Įprotis mušti vaikus diržu, ranka, lazda, rykšte ar kitais daiktais - sena mada visame pasaulyje. Šimtus metų gaji nuomonė, kad mušant vaiką diržu galima jį išauginti doru žmogumi. Pasak organizacijos „Gelbėkit vaikus“ specialistų, guiti, žeminti ir mušti vaikus - sena lietuvių tradicija. Paskaitykite lietuviškas pasakas. Ten stipresnis silpnesniam vis nusukinėja kojas, iškepa krosnyje. O kaip žiauriai pamotė elgiasi su podukra! Kai kurios mamos, nepasakysi kad asocialios ar iš prigimties žiaurios, visos prisipažino mušančios savo vaikus. Po paskaitų jos dejavo - bandome susiturėti, bet sunkiai pavyksta.
Lietuvoje buvo atlikta apklausa apie vaikų mušimą. Kiti nusikaltimai (rūkymas, vėlyvas grįžimas namo) sukelia kur kas mažiau tėvų pykčio, už tai vaikus muša tik 5 proc. Vaikai tradiciškai mušami diržu, rykšte. Nemažai tėvų meta į vaikus kokį nors daiktą, kad sužeistų. Net 5 proc. Pagal šias išvadas galime nupiešti labiausiai Lietuvoje mušamo vaiko portretą: tai kaime gyvenantis kokių 5 metų judrus berniukas, kurio tėvai nebaigę vidurinės mokyklos ir patys vaikystėje gerai gavę į kailį.
Jei pagalvojote, kad esame kažkokie išsigimėliai, gal nuramins žinia, kad ir kitose šalyse atlikti panašūs tyrimai šokiravo visuomenę. Tyrimai parodė, kad savo vaikus tėvai pradeda mušti nuo ankstyvos vaikystės (maždaug 1-1,5 metų) ir muša tol, kol pajėgia - iki 15-17 metų. Labiausiai vaikai mušami Indijoje. Pagal 1991 metų apklausą, ten net 91 proc. indų studentų prisipažino vaikystėje mušti. Laimė, kad skaičiai keičiasi į gerąją pusę. 1985 metais JAV savo vaikus iki 3 metų prisipažino mušę 89 proc.
Paprastai tėvai labiausiai ginčijasi dėl paskutinio teiginio. Juk jie vaiką muša ne dėl to, kad nemyli, o, atvirkščiai, norėdami tik gero, iš meilės. Tačiau norėdami tik gero viršininkai nemuša savo pavaldinių, pardavėjos - pirkėjų, dėstytojai - studentų. Tėvai suvokia, kad negalima sumušti praeivio, tačiau nė nesusimąsto prieš užtvodami savo vaikui. Keista ir tai, kad vaikai savo vaikus muštų už visai kitokius prasižengimus. Vaikai tėvų bausmių hierarchiją apverčia.
Įrodyta, kad fizinės bausmės nepadeda auklėti vaiko. Gerai elgtis galima išmokyti tik žodžiais, įtikinėjimais ir gerais pavyzdžiais. Svarbiausia - ramiai bet griežtai nustatyti tinkamo elgesio ribas ir jų niekada neperžengti. Taip drausmė pamažu tampa savidrausme. Nepamirškite, kad fizinės bausmės gali vaiką suluošinti ir fiziškai. Dėl staigių smūgių į galvą gali plyšti ausų būgneliai, būti sutrenktos smegenys. Purtymas irgi gali sukelti kontūziją.
Stenkitės vaikui sakyti tai, ką jis turi daryti, o ne tai, ko neturi daryti. Taigi teks rečiau vartoti žodžius ir frazes, prasidedančius žodeliu „ne“. Žodelį „jeigu” keiskite žodelių „kai”. Liepkite konkrečiai. Jei vaikas neklauso, nesivelkite į ginčus, o pakartokite savo prašymą. Jei vis tiek neklauso, pasirinkite nuobaudą, bet ne mušimą. Nuobauda turi būti pritaikyta tuoj pat po prasižengimo. Jei uždraudėte žiūrėti filmukus, tai šiandien, o ne rytoj ar po savaitės.
Visi mes užaugome autoritarinėje sistemoje, kai už kitokią nuomonę buvo baudžiama, o įbaugintą žmogų buvo lengviausia kontroliuoti. Tačiau auklėjimo būdai ir požiūris į vaiką iš esmės keičiasi. Mušdami vaiką jam sukeliame tik baimę ir menkavertiškumo kompleksą. Ir įdiegiame mintį, kad galima mušti ir labiausiai mylimus žmones.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Lietuvos Vaikų teisių gynimo organizacijos „Gelbėkit vaikus“ iniciatyva antrus metus iš eilės gegužė paskelbta mėnesiu be smurto prieš vaikus. Dar visai neseniai ši tema buvo siejama tik su asocialių šeimų gyvenimu. Dabartinių tyrimų duomenimis, Lietuvoje maždaug pusė tėvų baudžia vaikus fizinėmis bausmėmis. Taip besielgiantys tėvai teigia dažnai nematantys veiksmingesnės alternatyvos. Ar tikrai jos nėra?
„Mane tėvai mušdavo, tačiau išaugau padorus žmogus. Noriu, kad ir mano vaikai nedarytų man gėdos“, - toks požiūris Lietuvoje nieko nestebina. Sunku paneigti, kad šitoks auklėjimo būdas kadaise pasiteisino: tėvų žodis vaikams buvo šventas. Kita vertus, pagarba buvo grįsta baime.
Šių laikų psichologai smurtui priskiria ne tik fizines bausmes. Ne mažesnė reikšmė teikiama emocinei prievartai: kai vaikui grasinama, ant jo šaukiama, jis žeminamas, išjuokiamas, pravardžiuojamas. Beje, vaiko ignoravimas, neišklausymas, jo poreikių nepaisymas, nepriežiūra, pasak psichologų, irgi viena iš emocinės prievartos atmainų.
Šiemet sukanka 10 metų, kaip Lietuva ratifikavo Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją, aukštyn kojomis apvertusią vyravusį požiūrį į vaikus. Palyginimui - Švedijoje jau nuo 1979 m. galioja vadinamasis Nemušimo įstatymas. Lietuvoje apie jo reikalingumą pradėta diskutuoti visai neseniai. Beje, Švedijos tėvai, iš kurių fizines bausmes naudojo ne daugiau kaip 24 proc. (1964 m. duomenimis), priešinosi įstatymo įsigaliojimui ir net kreipėsi į Strasbūrą. Tačiau jų skundas nebuvo patenkintas.
Pagal Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu „Vilmorus“ atliktą apklausą, Lietuvoje 90 proc. respondentų imtųsi veiksmų, jei pastebėtų, kad smurtaujama prieš vaiką. Tačiau kitos apklausos rodo, kad prieš smurtą pasisako ir tie žmonės, kurie muša savo vaikus. 18 proc. smurto atvejų, anot Žmogaus teisių stebėjimo instituto (ŽTSI) ekspertės Dovilės Šakalienės, vaikui ilgam lieka pasekmės (mėlynės, kaulų lūžiai). Beveik 26 proc. atvejų taip žalojami vaikai iki 6 metų. Taigi skaičiai gerokai trikdo.
Anot įvairių nevyriausybinių organizacijų atstovų, mūsų visuomenė tikrai labai pakanti smurtui. „Kad fizinės bausmės - veiksminga auklėjimo priemonė, teigia net mokytojai. Pasiklausęs vieno tokio mokytojo, užėjau į klasę apsižvalgyti. Iš tiesų - mokiniai žino, kad prie mokytojo geriau „neišsišokti“, tačiau tarpusavyje lupasi kasdien. Kai mušimą toleruoja suaugusieji, vaikų pasaulyje jis irgi tampa norma“, - teigia Viešosios įstaigos (VšĮ) Vaiko namo vadovas Evaldas Karmaza.
Pasak vaiko teisių apsaugos kontrolierės Rimantės Šalaševičiūtės, visuomenės pakantumą fizinėms bausmėms toleruoja ir vaikai: „Kai paklausėme ketverių metų berniuko, kodėl broliuko galvą auklėtoja nardino į klozetą, šis atsakė: „Juk jis žaidė, kai reikėjo dainuoti“. Kai vaikas auklėjamas būdais, keliančiais agresiją, susidaro uždaras ratas. Dar baisiau, kad yra vaikų, kuriuos tokios auklėjimo priemonės palaužia. Siaubingiausia pasekmė - savižudybė, pagal jų skaičių tarp vaikų pirmaujame“.
Specialistai nepritaria nuostatai, kad bent kartą „plekštelėti“ vaikui sveika. „O kokią teisę turite jam plekštelėti? Ar man dėl ko nors irgi plekštelėtumėte? - klausia tarptautinės nevyriausybinės organizacijos „Gelbėkit vaikus“ generalinė sekretorė Loreta Trakinskienė. - Mušimas - tikrai greita auklėjimo priemonė. Sudavei - ir vaikas bijo. Bet bijantis vaikas įpranta neišsakyti savo nuomonės“.
R. Šalaševičiūtė prisipažįsta pati ne kartą svarsčiusi, kaip reikėtų tramdyti nepaklusnų vaiką. „Mes niekada neturėsime galimybės izoliuoti vaiko nuo blogos aplinkos įtakos. Tačiau tikrai yra šeimų, kuriose prieš vaiką nenaudojamas joks smurtas. Vaikas nuo pat mažų dienų auklėjamas ne rykšte, o ugdant tikėjimą tėvų žodžių teisingumu. Pradėti auklėti žodžiais paauglystėje jau vėlu“, - teigia pašnekovė.
Vaiko teisių apsaugos tarnybų duomenimis, 2004 m. buvo užfiksuoti 2369 smurto atvejai prieš vaikus (2003 m. tokių atvejų buvo užfiksuota 1444). „Vaikai apie savo bėdas pasakoja drąsiau, o paslaugų kokybė, deja, negerėja. Teoriškai pagalba egzistuoja, bet net ir suaugusiam žmogui būtų sunku ja pasinaudoti. Aplink vaiką susirenka 5-6 nepažįstami žmonės, kuriems po kelis kartus jis turi pasakoti savo bėdas. Nenuostabu, kad dažnai vaikas renkasi tylą“, - apgailestauja E. Karmaza.
Anot psichologo, Vaiko teisių apsaugos tarnybos neturi nei sąlygų, nei galimybių, išskyrus kai kurias savivaldybes, teikti visapusiškos pagalbos. R. Šalaševičiūtė pastebi, kad rajonuose ne visi apylinkės inspektoriai į smurtą prieš vaikus reaguoja deramai: „Su policijos departamento mokymo centru pasirašome sutartį, kad rengiant apylinkės inspektorius būtų įvestas vaiko teisių kursas. Be to, kiekviename rajone turėtų būti atskiras darbuotojas, dirbantis tik su vaikais. Dabar Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojai vos spėja vaikščioti į teismus ir rengti pažymas. Į vietas nuvykti nėra kam. Reikia ir stiprių psichologinių tarnybų. Blogiausia, kai globos namuose iš vaikų išgirstu: „Mes turime psichologą, bet juo nepasitikime“.
ŽTSI apžvalgoje apie žmogaus teisių įgyvendinimą 2004 m. pažymėta, kad net 31 proc. vaikų iki 18 metų yra patyrę seksualinę prievartą. Šie skaičiai skelbiami Vaikų raidos centro užsakymu atlikto tyrimo „Paauglių požiūris į seksualumą ir seksualinę prievartą“ išvadose. Per tarptautinį tyrimą, atliktą dar 6 Baltijos jūros regiono valstybėse - Estijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Islandijoje, Rusijoje ir Lenkijoje, Lietuvoje anonimiškai buvo apklausti 3136 moksleiviai - daugiausia aštuoniolikmečiai. Seksualinę prievartą teigė patyrę 21 proc. vaikinų ir 39 proc. merginų: 21 proc. - iki 15 metų, 1,9 proc. - iki 6 metų. Apie patirtą seksualinę prievartą paaugliai retai kada praneša socialiniams darbuotojams ar pareigūnams - tik apie 1 proc. atvejų.
E. Karmazos duomenimis, seksualinę prievartą patyrė mažiausiai kas dešimtas vaikas. Anot jo, į Vaikų raidos centro tyrimą buvo įtrauktas ir seksualinis priekabiavimas, todėl ir procentas didesnis. Bet kuriuo atveju galima teigti, kad šios prievartos rūšies paplitimas - milžiniškas. „Dabar Lietuvoje yra 775 tūkst. vaikų. Mažiausiai 100 tūkst. patyrė seksualinį išnaudojimą ir tyli. Daugeliu seksualinio išnaudojimo atvejų jokių fizinių įkalčių nebūna, todėl net ir pradėta byla nutrūksta. Beje, dabar nei tėvai, nei mokytojai apie seksą su vaikais beveik nekalba. Vaikai apie jį sužino iš draugų, televizijos, žurnalų, interneto. Todėl pažeidžiamų vaikų Lietuvoje labai daug. Kartais renginio metu apsimetame ir viliojame vaikus - ir jie patiki mumis“, - pasakoja pašnekovas.
Pasak R. Šalaševičiūtės, seksualinė prievarta prieš vaikus - nauja tema: „Net jei mama žinodavo, kad vaikas išnaudojamas, ji tylėdavo, nes jai būdavo gėda. Motinos nesuvokdavo, kad vaiką tylėjimu traumuoja net labiau nei prievarta. Be to, tokiais atvejais anksčiau vaikas būdavo atskiriamas nuo šeimos, o prievartautojas likdavo šeimoje“.
Suaugę dažnai bijo termino „vaiko teisės“, nes dauguma jas įsivaizduoja kaip vaiko teisę elgtis taip, kaip jis sumano. Iš tiesų, sąvoka „vaiko teisės“ apima bendražmogiškas teises, kurias galima apibendrinti labai paprastai: tai vaiko teisė, kad su juo būtų elgiamasi pagarbiai. Suaugusiems vaiko teises nėra paprasta pripažinti: turėdami daugiau galios, patirties, jie jaučiasi pranašesni už vaikus ir dažnai „diktuoja savo sąlygas“ net nebandydami įsiklausyti į vaiką. Netgi Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje išdėstytos teisės ne visada buvo vienodai taikomos vaikams ir suaugusiesiems.
Gali būti labai sunku įsivaizduoti, kaip atrodo tėvystė, gerbianti vaiko teises, o ypač - kaip turi atrodyti drausmė be mušimo ir šaukimo, ypač jei trūksta žinių apie vaiko raidą.
- Vaikai nėra tėvų nuosavybė. Žmogaus teisių principai užtikrina, kad nė vienas asmuo negali būti kito asmens nuosavybė.
- Vaikai turi teisę būti apsaugoti nuo fizinio ir psichologinio smurto. Smurto naudojimas negali būti pateisinamas jokia priežastimi.
- Vaikai turi teisę išsakyti savo nuomonę ir turėti savo pažiūras. Pripažindami vaikų teisę išsakyti savo nuomonę, mes negalime primesti vaikams savo valios, neatsižvelgdami į jų požiūrį.
- Vaikas turi teisę į orumą. Pripažindami vaiko teisę į orumą, mes negalime jų gėdyti arba žeminti. Tai reiškia, kad tėvai turi atsižvelgti į tai, kokią įtaką jų žodžiai ir poelgiai turi vaiko pasitikėjimo savimi vystymuisi.
„Įstatymo paskirtis - tėvams paaiškinti, kad jie negali mušti. Pliaukštelėti vaikui užtrunka sekundę, dvi, o paaiškinti, nuraminti vaiką užtrunka gerokai ilgiau. „Jūs turbūt irgi nenorėtumėte, kad kolega jums pliaukštelėtų. „Jūs turbūt irgi nenorėtumėte, kad kolega jums pliaukštelėtų. „Šiandien atrodo, kad jeigu tėvas nesusilaikęs mostelėjo vaikui ranka, tai iš jo atims vaiką. Ji pabrėžė, kad fizinių bausmių uždraudimas ir vaikų paėmimo reglamentavimas yra du skirtingi dalykai.
„Vaiko teisių apsaugos pagrindų pakeitimo projektas Lietuvos vaikams nereikalingas. „Pasiūlyta pakeisti šiandieninę vaiko paėmimo tvarką iš šeimos, kadangi šiandien vaikas paimamas vaiko teisių apsaugos institucijos ir forminama laikina vaiko globa be teismo įsikišimo. „Dar viena didelė problema - kad vaiko teisių skyriai dirba tik darbo valandas, iki 17 valandos. Mano supratimu, turi būti vaiko teisių skyrių darbuotojai, kurie dirba kitu laiku, nes šiandien, kada vaiko teisių skyriai nedirba, dirba policija. „Projekte išskirta, kad gali būti fizinis smurtas, emocinis smurtas, seksualinis smurtas ir vaiko nepriežiūra.
„Visų pirma, mūsų nuomone, turėtume padėti šeimai, jeigu ji susiduria su tam tikra socialine rizika. Numatome, kad institucijos turėtų dirbti su šeima, ieškoti pagalbos būdų ir tik tada priimti sprendimą, ar tam vaikui nebesaugu likti toje šeimoje, ir tik tada paimti jį. „Tvarkietė“ O.Valiukevičiūtė Seimui yra pateikusi įstatymo pataisas, kuriomis bet koks smurtas prieš vaiką būtų draudžiamas, o vaiką, vengiantį atlikti savo pareigas, už drausmės pažeidimus tėvai galėtų drausminti savo nuožiūra, išskyrus fizines bausmes ir bet kokį kitą smurtą prieš vaiką. Pagal pataisą, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija arba policija, gavusi pranešimą apie būtinumą užtikrinti ir ginti vaiko teises ir interesus - kai tėvai vengia atlikti savo pareigas auklėti vaiką, piktnaudžiauja tėvų valdžia, žiauriai elgiasi su vaiku, daro žalingą įtaką vaikui savo amoraliu elgesiu arba nesirūpina vaiku - nedelsiant vyksta į vaiko gyvenamąją ar kitą jo buvimo vietą, ir, nustačiusi piktnaudžiavimo tėvų valdžia, nesirūpinimo vaiku, žiauraus elgesio ar kt.
Pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, fizinė bausmė yra vaiko drausminimas, kai fizinis veiksmas naudojamas fiziniam skausmui, net ir nedideliam, sukelti ar fiziškai kankinti vaiką arba pažeminti jo garbę ir (ar) orumą. Pasak Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (VVTAĮT) specialistų, kiekviena vaiko patirta fizinė bausmė turi emocinės prievartos ir (arba) psichologinio smurto komponentų. Tėvų mušamas vaikas dažnai jaučiasi pažemintas ir pamiršta ką blogo yra padaręs, tačiau labai gerai prisimena skriaudą.
Su tokiais vaiko teisių gynėjų teiginiais sutinka ir Vytauto Didžiojo universiteto Socialinio darbo katedros docentė Jorūnė Vyšniauskytė Rimkienė, tyrinėjanti tėvų auklėjimo poveikį vaikams bei konsultuojanti tėvus tėvystės klausimais. Mokslininkė pateikia kategorišką išvadą - fizinės bausmės problemų nesprendžia, bet jas kuria. Nors tokiomis bausmėmis siekiama paauklėti, pasak mokslininkės, jos neišmoko vaiko elgtis teisingai, žaloja jo psichinę sveikatą ir palieka gilias dvasines žaizdas visam gyvenimui. Netinkamą elgesio modelį užaugę vaikai taiko savo vaikams ir taip skausmas, skriauda ir žaizdos plinta iš kartos į kartą.
„Vaikų mušimas turint tikslą paauklėti buvo nuo neatmenamų laikų, ir ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Tik mūsų laikais, palyginti visai neseniai, pradėta kalbėti apie žmogaus teises ir apie tai, kad fizinės prievartos taikymas yra žmogaus teisių pažeidimas. Šį blogį pradėta stabdyti įstatymais.“
„Iš pokalbių su tėvais, kurie dalyvauja mūsų konsultacijose ir dalinasi savo pačių neigiama patirtimi iš vaikystės, taip pat iš vyresnių žmonių pasakojimų galima padaryti išvadą, kad vaikai patirdavo visokių bausmių. Mušimas rykštele, diržu ar kitu daiktu, statymas į kampą, klupdymas ant žirnių pakeltomis rankomis yra klasikinės bausmės. Tačiau, patikėkite, teko prisiklausyti įvairių dalykų, kurie įrodo, kad tėvų kūrybiškumui ribų nėra. Vaikai mušami ir grandinėmis ar laidais. Tokios istorijos - iš visai nesenos praeities.“
„Susitikę su tėvais, mes kiekvieną kartą kalbame apie tai, kaip auklėti vaikus be fizinių bausmių. Tėvai turi galimybę dalintis savo patirtimi iš vaikystės. Mums, mokslininkams-praktikams, buvo atradimas - pasirodo fizinės bausmės yra neveiksmingos 100-tu procentų. Noriu pasakyti štai ką: jei suaugę žmonės, prisiminę savo vaikystę verkia, tikriausiai čia yra atsakymas, kiek fizinės bausmės duoda naudos. Jos skaudina visam gyvenimui.
Koks bausmės tikslas? Sustabdyti netinkamą vaiko elgesį? Siekis tarsi geras. Tačiau jeigu tą „stop“ mes sakome su skausmu, tai, pasirodo, nėra veiksminga. Siekiamybė yra ne tik sustabdyti netinkamą vaiko elgesį, bet ir išmokyti jį gero, tinkamo elgesio. Tačiau jeigu mes naudojame fizinę bausmę ar skaudiname žodžiu - vaiką sužeidžiame, bet nepamokome kaip elgtis kitaip, tinkamai.
Šioje vietoje būtina kalbėti apie santykį. Taikydami fizinę bausmę, mes atveriame didžiulę prarają savo ir vaiko tarpusavio santykiuose. Harmoningam vaiko vystymuisi yra būtinas glaudus emocinis ryšys su tėvais. Užuot tą ryšį kūrę, mes jį nutraukiame. Daugelis tyrimų rodo, kad dažnai mušami vaikai emociškai tolsta nuo savo tėvų, jų negerbia, nuvertina. Toks auklėjimas neigiamai veikia jų temperamentą, elgesį ir net kognityvinius gebėjimus.
Vaikas per santykį su savo tėvais pirmiausia mokosi santykio su savimi pačiu, o vėliau ir su visu pasauliu. Jei vaikas yra mušamas, tai stipriai kerta per jo savigarbą. Mušamas vaikas gauna signalą: „aš nesu vertingas, nesu svarbus“. Žlunga mušamo vaiko pasitikėjimas savimi, suaugusiaisiais, visu pasauliu. Vaikui pradeda atrodyti, kad jį skriausti kitiems galima, kad tai norma. Taigi, fizinėmis bausmėmis auklėdami vaiką, tėvai jį gali išgąsdinti gyventi.“
„Deja, taip. Jei auklėjimas mušimu būna ne vienkartinis, tokio elgesio išmokstama ir dažnai taikoma jau savo vaikams. Kartais tėvams atsitinka, nesusivaldo, trinkteli, bet tuoj pat supranta, kad padarė klaidą, atsiprašo ir daugiau tai nevyksta. Tokiu atveju vaikas žaizdos greičiausiai nepatirs. Tačiau jei fizinės bausmės ar kitoks smurtas kartojasi, tampa pastoviu reiškiniu - vaikas tarsi gauna „legalizuotą“ veikimo modelį, „legalizuotą“ teisę kitą skriausti. Kitaip tariant, vaikas gauna žinią „ir tu gali taip elgtis“. Kodėl tiek daug patyčių mokykloje? Aš tikrai tikiu, kad viena iš priežasčių - perkeltas skausmas, kurį vaikas patiria namie. Vaikas yra „gavęs“ teisę skriausti kitą, silpnesnį.
Noriu užduoti retorinį klausimą suaugusiesiems: ar jūsų viršininkas jus gali mušti, jei jums nepasiseka darbe gerai atlikti užduotį? Ar turi teisę suaugęs žmogus mušti suaugusįjį? Sakysite, kad uždaviau kvailą klausimą. Bet tada kokią mes teisę turime mušti vaiką, mažą visuomenės atstovą, kurį reikia globoti ir stiprinti? Užuot tai darę, mes jį aliname!“
„Pirmiausia jie nori sustabdyti vaiko netinamą elgesį, tačiau nežino kaip tai daryti ir iš bejėgiškumo pakelia ranką prieš vaiką. Tai dažniausiai įvyksta impulsyviai. Jei tėvai patys vaikystėje buvo mušami, tai viduje jie turi „žinojimą“, kad tas būdas egzistuoja ir jį taiko nemokėdami elgtis kitaip ar iš įpratimo. Jie tęsia savo tėvų tradiciją nemokėdami ar negalėdami tam pasipriešinti.
Antra vertus, jei vieną kartą trinktelėjus vaikui, tėvams atrodo, kad toks elgesys pasiteisino nes vaikas tuo momentu nebedaro netinkamo veiksmo, tėvai tarsi gauna paskatinimą ir toliau taip elgtis, nebeieškoti kitų drausminimo būdų.“
„Žinokite nėra. Man teko girdėti labai daug gyvenimo istorijų, kuriomis dalinosi vaikus auginantys tėvai. Ypač vyrai pasakoja, kad vaikystėje jie tarsi priprasdavo būti mušami, sako: „duodavau savo nugarą, kad kirstų, o aš ir toliau darydavau tą patį...“. Kalbant apie pasekmes, fizinės bausmės vaiką tą momentą sustabdo, tačiau niekur neveda. Tiksliau veda ne į pozityvą, o į skausmą ir kitus blogus dalykus. Suaugę žmonės jaučia ilgalaikes tokio „auklėjimo“ pasekmes.
Noriu pridurti, kad turėdami skaudžią patirtį iš vaikystės, tačiau nebūdami jai sąmoningi, suaugę žmonės, inteligentai, gali taikyti tokius pačius netinkamus auklėjimo metodus savo vaikams, kokius jiems taikė. Kalbu ne tik apie mušimą, bet ir apie emocinius dalykus. Daugelis tyrimų rodo, kad vaikystėje traumuotas žmogus yra lengviau išprovokuojamas impulsyviai pasielgti netinkamai: užrėkti, suduoti. Ši reakcija kyla iš žmogaus pasąmonės. Neretai savo elgesiu vaikai išprovokuoja, ypač paaugliai. Tai natūralu, nes vaikai dar tik mokosi daugelio dalykų, jie bando savo ribas. Vaikai nėra tobuli ir negali būti tobuli. Labai svarbu, kad suaugusieji neauklėtų savo vaikų savo žaizdomis, nes jų vaikai taip pat taps žaizdoti.“
Prasmingos bausmės tikslas yra stabdyti netinkamą elgesį, leisti vaikui patirti savo elgesio pasekmės ir mokyti tinkamo elgesio, skatinti tinkamą elgesį. Prasminga bausmė yra kai vaikas mokomas atitaisyti padarytą žalą arba kai dėl netinkamo elgesio jam laikinai yra apribojami malonumai, kad pats padarytų teisingas išvadas ir ateityje blogai nebesielgtų.
Noriu pabrėžti, kad labai svarbu šeimoje nustatyti taisykles, kurių vaikas turėtų laikytis, kalbant apie kasdienę rutiną. Neretai tėvai būna nenuoseklūs auklėjime. Paimkime, pavyzdžiu, žaidimo kompiuteriu laiką. Pasitaiko atvejų, kad šeimoje augantys vaikai ištisas valandas sėdi prie kompiuterio, tačiau staiga netikėtai supykęs tėvas ar mama prieina ir išjungia kompiuterį. Vaikas tokiu atveju gali netinkamai reaguoti, o tėvai netinkamai bausti. Taigi, pirma prevencinė priemonė, kad vaikas netinkamai nesielgtų - pasitikrinti ar šeimoje yra nustatytos bazinės taisyklės, kalbant apie darbo, poilsio laiką, kitus dalykus. Jei namuose nėra taisyklių, tai vaikas elgiasi taip, kaip jis supranta. Taisyklės turi būti pritaikytos pagal vaiko amžių.
Taip pat yra labai svarbu pastebėti ir skatinti vaiko teigiamą elgesį. Ne viename šaltinyje teko rasti patarimą, kad atsvara vienai pastabai turi būti penki pagyrimai. Pagyrimai turi nuskambėti pirmiau, nei pastaba.
Vaiko psichologija: kaip sudrausminti vaiką, kuris neklauso
8 m. Galvoju, ką aš daryčiau tokioj situacijoj... Pasakyčiau vyrui, kad daugiau nedrįstų vaiko liesti, nes nematys nei manęs, nei vaiko. Griežtai. Tegul susiima. Nebent jis jaučia malonumą už save silpnesnį mušdamas. Iš tiesų tai jis tiesiog nesusitvarko pats su savimi, nežino, kaip tokioj situacijoj elgtis. Kalbėjom griežtai ne kartą, aiškinau jo smurto pasekmes. Jau dabar vaikas visada pirmiausia bėga pas mane, jei ko reikia. Pas jį eina tik jei manęs neranda ar aš pasakau eit pas tėtį. Aišku, vaikas dar mažas, jei viskas gerai, tai vyras su juo užsiima, žaidžia kartu ir juokiasi. Bet pasąmonėj akivaizdžiai jau formuojasi kažkoks blogas suvokimas. Svarbiausia, kad vaikas tikrai nepuola klykt, žviegt, jei jam kas nepatinka. Tiesiog stovi užsiožavęs su patempta lūpa. Bet sakau, vaikas puikiai įsiklauso, kai su juo kalbama ir bandoma susitarti. 6 m. 9 m. Netoleruočiau bet kokio smurto prieš mano vaiką. Jei taip su jūsų vaiku pasielgtų ne vyras, o, tarkim, samdyta auklė ar darželio auklytė? O isterijų ir krizių tai n. Tai aš nieko neleidžiu, aš juk negaliu imt ir skirtis su vyru su juo net nepasikalbėjusi. Visa šita problema tęsiasi mėnesį, ne kasdien, bet tikrai gana dažnai. Todėl ir klausiu patarimų, ar dar yra kažkoks būdas kitaip susikalbėti su vyru ar tik skyrybos.
Nėra jokio būdo, nes jūs mėnesį kalbat, o situacija nesikeičia. Vaikas jo jau bijo, jei kreipiasi tik į jus, ignoruodamas tėtį. Tai geriausiu atveju, vaikas tiesiog pradės nuo jo slėptis ir jo vengti, užaugęs išvis ignoruos tokį asmenį savo gyvenime. Blogiausiu atveju, jūsų berniukas pradės pats jausti agresiją ir pyktį ir iš jūsų vyro pasimokęs kaip muštis, viską išlies ant kitų vaikų. Bet kuriuo atveju, užaugs emociškai traumuotas žmogus, kuris patyrė smurtą iš savo artimiausio žmogaus - tėčio. Jūs klausiat ką daryti? Aš pradėčiau grąsinti skyrybomis. O jei situacija greitu metu nepasikeistų - nieko nelaukčiau ir skirčiausi.
Rašot jūs protingai, matosi, kad suprantat problemos rimtumą, bet to negana. Palaukit palaukit. Čia komentatorės siūlo skyrybas ne visai adekvačiai. Yra šeima, investuota laiko ją kuriant, puoselėjant namus ir santykius, auginant vaiką. Skyrybos yra baisiausias sprendimas su labai skaudžiais padariniais. Vyrai dažnai turi kitokį įsivaizdavimą, kaip reikia tramdyti ožiukus bei turi savo vaikystės patirtį. Aš siūlyčiau kokį vakarą užmigdyti vaiką, atsidaryti gero vyno butelį ir ramioj aplinkoj išsikalbėti, kaip kuriam atrodo elgtis teisinga ir kodėl. Ne rintis, įrodinėti, o pabandyti suprasti, kodėl jam jo problemos sprendimas atrodo teisingas, kodėl jums jūsų taikomas sprendimas atrodo teisingas. Jūs žmonės, mokate kalbėtis, per diskusiją galima nutarti, kad reikia elgtis vienodai, tai sugalvokite bendrą planą, kaip abu elgsitės vaiko neklausymo atveju. Tikrai skirtis nereikia, reikia tiesiog kalbėtis tarpusavyje. 8 m. 11 m.
O jūsų vyras skaitytų knygas? Pvz., šioje yra labai aiškiai aprašyta, kodėl vaikas taip elgiasi ir kokie geriausi sprendimo būdai. Smurto čia, žinoma, nėra. Kai suvoki elgesio priežastis, daug lengviau susitvarkyti su situacija. Dar yra įvairių kursų tėvams, galite pasiūlyt kartu su vyru ten apsilankyti. 8 m.
Man irgi šioje vietoje atrodo svarbiausiai yra kalbėtis ir išsiaiškinti judviems ramioj aplinkoj, kai vaikas miega. Mes juk nežinome vyro istorijos ir vaikystės, jis elgiasi emocionaliai, pasikliaudamas pirminiais impulsais, bet ne protu. Svarbu, kad jis suvoktų, jog yra kiti sprendimo būdai ir juos pabandytų vėl iškilus tai pačiai ar panašiai situacijai. Nebūtinai veiks iškart, bet tikrai suveiks. Ir kai jis pamatys aiškų rezultatą, pats nebenorės kelti rankos prieš vaiką ir prisimins, kad iš situacijos galima išeiti pasikliaunant ne pirminiu impulsu, bet protu - pritaikyti apgalvotą sprendimą, kuris niekada nebus smurtas.
