reikalus. Gali šaukti kiek nori, niekas neateis į pagalbą. Kolegoms darbe to neviešinau. Nemėgstu, kai manęs gailisi, paskui ir pati pradedi gailėtis. Nenorėjau to silpnumo. Geriau užsispyrus eiti tolyn. Nenorėjau verkšlenti…. Svarbiausia - kažką daryti. O kai jau pradedi, nors gal pradžioje ir atrodo, kad nepadarysi ar bus sudėtinga, visuomet atsiras ir pagalbos, ir žmonių, kurie išties ranką. Tik reikia daryti. Jei atsikeli ryte ir sakai sau: „Ai, pratempsiu, gal kas pasikeis“, žinokit - taip nebus. Niekas nepasikeis, kol pati nepradėsi keisti.
Daugiavaikių šeimų patirtys
Daina ir Tomas Stravinskai susituokė jauni. Buvo aišku, kad kiek Dievas duos vaikų, tiek ir bus. Kai kas palaikė ir sveikino, kai kas stvėrėsi už galvos. Tėvams buvo keista, bet ilgainiui susitaikė. Kai tuokėmės, Dainos draugė sakė: „Nesijaudink, Tomai, kiek uždirbsi pinigų, tiek.“ Tomas įsivaizdavo, kad gali gimti daugiausia penki vaikai, na, šeši, septyni. Sesuo sakė, kad paprastai daugiau dešimties vaikų nebūna. Dešimt atrodė labai daug. Dievas duoda gyvybę, kuri turi ateiti. Tai ne daiktai, kuriuos gali sustatyti į sekciją, o asmenybės, nemirtingos sielos. Jeigu priešinamės gyvybės atėjimui, priešinamės Dievo valiai.
Tomas: Kas būtų, jei nebūtume tikintys, net neįsivaizduoju. Mano tėvai buvo laisvamaniai, tačiau būdama maždaug penkiasdešimties mama ėmė ieškoti Dievo, pradėjo lankyti protestantišką bažnyčią - sekmininkų bendruomenę. Man tuo metu buvo maždaug 12 metų. Tada prasidėjo ir mano tikėjimo kelionė.
Tai turėjo esminę reikšmę. Dainos tėvas buvo geras žmogus, bet nusiteikęs prieš protestantišką judėjimą. Mano tėvas buvo išsilavinęs, taktiškas, šeimyninis, nors ir griežtas, žmogus. Dabar man jo griežtumas labai tinka. Jis nesikeikė, nevartojo alkoholio, tai darė didelį įspūdį ir tai mane suformavo.
Tomas: Nežinau, ar mes teisingai auklėjam vaikus, bet man atrodo mistika, kaip vaikas gali kristi ant žemės šaukdamas parduotuvėje. Neįmanoma, kad vaikas lįstų į stalčių, kuriame sudėti ne jo daiktai. Ugdome pagarbą suaugusiajam. Rimantas, būdamas 11-12 metų amžiaus, namie įrengė parduotuvę. Nupirkęs keletą skanėstų, sudėjo į sekreterą ir pardavinėdavo grįžtantiems iš darbo broliams. Kai jam nusibodo, verslą pardavė. Darže buvau paskirstęs visiems lysves, kurias turėdavo nuravėti. Vyresnieji šiam darbui samdydavo mažesniuosius brolius. Sodyboje Druskininkuose Rimantas su Audriumi vėlgi savarankiškai įrengė kavinę. Vienas gatvėje laikė plakatą, o kitas pilstė kavą kieme po medžiu. Vyriausias sūnus užėmė aukštas pareigas statybose, jis priimdavo 16-17 metų amžiaus brolius dirbti vasarą. Vaikai grįždavo namo taip pavargę, kad net nevalgydavo. Aš irgi buvau verslus. Remontavau automobilius, o atėjus Nepriklausomybei įkūriau akcinę bendrovę - automobilių remonto dirbtuves. Vaikai tai matė ir mokėsi.
Tomas: Taip, mūsų mažiausi vaikai šiek tiek nukentėjo šioje srėje, nes daugiau praleidom pro pirštus, taip pat ir moksluose. Mums labai pasisekė, kad turėjome neįkainojamą mano tėčio, mokytojo, pagalbą. Tik paskutiniai 5-6 vaikai negavo jo priežiūros. Tėtis ateidavo pas mus kaip į darbą ir su visais vaikais ruošdavo pamokas. Kol vienas taisė gramatiką, su kitu sprendė matematiką.
Tomas: Gal aš truputį hiperbolizuoju. Kartais užbėgdavau įvykiams už akių paskatinimais. Buvo taisyklė - važiuosim į darželį pro kioską ir jame galėsi ką nors išsirinkti. Mūsų vaikai taip pat nebuvo angeliukai, nei maži, nei vyresni.
Tomas: Su keturiais vaikais gyvenome vieno kambario bute, vadinamoje chruščiovkoje. Kai keturių kvadratinių metrų virtuvėje laisvą plotelį užimdavo vežimėlis su miegančiu mažuoju, o kambaryje po pietų miegodavo trys vyresnėliai, mums likdavo „trečiasis“ - vonios kambarys. Tuo metu dirbau statybinėje organizacijoje, stovėjome eilėje gauti butui. Kažkas „pasufleravo“ nueiti pas ministrą. Priima tik pavaduotojas, o jo atsakymas standartinis - laukti. Kai sekretorei atsibodau su skambučiais, ji pasakė, kad ministras į darbą ateina 40 min. anksčiau: galiu ateiti ir tikrai su juo susitiksiu. Taip ir padariau. Susitikau ministrą, papasakojau jam savo situaciją ir mums buvo skirtas keturių kambarių butas. Butas buvo be apdailos. Per du atostogų mėnesius išmokau buto įrengimo darbų. Kai jau reikėjo kraustytis, Daina pagimdė ir ją su mažyliu parsivežiau į naują butą.
Tomas: Jį taip pat gavome stebuklingu būdu, Dievui pamačius, kad su dešimt vaikų mums reikalingas didesnis plotas. Pirmais Nepriklausomybės metais banko taryba nusprendė padaryti labdarą - padovanoti mums dviejų kambarių butą. Viskas eina laiptelis po laiptelio, Dievo numatyta tvarka. Taigi turėjom du butus, dešimt vaikų ir tik pasvajodavome apie nuosavą namą, nes net ir pardavę abu butus jo įpirkti negalėjome. Nustojome žiūrėti skelbimus ir vieną butą nuomojome. Kartą Daina po ilgo laiko tarpo vėl nupirko skelbimų laikraštį „Alio reklama“. Man grįžus iš darbo ji lyg tarp kitko pasakė, kad Pilaitėje parduodamas namas. Netikėtai sau pačiam atsakiau, kad kol ji šildys valgyti, aš nuvažiuosiu pasižiūrėti. Grįžęs pranešiau, kad jau susitariau ir perkam namą. Šeimininkai sutiko laukti, kol parduosime butus, ir leido mums tvarkytis namą.
Tomas: Bendrų pomėgių turime galybę. Pirmas yra skaitymas. Jis pakeitė televizorių, kurio neturėjome. Susėsdavo 5-7 vaikai, kuriems įdomu, ir mes valandų valandas skaitydavome. Antras - muzika. Mokam šimtus giesmių. Kai kurie vaikai yra baigę muzikos mokyklą, aš visą gyvenimą grojau gitara, vėliau susižavėjau akordeonu. Beveik visa šeima puikiausiai groja ir gieda - turime šeimyninį chorą. Mano tėvas buvo chorvedys, o visa giminė - muzikantai. Vasaras leisdavome tėvų sodyboje Druskininkuose. Patį mažiausią vaiką palikdavome Vilniuje su Dainos teta, kad turėtume šiek tiek laiko sau. Kiekvieną vakarą su vaikais žaisdavome krepšinį arba futbolą. Darėme tai su didžiausiu malonumu. Laimėjusiai komandai pirkdavome ledų.
Norite nepraleisti svarbiausių naujienų? Jūsų vaikai nebuvo prilipę prie televizoriaus ar kompiuterio.
Tomas: Joks trūkumas vaikų emociškai nepaveikdavo, nes jie buvo susidomėję kitais dalykais ir augo kitokioje terpėje - daugiau draugavo su bendruomenės jaunimu.
Tomas: Visada pasitikėjome Dievu. Buvo visko, bet tikrai niekad netrūko maisto, drabužių. Nesididžiuodamas sakau, kad nesimeldžiau prašydamas pinigų.
Tomas: Mes tokių šeimų daug pažįstame, todėl, atrodo, nieko nuostabaus. Pažiūrėjus atgal, gal ir nenorėčiau iš naujo gyventi. Jau norisi ramybės. Tačiau kol kas neįsivaizduoju ir gyvenimo visiškoje tyloje dviese. Keturi vaikai namuose - pats tas, tegul jie dar pabūna. Iš tiesų namuose niekada ir nebūna tuščia. Čia vyksta pamaldos, šalia gyvena sūnus, yra automobilių remonto dirbtuvės.
Vaikų savivertė ir grįžtamasis ryšys
Vaikas, gimdamas, turi įsitikinimą apie jį supantį pasaulį ir apie tai, kaip jis yra matomas šiame pasaulyje. Tuo pačiu jis turi švarų, neužterštą savęs matymą - taip vadinamą „švarią būseną“. Jis neturi ego. Jam nesvarbu, kaip kiti jį pamatys ar ką apie jį pamanys. Jis neturi susiformavusio savęs matymo, kuris priklausytų nuo to, kaip gerai ar negerai išpildo kitų lūkesčius jam. Taip pat jis nėra sąmoningas apie tai, kaip atrodo ir nepergyvena dėl savo išvaizdos.
Daugelį įsitikinimų apie save galima suskirstyti į dvi kategorijas: „Su manimi viskas gerai“ arba „Su manimi ne viskas gerai“. Negatyviosios kategorijos įsitikinimai, tokie, kaip - „Aš esu negražus“, „Aš esu negeras žmogus“, „Aš niekada nebūsiu toks protingas, kaip kiti“ - visi jie formuoja negatyvų savęs matymą. Matymą, kurio mes išmokstame, gaudami grįžtamąjį ryšį iš aplinkinių žmonių. Taigi, tiek mokytojai, tiek tėvai turėtų būti budrūs, kokius lūkesčius sukuria ir kokį grįžtamąjį ryšį duoda vaikams - labai dažnas atvejis, kai suaugusieji giria vaikus už jų atliktus darbus („Kaip gražiai nupiešei“), o peikia už tai, kokie jie yra („Tu esi visiškai žioplas“). Todėl svarbu žinoti, kad savivertė priklauso nuo to, kaip žmogus mato save tarytum „du viename“ - „koks aš esu“ ir „ką aš darau“. Jei girsime vaikus vien už tai, ką jie padarė, ir nesuvesime šių nuopelnų su jų asmeninėmis savybėmis, gebėjimais, o nesėkmės atveju peiksime ar ignoruosime - ilgainiui susiformuos įsitikinimas, kad „aš nevykėlis, bet man šį kartą pavyko“, „tam, kad būčiau geras, man būtina turi pavykti“ ir vaiko motyvacija mažės, kadangi atsiras baimė suklysti. Ir atvirkščiai - jei vaikas žinos, kad čia ne jo piešinys gražus, o jam pavyko gražiai nupiešti, nes jis yra kūrybingas, kantrus, moka susikaupti, pastebėti mažas detales - jo motyvacija piešti vis didės ir, nepavykus piešiniui, jis žinos, kad jis vis vien yra kūrybingas, kantrus, na ir kas, kad piešinys šį kartą nepavyko.
Taigi, tam, kad susiformuotų stipri vaikų savivertė, svarbu suformuoti jų suvokimą, jog tam, jog būtų gerais, nereikia kažko padaryti - jie savaime jau yra geri, tokie, kokie yra ir, tam, kad su jais viskas būtų tvarkoje, jie neprivalo atlikti tam tikros rolės ir atitikti įsivaizduojamo lūkesčio, kurio iš jų tikimasi.
Kodėl kartais nepagyrus vaikų už tai, kokie jie yra, nesusiejant to su jų veiksmais? Tarkim, girdami už tai, kad gavo gerą pažymį mokykloje ar gerai atliko pavestą užduotį, kitą kartą nepamirškime jiems pasakyti ir už ką juos vertiname, kaip žmones, nepriklausomai nuo to, ką jie padarė ar nepadarė, pasiekė ar nepasiekė. Tiesiog nuoširdžiai, besąlygiškai suteikime jiems grįžtamąjį ryšį apie juos pačius, o ne jų pasiekimus ar nepasekimus. Vietoj to, kad vaikas galvotų „Esu geras vaikas, nes esu geras mokinys, geras sūnus ar duktė, gaunu gerus pažymius ir tt“, jis turėtų galimybę formuoti pozityvų savęs matymą „Esu geras vaikas, nes esu savimi“. O tam, kad vaikas būtų savimi ir gerai savimi jaustųsi, pirmiausia reikia jam padėti save pažinti, atskleisti savo savybes ir turėti savo paties nusipieštą matymą savo galvoje.
Savivertė - tarytum banko sąskaita - kartais ji pasipildo ir sustiprėja, kartais vėl susilpnėja. Tai susiję su tam tikrais įvykiais ir mūsų išgyvenimais bei į ką tuomet atsiremiame - kokį grįžtamąjį ryšį duodame sau patys ir gauname iš kitų šių įvykių pasekoje. Tam, kad mūsų savivertė stiprėtų ir išliktų sveika, mums reikia pozityvios refleksijos apie save ir teigiamo grįžtamojo ryšio iš kitų.
| Grįžtamojo ryšio tipas | Apibūdinimas | Poveikis savivertei |
|---|---|---|
| Negatyvus besąlyginis | Kritika asmeniui, o ne jo veiksmams („Koks tu esi“). | Labai neigiamas. Nėra ugdomojo poveikio, mažina savivertę. Dažnai prilyginamas patyčioms. |
| Negatyvus sąlyginis | Kritika konkretiems veiksmams („Ką jis padarė“). | Gali būti naudingas, jei konstruktyvus ir moko. |
| Pozityvus sąlyginis | Pagyrą už konkrečius veiksmus ir jų priežastis. | Naudingas, moko, skatina. |
| Pozityvus besąlyginis | Pagyrą asmeniui už tai, koks jis yra („Koks jis yra“). | Didžiausias teigiamas poveikis. Stiprina savivertę. |
Negatyvus besąlyginis grįžtamasis ryšys yra niekuomet nepriimtinas ir duodami ar priimdami tokį ryšį galime stipriai sumažinti savo paties arba kito žmogaus savivertės „banko sąskaitą“. Toks grįžtamasis ryšys absoliučiai nieko nemokina ir neturi jokio ugdomojo poveikio, atvirkščiai - jei kritikuojame kitą žmogų už tai, koks jis yra, o ne už tai, ką jis padarė ir šis žmogus įsileidžia šią kritiką - tai visuomet turi negatyvų poveikį jo savivertei. Kuo žmogaus savivertė silpnesnė, tuo lengviau jis įsileidžia bet kokią neigiamą kritiką jo atžvilgiu ir ilgainiui net pats ima jos ieškoti, tarsi patvirtinimo, kad „esu nevykėlis“, tuo dar labiau silpnindamas savo savivertę.
Labai dažnai negatyvus besąlyginis grįžtamasis ryšys yra duodamas ne žodžiu, o parodomas ne žodine komunikacija. Tarkim, mokytojas meta ant stalo vaiko sąsiuvinį, tuo pačiu purtydamas galvą sako, kad testas yra išlaikytas, kaip visuomet, apgailėtinai. Tuo pačiu kraipo galvą į šalis, rankas užsidėjęs ant liemens. Negatyvus besąlyginis grįžtamasis ryšys jūsų šalyje dar vadinamas patyčiomis ir yra didelė problema ugdymo įstaigose. Deja, tačiau labai dažnai šio tipo grįžtamąjį ryšį naudoja ne vien vaikai, tačiau ir suaugusieji - mokytojai ir tėvai.
Negatyvus sąlyginis grįžtamasis ryšys yra labai reikalingas, ypatingai jei duodamas konstruktyviai. Šis grįžtamasis ryšys yra naudingiausias tuomet, kai norime sukritikuoti kito elgesį, tai „Ką jis padarė“. Tarkim „Tavo pristatymas galėtų būti geresnis, jei būtum parengęs daugiau skaidrių“ arba „Kuomet pasakojai, galėjai labiau išnaudoti savo balso tembrą ir kalbėti išraiškingiau, tuomet klausytojams būtų aiškiau“. Šiuo atveju reikia atkreipti dėmesį, ar pastaba ko nors išmoko vaiką.
Pozityvus sąlyginis grįžtamasis ryšys taip pat yra naudingas, jei pateikiamas tinkamai ir turi ugdomąjį poveikį. Vien pasakymas „Tavo testas išlaikytas, esi šaunuolis“, nieko nemoko, nes vaikas nesuvokia, kame yra jo nuopelnas. Visai kas kita, jei pasakoma „Tavo testas išlaikytas puikiai - jį parašei labai aiškiai ir, susitelkdamas į esminius dalykus, atskleidei esmę“.
Pozityvus besąlyginis grįžtamasis ryšys, jei jį mokėsime priimti - turės patį didžiausią poveikį mūsų savivertės „banko sąskaitai“. Tai toks grįžtamasis ryšys, kuris duodamas žmogui už tai „koks jis yra“, o ne už tai „ką jis padarė“. Pavyzdžiui „Man patinka su tavimi dirbti, nes tu visada įkvėpi pozityvumo ir energijos, moki pakelti ūpą“, „Esi labai atsakingas ir kantrus. Labai vertinu šias tavo savybes“. Deja, tačiau mūsų visuomenėje šio tipo grįžtamasis ryšys ir suteikiamas rečiausiai ir dažnai jį gavęs kitas žmogus nemoka jo priimti, susinepatogina ir arba galvoja „kažkas čia ne taip, ko jis iš manęs nori“, arba puola vardinti savo blogąsias savybes, lyg tvirtindamas „tai ne apie mane, aš to nevertas“.
Labai svarbu vaikus jau nuo mažens išmokyti, kad savivertė - tai jų asmeninis savęs matymas ir savęs vertinimas. Kad tik jie gali nuspręsti, kokią kritiką įsileisti, o kokios ne. Metaforiškai galima būtų palyginti, kad savivertė, tai lyg asmeninis sodas ir tik pats asmuo turi raktą nuo šio sodo vartų ir nusprendžia kam juos atverti, o kam ne.
Mokslininkai sutinka, kad galima dėti lygybės ženklą tarp žmogaus savivertės ir pagarbos kitam lygio. Tai yra, tai, kaip vaikas elgiasi su kitais vaikais klasėje, dažnai nusako koks yra jo vidinis santykis su pačiu savimi. Didžiojoje Britanijoje buvo atliktas mokslinis eksperimentas paauglių kolonijoje, kurioje buvo įkalinti nepilnamečiai, žiaurius nusikaltimus padarę nusikaltėliai. Eksperimentą atlikęs mokslininkas, emocinio intelekto tyrinėtojas S. Neale pusę metų nuoširdžiai domėjosi, o vėliau ilgai klausėsi šių paauglių istorijų - apie tai, kaip jie jaučiasi, ką mėgsta, ko bijo, kas juos domina, o kas liūdina. Mokslininkas patikino, kad per pusę metų nepamatė nei vieno pikto, agresyvaus, žiauraus jaunuolio, o vien likimo nuskriaustus vaikus su sugriauta saviverte, kuriuos vaikystėje suaugusieji labai skriausdavo, žemindavo, niekindavo. Kolonijos darbuotojai patikino, kad po tokio kokybiško dėmesio, bendravimo šių jaunuolių elgesys stipriai pasikeitė, padidėjo motyvacija kasdieniniams darbams ir mokymuisi, jie ėmė domėtis naujomis galimybėmis, bendravime atsirado ženkliai daugiau pagarbos ir tolerancijos vienas kito atžvilgiu. Jaunųjų Karalysčių vyriausybė apdovanojo šį mokslininką už geriausią 2010 m. projektą.
Kita istorija pasakoja apie penkiolikmetį Joną, kurio mama kreipėsi į vienos mūsų šalies mokyklos direktorę, kad priimtų į 9 klasę jos sūnų viduryje mokslo metų. Šis berniukas buvo pašalintas iš keturių ugdymo įstaigų, turėjo bėdų su policija ir narkotinėmis medžiagomis. Mokyklos administracija pasitarė su psichologe, kuri turėjo patirties su vaikų emocinio intelekto lavinimu ir nustatė griežtas sąlygas vaiko priėmimui - mokykloje niekas neturėjo sužinoti apie jo praeitį, kad nebūtų išankstinių nusistatymų nei tarp mokytojų, nei tarp mokinių. Pusę metų klasės vadovė kartu su psichologe ir administracija išties turėjo problemų su berniuko elgesiu, lankomumu, pabėginėjimu iš pamokų, kartą netgi kreipėsi į kinologus dėl narkotinių medžiagų apieškojimo klasėje po pamokų. Daug kalbėjo, kantriai klausėsi Jono - apie jo vidinį pasaulį, savijautą, pomėgius. Po pusės metų direktorė savo kabinete sulaukė matematikos mokytojo, kuris tiesiai šviesiai paklausė vadovės - „Iš kur gavote šį genijų? Berniukas - nepaprastai gabus matematikoje, išties daro stebuklus“, džiūgavo mokytojas. Tokių įkvepiančių istorijų tikrai yra daugybė, svarbu suvokti, kad tai, kaip vaikas jaučiasi, jis dažnai atspindi į aplinką per savo elgesį. Jausdamiesi nusivylę, liūdni, nesuprasti jie pyksta, mušasi, maištauja. Tai lyg pagalbos šauksmas „Man blogai, aš ieškau pagalbos!“.
