Santykiai tarp tėvų ir suaugusių vaikų - tai nuolatinis mokymosi procesas, reikalaujantis taktiškumo, kantrybės ir supratingumo iš abiejų pusių. Pasak psichologų, tėvai labiau jaudinasi dėl nesutarimų su vaikais nei patys vaikai. Kai pabandysime bent retkarčiais pamatyti pasaulį kitomis akimis, bendrauti bus daug lengviau.
Tėvai ir suaugę vaikai: kaip kurti santykius
Teko skaityti, kad tėvų ir suaugusių vaikų santykiai - tai mokykla. Turime skaityti reikiamas knygas, išmokti pamokas ir daryti tinkamas išvadas, o ne vadovautis emocijomis ir asmeninėmis ambicijomis. Apie tėvų ir suaugusių vaikų santykius kalbamės su psichologe Jurga RAUDIENE.
Ar suaugę vaikai skolingi tėvams?
Kaip teigia kai kurie psichologai, bet kokie santykiai pagrįsti nerašyta taisykle: tu - man, aš - tau. Tai nejaugi suaugę vaikai privalo „grąžinti skolą“ tėvams, kad ir kokie jie būtų buvę? Jeigu tėvai nuo mažų dienų rūpinosi vaikais, stengėsi, kad jiems nieko netrūktų, bandė suprasti ir palaikyti paauglystėje, patarti renkantis gyvenimo kelią, padėti sunkiais momentais, lyg ir suprantama, kad suaugę ir ant kojų atsistoję vaikai turėtų atsidėkoti ir pagelbėti senstantiems tėvams. Tačiau, jei gimdytojai nepasižymėjo stipriu tėvystės jausmu, kaip sakoma, vaikai užaugo patys, tai dėl to, kaip jų seni tėvai gyvena ir jaučiasi, jiems galvos neturėtų per daug skaudėti? Juk tokių pavyzdžių toli ieškoti nereikia - daugybė senukų gyvena vieniši ir apleisti, nelankomi nei vaikų, nei anūkų...
Ar apskritai suaugę vaikai yra skolingi senstantiems tėvams - meilę, pagarbą, rūpestį ir pagalbą (taip pat ir materialinę)? „Gal turėtume kalbėti ne apie skolas, o apie paprasčiausią žmogiškumą. Man atrodo, svarbu užduoti sau klausimą: ko patys norėtume iš savo vaikų jiems suaugus, koks bendravimo būdas mums atrodytų teisingas? Kiekvienas žmogus turi stiprų poreikį jaustis reikalingas, ir daugeliu atvejų patys pasijustume padarę gera aplankydami seną žmogų, net jei viduje tam ir nejuntame stipraus poreikio. Man skaudu matyti kai kurių senukų vienatvę - palikti vaikų, dažnai pasirinkusių gyvenimą kitoje šalyje, jie jaučia be galo stiprią neviltį ir nieko nelaukia iš gyvenimo, o suvokdami, kad sveikata neišvengiamai blogės, o jie taip ir liks be artimųjų paramos, išgyvena didžiulę ateities baimę“, - sako psichologė J. Raudienė.
Kai tėvai per daug reikalauja
Pažįstu vieną pagyvenusių sutuoktinių porą. Jų vaikai jau senokai paliko gimtąjį lizdą, turi savo gyvenimus, yra labai užsiėmę darbais ir šeimyniniais reikalais, bet nepamiršta tėvų - stengiasi jiems skirti kuo daugiau dėmesio. Tačiau senieji vis nepatenkinti: kodėl vaikai juos aplankė sekmadienį, juk galėjo atvažiuoti šeštadienį ir pasisvečiuoti ilgiau; kodėl vaikai jiems išpirko poilsį Birštone, juk geriau būtų atostogauti Turkijoje ir pan. Tėvų priekaištai nesibaigia, su metais jų tik daugėja... Matydami, kad vaikai nesiliauja jais rūpintis, bando manipuliuoti jų jausmais. Negana to, nevengia kištis į suaugusių vaikų gyvenimą, nori viską apie jį žinoti ir patarinėti, kaip pasielgti būtų geriausia... Kodėl susiklosto tokie santykiai? Ar įmanoma juos pataisyti? - klausiu psichologės.
„Sunku pasakyti, ar įmanoma pataisyti tokius santykius, viskas priklauso nuo situacijos. Bėda ta, kad senstant žmonių mąstymas dažnai tampa vis nelankstesnis, todėl jiems tampa labai sunku keisti įprastą bendravimo būdą. Kai kurie tėvai linkę vadovautis mainų principu, todėl jiems atrodo, kad vaikai privalo jiems skirti tiek pat dėmesio ir pastangų, kiek patys sulaukė vaikystėje. O natūrali gyvenimo tėkmė vyksta priešinga kryptimi - turime pasirūpinti savo vaikais, o jie turės rūpintis savaisiais, - teigia J. Raudienė.
Pasak psichologės, patarimai visais gyvenimo klausimais neretai duodami dėl geranoriškų motyvų - noro, kad vaikams sektųsi, kad jie būtų laimingi. „Bėda ta, kad esame skirtingos asmenybės su skirtinga laimės samprata, ir tai, kas tėvams atrodo gyvenimo pamatas, jų vaikams dažnai yra antraeiliai dalykai, jie kelia sau kitokius tikslus. Būna taip, kad mamai atrodo, jog teisininkės karjera yra geriausia, kas gali nutikti jos dukrai, o pastaroji laimingiausia jaučiasi mokydama vaikus ar augindama gėles. Bandydami keisti tai, kas erzina, galime pamėginti ramiai išsakyti, kaip jaučiamės dėl nuolatinių priekaištų ar įkyrių patarimų ir koks bendravimas mums būtų priimtinesnis. Tais atvejais, kai nuolatinius priekaištus lemia senėjimo sukelti charakterio pokyčiai, gali tekti tiesiog su tuo susitaikyti ir kiek įmanoma vengti konfliktus provokuojančių temų. Manau, kad yra kovų, kurių neverta kovoti. Nes pakitusio mąstymo nepakeisime...“ - kalba psichologė J. Raudienė.
Kai tėvams iš vaikų nieko nereikia
Draugė guodėsi, kad ir kaip norėtų padėti senstančiai mamai, ši atsisako bet kokios pagalbos ir „dedasi šventąja“ - nuolat kartoja, kad jai nieko netrūksta, ji pati galinti savimi pasirūpinti, galiausiai priduria: „Kai jau negalėsiu, dėk, kur nori...“ Nors sunkiai verčiasi iš menkutės pensijos, stengiasi bent kiek sutaupyti, kad galėtų kyštelėti eurą kitą suaugusiai savarankiškai dukrai. „Žinodama, kad mama sau visko gaili, kartą nupirkau jai brangių vitaminų. Kai padaviau, mačiau, kad jautėsi labai nesmagiai, tarsi būtų kalta, ir tikino jų negersianti, priekaištavo, kam be reikalo švaistau pinigus. Po kurio laiko lankydama mamą pastebėjau, kad vitaminų pakuotė nė nepradėta... Pamaniau, gal neverta mamai padėti, jeigu ji to nenori ir nepriima jokios pagalbos“, - pasakojo draugė.
Kas lemia begalinį tėvų atsidavimą vaikams? Kaip tokius santykius keisti? „Kartais motinystė arba tėvystė suvokiama kaip visiškas atsidavimas šeimai, tai tampa gyvenimo pagrindu, visa kita atrodo mažiau prasminga. Vaikams palikus namus, tėvai ima jausti beprasmybę, jie pripratę duoti, tad imti ir priimti pagalbą iš kitų jiems labai sunku. Tai lemia ir vertybių sistema, o senyvame amžiuje įsitikinimus keisti labai sunku. Todėl kartais labiausiai padedame ir leidžiame tokiems žmonėms pasijusti vis dar naudingais, kai perlipame per savo išdidumą ir priimame tai, ką jie nori mums duoti... Nepaisant to, kad visko turime ir būtume laimingi galėdami padėti patys“, - sako psichologė J. Raudienė.
Kai vaikai pamiršta tėvus...
Būna, jog suaugę vaikai, palikę gimtuosius namus, pamiršta tėvus ir nenori su jais palaikyti jokio ryšio. Tokį elgesį lyg ir galima būtų pateisinti, jei tėvai buvo alkoholikai, asocialūs asmenys. Tačiau neretai ir gana normaliose šeimose užaugę žmonės dėl nesusiklosčiusio gyvenimo, visų savo klaidų ir nesėkmių kaltina gimdytojus, nors šie juos augindami ir auklėdami, rodos, davė viską, ką galėjo. Tačiau turbūt padarė ir klaidų... Kartą teko išgirsti sakant: „Negaliu priimti savo motinos, visiškai nieko jai nejaučiu.“ Ar pateisinami tokie santykiai? Kaip išmokti priimti savo tėvus?
„Prisiversti mylėti negalime. Kita vertus, tampame brandūs tada, kai imame suvokti, kad mūsų tėvai (kaip ir mes patys) - viso labo tik žmonės. Su savo silpnybėmis, nuovargiu ir klaidomis. Kiekvienas darome klaidų ir tikimės, kad kiti su laiku mums už jas atleis. Juk net nusikaltimai turi senaties terminą. Vien kaltindami kitus neretai įsijaučiame į aukos vaidmenį, o tai labai trukdo gyvenimo pokyčiams - jei žiūrime į save tik kaip į vaikystės aplinkybių traumuotą žmogų, sakome, kad „niekas nuo manęs nepriklauso“, nėra jokios galimybės gyventi pozityviau, nes pakeisti praeities negalėsime. Tačiau, jei priimame faktą, kad mūsų tėvai darė klaidų, dėl kurių patyrėme kančią, bet dabartyje žinome, ką norime daryti kitaip, galime eiti pirmyn“, - aiškina psichologė J. Raudienė.
Ji sako, kad suprasti ir priimti tėvus lengviau ir įsigilinus į jų gyvenimo aplinkybes. Atsakius į klausimus, kokiose šeimose jie užaugo, kokie buvo jų santykiai su tėvais, ar laimingi jie buvo savo sukurtose šeimose, kiek jėgų turėjo atiduoti darbui, pagaliau kokios auklėjimo „mados“ vyravo laikotarpiu, kuriuo jie augino vaikus. Ir suvokiant, kad „tobulos“ mamos ir tėčiai tiesiog neegzistuoja... „Žinoma, šiuo atveju nekalbu apie kraštutines situacijas - smurtą šeimoje, alkoholizmą, nepriežiūrą. Turbūt tikrai yra dalykų, kurių pamiršti neįmanoma. Ir neprivaloma“, - sako pašnekovė.
Kai suaugę vaikai moko tėvus
Taip jau yra, kad metams bėgant nejučia pasikeičiama vaidmenimis - kol vaikai buvo maži, tėvai juos globojo ir mokė, o suaugę ir tapę savarankiški vaikai neretai pradeda „auklėti“ tėvus.
Nebloga draugė džiaugėsi, kad su dukra yra labai artimos, supranta viena kitą iš pusės žodžio, gali pasitarti. Neseniai sutikau ją gatvėje, atrodė sutrikusi - nebuvo skambaus juoko, pasitikėjimą savimi atskleidžiančių judesių. Pakviečiau kavos, ir moteris papasakojo praradusi darbą, o kartu ir ramybę, nes ateitis labai neaiški - juk jai gerokai per penkiasdešimt... Kai užsiminiau, kad galbūt pagelbės dukra, tik liūdnai palingavo galva. Prisipažino, kad, ko gero, dėl atleidimo ir kalta jos mylimiausia dukrelė... „Visada klausiau jos patarimų ir nuomonės. Kai sakydavo, kad reikia keisti aprangos stilių, keisdavau; kai patardavo susirasti kitą kirpėją, ieškodavau kitos meistrės. Ir tąkart, kai pasiguodžiau, kad sumažino atlyginimą, dukra pasiūlė pasikalbėti su vadovu. Taip ir padariau, bandžiau įrodyti savo tiesą. Deja, man buvo pasakyta, kad nepakeičiamų žmonių nėra, jei netenkina atlyginimas, turiu atsisveikinti...“ - pasakojo draugė ir tikino be reikalo nepaklausiusi proto balso, nesivadovavusi savo galva.
Ar suaugę vaikai turi teisę kištis į tėvų gyvenimą ir juos mokyti? Kaip į tai turėtų reaguoti tėvai? - klausiu pašnekovės. Visi turime teisę į savo nuomonę ir galime ją išsakyti. Tik tai neturėtų virsti spaudimu elgtis vienaip ar kitaip, juolab žeminimu. Tiek vienai, tiek kitai pusei svarbu leisti gyventi remiantis savo vertybėmis ar pažiūromis. Kita vertus, svarbu nepamiršti, kad už galutinius savo sprendimus esame atsakingi tik mes patys. Ir jei pasirinkome paklausyti kito žmogaus patarimo, tai buvo mūsų pasirinkimas...“ - teigia psichologė.
Kaip kurti santykius su suaugusiais vaikais?
Svarbu suprasti, kad kiekvienas žmogus turi stiprų poreikį jaustis reikalingas, ir daugeliu atvejų patys pasijustume padarę gera aplankydami seną žmogų, net jei viduje tam ir nejuntame stipraus poreikio. Kai tėvai per daug reikalauja, pasak psichologės, patarimai visais gyvenimo klausimais neretai duodami dėl geranoriškų motyvų - noro, kad vaikams sektųsi, kad jie būtų laimingi. Bandydami keisti tai, kas erzina, galime pamėginti ramiai išsakyti, kaip jaučiamės dėl nuolatinių priekaištų ar įkyrių patarimų ir koks bendravimas mums būtų priimtinesnis.
Kai vaikai pamiršta tėvus. Kita vertus, tampame brandūs tada, kai imame suvokti, kad mūsų tėvai (kaip ir mes patys) - viso labo tik žmonės. Kiekvienas darome klaidų ir tikimės, kad kiti su laiku mums už jas atleis. Vien kaltindami kitus neretai įsijaučiame į aukos vaidmenį, o tai labai trukdo gyvenimo pokyčiams - jei žiūrime į save tik kaip į vaikystės aplinkybių traumuotą žmogų, sakome, kad „niekas nuo manęs nepriklauso”, nėra jokios galimybės gyventi pozityviau, nes pakeisti praeities negalėsime.
Atsakius į klausimus, kokiose šeimose jie užaugo, kokie buvo jų santykiai su tėvais, ar laimingi jie buvo savo sukurtose šeimose, kiek jėgų turėjo atiduoti darbui, pagaliau kokios auklėjimo „mados” vyravo laikotarpiu, kuriuo jie augino vaikus.
Kai ištinka bėdos, prasideda nesusikalbėjimai, tai reikėtų kreiptis ne į vaiko teises, policiją ar advokatą, bet į šeimos mediatorių.
Svarbu nepamiršti, kad už galutinius savo sprendimus esame atsakingi tik mes patys. Ir jei pasirinkome paklausyti kito žmogaus patarimo, tai buvo mūsų pasirinkimas.
Turbūt svarbiausia - abipusė pagarba ir noras suprasti, leidimas kitam žmogui būti kitokiam, nei esame mes. Kaip susikalbėti su vaikais?
Žinoma, daugiau pastangų turi įdėti tas, kuris yra brandesnis, tad natūralu, kad iškilus kokiems nors sunkumams santykiuose, juos koreguoti imsis suaugusysis. Taigi tų nusiskundimų dėl tėvų ir vaikų santykių turi abi pusės.
Suaugusieji turėtų būti lankstūs - atminkite, kad tai, kas veikia su vienu vaiku, gali visiškai nesuveikti su kitu. Kuo mažesnis vaikas, tuo didesnė svarba tenka toms žaidybinėms veikloms, per kurias tėvai gali megzti ryšį ir pajausti, kas jo vaiką veikia, kaip galima su juo susitarti ir ką daryti, kad jis klausytų.
Ko tėvams šiukštu negalima daryti, kad su savo paaugusiu vaiku išvis neprarastų ryšio? Galbūt kartais tėvai pridaro kokių nors klaidų to nė nežinodami, ne iš blogos valios? Bereikalingas vėlimasis į kovą. Vis pamokslauja ir moralizuoja. Tai jų nuvertinimas.
Man būtų sunku sugalvoti neliečiamų temų, bet labai svarbu išgirsti, kokiomis temomis vaikas, ypač paauglys, kalbėti nenori. Jei pajuntate, kad peržengiate ribą, atsiprašykite. Beje, tai dar nereiškia, kad ta tema vaikas su jumis niekada nenorės kalbėti, gal tai jam per jautru tik dabar, o paskui pats panorės aptarti. Nepradėkite svarbių pokalbių, kai patys jaučiatės pavargę, sudirgę ar esate pernelyg susijaudinę. Labai svarbu būti ir dėmesingam klausytojui. Nepulkite patarinėti, ypač, jei jūsų patarimo niekas neprašo.
Psichologė Aušra Kurienė: nuolat sekti savo vaikus – vienas iš būdų gadinti sau gyvenimą
Tėvų spąstai
Patyrę tėvai veikia nepastebimai, meistriškai pastatydami spąstus jaunajai kartai, ir lėtai, tačiau užtikrintai užimdami savo vietą jaunosios šeimos gyvenime. Pavyzdžiui, jaunieji dažnai patenka į pagalbos spąstus. Jie džiaugsmingai priima krepšius su produktais, kuriuos kasdien namo atneša mama, darosi remontus už tėvų pinigus, priima jų brangias dovanas. Žinoma, senoji karta gali imti kelti įvairiausius reikalavimus: „Mes juk jums tiek padėjome, jūs be mūsų būtumėte iš bado mirę! Taigi, jei jau susiruošėte nuomotis atskirą butą, būkite malonūs, rinkitės tą, kuris arčiau mūsų.“ Tėvai aktyviai taiko ir patarimų spąstus. Jie teikia vaikams rekomendacijas, kaip kurti šeimyninį gyvenimą, palaikyti tvarką namuose, kokį darbą rinktis. Taip mamos ir tėčiai atima iš jaunųjų galimybę prisiimti savarankiškus sprendimus. Jei vaikai tvirtai stovi ant kojų, patekti į tokius spąstus sudėtingiau, tačiau tėvai paprastai turi kelis kozirius. Taigi jie kartais ima naudotis ligos spąstais. Žinodami, kad dėl jų sveikatos vaikai rūpinasi, jie ima skųstis prasta savijauta. Rūpestingi vaikai, žinoma, skirs tėvams visą laisvą laiką, pamiršę savo šeimą. Tokioje situacijoje jiems net minties nekyla apie atostogas ar persikėlimą į kitą miestą. O jei kas, mama primins: „Spaudimas paskutiniu metu šokinėja, o jei išvažiuosite, aš dėl jūsų jaudinsiuos.“ Į ligos spąstus labai panašūs depresijos spąstai, tačiau šiuo atveju tėvai skundžiasi ne prasta savijauta, o tuo, kad jiems sunku gyventi: nepakanka pensijos, trūksta gyvenimo džiaugsmo. Žinoma, vaikai ims justi kaltę dėl prastos tėvų nuotaikos ir jų išgyvenimų, o tai reiškia, visas savo jėgas skirs padėti tėvams. Susidoroti su tokia situacija vaikams sudėtinga, kadangi jie priprato gauti paramą, o ne ją teikti, taigi apsikeitimas vaidmenimis neigiamai paveiks ir jų šeimos emocinę atmosferą. Pavojingi sutuoktiniams ir nuomonės spąstai, kurių tėvai paprastai griebiasi iš pavydo. Nesusidorodami su emocijomis, jie ima neigiamai atsiliepti žento ar marčios atžvilgiu: „Tavo žmona visai nemoka gaminti!“ arba „Tavo vyras net vinies įkalti nesugeba!“ Tokie atsiliepimai paprastai ilgą laiką neveikia jaunųjų nuomonės, tačiau kritiniais momentais būdami tėvų žodžiai gali turėti lemiamą poveikį. Žinoma, mamos ir tėčiai paprastai nesuvokia savo veiksmų pasekmių, o ir šiuos spąstus spendžia tik dėl to, kad susigrąžintų vaikų dėmesį ir meilę. Tačiau, deja, jaunieji sutuoktiniai kartais neištveria tokio puolimo, ir šeima išyra. Kaltę dėl to iš dalies turi prisiimti ir tėvai. Siekiant išsaugoti vaikų šeimyninę laimę ir likti draugais su jais, reikia taikyti kitus metodus. Tėvų noras dalyvauti vaikų gyvenime natūralus ir suprantamas, o ir jauniesiems nelengva be artimų žmonių paramos, tačiau čia, kaip ir visur, svarbus saikas. Pirmiausia santykiuose su vaikais reikia nubrėžti ribas tiek tiesiogine, tiek ir perkeltine prasme. Jei senoji karta gyvena su jaunąja po vienu stogu, nereikėtų užeiti į jų kambarį be leidimo. Reikia pasistengti suprasti, kad vaikams būtina turėti savo erdvę, kurioje jiems niekas netrukdytų mėgautis vienas kitu. Nereikėtų taip pat iš vaikų reikalauti ir dalyvavimo šeimyniniuose pietuose - gal jiems labiau patinka paskubomis užkąsti kavinėje ar tiesiog maloniau bendrauti dviese. Tačiau ar kas trukdo tėvams suburti visus namiškius arbatos? Gal prie puodelio arbatos šiltoje atmosferoje vaikai patys panorės pasidalinti savo idėjomis ir pasidomės tėvų nuomone.
Svarbios ir santykių su vaikais ribos. Natūralu, kad labiau patyrę tėvai nori padėti vaikams žodžiais ir darbais, tačiau įkyrūs patarimai anksčiau ar vėliau jiems nusibosta, todėl reikia būti gudresniems. Geriau kreiptis į marčią su patarimu tada, kai jai pagalbos tikrai reikia. Patarimas, pateiktas ne pamokomąja intonacija, būtinai bus įvertintas.
Nešykštėkite pagyrų. Kad ir kaip mama mylėtų savo suaugusį sūnų ar dukrą, jai reikia girti ir palaikyti abu sutuoktinius. Tačiau ir girti reikia teisingai, pavyzdžiui, niekas neapsidžiaugs dviprasmiu pasakymu: „Parinkote gražius tapetus, tačiau štai tą sieną negrabiai išklijavote“. Arba: „Skanią mėsą iškepei, tiesa, sausoka.“ Marti ar žentas pasimes ir nesupras, kaip reaguoti į tokias pastabas. Gali pasirodyti, kad vaikai ir taip žino, kaip tėvai jais didžiuojasi. Tačiau iš tikro kiekvienas laukia gerų žodžių ir jais džiaugiasi. Svarbu atkreipti dėmesį į konkrečius vaikų pasiekimus. Pavyzdžiui, galima pasakyti taip: „Numezgei nuostabias kojines, ir gražias, ir šiltas!“ Būtina prisiminti, kad pagyroms imuniteto neturi niekas, o štai agresija, barniai ir nuoskaudos kyla šeimose, kur žmonės nemoka kalbėti gražių žodžių.
Kaip tinkamai teikti grįžtamąjį ryšį šeimoje?
Grįžtamasis ryšys be vertinimo. Išsiteirauti apie esamą situaciją darbe. Tarpusavio supratimui padeda išgirsto turinio perfrazavimas ir patikslinimas. Svarbu pasidalinti savo mintimis apie situaciją, nes taip patvirtinama, kad į Viktorijos išsakomą problemą žiūrima rimtai. Vertinantis grįžtamasis ryšys padeda arba pastiprinti trokštamą elgesį, arba jį pristabdyti ar keisti. Pagyrimas. Pagirti - reiškia parodyti asmens stiprybes. Pagyrimas turi atitikti situacijai, tik tuomet jis yra veiksmingas. Konstruktyvi kritika. Kritikuojant reikia atsižvelgti, ar asmuo pageidauja grįžtamojo ryšio.
Ginčai: ieškodami tiesos išsaugome santykius
Taip pat žr Ginčuose gimsta tiesa? Tačiau kartais sugenda santykiai. O kaip konflikto metu rasti tinkamus sprendimus ir išsaugoti gerą tarpusavio ryšį?
Konflikto metu nepamirštame vieno išsakyti savo nuomonę. Tačiau svarbu išgirsti ir vaiko mintis nepertraukiant jo. Tada kalbėdami Jūs galėsite priminti vaikui, kad ką tik jo klausėtės, ir dabar nusipelnote to paties. Pabūkite vaiko kailyje. Nereiškia, kad turite pritarti jo požiūriui. Įsigilinus į kito žmogaus situaciją, lengviau spręsti problemas. Nenukrypkite nuo temos. Vieno pokalbio metu neaptarinėkite kelių skirtingų problemų. Išreikšdami poziciją, kalbėkite už save ir vartokite teiginius, kurie pradedami „aš…”, „mes…”, o ne kaltinkite ar reikalaukite sakydami „tu…”. Taigi vietoj „tu turi manęs klausytis!”, pabandykite pasakyti „aš norėčiau, kad tu mane išklausytum”. Jei atmosfera įkaito ir Jūs netenkate savitvardos, padarykite pertrauką. Nuspręskite, kada vėl pratęsite pokalbį:. „Pertrauka! Aptarkime šį klausimą, kai visi nurimsime”. Siekite išspręsti problemą kartu, kaip komanda. Sakykite: „ką mes galime padaryti, kad kartu tai išspręstumėme”, „aš pasiryžęs daryti štai ką…”.
Drausmė ir taisyklės šeimoje
Vieni tėvai sako: „Lenk medį, kol jaunas”. Kiti, priešingai, tvirtina vaikui leidžiantys viską. Ribos yra būtinos, tačiau kaip jas tinkamai nustatyti? Taisyklių trūkumas gali pridaryti tiek pat žalos, kaip ir perdėtas bausmių naudojimas. Pastebėta, kad be aiškių taisyklių vaikai jaučiasi pasimetę, nesaugūs, turi daugiau nerimo. Išmokdami laikytis taisyklių šeimoje, vaikai išmoksta tinkamai elgtis ir kitoje aplinkoje. Į taisyklių nustatymą būtina įtraukti vaiką. Taip jam lengviau jas suprasti, yra aiškiau, kodėl jos reikalingos. Svarbu aptarti, kokios jų laikymosi ar nesilaikymo pasekmės. Tokiu būdu suteikiama galimybė visiems šeimos nariams išsakyti savo nuomonę, ugdomi derybiniai įgūdžiai. Tada nustatytų taisyklių kiekvienas jaučiasi labiau įsipareigojęs laikytis. Taisyklės turėtų būti nuoseklios ir pastovios, nekeiskite jų vos pasikeitus nuotaikai. Tačiau būkite lankstūs, kai tam yra tinkama priežastis.
Kartų konfliktų, ko gero, pasitaiko įvairiose gyvenimo plotmėse. Tačiau bene dažniausiai jie kyla dėl prasidedančio vaikų savarankiško gyvenimo ir tėvų baimės paleisti vaikus. Ir nors tėvai, norėdami savo jau suaugusiems vaikams gero, gali jiems patarinėti, perduoti savo išmintį ir patirtį, kartais tai gali peržengti ribą ir tapti kišimusi bei kontrole. Tačiau ką daryti, kai tėvai kišasi į mūsų šeimos gyvenimą? Kodėl taip vyksta? Kaip padėti tėvams suprasti, jog mes norime gyventi pagal savo taisykles? Ir kaip tą padaryti jų neįžeidžiant? Galima pradėti nuo pat pradžių. Turbūt visiems žinoma sąvoka - bambagyslė. Kai mes gimstame, ji nukerpama. Su laiku tėvai biologinėje šeimoje turėtų suvokti, kad tą bambagyslę po truputį reikėtų paleidinėti. Tačiau ne kiekvienas tą suvokia ir ne kiekvienas nori tą daryti. Tačiau kai žmogus suauga, jis supranta, kas jam kenkia, o kas padeda, kas jį stabdo ir kas jam leidžia eiti į priekį, kur jis mato problematiką, ir kur ne. Kalbu apie brandumą ir susivokimą, tam tikrą supratingumą. Neretas atvejis, kad konsultacinėje erdvėje su poromis, terapijoje, dažnai iškyla klausimas, kas yra šeima. Tikriausiai nei vienas negalime pasakyti, jog galime turėti dvi šeimas. Jei kalbama apie dvi šeimas, iš karto galvojame apie blogietį vyrą, kuris turi dvi žmonas skirtinguose miestuose ir važinėja į komandiruotes. Tačiau realybėje galima susidurti su situacija, kai žmogus iš tiesų turi dvi šeimas ir tai nebūtinai yra dvi žmonos ar du vyrai. Tai yra tėvų šeima ir jų vaikų naujai sukurta šeima. Ne be reikalo vartoju sąvoką biologinė šeima. Biologinė šeima yra tėvų šeima. Tai yra šeima, kurioje mes gyvename ir anksčiau ar vėliau iš jos išeiname. Taigi vyras ir žmona sukuria šeimą, atsiranda vaikai ir čia jų šeimos turėjimas užsidaro. Kai vaikai išeina iš namų ir kuria savo šeimas, be abejo, jie nenori paleisti ir tų žmonių iš savo šeimos. Tad prieš atsirandant vaikams, reikėtų pagalvoti, kad mes vaiką gimdomės ne sau, o jam, tai yra pačiam vaikui.
Tėvai kišasi? Jei jūsų tėvai vis dėlto nenori paleisti tos bambagyslės, paleisti jūsų į platųjį pasaulį ir visgi nori kontroliuoti, nori padėti, tai yra visiškai sveika. Juk ir jūs savo suaugusiems vaikams norėsite perduoti savo patirtį - taip yra sutverta gamtos. Tačiau jei vis dėlto suprantate, kad tėvai per daug kišasi, bando sureguliuoti ir suvadovauti, čia būtų galima panaudoti 3R taisyklę. Kaip pasakyti apie tai, kas man reikalinga - tam yra trys žodžiai, prasidedantys R raide. Tai yra Reiklus, Ramus ir Rūpestingas. Aš reikliai sakau, ko man reikia, tą sakau ramiai ir rūpestingai. Jei neįžeidinėsime tėvų sakydami, jog tai yra atgyvena ir jie nieko nesupranta, pamiršo arba dabar yra visai kitaip, o jie atsilikę, galbūt taip bus galima prisibelsti ir pasiekti tą lygį, kad tėvai jus irgi išgirs ir priims, kad turite savo nuomonę bei leis ją turėti. Žinoma, ne kiekvienas yra į tai linkęs. Bandyti, kalbėti, rasti, kaip pasakyti apie tai, kas mums yra svarbu, nėra taip paprasta.
Kuriam tėčiui ar mamai nėra tekę raudonuoti iš gėdos dėl savo vaiko netinkamo elgesio, kai pačiu svarbiausiu momentu vaikas atsisako rengtis, išeiti iš žaidimų aikštelės, pradeda muštis su kitu vaiku ar pasisavina ne jam priklausantį daiktą. Jei namuose atrodo, kad neturite problemų dėl vaiko elgesio, o auklėtojos ar mokytojos skundžiasi dėl netinkamo vaiko elgesio, gali būti, kad namuose Jūs vaikui leidžiate viską. Pirmiausia nusibrėžkite ribas sau, t.y. vaiko netinkamą elgesį suskirstykite į tris kategorijas: vaiko elgesys, kurio niekada netoleruosite (pvz.: kitų mušimas, daiktų gadinimas), elgesys, kurį kartais vaikui leisite (pvz.: saldumynų valgymas prieš pietus) ir elgesys, kuris nėra reikšmingas (pvz.: vaikas nesusitvarko žaislų). Sekantis žingsnis, reikia susėsti visai šeimai ir susirašyti namų taisykles. Jei tokios taisyklės neegzistuoja vaikas paprasčiausiai gali nežinoti, koks elgesys yra tinkamas, o koks ne. Taisyklių gali būti iki dešimties. Teisę nustatyti taisykles turi ir vaikai. Labai dažnai vaikai nori, kad tėvai ant jų nerėktų. Elgesio taisykles naudinga aptarti einant į įvairias viešas erdves, pvz.: prieš einant į parduotuvę, susitarti ką ir kiek pirksite. Reikalavimai vaikui turi būti adekvatūs jo amžiui ir vystymosi raidai. Norint koreguoti vaiko netinkamą elgesį, reikėtų išsiaiškinti kokio tikslo vaikas siekia netinkamu elgesiu ir ar tokiu elgesiu jis pasiekia savo tikslo. Paprastai vaikai elgdamiesi netinkamai bando pasiekti kelių dalykų: siekia dėmesio, nori valdžios, siekia atkeršyti arba rodo nevykėliškumą. Žinant, kokio tikslo siekia vaikas, galima, jo poreikius patenkinti iki tol, kol jis pradės elgtis problematiškai. Tarkim, jei galvojate, jog vaikas savo elgesiu siekia Jūsų dėmesio, tai jam reikia skirti daugiau dėmesio, jei vaikas nori pasiekti daugiau valdžios, tada galite jam leisti daugiau priimti savarankiškų sprendimų, t.y. rinktis iš kelių Jūsų pasiūlytų variantų: pvz.: kurias iš šitų dviejų kelnes nori vilktis į mokyklą arba kuriuos namų darbus nori atlikti pirmiausiai matematikos ar lietuvių. Taip vaikas jausis labiau kontroliuojantis savo gyvenimą ir mažiau Jums priešinsis. Vaikai rodo nevykėliškumą, kai tokiu elgesiu gali pasiekti Jūsų dėmesio ir užuojautos. Tarkim vaikas vis kartoja aš nemoku, aš negaliu, man neišeis, o Jūs tokiose situacijose vis jį guodžiate ir siūlote savo pagalbą. Vaiko elgesys iš niekur neatsiranda, jį kažkas sukelia, o vėliau po vienokio ar kitokio elgesio jis sulaukia pasekmių. Sulauktos pasekmės gali arba paskatinti vaiką kartoti elgesį arba jį nutraukti, sumažinti. Todėl svarbu išsiaiškinti, kas sukelia vaiko netinkamą elgesį, gal nuovargis, alkis, ar kita lengvai pašalinama priežastis bei nustatyti, kokias pasekmes vaikas gauna pasielgęs netinkamai, nes kai vaikas pasielgia netinkamai, o Jūs jį aprėkiate arba mušate, tai vaikui gali būti Jūsų trūkstamas dėmesys, nesvarbu, kad neigiamas. Elgesio pasekmės gali būti paskatinimai arba bausmės. Pirmiausia pradėti reikia nuo paskatinimų, jei tai neveikia tik tada imtis bausmių. Universalų paskatinimų vaikams nėra. Skatinimo priemonės. Tai, kaip vaikas yra skatinimas už tinkamą elgesį, kaip jis yra giriamas, įvertinimas, apdovanojamas. Pats geriausias vaiko paskatinimas ir netinkamo elgesio prevencija yra laiko leidimas su vaiku, skiriant visą dėmesį tik vaikui, darant tai, ką nori vaikas. Papirkinėti vaiką daiktais ar pinigais nėra gera strategija, geriau siūlyti laiko leidimą kartu: valgyti ledus, eiti į kiną, žaisti boulingą ir pan. Formavimas - tai teigiamo elgesio pastiprinimas. Pastiprinamas net panašus elgesys į norimą. Drausminimo priemonės. Tai, kaip vaikas yra sudrausminamas, jei elgiasi netinkamai, pvz.: kol nesusitvarko žaislų vakare, negali žiūrėti mėgstamo filmuko. Blogiausia, kai tėvai tik gąsdina nubausti vaiką, bet niekada ir neįvykdo to, ką pažadėjo. Dažniausia vaikai iš žodžiu nepasimoko, reikia taikyti ir pasekmių metodą, kai po netinkamo elgesio seka neigiama pasekmė. Slopinimas - neigiamo elgesio ignoravimas. Apsimesti, kad niekas nevyksta. Svarbu prieš pradedant vaikui taikyti drausminimo priemones, aptarti su vaiku kokio elgesio tikitės iš jo ir kokiais būdais jis bus skatinimas ir kaip drausminamas. Prieš paskirdami bausmę, vaiką perspėkite (pvz.: ,,Gali nusiraminti ir toliau žaisti smėlio dėžėje, jei nenusiraminsi, eisime namo. Jei vaikas piktybiškai elgiasi netinkamai (pvz.: mėto daiktus, muša brolį, kandžiojasi ir pan.:), galima naudoti pertrauką. Tai paskutinė priemonė. Naudoti retai. Pasirinkti neutralią pertraukos vietą (pvz.: prieangis, koridorius). Neturi būti bausmės ar paskatinimo elementų. Nusiuntimas į savo kambarį netinka. Pertrauka turi turėti aiškias taisykles. Pirmiausia su vaiku reikia sutarti, koks elgesys bus baudžiamas pauze, pvz.: sudavei broliui, tau paskiriama pertrauka. Prieš paskiriant minutės pertraukėlę, reikia vaiką perspėti. Jei vaikas nustoja daryti netinkamą veiksmą, mes jį apdovanojame, jei nenustoja - nuvedame pasėdėti ant kėdės. Jei pertrauką skirsime per dažnai, ji nebeveiks. Turi sėdėti, kol mes pasakome gana. Jei vaikas pertraukos metu elgiasi netinkamai, bausmė tęsiama. Neskaičiuojame laiko iš naujo, o tik palaukiame kol vaikas nurims, kai nusiramina, vaiką paimame. Pauzė negali būti atšaukiama. Jei vaikas vis palieka kėdę vadinasi tai neveikia. Turi būti tik viena komanda per kartą. Vaikams lengviau suprasti kai liepiama padaryti tik vieną dalyką. Komanda turi būti trumpa ir aiški. Mes dažnai kalbame per daug ir per sudėtingai. Vaiko prašome ramiu tonu. Nepateikite reikalavimų klausimų pavidalu. Pasakykime ką vaikui daryti, o ne tai ko nedaryti, nes vaikai dažniausiai „ne“ praleidžia pro ausis, t.y. Ir dar tėvai modeliuoja tinkamą elgesį vaikui.
Tėvai ir jų jau suaugę vaikai - ko tik nėra tuose santykiuose? Nuo pagarbos ir meilės iki neapykantos ir manipuliavimo. Kodėl amžinai jaučiame kaltę prieš tėvus? Kaip santykiai su tėvais lemia ryšį su partneriu? Kodėl tėvai negali būti geriausiais draugais atžalai? Kaip dažnai skambinti tėvams normalu? - Justinai, nuo kokio amžiaus galima būtų skaičiuoti, kad vaikas jau yra suaugęs? - Anksčiau statistika buvo apie 18-us gyvenimo metus. Dabar skaičiuojama, kad apie 25 gyvenimo metus jis turėtų būti perėjęs paauglystę ir tapti suaugusiu. - Ką rodo toks pavyzdys iš gyvenimo, kai tėvai, kurių vaikui yra daugiau negu trisdešimt, dar skambina užrašyti pas gydytojus, juos rūpinasi, kas čia blogo? - Kai galvoji apie žmogaus raidą, gimęs kūdikis neskiria, kad jis ir mama yra kažkas skirtingo. Visas raidos etapas iki pat suaugystės yra atsiskyrimo. Mes turime prieiti prie situacijos, kai jau galime gyventi du atskirus gyvenimus. O jeigu yra tokie santykiai, kur vis dar reikia pasirūpinti tuo vaiku, kaip tas vaikas gali tapti suaugusiu? Iš to kyla daug problemų, nes iš tikrųjų žmogus yra infantilus, nepajėgus. Tai žalojanti meilė, nes žmogus niekaip negali tapti savarankišku. Tokia meilė, kur tėvai vis dar rūpinasi, tampa tokia smaugianti, nes tu negali jokio sprendimo priimti. Pavyzdžiui, tėvai apmoka už tavo buto remontą ar įsirengimą. - Labai geras analogas, kai tėvai sako: mano vaikui devyneri metai, bet mes vis dar kartu miegam, nes jam taip geriau. Vėl grįžtu prie tų iššūkio metų ir kas yra paauglystė - tai atsiskyrimo metas. Kai žmogus tampa nebe tėvų vertybių rinkinys, bet pats nusprendžia, koks nori būti, kokį gyvenimą nori gyventi. Jeigu jam nesudaroma šita galimybė, tai tėvai taip ir nenukerpa tų vadelių. Ironiškai graudu, kai pasižiūri į žmogų, kuris vis dar gyvena neaišku kieno gyvenimą, savo ar tėvų. - Kokios situacijos rodo, kad suaugęs vaikas, subrendęs pagal amžių, bet vis dar nėra atsiskyręs nuo tėvų? - Labai vienareikšmiškai neįvesime tokio kriterijaus, nes tų lygių yra įvairiausių - nuo gyvena vis dar kartu, gelbėja finansiškai, padeda sudėtingose sprendimuose, žmogus nesijaučia galintis priimti bet kokio sprendimo nepasitaręs 10 kartu su tėvais. Tartis yra labai gerai, nes mūsų tėvai turi išminties, patirties, bet negali priimti sprendimų, kurie prieštarautų tėvų nuomonei. Dažnai mes matome, kad žmogus nėra pajėgus užmegzti romantinių santykių su kitais, nes nėra laisvos vietos. - Kiek kartų ir kaip dažnai reikėtų skambinti tėvams? - Psichoterapeutė Aušra Kurienė parašė knygą, kurioje teigiama, kad vaikai tėvams turėtų skambinti maždaug kas du mėnesius. Vaikai galvoja, kaip čia jiems tėvai iškeltų skandalą, o tėvai galvoja: Dieve, apie ką mes šnekame? Bet jeigu atmestumėme kaltės ir gėdos jausmą, po kiek laiko pasiilgstame tėvų? Aš vidutiniškai pasiilgstu po maždaug mėnesio ir savaitės. Aš jaučiu nuoširdų norą pasiskambinti, pasiklausti naujovių. Aišku, yra ir objektyvių aplinkybių, kai tėvams yra sveikatos problemų, mes turime pasitikrinti, nes gali būti kas nors atsitikę. Bet vėlgi, kiek mes gyvendami atskirai, esam pajėgūs tai padaryti? Tam yra reikalinga pagalba. Jeigu tikrai dėl sveikatos reikalų pasitikrinimui, tai galima dažniau pasiskambinti. - Kodėl mes jaučiame kaltę prieš tėvus? - Dažnu atveju už mūsų noro rodyti labai daug dėmesio savo suaugusiems tėvams atrandu labai daug kaltės. Mes jaučiamės kalti ir atsakingi už tai, kad jaučiam, jog mūsų tėvai gyvena nelaimingą gyvenimą. Pasižiūrėjus giliau už kaltės jausmo, rastumėme daug bejėgystės jausmo. Mums atrodo, kad kažką padarysiu, nupirksiu kelionę, išvešiu į sanatoriją, kartu pabūsiu ir tai padarys žmogų laimingesnį. Tai savaimę nėra blogai, bet jeigu mes jaučiam, kad tai darome iš noro, kad tas sudėtingas, nelaimingas mūsų tėvų gyvenimas taptų nors kiek laimingesnis, mes dažnai rasime daug kaltės jausmo. Aš matau, kad prasminga kartu pagedėti, paliūdėti, jog mūsų tėvų gyvenimas galbūt nesusiklostė. - Pagarbą bet kuriuo atveju turime užsitarnauti. Be abejo, net įstatymuose yra įpareigojimas, kad tėvai turi prižiūrėti vaikus iki suaugystės, o suaugę vaikai turi pasirūpinti tėvais. Man atrodo, kad būtent šituos dalykus reikia atskirti. Mes sakome, kad aš esu blogas, nes kas antrą dieną nepaskambinu tėvams, koks aš blogas vaikas, nes neišpildau jų lūkesčių ir kaip aš nemyliu. Bet mano galva tai kiek skirtingos temos. - Kai po tų kelių dienų, ar savaičių suaugęs vaikas paskambina tėvams ir kitame laido gale išgirsta: kaip aš tau nerūpiu, tai atmuša norą skambinti? - Be abejo, nes vėl žaidžiama ant kaltės. Turiu įvairiausių pavyzdžių, kai žmonės vien dėl to neskambina ir nutraukia santykius, nes jie sako: aš nebegaliu jaustis kaltas, aš nesu kaltas. - Tėvai yra tėvai, draugai yra draugai. Jeigu gali turėti geriausią draugą ir tėvus, tai kam turėti du viename. Aš manau, kad tas santykis yra ypatingas, jis turi savo istoriją ir tam tikras ribas. Kaip sako: geriau nežinoti, ką tavo vaikas paauglystėje yra pridaręs. - Tai yra dažnas atvejis, kai mes to negavome, kai turėjome gauti. Čia yra spragos, mes nešame tą deficitą ir vis ieškome, kaip jį užpildyti. Suaugusiųjų iššūkis - suprasti, kad viskas, čia taškas padėtas, nebeadekvatu to norėti. Plačiau - gegužės 2 d. Parengė Miglė Valionytė.
tags: #ar #reikia #patarineti #suaugusiems #vaikams
