Natūralu, kad tėvai nori suprasti, kaip vaikas priima gyvenimo pasikeitimus ir kaip jam sekasi prisitaikyti prie pokyčių. Girdėdami vaiko pasakojimą apie tai, kaip praėjo vaiko diena mokykloje, tėvai supranta, kaip jų vaikui sekasi, kaip jis jaučiasi, kaip jis susidoroja su jauduliu ir kiek bei kokios suaugusiųjų pagalbos jam gali reikėti. Todėl vaikus, ypač pirmomis mokslo metų savaitėmis, apipilame klausimais: kaip sekėsi? ką veikei? ką nauja sužinojai? su kuo žaidei? kaip jautiesi? Mums smalsu. Mums rūpi. Mes irgi išgyvename pokyčių jaudulį - lygiai kaip ir vaikas.
Užduodami vaikui klausimus ir gaudami atsakymus, mes suprantame ne tik, ką vaikai veikia, bet ir kaip jie jaučiasi, su kokiomis patirtimis jie susiduria ir kaip į tas patirtis reaguoja. Kuomet vaikai dalinasi savo įspūdžiais ir patirtimis, mes jaučiamės ramiau, užtikrinčiau, nes turėdami informacijos jaučiamės galintys labiau padėti vaikui, jei jam prireiktų pagalbos.
Tėveliai kartais pradeda nerimauti tais momentais, kuomet jų vaikas atsisako dalintis įspūdžiais arba kuomet dienos įspūdžiais dalinasi lakoniškai. Pavyzdžiui, uždavus klausimą, ką vaikas veikė lauke, jis apsiriboja trumpais atsakymais: „neatsimenu“, „žaidžiau“, „piešiau“. Šie atsakymai vargiai leidžia suprasti, kaip vaikui sekasi, todėl kartais tėveliai sunerimsta ir teiraujasi mokytojų, psichologų, kaip prakalbinti vaiką, kad jis daugiau papasakotų apie savo mokyklos įspūdžius.
Vieno atsakymo, juolab tokio, kuris leistų suprasti, kodėl kartais vaikai į mūsų jiems užduodamus klausimus atsako glaustai, kodėl pasirenka atsakyti „neatsimenu“ ar pan., tikrai nėra. Gal vaikas tuo metu nenorėjo siūloma tema kalbėtis? Gal apskritai tuo metu nenorėjo kalbėtis? Gal mes užduodame pernelyg plačius, netikslius klausimus? O gal tikrai įvykių dienoje buvo tiek, kad vaikui jau net sunku tiksliai atsiminti ką, su kuo ir kada veikė, juk taip būna kai viskas aplink nauja. Mums irgi nutinka, kad nenorime kalbėtis, nes pokalbio laikas netinkamas, nes nuotaika ne ta, o gal tiesiog norisi tylos.
Nesulaukus vaiko atsakymo į užduotą klausimą arba sulaukus lakoniškų atsakymų, tėvams svarbiausia išlikti empatiškais, smalsiais ir nepulti vaiko tardyti. Skatinant vaiką dalintis jo dienos mokykloje įspūdžiais, būtų prasminga vaikui paaiškinti, kodėl mes domimės jo diena. Juk klausiame ne šiaip sau, kad užpildytume tylą. Klausiame dėl to, kad mums nuoširdžiai įdomu, kaip vaikui sekasi. Verta vaikui tai ir įvardinti: klausiu, nes man įdomu sužinoti, kaip tau sekasi, man tu labai rūpi, aš tave labai myliu.
Santykiai gali veikti labai motyvuojančiai. Reaguojant į vaiko nenorą dalintis įspūdžiais, svarbu išreikšti savo supratimą, kad mes natūraliai priimame tą faktą, kad vaikas šiuo metu nenori kalbėtis. Mums, suaugusiems, gal ir patogus laikas pokalbiui, bet vaikui tai gali būti pats netinkamiausias metas. Atsiminkime, kad vaikas ne visada moka, arba dar nemoka pats pasakyti, kad nenori kalbėtis. Gal jam nedrąsu tai pasakyti. Todėl imkimės iniciatyvos: „Jei dabar nenori pasakoti, aš suprantu. Kai būsi pasirengęs/usi, galėsi man papasakoti. Kaip manai, pasikalbėsime apie mokyklą po vakarienės ar prieš tau einant miegoti?“ Išreikšdami supratimą, kad atsižvelgiame į vaiko nenorą kalbėtis, kuomet mums yra patogu šnekučiuotis, parodome vaikui, kad gerbiame jo asmenines ribas.
Į vaiko „neatsimenu“ galima reaguoti tiesiog labai natūraliai: „Aha, supratau, kad neatsimeni, ką veikėte lauke, o gal atsimeni ką veikėte klasėje, kai grįžote iš lauko? Papasakok, prašau, man labai įdomu“. Vaikai mieliau dalinasi įspūdžiais, kai jų klausiame įdomių, žaismingų ir labiau konkrečių klausimų nei bendrinių bei plačių, tokių kaip: ką veikei mokykloje?.
Pokalbio su vaiku pradžioje galime užduoti žaismingus vaiko dėmesį patraukiančius klausimus:
- „kokios spalvos buvo tavo pietūs?“
- „koks linksmiausias dalykas šiandien nutiko?“
- „ar šiandien kam nors padėjai?“
- „ar šiandien dainavote, o gal gali mane išmokyti dainelės žodžių?“
- „ar šiandien kirpai savo žirklėmis?“
- „ar šiandien tu šypsojaisi/ liūdėjai ir pan.?“
- „gal šiandien kas nors sulaužė klasės susitarimus?“ ir pan.
Mokykime vaiką dalintis įspūdžiais rodydami savo asmeninį pavyzdį: „O koks linksmiausias dalykas tau nutiko? man tai šiandien nutiko…“ Mūsų pasakojimas apie tai, kas įdomaus, smagaus, o gal liūdno mums nutiko, paskatina ir vaikus pasakoti apie jų dienos įspūdžius.
Tikrai nebūna taip, kad kada bepaklaustume vaiko, jis visada rinktųsi atsakymą „neatsimenu“. Juk kitais kartais vaikas atsimena ir noriai pasakoja. Todėl mums, suaugusiems, verta atkreipti dėmesį, kas tokio kitokio būna tais momentais, kai vaikas noriai, išsamiai pasakoja. Gal vaikas kur kas mieliau dalinasi savo įspūdžiais, kai mes patys neskubame ir esame ramūs bei susitelkę tik į pokalbį su vaiku ? Gal vaikas dažniau vengia pokalbio, kuomet važiuojame namo, nes gal jam visai smalsu stebėti miestą pro mašinos langą? O štai namuose jis visai mielai pasakoja įspūdžius. Kantriai, atidžiai stebėdami geriau pažįstame vaiką ir tikrai galime atrasti tuos momentus, tas aplinkybes, kurioms esant vaikas ir nori, ir gali dalintis savo mokyklos patirtimis.
Vaikai - tai pasaulio ateitis. Tik turėdamas vaikų žmogus tampa nemirtingas. Vaikai - tai neišmatuojamos laimės ir kantrybės ribos. Vaikai - tai mes. Gerbiu save, vadinasi gerbiu ir vaikus. Jei myliu save, tai myliu ir vaikus. Jei pati esu atsakinga, tai atsakingi ir vaikai… Vaikai - tai šypsenėlės, nuoširdus žodis „myliu”, apkabinimas. Mūsų mėgstamiausia vieta yra KARTU.
Vaikai - tai gyvenimo gėlės, kurios auga taip, kaip jas prižiūri! Vaikai - tai džiaugsmas, rūpestis, laimė… Tai meilė, kuri tapo matoma, tai mūsų gyvenimo šviesa! Vaikai - Dievo meilės angelai. Vaikai - gyvenimo variklis. Vaikai - gražiausia Dievo dovana, skirta mums, kad nebūtume vieniši. Vaikai - kasdienis rūpestis ir džiaugsmas. Vaikai - tai gyvenimas! Be jų nebūtų gyvenimo prasmės! Vaikai - tai gyvenimo pilnatvė. Vaikai - tai stebuklas, suteikiantis gyvenimui prasmę.
Pažiūrėk į vaikus, ir pažinsi tėvus. Deramai užauginti vaiką galima ten, kur yra sukurta meilės erdvė. Laimės nenusipirksi - ji gimsta. Auksas ne tas, kas žiba, o tas, kas laksto klykaudamas po namus. Jei nusprendei turėti vaikelį, susitaikyk su mintimi, kad tavo širdis visada plaks atskirai nuo kūno. Vaikams turime suteikti du dalykus - šaknis ir sparnus.
Tvarkyti namus, kai juose auga maži vaikai, tai tas pats, kaip šluoti sniegą sningant. Nėra tokio dalyko kaip nedirbanti mama. Mano tėvas žaisdavo su manimi ir mano broliu kieme. Mama išeidavo ir sakydavo: „Jūs mindote žolę“. „Mes neauginame žolės, - atsakydavo tėtis, - Mes auginame vaikus“. Gyvenimas trumpas, bet žmogus jį iš naujo gyvena savo vaikuose. Už motinos nugaros ir kiškis gali būti drąsus.
Vaikas - tai meilė, tapusi matoma. Iš plytų ir cemento pastatomas namas, o iš vaikų juoko - namų židinys. Kiek įdėsi, tiek turėsi. Vaikas visada gali išmokyti suaugusį trijų dalykų: džiaugtis be jokios priežasties, visuomet būti kuo nors užsiėmusiu ir iš visų jėgų reikalauti to, ko trokšti. Patikimiausias būdas gerai išauginti vaikus - tai padaryti juos laimingus.
Niekada nepyk, kai vaikas tave žadina 3 val. nakties norėdamas valgyti, kada nors džiaugsiesi, jei tokiu metu jis jau bus namuose! Nesuverskime vaikams mūsų kalčių! Vaikai niekada nėra „klaida“. Kai Dievas nori pasakyti moteriai komplimentą, padovanoja dukterį. Auginant vaiką dienos būna ilgos, o metai - trumpi. Jei užėjus į namus, kuriuose gyvena vaikai, tvarka, vadinasi, su šeimininkais kažkas negerai. Mokėsi bendrauti su vaiku - mokėsi ir su bet kuo! Laimingi tie namai, kuriuose yra mažų vaikų.
Vaikai - tėvų atspindys. Namai yra ten, kur laukia mama. Vaikams duotą žodį tesėk. Jei negali ištesėti, atsiprašyk. Tavo autoritetas vaikų akyse pakils. Nėra tobulų vaikų. Nėra tobulų tėvų. Bet yra galybė tobulų akimirkų. Laimingi tėvai = laimingi vaikai! Jei nori, kad vaikas keistų elgesį, turi keistis pats. Kai gimsta vaikai, namuose dingsta tvarka, pinigai, ramybė, poilsis, bet ateina LAIMĖ.
Neauklėkit vaikų, auklėkit save, vis tiek jie bus kaip jūs. Visi žino, kaip auginti vaikus, išskyrus tuos, kurie jų turi. Užauginti svetimą vaiką - dviguba motinystė. Gyvenimas tai yra tai, ką mes imame iš tėvų skolon, o skolą gražiname savo vaikams. Pasaulyje yra tik vienas pats nuostabiausias vaikas, ir jį turi kiekviena mama. Namai be vaikų kaip kraštovaizdis be medžių.
