Vakcinos naudojamos jau daugiau kaip 200 metų.
Tymų vakcinos atsiradimas ir evoliucija
1963 m. sukurta vakcina nuo tymų - dar vienos ligos, tapusios svarbia mirties ir nuolatinio neįgalumo priežastimi Europoje. Nuo tada visoje Europoje ir pasaulyje vakciną įtraukus į nacionalinius skiepijimo tvarkaraščius, susirgimų tymais skaičius gerokai sumažėjo, o ligos padariniai sumenko.
Vakcina nuo tymų - tai skiepas, skirtas apsisaugoti nuo susirgimo tymais. Po vienos dozės 85 % devynių mėnesių kūdikių ir 95 % vyresnių nei dvylikos mėnesių vaikų būna įgiję imunitetą šiai ligai. Beveik visi, neįgiję imuniteto po vienos dozės, įgyja jį po antrosios dozės. Kai populiaciją sudaro daugiau nei 93 % paskiepytųjų, tymų protrūkių paprastai daugiau nebūna, tačiau jų gali vėl atsirasti sumažėjus paskiepytųjų skaičiui. Vakcina išlieka veiksminga daugelį metų. Nežinoma, ar jos veiksmingumas su laiku mažėja. Vakcina iš esmės saugi, taip asmenims, užsikrėtusiems ŽIV. Šalutinis poveikis paprastai lengvas ir trumpalaikis. Tai gali būti injekcijos vietos skausmas arba lengvas karščiavimas. Anafilaksinis šokas dokumentuotas maždaug vienam iš šimto tūkstančių žmonių. Vakcina tiekiama kaip atskiras preparatas arba kartu su kitomis vakcinomis, pvz., su raudonukės vakcina ir kiaulytės vakcina (MMR vakcina arba dar papildomai su vėjaraupių vakcina (MMRV vakcina). Visų formų vakcinos veikia vienodai gerai. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja šia vakcina skiepyti devynių mėnesių kūdikius srityse, kuriose liga pasitaiko dažnai. Srityse, kuriose liga reta, patartina vakcinuoti dvylikos mėnesių amžiaus vaikus. Tai gyvoji vakcina. Ji tiekiama džiovintų miltelių, kuriuos prieš injekciją reikia ištirpyti, pavidalu. Vakcina leidžiama po oda arba į raumenis. 2013 m. duomenimis šia vakcina visame pasaulyje paskiepyta apie 85 % vaikų. 2008 m. ne mažiau nei 192 šalyje skiepyta dvejomis dozėmis. Vakcina pirmą kartą pateikta į rinką 1963 m. Sudėtinė tymų, kiaulytės ir raudonukės (MMR) vakcina pirmą kartą registruota 1971 m. Šių trijų vakcinų derinys 2005 m.
Nacionalinis visuomenės sveikatos centras (NVSC) primena, kad tymai - itin užkrečiama virusinė infekcinė liga, plintanti oro lašeliniu būdu. Vienas tymais sergantis asmuo gali užkrėsti iki 18 žmonių.
Tymų virusas plinta aerogeniniu (aerozoliniu ir oro lašeliniu) būdu, tačiau gali plisti ir per kvėpavimo takų išskyromis užterštas rankas ar kitus aplinkos daiktus. Užsikrėtęs žmogus virusą gali platinti 4 dienas iki ir 4 dienas po bėrimo atsiradimo. Pagrindinis perdavimo būdas - oro lašelinis.
Neskiepytiems ar paskiepytiems ne pagal visą skiepijimo schemą (skiepytiems viena MMR vakcinos doze), taip pat nesirgusiems sąlytį su sergančiuoju turėjusiems suaugusiems asmenims rekomenduojama kreiptis į savo šeimos gydytoją ir pasiskiepyti ne vėliau kaip per 72 val. po turėto kontakto. Nespėjus pasiskiepyti per nurodytą laikotarpį, būtina išlaukti visą inkubacinį laikotarpį (21 d.) ir jei nesusergama - pasiskiepyti.
Vienintelė specifinė priemonė, galinti apsaugoti nuo šios užkrečiamosios ligos ir sunkių jos komplikacijų bei suvaldyti tymus visuomenėje, yra profilaktinis skiepijimas.
Primename, kad Lietuvoje vaikai nuo tymų, raudonukės ir epideminio parotito nemokamai skiepijami pagal Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių 15-16 mėn. pirmąja vakcinos doze, o 6-7 metų - antrąja doze. Įskiepijus dvi šios vakcinos dozes, pasiekiama patikima ilgalaikė apsauga.
Istorinis kontekstas: vakcinacijos priešakinė linija
Vakcinos naudojamos jau daugiau kaip 200 metų. Prieš sukuriant vakciną, žmonės bandydavo apsisaugoti taikydami vadinamąją variolacijos procedūrą, kai po oda įterpiamas nedidelis kiekis virusų (iš raupais užsikrėtusių sveikstančių pacientų šašų išskyrų). Variolacijos procedūra Europoje paplito iš Azijos ir Afrikos, kur ji buvo taikoma šimtus metų, tačiau keldavo pavojų žmogų užkrėsti liga, nuo kurios jis turėjo būti apsaugotas. Vakcinai nuo raupų buvo naudojamos karvės raupų - už raupus daug mažiau pavojingos ligos - šašų išskyros. Taip pavyko žmones apsaugoti nuo šios ligos nekeliant grėsmės susirgti.
XX amžiuje, pradėjus vykdyti pasaulinę vakcinacijos kampaniją, 1980 m. raupai buvo galutinai išnaikinti. Plataus masto vakcinacija leido pasiekti, kad liga, vien per XX a. pražudžiusią šimtus milijonų žmonių, nebekeltų pavojaus žmonių sveikatai - jos užkrato pasaulyje nebeliko. Paskutinis žmogaus susirgimas šia liga nustatytas 1978 m.
XX a. trečiajame dešimtmetyje mokslininkai nustatė, kad vakcinas papildžius tam tikromis medžiagomis galima saugiai sustiprinti organizmo imuninę reakciją. Adjuvantų atradimas buvo ženklus proveržis, o 1932 m. pasirodžiusi pirmoji vakcina nuo kokliušo buvo sustiprinta aliuminio druskomis.
Nors ankstesnės inaktyvintos vakcinos buvo skirtos kovoti su bakterijoms, vakcina nuo gripo buvo pirmoji inaktyvinta vakcina, apsaugojusi nuo virusų.
XX a. septintajame dešimtmetyje pirmą kartą aptikta iRNR (informacinė ribonukleorūgštis). iRNR, panašiai kaip DNR, yra baltymams gaminti naudojamos kodavimo sistemos dalis. Kelis ateinančius dešimtmečius mokslininkai tyrinėjo, kaip iRNR galima panaudoti ligų prevencijai. Tik po kelių dešimtmečių buvo atrastas veiksmingas iRNR pernešimo organizme būdas. Dešimtajame dešimtmetyje išbandytos iRNR vakcinos nuo gripo, o 2013 m. - galimos vakcinos nuo pasiutligės.
Vakcinacija, kaip ją suprantame šiandien, pažįstama jau kelioms žmonių kartoms ir gerokai sumažina ligų, kurioms vakcinos užkerta kelią, daromą žalą atskiriems asmenims, šeimoms ir bendruomenėms visame pasaulyje.
Raupų vakcinacijos palikimas
Vieniems didesnės, kitiems mažesnės ovalios dėmelės žemiau kairiojo peties - pasekmė skiepo nuo raupų, su kuriais buvo kovojama visame pasaulyje. Kaip DELFI priminė Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Usonis, paskutinis šios mirtį sėjusios ligos atvejis Pasaulyje buvo registruotas 1977 metais, Somalyje. Pasaulio Sveikatos Organizacija (PSO) 1980-aisiais paskelbė, kad milijonus gyvybių nusinešdavusi liga likviduota. Padėkoti už tai galime skiepams.
Paklaustas, kodėl vieniems randai nuo skiepo dideli, kitiems - vos matomi, profesorius tai aiškino individualia organizmo reakcija: „Nuo raupų visi buvome skiepijami taip, kaip Edwardas Jenneris sugalvojo prieš du šimtus metų. Lašelis raupų vakcinos buvo užlašinamas ant odos ir įbrėžiamas į ją specialiu brėžtuku, primenančiu rašiklio plunksnelę“.
Pasak prof., V. Usonio kur kas svarbiau už kosmetinę problemą kitas dalykas: „Tik pagal tą žymę ilgą laiką buvo galima suprasti, ar žmogus skiepytas nuo raupų ar ne. Elektroninių duomenų anuomet nebuvo ir, pvz., geležinkelio stotyse per masines vakcinacijos kampanijas tiesiog buvo tikrinami žmonės. Jei neturėjo skiepo žymės ant kairės rankos, buvo skiepijami.
Ar dabar yra skiepų, kurie paliktų panašią į raupų randą žymę? Pasirodo, kai kuriems randelis lieka po skiepo nuo tuberkuliozės, kuris skiriamas naujagimiams. „Žymė gali būti matoma skeletą metų, vėliau ji išnyksta ar tampa nežymi, vos soros kruopos dydžio. Anksčiau pagal tą randelį buvo tikrinama, ar vakcina, liaudiškai tariant, prigijo. Jeigu randelio nelikdavo, kažkada buvo rekomenduojama skiepą pakartoti“, - prisiminė profesorius.
Pats imunologas nuo raupų buvo skiepytas kelis kartus, paskutinį 1974 metais, pradėjęs dirbti infekcinėje ligoninėje.
Už vakciną, kurios pagalba pasaulyje buvo visiškai likviduoti raupai, turėtume padėkoti vakcinacijos tėvu vadinamam nedidelio miestelio gydytojui britui Edwardui Jenneriui (1749-1823 m.), nors ir pripažįstama, kad šiandien už tokius bandymus, kokius atliko jis, visuomenė nepagirtų. Vis dėlto, tiems laikams E. Jennerio eksperimentas buvo tiesiog revoliucinis. Apie etiškumą daug negalvota, nes raupais užsikrėsdavo 60 proc. žmonių, liga sunaikindavo penktadalį populiacijos. Buvo pastebėta, jog rečiau už visus kitus raupais suserga melžėjos. Tai paskatino E. Jennerį pradėti bandymus. Suleidęs žmogui karvių raupų substancijos, mokslininkas sumanė patikrinti hipotezę, ar tikrai, užsikrėtęs lengvesne karvių raupų forma, žmogus nebeserga mirtinais žmogiškais raupais. E. Jenneris buvo linkęs manyti, kad melžėjas nuo raupų saugo pūlingos pūslelės, galvijams iškylančios susirgus karvių raupais. 1796 metais iš melžėjos Sarah Nelmer rankos pūlingų pūslelių jis ištraukė šiek tiek pūlinio. Melžėja, kaip manoma, raupais buvo užsikrėtusi nuo karvės. Bandymams pasirinko 8-metį savo sodininko sūnų Šie pūliniai tą pačią dieną į abiejų rankų odą buvo įskiepyti sveikam aštuonerių metų E. Jennerio sodininko sūnui Jamesui Phippsui. Berniukui pakilo temperatūra, pablogėjo savijauta, bet liga nebuvo sunki. Vėliau berniukui buvo atlikta variolacijos (angl. „variola“ - raupai“) procedūra - sušvirkšta, kaip manyta, mažesnio pavojingumo žmonių raupų viruso, kuriuo tais laikais buvo siekiama mažinti sergamumą šia liga. Po variolacijos nebuvo pastebėta jokių raupų simptomų. Vėliau berniukas vėl buvo veikiamas žmogiškais raupais, bet vis tiek išliko atsparus ligai ir nesusirgo. Mokslininkas eksperimentą pakartojo dar su 22 žmonėmis ir nustatė, kad karvių raupais persirgę žmonės įgyja atsparumą žmogiškai raupų atmainai. Po 44 metų Didžiojoje Britanijoje oficialiai buvo atsisakyta iki tol taikytos variolacijos praktikos - žmonių užkrėtimo lengvesne žmogiškų raupų forma ir pereita prie kur kas saugesnės vakcinacijos - užkrėtimo karvių raupais. Beje, žodis „vakcina“ yra kilęs iš žodžio „vacca“ (lot. - „karvė“).
Skiepijimas karvės raupais Lietuvoje buvo žinomas dar anksčiau Įdomu tai, jog Lietuvoje dar 15-16 metų iki E. Jennerio buvo žinomas karvės raupų skiepijimo metodas žmonėms. „Šiaulių gubernijoje tie skiepai jau buvo bandomi daryti. Tačiau masiškesnė vakcinos ganyba prasidėjo praėjus maždaug 6 metams po to, kai E. Jenneris paskelbė savo darbus. Vakcinacija Lietuvoje buvo gana plačiai taikoma. Buvo net specialios veršidės, kuriose buvo gaminama raupų vakcina “, - pasakojo prof. V. Usonis. Pasak imunologo, E. Jenneris buvo Medicinos draugijos garbės narys, susirašinėjo su VU profesoriumi Jozefu Franku, (1771-1842), kuris atvykęs į Vilnių iš Vienos kartu su prof. A. L. Bekiu įkūrė Vakcinacijos institutą.
Manoma, jog raupus iš Rytų į Europą atvežė Romėnai. 165-180 metais Romos imperiją apėmusi raupų pandemija nusinešė apie 5 milijonus gyvybių. XVI a. į Naująjį pasaulį ispanų konkistadorų atnešti raupai sugriovė inkų imperiją (per kelerius metus nuo ligos mirė apie 60-90 procentų inkų populiacijos) turėjo įtakos ir actekų žlugimui. XX amžiuje nuo raupų mirė 300-500 milijonai žmonių. 1967 m. PSO pranešė apie 2 milijonus mirusių nuo šios infekcijos.
Raupų požymiai - aukšta temperatūra, skausmas, ryški intoksikacija, papulinis-pustulinis bėrimas, odoje paliekantis duobėtus randus.
Tymų situacija Lietuvoje ir pasaulyje
NVSC specialistai atkreipia dėmesį, kad siekiant suvaldyti tymus, labai svarbu, kad būtų paskiepyta 95 proc. 2022 m. skiepijimo nuo tymų, epideminio parotito ir raudonukės apimtys tesiekė 86,46 proc. (2021 m. - 88,41 proc.). Pernai Lietuvoje buvo užfiksuoti 3 tymų atvejai (Klaipėdos apskrityje). Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį didžiausias sergamumas tymais buvo užregistruotas 2019 m., tuomet buvo užfiksuoti 834 tymų atvejai.
NVSC duomenimis, šiemet iki vasario 20 d. Lietuvoje užregistruota 10 susirgimų tymais (Klaipėdos ir Kauno apskrityse), iš jų 3 asmenys nebuvo skiepyti tymų, epideminio parotito ir raudonukės (MMR) vakcina, 4 asmenys nežinojo, ar buvo skiepyti. Trys susirgusieji - vaikai (18 mėn., 2 m.
Po visuotinių skiepijimo kampanijų 2002 m.
1980 m. pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) paskelbė, kad raupai likviduoti visoje planetoje, tad profilaktiniai skiepijimai buvo nutraukti. Nepaisant to, nėra garantijos, kad naujų susirgimo atvejų nebus. Virusas nesunaikintas - saugomas laboratorijose JAV ir Rusijoje. Baiminamasi, kad pakliuvęs į blogas rankas, jis gali virsti grėsmingu biologiniu ginklu. JAV po rugsėjo 11-osios teroro aktų ir juodligės platinimo atvejų nuo raupų buvo paskiepyta apie 500 tūkstančių karių. JAV ligų kontrolės ir prevencijos centrų duomenimis, planuota paskiepyti 450 tūkstančių sveikatos apsaugos darbuotojų, 20 tūkstančių paskiepyta iškart, kad galėtų vakcinuoti kitus ir gydyti ligonius, nukentėjusius nuo bakteriologinio ginklo.
Ką daryti užsikrėtimo raupais atveju, patariama Lietuvos Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro tinklalapyje. Pagal instrukciją, asmenys, kuriems įtariami raupai, nedelsiant izoliuojami ir hospitalizuojami. Kontaktavusieji su ligoniu ar lietę jo daiktus, izoliuojami ir stebimi 14 parų. Jei kyla įtarimų, kad žmogus užsikrėtė raupais, jam į raumenis suleidžiamas specifinis imunoglobulinas.
