Vienatvė - tai jausmas, kurį lemta patirti kone kiekvienam. Tačiau kiekvienas šį jausmą patiria skirtingai. Vienišas žmogus gali būti tas, kuris neturi draugų ar artimųjų, tačiau taip pat tai gali būti žmogus, atskirtas nuo tėvynės, arba žmogus, kurio mintys ir idėjos yra tiesiog kitiems nesuprantamos. Lygiai taip pat kiekvienas atranda savąjį ramstį, kuris padeda išgyventi vienatę. Poezija - tai būdas išlieti savo mintis ir emocijas taip, kaip tik trokšta žmogaus širdis. Todėl kartais teigiama, jog poezija gimsta būtent iš vienišumo. Šioje kalboje labai aiškiai atskleidžiama, jog vienatės jausmas iš tiesų dažnai įkvepia žmogų kurti, rašyti eiles bei taip atskleisti savo mintis.
Studijuodamas 1930-1934 m. Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultete, Henrikas Radauskas domėjosi rusų akmeizmo, konstruktyvizmo, formalizmo teorijomis. Literatų sambūriuose šaipėsi iš lietuviškų eilių sentimentalumo. Tikroji poezija, jo supratimu, neturi tautinių ribų - ji gyvena pakilusi virš esamos realybės pagal savo pačios vidinius dėsnius. Debiutavęs 1935 m. eilėraščių rinkiniu „Fontanas“, H. Radauskas literatūriniuose sluoksniuose įgijo talentingo, bet hermetiško, linkusio į estetizmą, dienos aktualijoms svetimo poeto vardą. Kūrybinę veiklą jis pradėjo sambūryje, kuris, nors ir turėjo neoromantikų vardą, populiarumu tada dar neprilygo kitiems žymiausiems šios krypties poetams.
Henrikas Radauskas ilgą laiką gyveno ir kūrė toli nuo gimtinės, JAV. Ten jis užbaigė savo gyvenimo ir kūrybos kelią. Šio prieštaringo poeto lyrika nusipelno mūsų dėmesio kaip savitas XX a. lietuvių poezijos reiškinys. Antrajam pasauliniam karui baigiantis, H. Radauskas atsidūrė emigracijoje. Šiuo keliu jį pastūmėjo sąsajos su buržuazine Vakarų kultūra, jo individualistinė pasaulėžiūra ir estetizmas. Poeto skelbtas apolitiškumas, kaip rašė išeivijos literatūros žinovas V. Kazakevičius, emigracijoje jam „nesukliudė tarnauti ir antitarybinės politikos reikalams, pasireikšti spaudoje demagogiškais straipsniais prieš tarybinę literatūrą“. Kita vertus, H. Radauskas mažai tesikišo į visą „lagerinį jomarką“, politinį emigrantų „veikejų“ šurmulį, nors faktiškai sąlyčio su antitarybine „vaduotojų“ veikla jam nepavyko išvengti. Emigracijoje H. Radauskas ne tik atitrūko nuo gimtinės, kuriančios naują socialinę santvarką, bet ir nuo įprasto literatūrinio gyvenimo, kultūrinės aplinkos, ilgesnį laiką neturėjo kūrybiniam darbui palankesnių sąlygų. Tačiau kaip tik šiuo laikotarpiu galutinai subrendo jo talentas, dar labiau ištobulėjo poetinis meistriškumas. Šitai rodė jo poezijos knygos „Strėlė danguje“ (1950), „Žiemos daina“ (1955) ir rinktinė „Eilėraščiai“ (1965), kurioje buvo ir naujų eilėraščių skyrius „Žaibai ir vėjai“ - faktiškai ketvirtoji lyrikos knyga. 1978 m. išleistas pomirtinis jo paskutiniųjų kūrinių rinkinys „Eilėraščiai“ (1965-1970), kurį parūpino visų amerikiečių H. Radausko knygų leidėjas čikagiškis V. Saulius, poeto autorinių teisių paveldėtojas. Tarybų Lietuvoje H. Radausko poezija būdavo dedama į antilogijas, o poetui mirus, pasirodė kelios jo lyrikos publikacijos, iš kurių pati stambiausia - „Poezijos pavasaryje“ (1978). Publikacijas lydėjo ir glausti poeto kūrybos aptarimai bei vertinimai.
H. Radausko poetinis kelias ėjo be didesnių vingių, bemaž vientisa linija. Patyrinėjus visą poeto kūrybą, į akis krinta nuolatinės pastangos siekti tobulumo. Taigi eilėraščiai - laiškai sau pačiam. Ir taip, ir ne. Čia pravartu prisiminti žinomo XIX a. pab. - XX a. pr. prancūzų rašytojo Ž. Renaro žodžius, kad jo knygos - tai „laiškai sau pačiam“, kuriuos jis leidžia skaityti kitiems. Taip ir H. Radauskas.
Tad iš ko gimsta eilėraštis? H. Radauskas atsako: „O eilėraštis gimsta kaip vėjas - iš nieko.“ („Žiemos daina“). Gal tai ir paradoksalu, bet šita metafora gana tiksliai nusako poeto poziciją: jis kuria naują tikrovę, žodžio galia transformuodamas realybę, kartais neatpažįstamai deformuodamas jos linijas, spalvas ir pavidalus. Jis tartum palenkia pasaulį savo valiai, jį griauna ir pertvarko, pasikliaudamas vaizduotės žaismu. Gana gausiuose eilėraščiuose apie poeziją H. Radauskas metaforų kalba nusako labai sudėtingus ir net dramatiškus meno ir tikrovės ryšius. Poezija kuria naują tikrovę; šėldama ir griaudama kaip audra („Audra“), ji palieka tikrovėje katastrofiškas permainas („Poetai, arba Katastrofa“), kūrėjas dirba savo darbą, nors aplink siaučia mirtis, gaisrai ir maras („Trys eilutės“). Poetas stovi „ramus ir vienišas“ („Poetai“), kūrėjo dvasia turi būti ne švelni, o kaip pantera drąsi („Skulptorius lipdo kentaurus“). Poezijos mūza žiauri ir negailestinga, ji išmeta pro langą vaikus, pelargoniją ir kanarėlę, stebuklingai pakeičia pasaulį ir vyrui „neskubėda - ima diktuoti“ („Mūza“).
Galima kalbėti apie kelias tikrovės plotmes H. Radausko poezijoje. Čia lygiomis teisėmis egzistuoja išorinė tikrovė - gamtos ir daiktų pasaulis, plika kasdienybė ir egzotika, kultūros ir mitologijos klodai, sapnų ir pasamonės sluoksnis. Poeto sieloje kaip sapno peizaže „atsimuša kalnai ir upės“ („Sapnas“), ir jis vaizduotės jėga transformuoja pasaulį, sukuria geidžiamą jo modelį. Tame poeto sukurtame pasaulio modelyje realūs daiktai gali netekti įprastų fizinių savybių, formų ir būvių, neatpažįstamai pasikeisti, virsti savo priešingybėmis. Dėl tokių netikėtų transformacijų, kurių pagrindas - pašėlęs vaizduotės žaismas, H. Radausko eilėraščiuose pasaulis atrodo kupinas stebuklų, pasakiškai nuostabus ar grėsmingas.
Pasaulis Henriko Radausko poezijoje ne tik pasakiškas ar groteskiškai deformuotas, ne tik pilnas stebuklų, bet ir antinomijų, ir paradoksų. Laiko ratas sukasi vienodai nepermaldaujamai, dieną keičia naktis, „naktis žvaigždyną ant žvaigždyno meta / Ir kūną numeta ant kūno“ („Nakties istorija“). Vienas išgalanda peilį, kitas papjauna („Galaotojas“), greta stovi būtis ir nebūtis („Rožė ir mirtis“), susikerta pasaka ir kasdienybė („Krautuvėlės pardavėja“, „Patefonas“). Visoje H. Rdausko poezijoje gausu Odisėjo klajonių ir Orfėjo kelionės į pragarą motyvų. Tai žmogaus ir kūrėjo dalios mūsų pasaulyje emblemos, išreiškiančios asmenybės nerimą, pasimetimą, susipainiojimą prieštaravimuose ir kartu humanistinį pradą - viltį gėrio ir grožio pergale, ieškojimų prasmingumu. Žmogaus būties antinomijos nepaneigia viena kitos, bet tartum susilieja („Mefistofelio ir Fausto / Dvasios eina su manim“ - „Epilogas“), nes pasaulis - tai priešingybių vienovė. Žmogaus būties antinomijos H. Radausko poezijoje jungiasi su angelų - velnių įvaizdžiais. Jie neturi religinio atspalvio. Beje, poetas buvo visiškai abejingas religijos dalykams, jo eilėraščiuose nėra religinių nuotaikų, o vietoje krikščioniškojo dievo mirgėte mirga antikos dievai; tokį poeto indiferentiškumą gerai reprezentuoja ir ironiškoji „Malda į blondinę“. Angelas ir velnias poetui nėra ir abstrakčių gėrio-blogio idėjų simboliai. Tad poeto eilėraščiuose angelas gali būti ir „mirties angelas“, ir „mechaniškas angelas“, neleidžiantis „mirties į vidų“. Tos pasaulio antinomijos lemia daugeliui poeto eilėraščių būdingą melancholijos, liūdesio, vienišumo nuotaiką, į gyvenimo pabaigą pagausėjusius mirties motyvus. Amžinas laiko tekėjimas, metų laikų kaita - tai uždaras ratas, kuriame viskas tartum suakmenėja („Akmenėjimas“), kur kelionė per laiko dykumą atrodo beprasmiška, kur laiko nugalėjimas - tai mirtis („Po rudens medžiu“). Begalinis liūdesys - tai viso pasaulio būlė, nes džiaugsmas - nepasiekiamas ir nerandamas, net viltis gali virsti savo priešingybe („Ir rytas leidžiasi skaudus, / Kaip ledo durklas, - mums į širdis“ - „Viltis“). Gal todėl toks dažnas jo eilėraščiuose mirties įvaizdis. Poetas visur mato neišsprendžiamus gyvenimo prieštaravimus, neretai viename reiškinyje įžiūri teigiamus ir neigiamus pradus - kaip jo netobulumo ir nepilnavertiškmo ženklą, kaip savotišką būties absurdą.
Disonanso principas neretai virsta pagrindiniu eilėraščių struktūros elementu. Pasaulio netobulumą jis dažnai atskleidžia pasitelkdamas ironiją, kuria ginasi nuo jausmingumo. Ironiškas žvilgsnis į pasaulį, atsiradęs dar pirmajame rinkinyje „Fontanas“ (eil. „Nakties istorija“, „Panelei, kurios nėra“, „Senmergė“), lydi visą jo kūrybą iki pat paskutiniųjų eilėraščių. Ironizuojama viskas - gyvenimo maskaradas, melagingos būties dekoracijos, civilizacijos paradoksai, istorija, meilė ir mirtis, pilka kasdienybė ir aukšti polėkiai. Kaip tik ironiškas pradas teikia daug žavesio eilėraščiams „Girtuoklis grįžta namo“, „Malda į blondinę“, „Kelionės patarimai“, „Mugė“, „Festivalis“. Ironija tartum nepastebimai įsismelkia į dažno eilėraščio poetinį audinį, subtiliai nutvieksdama jį netikėta šviesa.
Galima dar būtų kalbėti apie ypatingą gamtos motyvų vaidmenį H. Radausko poezijoje. Gamta poetui jau savaime didžiulė vertybė, pasaka ir stebuklas, kuriuo tikrai žavimasi. Pavasario šėlsmas, žiemos pūgos, rudens melancholija, gyvybės gajumas ir veržlumas, metų laikų kaita - dažniausiai pasitaikantys motyvai. Nuo gamtos pasaulio į dvasinį žmogaus pasaulį nusidriekia tartum nematomos gijos. Kartais peizažas tampa dvasinių būsenų išraiška arba nuo jo tiesiog pereinama prie žmogaus būties problemų. Neretai jis kiek stilizuotas, supasakintas, jau praradęs konkrečius matmenis.
H. Radauskas - lyrinio eilėraščio meistras. Jau vien beveik tobulas eilutės tekėjimas, sąskambių grožis, kompozicijos sandaros darnumas kelia estetinį pasigėrėjimą. Nepasitikėdamas improvizacine išmone ir atsitiktinumu, H. Radauskas tikslingai ir sąmoningai konstruoja eilėraštį, priversdamas paklusti ir susidėstyti į darnią visumą pašėlusį vaizduotės skrydį, melodingus ir staigius ritmus, audringus garsų sąskambius, konteksto semantiškai pakeistus žodžius. Jo eilėraščio struktūra griežta, stropiai išdailinta, lakoniška. Čia viskas, rodos, tiksliai pasverta, nėra bereikalingų nukrypimų į šalį, abejingų aprašinėjimų ar išskaičiavimų, juo labiau - daugiažodžiavimo. Tradiciniais lietuvių poezijos ketureiliais ar dvieiliais - dažniausia poeto strofa - tartum demonstruojamos dar neišnaudotos jų galimybės. Dažniausias H.Radausko lyrinio eilėraščio tipas - 8 - 12 - 16 eilučių. Tai, galima sakyti, poetinė miniatiūra, tačiau labai talpi kaip tik dėl griežtos ir tikslingos struktūros. Polinkis į klasikinį formos griežtumą bus paskatinęs poetą rašyti ir sonetus, taip mėgstamus simbolistų ir romantikų. Dažnas jo eilėraštis pagrįstas paprasčiausiu lyriniu veiksmu, o neretai turi ir siužeto, kokios nors istorijos pradmenų („Stoties viršininkas“, „Girtuoklis grįžta namo“, „Kornelija“, „Malda į blondinę“, „Patefonas“, „Velnias skaito knygą“ ir kt.). Lyrinis vyksmas leidžia poetui išlikti tartum objektyviu stebėtoju. Lyrinių meditacijų, platesnių refleksijų palyginti nedaug, - tai ne jo mėgstamiausias žanras. Lakoniškos formos eilėraščiai paprastai pasižymi ir darnia poetine sintakse, labai tvirtai „sukabinančia“ eilutes ir strofas. Žodis, toks tikslus ir kartu vaizdingas, lakoniškame H.Radausko eilėraštyje tartum savaime sukuria platų asociacijų ratą, išsiveržia iš įprastinių prasmių, atskleidžia, sakytume, pirminę savo reikšmę, kuria kaip...
Bronius Šablevičius yra pasakęs: „Tikra poezija parašoma tik vienumoje“. Jo pirmoji poezijos knyga „Lyg žemuogės ant smilgos šiaudo“ yra neįprastos, horizontalios formos, primenančios bloknotą. Joje - 375 dvieiliai ir 49 penkiaeiliai tekstai. Knygos autorius, būdamas biologas ir publicistas, penkis dešimtmečius rašęs populiarius tekstus apie gamtą, tikina, kad jo poezijos tekstai gimsta ilgai medžiuose praleidžiant 16-18 valandų, stebint erelį žuvininką. Toks ilgas laikas, praleistas gamtoje, leidžia gimti apmąstytiems, koncentruotiems poetiniams tekstams. Lakoniški dvieiliai ir penkiaeiliai, anot anotacijos, surikiuoti tam tikra eilute, kaip žemuogių uogelės, suvertos ant smilgos šiaudo. Knygos eilėraščiai persmelkti minorine nuotaika, kviečia atsigręžti į mūsų pačių patyrimus ir veda skaitytoją per realų gyvenimą, neleisdamos nuskristi į tuščios romantikos padanges. Šis mokslininko, save humanitaru vadinančio autoriaus kūrybos ženklas yra gera, žodžio paslaptimi, skambesiu ir logika pagrįsta poezija.
Linas Umbrasas, JAV gyvenantis poetas, pirmąjį eilėraštį sukūrė besimokydamas antroje ar trečioje klasėje. Patriotine tematika parašytos eilės sulaukė pripažinimo ir dėmesio, eilėraštis buvo paskelbtas to meto vaikų spaudoje, o autorius pakviestas dalyvauti „Poezijos pavasaryje“ Kaune ir atvykti į Rašytojų sąjungą Vilniuje. Jei ne šeimos emigracija, kuri jauną poetą į Ameriką nubloškė vos baigus vidurinę mokyklą, Lino kaip poeto kelias greičiausiai būtų susiklostęs tiesesne trajektorija. Tačiau meilė žodžiui (ir scenai, šokiui) nedingo ir emigracijoje. Čikagoje jis pradėjo šokti lietuvių tautinių šokių grupėje „Suktinis“, vaidinti teatro sambūryje „Žaltvykslė“, o 2003 metais su Vitalija Pulokiene ir Sigita Šulaityte išleido poezijos knygą „3 čia akis“. Linas „Poetiniame Druskininkų rudenyje“, 2019 m. „Poetinis Druskininkų ruduo“ buvo tikrasis jo kaip poeto krikštas, savotiška iniciacija. „Smagu rasti progų atsinaujinti. Stresą turbūt susikuriame patys dėl su savimi ir kitais siejamų lūkesčių. Pirmam kartui buvo neblogai. Kažkas magiško. Visi tokie skirtingi, bet kartu ir vienodi. Tiek lietuviai, tiek svečiai iš užsienio. Labai daug šurmulio, labai daug poezijos“, - prisimena jis. Linas teigia, kad pradžioje tikrai baugina tie vardai, nulipę nuo knygų nugarėlių, bet vėliau supranti, kad jei eini ir esi užtikrintas, neabejoji savo sukurtom ir užrašytom vizijom ir žodžiais, viskas išeina natūraliai. Jo eilėraščiai lakoniški, taupūs, savotiškai drovūs (gerąja prasme), neretai žaismingi. „Mažai žodžių ir visa esmė. Taip pat ir haiku“, - sako jis, prisimindamas susižavėjimą lakoniškumo kilme.
Sakoma, kad rašytojo gyvenimas yra nedėkingas vienišiaus gyvenimas. Emigracijoje vienišumo dozė padvigubėja, jei ne patrigubėja, nes retai pasitaiko proga susitikti su rašančiais kolegomis, dalyvauti bendruose literatūriniuose renginiuose, išsikalbėti. Tačiau Linas Umbrasas teigia, kad vienišumas su renginių gausa nesusijęs, tai daugiau vidinis dalykas. Poezija jam yra svarbi, bet tai nėra jo darbas. Jis gyvena taip pat ir toliau ieško savo kelių. Vienas kelias atvedė į šokį, kitas - į teatrą. Tiesiog reikia leistis būti nešamam.
Spektaklis „7 vienatvės“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre neišvengiamai žiūrimas kaip Roberto Wilsono spektaklis, todėl jį lydi dvigubas žiūrėjimas: kaip savarankiško kūrinio ir kaip at(si)minimo. Šis lūkestis ypač sustiprėja dėl pasirinktos medžiagos. Mintis, kad Wilsonas kuria spektaklį pagal Oskaro Milašiaus poeziją, savaime žadina labai konkrečius lūkesčius: asketišką, precizišką, ritmiškai griežtą, bet kartu skaidriai muzikalų teatrą. Wilsono estetika, susiformavusi per dešimtmečius, yra taip stipriai atpažįstama, kad žiūrovas į salę ateina jau turėdamas išankstinį regėjimą, kaip galėtų atrodyti toks spektaklis. Todėl „7 vienatvės“ neišvengiamai tampa ne tik spektakliu, bet ir patikrina santykį su Wilsono teatru. Milašiaus tekstai yra itin sodrūs, tankūs, pilni metafizinių, religinių ir kosminių vaizdinių, todėl jie ne visada lengvai paklūsta sceninei formai. Atrodo, kad čia teatras nuolat ieško būdo, kaip surasti vaizdus poezijai, bet ne visada spėja paskui ją. Kartais tekstas ima užgožti sceninį vaizdą. Vietoje Wilsonui būdingo skaidraus santykio tarp žodžio ir vaizdo atsiranda įtampa: poezija tampa per daug stipri, per daug savarankiška, ir spektaklis ne visada randa pakankamai paprastą, gryną formą jai išlaikyti. Kita vertus, pati poezija čia suvokiama kaip vienatvės forma. Milašiaus eilės skamba tarsi vidinis monologas, kuris niekada iki galo nepasiekia kito. Todėl spektaklis tampa ne tiek pasakojimu, kiek būsenų seka, kurioje kiekviena scena yra savotiška atskira vienatvė. Šioje struktūroje atsiranda ir tam tikra dramaturgija - ne siužetinė, bet ritminė. Poezijoje ieškoma ne istorijos, o judėjimo, pasikartojimų, pauzių, tylos.
Ar poezija gimsta iš vienišumo?
Visais amžiais vienišumo, tuštumos jausmas vertė žmogų jaustis silpna, savo emocine būsena iš kitų išsiskiriančia asmenybe. Baimė ir nepasitikėjimas savimi - tai požymiai, kurių dėka galima pasakyti, kad asmuo jaučiasi nepilnavertis, atskirtas nuo kitų. Šiuolaikiniame pasaulyje daugumai žmonių tuštumos jausmas taip pat nėra svetimas, tačiau jis ne visada žmogų veda beprasmiui gyvenimo link. Sakoma, kad vienatę gali ištverti tik tvirtą charakterį turintys žmonės. Tokia vidine būsena pasižymintys asmenys dėl tuštumos ir atskirties jausmo geba jausti laisvę ir nepriklausomybę, o tai gali tapti puikiu kūrybiško žmogaus įkvėpimo šaltiniu. Galima teigti, kad vienatvėje sugebantis išbūti žmogus - tai vidinę harmoniją ir tikrąjį save atradęs asmuo, kuriam negresia vidinių asmenybės savybių žūtis, prilygstanti savęs susinaikinimui.
Menininkas - žmogus, užsiimantis menine veikla, kūryba. Šie žmonės yra išsiskiriantys iš aplinkos, savotiški, jų darbai - taip pat. Tam, kad kurtų, tobulėtų jiems reikalingas įkvėpimo šaltinis. Vieni strimgalviais į kūrybą pasineria po sunkių gyvenimo išbandymų, kiti - patyrę vienišumo jausmą. Žmogaus įkvėpimo šaltiniu gali tapti vienatvė, kuri ne tik priverčia žmogų pasinerti į kūrybos procesą, bet ir sukurti visuomenėje vertinamą kūrinį. Žmogus, esantis vienišas, neturi su kuo pasidalinti savo mintimis, išgyvenimais, todėl vienas iš kelių į palengvėjimą jam tampa kūryba. Meniškos sielos asmenybei vienatvė nėra ir neturėtų būti baisi. Juk brandūs ir išgyventi kūriniai būna tik tie, kurie buvo parašyti po sunkių gyvenimo momentų.
