Santykiai tarp vaikų ir tėvų - amžina kaip ir pats pasaulis problema. Neabejotinai kiekvienas tėvas nori tobulų vaikų, o vaikai - tėvų. Tačiau net psichologai tvirtina, kad kartų konfliktai neišvengiami. Viena vertus, tėvai savo vaikams nori tik geriausio ir siekia apsaugoti nuo visų pasaulio blogybių. Kita vertus, tėvai savo vaikams nori tik geriausio ir siekia apsaugoti nuo visų pasaulio blogybių. Antra vertus, tėvai savo vaikams nori tik geriausio ir siekia apsaugoti nuo visų pasaulio blogybių.
Šiuolaikinė vaikų ir jaunimo karta dažnai vadinama išlepusiais narcizais, kurie puikiai žino savo teises, bet ne pareigas. Negerbia nei tėvų, nei vyresnių žmonių. Visas jų gyvenimas - tuščiai leidžiamas laikas prie išmaniųjų technologijų prietaisų. Tačiau psichologė Renata Gataveckaitė atskleidžia, kad ši karta nėra kokia išskirtinė ar blogesnė. Ji tiesiog kitokia.
„Vienas Antikos filosofas yra pasakęs: o dieve, kokia karta auga. Vadinasi, mes toli nuo to nenuėjome. Kiekviena karta skirtinga, todėl ir į dabartinę neturėtume žiūrėti kaip į kažkokią ypatingą. Tobulų tėvų nebūna, tad konfliktai tarp vaikų ir tėvų neišvengiami, tačiau svarbu, kaip jiems iškilus elgiamasi. Konfliktus galima spręsti dviem būdais - konfliktuoti „iki galo“ arba ieškoti išeičių“, - teigia R. Gataveckaitė.
Pasak psichologės, niekas negimsta visažiniu, tad ir tėvai turi mokytis, augti kartu su savo vaikais. Net ir iš pažiūros idealios šeimos susiduria su bendravimo sunkumais. Dabartiniai tėvai augo kiek kitaip nei jų vaikai - didesnė jų dalis gimė dar sovietmečiu, kuomet žmogaus gyvenimas buvo sudėliotas į tam tikras lentynėles: mokslai, paskyrimas, darbas. Atgavus laisvę, teko perkainoti daugybę vertybių. Laisvės aušroje gimusi karta buvo priversta augti savotiškoje sumaištyje. Jie patys buvo ugdomi pagal tapusias įprastas tradicijas, beržinė košė buvo tarsi auklėjimo dalis, o iš Vakarų ateinantys nauji metodai į vaikus skatina žiūrėti kaip į asmenybes.
„Dažnai tenka girdėti tėvus sakant, kad jie gavo lupti, todėl išaugo gerais žmonėmis. Anot R. Gataveckaitės, užtenka tiesiog būti pakankamai gerais tėvais. Gyvename technologijų amžiuje, kur apstu įvairios literatūros, kaip auklėti vaikus, tačiau labai svarbu ir gebėti atsirinkti informaciją.
Pagrindinis ir svarbiausias dalykas - patys tėvai turi būti santarvėje su savimi, kad emociškai galėtų padėti savo vaikui. Anot pašnekovės, lietuviai yra gana uždari ir problemas stengiasi spręsti patys, tačiau dažnai nueinama į kraštutinumus. „Reikia nebijoti kreiptis pagalbos. Kaip sutrikus sveikatai kreipiamės į gydytoją, taip susidūrus su emocinėmis ar bendravimo problemomis reikia nebijoti kreiptis į psichologą. Tai lygiai toks pat gydytojas, tik gydo sielą. Deja, Lietuvoje tai dar neįprasta. Kai paklausiu žmonių, ar teko susidurti su psichologu, dažnai išgirstu: „ačiū dievui, ne“. Lyg tai būtų kažkas gėdingo“, - stebisi R. Gataveckaitė.
Psichologės teigimu, dažniausiai konfliktai tarp tėvų bei vaikų kyla dėl skirtingo pasaulio matymo. Vaikai dėl kitokios savo smegenų struktūros pasaulį suvokia visai kitaip nei suaugusieji ir kai kurie dalykai bei sąsajos tarp jų vaikams tiesiog nesuvokiami. Kitas dalykas, kad tėvai iš vaikų reikalauja per daug. „Vaikas matomas ne kaip asmenybė, o kaip tėvų lūkesčių pildytojas. Pavyzdžiui, aš noriu, kad mano vaikas šoktų, ir jį vežioju į būrelius, dedu visas pastangas, todėl esu tobula mama. Bet vaikas tokiu atveju jaučiasi vertingas tik tada, kai ką nors padaro. Nevertiname jo už tai, kad jis tiesiog yra asmenybė“, - sakė R. Gataveckaitė.
Ji sutinka, kad ši karta - narcizų, tačiau tai ateina ne iš technologijų pasaulio, o juos tokius užaugina patys tėvai. „Tik gimus vaikui prasideda savotiškas lenktyniavimas. Bet to visai nereikia - visi vaikai anksčiau ar vėliau pradeda skaityti, rašyti, skaičiuoti. Deja, jeigu šešiametis dar neskaito, dažnas tėvas ima jausti kaltę, kad nėra geras tėvas ar mama. Jos teigimu, daug konfliktų būtų galima išvengti, jeigu tėvai girdėtų savo vaikus. Tai nėra lengva, nes reikia atsiriboti nuo to, ko nori patys tėvai ir ko tikisi visuomenė. Tiesa, reikia gebėti įsiklausyti ne į vaiko norus ar užgaidas, o santykius su vaiku.
Dažna tėvų klaida, kad dėmesio trūkumą vaikams bandoma kompensuoti juos užverčiant įvairiais daiktais. „Dažnai sulaukiu tėvų skundų, kad vaikus apėmusi kone pirkimo manija. Taip yra todėl, kad vaikas supranta, jog kai nėra tėčio ar mamos, jis gaus apdovanojimą. Tėvų dėmesį jis gaus tik per pirkimo procesą. Taip sutrinka ryšis tarp vaikų ir tėvų, nes santykiai grindžiami tik naujais daiktais“, - pasakojo R. Gataveckaitė.
Lygiai tas pats ir dėl išmaniųjų technologijų. Tėvai dažnai piktinasi, kad vaikai tiesiog įnikę į telefonus, planšetes, kompiuterius ir kitaip nemoka leisti laisvalaikio. Tiesa, išmaniosios technologijos nėra blogis, jos duoda ir daug teigiamų dalykų, tik vis dar ieškome, ką naudingo galima būtų nuveikti su jomis. „Tėvai patys daro meškos paslaugą. Norėdami užsiimti savais darbais patys vaikams į rankas įbruka planšetes ar kompiuterius. Tad vaikas perima šį elgesio modelį ir toliau taip elgiasi.
Siekiant išvengti konfliktinių situacijų, labai svarbu vaikams nubrėžti ir tam tikras ribas. Pasak pašnekovės, ribos vaikui turi būti nustatomos, kai tik jis pradeda suprasti, kas galima, o kas ne. Tiesa, paauglystės laikotarpiu šios ribos po truputį turi būti plečiamos. Paauglystė - pats sudėtingiausias gyvenimo laikotarpis. Keičiasi ne tik kūnas, bet ir mąstymas, mintys, vertybių sistema. Paauglys pasineria į savęs tapatumo paieškas. „Paaugliui dažnai būna pačiam sunku susitvarkyti su savimi. Jis jau nebe vaikas, bet ir ne suaugęs žmogus. Tai itin sudėtingas laikotarpis, todėl tėvai turi būti pasirengę atlaikyti tuos vidinius paauglio konfliktus ir jų pasireiškimą visos šeimos santykiuose. Jie turi labai jautriai reaguoti į tai, kas vyksta su jų sūnumi ar dukra. Ir patiems neprojektuoti to pykčio ar tuo labiau nekeršyti paaugliui už jo pyktį ir nesusitvarkymą su jausmais ir emocijomis. Tėvai turi tapti tuo ramybės uostu, kuris geba atlaikyti paauglystės skatinamas audras“, - patarė R. Gataveckaitė.
Paaugliams yra normalu turėti savų paslapčių. Kaip juokauja psichologė, jeigu šiuo laikotarpiu vaikai viską atvirai pasipasakotų tėvams, jau vertėtų suklusti, kad kažkas ne taip. „Recepto, kaip užauginti laimingus vaikus, nėra. Svarbiausia į vaiką žiūrėti kaip į asmenybę, nenuvertinti jo, domėtis, ne ką valgė mokykloje ar kokį pažymį gavo, o kaip jaučiasi. Nereikia bėgti spręsti konfliktų už vaiką, o tiesiog bandyti suprasti. Būti tuo tėvu, į kurį vaikas galėtų bet kada atsiremti“, - patarė R. Gataveckaitė.
Pastaruoju metu darbe vis dažniau susiduriu su problemomis vaikų, kurių tėvai ar vienas jų išvykę dirbti į užsienį. Vaikas lieka gyventi su vienu iš tėvų, o jei išvyksta abu - dažniausiai mažamečiai paliekami seneliams, tetoms ar kitiems giminaičiams. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai vyresnis vaikas paliekamas vienas. Viena vertus, tėvai nori, kad vaikas liktų jam įprastoje aplinkoje, tame pačiame mieste, lankytų tą pačią mokyklą, bet net nepasidomi, ar mažametis jausis saugus, ar jam ne per sunki užduotis gyventi be tėvų. Kartais tėvai išvyksta net nepaaiškinę savo vaikui, kur ir kodėl. Migloti paaiškinimai, kad jie vyksta "dėl šeimos, dėl vaikų", kad "uždirbs daug pinigų ir nupirks kompiuterį", dažnai mažųjų nepaguodžia. Su vaikais būtina apie tai kalbėtis. Ir su kiekvieno amžiaus vaiku reiktų kalbėti skirtingai: labai atvirai galima pasikalbėti su paaugliu ir visai kitaip su ikimokyklinio amžiaus vaiku. Mažyliai dar nesuvokia laiko pojūčio, tad net trumpas išsiskyrimas su tėvais turi skaudžių psichologinių pasekmių, jos daro įtaką tolimesnei vaiko raidai. Mažiems vaikams atrodo, kad tėvus jie praranda amžinai. Vaikui reikia pasakyti, kur tėvai išvyksta, nepalikti jo nežinioje. Antraip mažyliai nesijaus saugūs, taps nerimastingi, o ateityje ir patys gali nesugebėti kurti saugių santykių, paremtų pasitikėjimu.
Maži vaikai nesuvokia, kodėl tėvai juos paliko, ir dažnai tai priima kaip bausmę, jaučia didelę kaltę. Jie gali iškeliauti į savo fantazijų pasaulį. Taip mažas žmogutis ginasi nuo jam tekusio sunkaus patyrimo. Vaikams gali pasireikšti emociniai ir elgesio sutrikimai, t. y. jie gali naktimis prastai miegoti, šlapintis į lovą, pradėti mikčioti, gali pasireikšti tikai (nevalingi judesiai). Neretai vaikai tampa pikti, agresyvūs, liūdnesni, uždaresni nei paprastai, pradeda prasčiau mokytis. Dar daugiau problemų gali kilti, jei paliekamas paauglys, nes savo jausmus tokio amžiaus vaikai linkę reikšti maištaudami, protestuodami, tai sukelia daug problemų. Paauglio jausmuose didelė ambivalencija - iš vienos pusės jis nori atsiskirti ir džiaugiasi tokia padėtimi, iš kitos - jam liūdna ir nesaugu vienam eiti gyvenimo keliu. Tačiau visi simptomai yra tik vaiko pagalbos šauksmas: padėkite man, supraskite mane, išgirskite, aš jaučiuosi blogai! Pasitaiko ir tokių atvejų, kai vaikai net atsisako su tėvais bendrauti telefonu, taip protestuoja prieš tai, jog yra palikti. Būna ir taip, kad likęs su vienu iš tėvų vaikas tampa ramesnis, geriau elgiasi ir mokosi, bet dažnai po tuo slepiasi baimė būti paliktam, nerimas, kad išvyks ir antrasis iš tėvų.
Taip pat didelė problema iškyla, kai tėvai grįžta. Jie vėl mokosi būti su vaiku, iš naujo bando jį pažinti, kurti naujus santykius, paremtus pasitikėjimu, - tai dažnai būna labai sunku. Neretai stebiu, kaip vaikai tiesiog paniškai bijo atsiskirti nuo tėvų, niekur jų nepaleidžia, tarsi saugo. Būna, tampa ypač nepaklusnūs, taip baudžia tėvus, kad buvo palikti. Pasitaiko ir tokių atvejų: vaikai atitolsta nuo tėvų, suserga depresija ir siekta šeimos laimė, materialinė gerovė nebeatneša laukto džiaugsmo. Tėvai turėtų suprasti, jog tai, ką jaučia vaikas, yra teisėta.
Be abejo, geriausia, kai tėvai ir vaikai būna kartu. Jei tik yra galimybė, tėvai turėtų tuo pasinaudoti ir kuo dažniau lankyti savo atžalas. Dažni tėvų vizitai parodo, kad išsiskyrimas netruks amžinai, tai padeda išlaikyti glaudesnį ryšį su vaiku. Jei vis dėlto tėvai nusprendė emigruoti ir kartu pasiimti vaiką, jie turėtų suprasti, kad keisis mažamečio socialinė-kultūrinė aplinka, mokykla, draugai. Svarbu įvertinti savo galimybes, ar patys tėvai, būdami svečioje šalyje, galės padėti vaikui adaptuotis. Mano praktikoje tik kelios šeimos kreipėsi, norėdamos pasitarti, kaip tokiais atvejais elgtis, kaip užbėgti problemoms už akių, kad vaikas geriau adaptuotųsi, kad būtų kuo mažiau traumuojamas. Galbūt mažylių gyvenimas svajonių šalyje ir bus materialiai geresnis, galbūt jie turės daugiau galimybių, bet ar vaikystės traumos nepaliks pėdsako jų gyvenime, jų ateityje?
Kiekvienam vaikui reikia paprastų gerų namų. Pastovios, saugios ir stabilios emocinės aplinkos, kur jis galėtų natūraliai žengti į priekį, vystytis, augti, kur tėvai nuolat jį matytų ir būtų kartu visomis svarbiomis gyvenimo akimirkomis. Tėvystė yra vienas iš didžiausių ir svarbiausių vaidmenų, kurį žmogus gali atlikti savo gyvenime. Tėvai ne globoja ir auklėja savo vaikus, bet ir formuoja jų asmenybę, vertybes ir požiūrį į pasaulį. Jie yra pirmieji ir svarbiausi vaiko mokytojai, pavyzdžiai ir autoritetai.
Gaila, bet kai kurie toksiški tėvai savo elgesiu daro didžiulę žalą, kurios pasekmės gali būti jaučiamos ilgus metus. Tai reiškia, kad kai kurie tėvai elgiasi toksiškai, t. y. savanaudiškai, manipuliuojančiai ar net žeminančiai savo vaikų atveju. Toksiškas žmogus yra tas, kuris kenkia kitiems savo žodžiais, veiksmais ar nuostatomis. Toks žmogus dažnai yra egocentriškas, nepagarbus, kontroliuojantis, kritikuojantis, meluojantis, kaltinantis ar netgi agresyvus. Jis nesugeba ar nenori užmegzti sveikų ir lygiaverčių santykių su kitais.
Toksiški tėvai kai kuriais atvejais net nemato nieko blogo savo elgesyje, tačiau kai kurie jų veiksmai kartais gali būti visiškai sąmoningi. Tokie tėvai įprastai nesuteikia vaikui pakankamai meilės, palaikymo, saugumo ir pripažinimo. Visiškai piktybiniais atvejais, kai kurie tėvai neatlieka savo pareigų ir atsakomybių, palikdami vaikus be pagalbos, priežiūros ar mokymosi galimybių. Jie taip pat dažnai kritikuoja, žemina, tyčiojasi, grasina, šantažuoja, kaltina ar ignoruoja juos. Neretais atvejais, tokie tėvai gali būti sunkiai atpažįstami, nes jie gali slėpti savo tikrąjį veidą nuo kitų ar netgi nuo savęs. Jie gali būti labai draugiški, mieli, nuoširdūs ir rūpestingi viešumoje, bet labai skirtingi privačiai. Jie taip pat gali būti labai įtikinami, darantys įtaką, kad priverstų vaiką manyti, jog jie yra geri tėvai, o visa kaltė yra būtent vaiko.
Toksiški tėvai gali būti atpažįstami pagal tam tikrus požymius ir signalus, kurie rodo, kad jie kenkia vaikui. Vienas iš požymių yra tai, kad vaikas nuolatos jaučiasi neramus, įbaugintas, kaltas, nevertas dėmesio ar netgi nekenčiamas savo tėvų. Kas liečia mokymosi galimybes, vienas iš signalų, kad jį kontroliuoja toksiški tėvai, yra tai, kad vaikas turi problemų su mokymosi, saviraiška, kūryba, savęs pažinimu ar savo tapatumu, nes jis jaučiasi apribotas, slopinamas, suvaržytas ar netgi praradęs save. Tokia toksiškas tėvystė gali turėti labai neigiamą ir ilgalaikį poveikį vaiko raidai. Toks poveikis gali būti matomas tiek vaikystėje, tiek vėlyvame amžiuje.
- Prastas savęs vertinimas ir pasitikėjimas savimi. Vaikas, kuris auga su toksiškais tėvais, gali manyti, kad jis yra blogas, kvailas, silpnas, nieko nevertas ar netgi nežmogiškas. Jis gali negebėti pamilti, gerbti ir priimti savęs tokiu, koks jis yra.
- Sunkumai santykiuose. Vaikas gali nežinoti kaip užmegzti ir palaikyti sveikus ir laimingus santykius su kitais žmonėmis. Jis gali būti labai nepasitikintis savimi, izoliuotas, priklausomas, pavydus, manipuliuojantis, kontroliuojantis ar netgi linkęs į smurtą.
- Problemos su savo tapatumu ir gyvenimo prasme. Vaikas, kuris auga su toksiškais tėvais, gali nežinoti kas jis yra, ko jis nori, kuo jis tiki ir ką jis turi daryti savo gyvenime. Jis gali būti labai pasimetęs, nesuorientuojantis ar netgi jaustis bejėgiu.
- Psichologinės ir psichiatrinės problemos.
- Fizinės ir somatinės problemos. Tokie vaikai taip pat gali patirti daug skausmo, kuris gali būti susijęs tėvų smurtu arba su jo paties psichologine būsena. Tokie vaikai gali būti labai silpni, dažnai sergantys, kamuojami nuovargio bei alergijų. Jų imunitetas gali būti nusilpęs.
Toksiškas tėvystė yra labai sunki ir skaudi patirtis, kuri gali palikti gilias ir ilgalaikes žaizdas vaiko sieloje. Tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas tokioje aplinkoje augantis vaikas yra pasmerktas ir negali būti laimingas ir sveikas. Yra daug būdų, kaip susitvarkyti su toksiškais tėvais ir jų poveikiu. Vaikas, kurį kankina toksiški tėvai, gali būti labai užgniaužęs viską savyje, neigti, nuslėpti ar netgi pasiteisinti savo patirtį ir jausmus. Jis gali manyti, kad tai yra normalu, teisinga, būtina ar netgi tai, jog tai yra jo kaltė. Jam gali būti labai sunku ir skaudu prisipažinti, kad jis yra auka ir kad jis kenčia.
Vaikai, nepaisant amžiaus, kurių tėvai yra toksiški, gali būti labai pažeidžiami, išnaudojami, kontroliuojami. Rekomenduojama nustatyti ir aiškiai išreikšti kur yra ribos ir asmeninės teisės. Suaugę žmonės, turėtų sumažinti kontakto lygį su tais žmonėmis, kurie labiausiai jiems kenkia. Patartina kreiptis į patyrusius psichologus, kurie gali padėti spręsti šią problemą individualių konsultacijų metu. Jeigu manote, kad tokie tėvai ženkliai prisideda prie to, kad gyvenimas tampa sudėtingesniu, tuomet patartina kreiptis į psichologą.
Emocinės pagalbos ir paramos reikia didelei daliai vaikų ir jaunuolių. Natūralu, kad pirmąja jų užuovėja ir priebėga turėtų tapti patys artimiausi - tėvai. Vis dėlto, ką daryti, jeigu patys tėvai susiduria su emocinėmis problemomis? Kur slypi raktas į produktyvų tėvų ir vaikų bendradarbiavimą emocinės sveikatos klausimais? „Pavyzdžiui, jei vienas iš tėvų nuolat nerimauja, dėl visko išgyvena, vaikas mokosi, kad pasaulis yra nesaugus, viską reikia daryti labai atsargiai, o gal netgi apskritai nesiimti jokių veiksmų. Kitas pavyzdys, kai namuose yra priklausomybių turinčių arba depresija sergančių tėvų, tada vaikas prisiima atsakomybę už jų sveikatą ir gerą būseną. Anglų kalboje net yra terminas, apibūdinantis tokį santykį, - „parentification“. Jis reiškia buvimą tėvu / mama savo tėvams, teikiant jiems emocinę ir kitokią paramą“, - teigia D. Jakučionis.
Jo teigimu, priemonių ir įrankių, lengvinančių emocinį stresą, kylantį daugeliui tėvų auginant vaikus, būtų galima išvardyti daugybę. Visgi pagrindiniai jų - laiko sau paieškos, pareigų šeimoje pasidalijimas ir supratimas, kad tam tikru metu abiem partneriams gali būti žvėriškai sunku. D. Jakučionis.
„Turime stengtis pamatyti vaiko poreikį jo elgesyje. Jei jo elgesys mums atrodo netinkamas, privalome klausti, koks jo poreikis nepatenkintas. Dažniausiai, uždavę klausimą, tikrai gausime atsakymą. Ne mažiau svarbu klausyti savo vaikų, kai jie pasakoja apie sunkumus, ir nesistengti visko išspręsti čia ir dabar. Tada, kai jau vaikai išsipasakoja, tiesiog paklauskime, kaip jie patys norėtų elgtis, ir kartu pagalvoti, atsargiai pasiūlyti, bet nepiršti savo nuomonės. Žinoma, kartais reikia imtis ir aktyvesnių priemonių, pavyzdžiui, spręsti klausimus mokykloje, jei egzistuoja patyčių problema, galbūt reikia keisti mokyklą. Anot jo, be vaikų klausymosi, svarbus yra ir savo problemų išsakymas, jų iškomunikavimas. Tai darant, D. Jakučionis.
„Jei tik atsiras priekaištavimas arba prikaišiojimas, tada mažesni vaikai, kurie dar nelabai supranta ir pažįsta gyvenimo, ims jausti kaltę. O juk jie nekalti dėl tėvų savijautos. Tėvams svarbu suvokti, kad jie negali perkelti atsakomybės už savo gyvenimą ant vaikų pečių. Jie yra suaugę ir jie turi susitvarkyti su savo gyvenimu, nors kartais būna ir labai sunku. Jo tvirtinimu, vertinant asmeninę emocinę būseną privalu identifikuoti ir akcentuoti blogos savijautos ar užgimusios problemos priežastį. Jeigu ji - paties vaiko elgesys, tai irgi reikia paminėti. „Jei sakome, kad jaučiamės pavargę ar suirzę, iš karto turime pasakyti ir to priežastį, o jei prie to prisidėjo vaiko elgesys, tai apie elgesį ir pasakyti, o ne apie patį vaiką“, - sako D. Jakučionis.
Psichoterapeuto įsitikinimu, skaidrus ir tiesus kalbėjimasis su vaikais jiems suprantamu žodynu bei atsižvelgiant į jų amžių gali padėti tėvams spręsti iškilusią psichologinę krizę. „Blogiausia - apskritai nekalbėti apie sunkumus ir apsimesti, kad jų nėra, nors visi mato juos; kaltinti vaikus dėl savo būsenos; perkelti jiems atsakomybę už savo emocines ir praktines problemas bei tikėtis, kad vaikai suteiks paramos“, - akcentavo D. Jakučionis.
„Reikia suprasti savo galimybių ribotumą ir nebijoti kreiptis profesionalios emocinės pagalbos. Niekas neturi kentėti vienas. Be D. Jakučionio, konferencijoje-parodoje pranešimus taip pat skaitys Paramos vaikams centro steigėja, vaikų psichologė Aušra Kurienė, kuri kalbės apie traumas šeimose ir kaip jų išvengti ir jas atliepti, mokytojas ir švietimo konsultantas Lukas Benevičius, „Tėvai Ryšyje“ autorė Renata Cikanaitė, psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis, edukologė ir knygų autorė Renata Lazdin bei daugelis kitų.
Konfliktų tarp tėvų ir jų paauglių vaikų priežastys
Tėvų ir vaikų problemos senos kaip pasaulis. Dar Biblijoje kalbama apie sūnų palaidūną, kuris neįvertinęs tėvo gerumo iššvaisto jo padovanotą turtą. Mūsų laikais taip pat yra šeimų, kuriose tėvai ir vaikai nesugyvena, pykstasi, nesistengia suprasti, nevertina ir negerbia vieni kitų. Deja, dar ir mūsų laikais laikais yra šeimų, kuriose vaikai atsisako rūpintis savo pasenusiais tėvais. Tėvai atiduoda savo vaikams rūpestį, šilumą, meilę, o kai vaikai užauga ir tampa savarankiški, užmiršta tėvų meilę, nenori rūpintis senais, globos ir pagalbos reikalingais tėvais, nelanko jų arba atiduoda į senelių globos namus. Taip pat labai daug problemų šeimose kyla dėl girtaujančių tėvų. Vaikas matomas ne kaip asmenybė, o kaip tėvų lūkesčių pildytojas.
