Kas yra persileidimas ir kokios jo priežastys bei simptomai yra svarbu žinoti tiek besilaukiančioms, tiek planuojančioms susilaukti vaikų poroms. Atkreipę dėmesį į tekste išskirtas persileidimo priežastis galėsite sumažinti persileidimo riziką.
Kas yra savaiminis persileidimas?
Savaiminis persileidimas - tai nėštumo nutrūkimas iki 21 nėštumo savaitės ir 6 dienų. Persileidimas, įvykęs per pirmąsias 12 savaičių, vadinamas ankstyvuoju (jų būna 75 proc.), o po 12 savaičių - vėlyvuoju. Savaiminis persileidimas - tai natūralus nėštumo nutraukimas iki 20 nėštumo savaitės. Visi nutrūkę nėštumai iki 22 savaitės yra laikomi persileidimais. Savaiminis persileidimas - tai itin jautri, skausminga ir emociškai sudėtinga patirtis, su kuria gali susidurti bet kuri nėščioji. Nors šia tema visdar kalbama nedrąsiai, svarbu žinoti, kad persileidimas - ne retas reiškinys, o natūralus biologinis procesas, kuris dažnai įvyksta dėl priežasčių, nepriklausančių nuo moters elgesio ar pasirinkimų. Savaiminis persileidimas - tai nėštumo nutrūkimas iki 22 nėštumo savaitės, kai vaisius dar nėra pajėgus išgyventi už gimdos ribų. Dauguma persileidimų (apie 80%) įvyksta per pirmąsias 12 nėštumo savaičių. Neretas atvejis, kai persileidimas įvyksta labai ankstyvoje stadijoje, moteriai dar net neįtariant nėštumo. Kai nėštumas baigiasi persileidimu, kyla natūralus nerimas, kad taip gali nutikti ir kitą kartą. Daugumai persileidimą patyrusių nėščiųjų pirmojo trimestro dienos slenka ypatingai lėtai, jos su baime laukia savaitės, kuomet praeitą kartą nutrūko nėštumas.
Manoma, kad ankstyvi persileidimai gali siekti net iki 30 proc. visų nėštumų, tačiau svarbu paminėti, kad persileidimų dažnį sunku įvertinti, nes dalis jų pirmosiomis savaitėmis (po implantacijos, bet prieš nėštumo požymių pasireiškimą) nėra pastebimi, tokie persileidimai įvyksta kaip gausesnės menstruacijos. Iš tų nėštumų, kurie yra kliniškai patvirtinti (įvairiais testais, nėštumo požymiais), - nutrūkimų dažnis pirmojo trimestro metu siekia apie 10 proc. Savaiminis persileidimas yra natūralus nėštumo nutraukimas iki 20 nėštumo savaitės. Dalinis persileidimas reiškia, kad dalis embriono ar placentos išsiskyrė iš gimdos, o kitos dalys lieka viduje, sukeldamos komplikacijas, tokias kaip gausus kraujavimas.
Galimos persileidimo priežastys
Savaiminio persileidimo priežasčių yra įvairių. Viena dažniausių - genetiniai pakitimai. Apie 70 proc. persileidimų įvyksta būtent dėl to, tai - mutacijų pasekmė. Šiuo atveju pats organizmas atpažįsta pakitimus ir išsivalo. Kodėl taip atsitinka? Įtakos turi neigiami išoriniai faktoriai, nuo kurių, deja, šiais laikais sunku apsisaugoti. Turint žalingų įpročių - dėl narkotinių medžiagų ir/ar alkoholio vartojimo, rūkymo. Moters ligos, tokios kaip cukrinis diabetas, padidėjęs kraujospūdis, skydliaukės ligos, hipofizės ligos, krešumo sutrikimai, gimdos traumos, buvusios operacijos. Vyresnis moters amžius taip pat yra rizikos veiksnys persileidimui. Moters viršsvoris - kai kūno masės indeksas (KMI) viršija 30 kg/m2, rizika patirti persileidimą išauga. Tai gali būti dėl metabolinių sutrikimų organizme. Yra atvejų, kada priežastys yra nežinomos ir sunku paaiškinti, kodėl moteris persileido.
Pagrindinės savaiminio persileidimo priežastys gali būti chromosomų anomalijos, hormoniniai sutrikimai, anatomijos defektai, infekcijos ar imuninės sistemos sutrikimai. Chromosomų anomalijos dažniausiai atsiranda embriono vystymosi metu, o hormoniniai sutrikimai gali paveikti nėštumo palaikymą. Anatomijos defektai, tokie kaip gimdos anomalijos, taip pat gali prisidėti prie persileidimo rizikos. Dauguma persileidimų įvyksta dėl genetinių ar chromosominių vaisiaus pakitimų, kurie atsiranda visiškai atsitiktinai. Kitos galimos priežastys: Hormonų pusiausvyros sutrikimai (pvz., nepakankamas progesterono kiekis), Infekcijos (ypač šlapimo takų ar lytiniu keliu plintančios), Lėtinės ligos (cukrinis diabetas, autoimuninės ligos), Gimdos anatominės ydos, Žalingi įpročiai (rūkymas, alkoholis, narkotinės medžiagos), Stiprus stresas ar traumos (nors tai labai reta priežastis). Tačiau svarbu pabrėžti, kad daugeliu atvejų persileidimas nėra moters kaltė ar netinkamas elgesys - tai gamtos būdas sustabdyti netinkamai besivystantį nėštumą.
Dažniausi persileidimo simptomai
Kiekviena moteris persileidimą išgyvena ir simptomus jaučia labai individualiai. Kraujavimas iš lytinių takų - tai vienas pagrindinių požymių. Nors kraujavimas pasitaiko apie 20-30 proc. nėščiųjų, jis ne visada reiškia persileidimą. Dažnai moterims, kurios pastebi kraujavimą pirmojo trimestro metu, jis susijęs su kitomis priežastimis (pvz.: dėl gimdos kaklelio polipo). Kraujavimą dažnai lydi gimdos spazmai. Svarbu atsiminti, kad spazmų pasitaiko ir nekomplikuoto nėštumo metu, vertėtų sunerimti, jei kartu su spazmais yra ir kitų simptomų: kraujavimas, skausmas nugaros apačioje, pilvo skausmas, reguliarūs gimdos susitraukimai. Tiek spazmai, tiek skausmas/maudimas nugaros ar pilvo apatinėje dalyje gali būti įvairaus stiprumo, dažnai nuo vidutinio stiprumo iki stipraus. Pastebėjus kraujavimą iš lytinių takų, rekomenduojama kreiptis į gydytoją akušerį ginekologą, kad jis įvertintų nėštumą.
Jei laukiatės ir pastebite bent vieną iš šių simptomų, labai svarbu nedelsiant kreiptis į gydytoją: Kraujavimas iš makšties - nuo lengvo tepliojimo iki gausaus kraujavimo su krešuliais. Pilvo ar apatinės nugaros dalies skausmai, primenantys mėnesinių spazmus ar stipresnius skausmus. Vaisingo audinio ar kraujo krešulių pasišalinimas per makštį. Staigus nėštumo požymių (pykinimo, krūtų jautrumo) išnykimas. Svarbu žinoti: nedidelis kraujavimas ar tepliojimas nebūtinai reiškia persileidimą, tačiau jis visada turėtų būti įvertintas specialisto. Pagrindiniai savaiminio persileidimo simptomai apima kraujavimą iš makšties, pilvo skausmus, mėšlungį ir audinių išsiskyrimą. Kraujavimas gali būti lengvas arba gausus, o skausmas gali svyruoti nuo lengvo diskomforto iki stipraus skausmo.
Ką daryti įtariant persileidimą?
Nedelsdama kreipkitės į gydytoją ar skubiąją pagalbą - ypač jei kraujavimas gausus arba jaučiate stiprų skausmą. Gydytojas atliks ultragarsinį tyrimą, patikrins gimdos būklę ir nustatys, ar nėštumas nutrūko. Gali būti skiriamas medikamentinis arba chirurginis gydymas, jei organizmas pats nepašalino vaisiaus audinių. Po persileidimo gali būti rekomenduojami papildomi kraujo tyrimai ar genetiniai testai, jei persileidimai kartojasi.
Savaiminio visiško persileidimo metu nėštumo audiniai pilnai pasišalina iš gimdos. Kartais gimdoje lieka audinių likučiai, todėl pasibaigus kraujavimui reikėtų pasitikrinti pas savo gydytoją akušerį ginekologą, kuris apžiūrėjus nuspręs, ar reikalinga chirurginė operacija (gimdos ertmės abrazija). Jeigu persileidimas įvyko dalinai, bus paskirtas papildomas gydymas arba operacinis gydymas, jei tęsiasi gausus kraujavimas iš gimdos.
Ką daryti po persileidimo (BŪTINA PAŽIŪRĖTI)
Kraujavimo trukmė ir gimdos atsistatymas po persileidimo
Persileidimo metu vyksta gimdos raumenų spazminiai susitraukimai - paprastai tariant, gimda išstumia turinį lauk. Susitraukimų metu plečiasi gimdos kaklelis, atsisluoksniuoja gimdos gleivinė ir nėštumo audiniai, prasideda kraujavimas iš gimdos, o kartu su krauju pasišalina embrionas/vaisius, besiformuojanti placenta. Po persileidimo pilnai gimda atsistato ir susitraukia maždaug per 4-6 sav. (kuo didesnis buvo nėštumas, tuo daugiau reikia laiko). Atkreiptinas dėmesys į krūtų būklę, kadangi po persileidimo, kuris įvyko vėlesniu nėštumo laikotarpiu (maždaug po 16 nėštumo savaitės), gali prasidėti pieno gamyba - tuomet krūtys padidėja, gali atsirasti sukietėjimų, pieno tekėjimas.
Kraujavimo trukmė po persileidimo gali skirtis priklausomai nuo persileidimo stadijos, nėštumo trukmės ir organizmo individualių savybių. Vidutiniškai kraujavimas trunka nuo 1 iki 2 savaičių, bet gali prasitęsti iki 3 savaičių, kol gimda visiškai išsivalo. Pirmosiomis dienomis po persileidimo kraujavimas paprastai būna intensyvesnis, panašus į gausias menstruacijas, gali pasireikšti kraujo krešuliai ir pilvo apačios spazmai. Kitomis savaitėmis kraujavimas sumažėja ir tampa silpnesnis, gali pasireikšti dėmėjimas ar lengvas kraujavimas. Kraujavimas vyksta kartu su gimdos susitraukimais, kurie gali sukelti skausmus ar diskomfortą apatinėje pilvo dalyje.
Jei po persileidimo gimda nėra visiškai išsivaliusi, gali prireikti papildomo gydymo, pvz., medikamentinio valymo arba chirurginės procedūros. Po šių procedūrų kraujavimas gali trukti nuo kelių dienų iki savaitės. Kiekvieno moters organizmas reaguoja skirtingai, todėl kraujavimo trukmė gali skirtis. Svarbu stebėti savo būklę ir suprasti, kas yra normalu. Po persileidimo tam tikras kraujavimas ir diskomfortas yra normalūs, tačiau būtina stebėti, ar nėra rimtesnių simptomų, kurie galėtų rodyti komplikacijas, tokius kaip stiprus kraujavimas, karščiavimas, nemalonus kvapas iš makšties ar stiprus pilvo skausmas.
Per pirmąsias savaites po persileidimo moters kūnas pradeda atsigauti. Normalu jausti nuovargį, diskomfortą ar emocinį stresą. Gimda grįžta į savo įprastą dydį ir forma maždaug po 4-6 savaičių, o per tą laiką gali prasidėti ir pirmosios menstruacijos. Nors fizinis atsistatymas vyksta gana greitai, emocinė būklė gali reikalauti daugiau laiko, todėl svarbu pasirūpinti savimi tiek fiziškai, tiek emociškai.
Emocinė sveikata po persileidimo
Psichologai mano, kad patyrus persileidimą žmonės patiria tas pačias 5 gedėjimo stadijas kaip ir po artimo žmogaus mirties - neigimas, derybos, pyktis, liūdesys ir susitaikymas. Viena moteris labai greitai pereina visas stadijas, kitai reikia laiko, kol susitaikoma su netektimi ir pradedama gyventi toliau. Bet kuriuo atveju gyvenimas jau nebebus toks kaip anksčiau. Persileidus labai aktyviai bandoma surasti priežastis, kodėl tai įvyko, ieškoma kaltųjų ir labai dažnai moteris kaltina save arba partnerį. Būna sunku žiūrėti į kitas nėščiąsias parduotuvėje, gatvėje ar poliklinikoje, apima pavydas, pyktis, „kodėl man taip nesiseka“, „kuo aš nusikaltau“. Nebandant išbristi iš neigiamų minčių srauto, pacientė pereina į liūdesio stadiją, apima depresinė nuotaika, apatija, nieko nesinori daryti, gali prasidėti depresija.
Savaiminis persileidimas - tai ne tik fizinė, bet ir emocinė trauma. Daugelis moterų jaučia kaltę, liūdesį, pyktį, vienišumą. Tokie jausmai visiškai normalūs. Ką gali padėti šiuo laikotarpiu: Atviras pokalbis su partneriu ar artimu žmogumi. Konsultacija su psichologu ar psichoterapeutu. Dalyvavimas paramos grupėse ar bendruomenėse. Skirti laiko gedėjimui - kiekviena moteris išgyvena šį procesą savaip. Ištikus persileidimui vertėtų leisti sau liūdėti, neslėpti skausmo. Liūdesys yra natūrali reakcija. Jeigu ją užgošite, slėpsite nuo savęs, vėliau tai gali pasireikšti fiziniais skausmais, ligomis, psichinės veiklos sutrikimais (nerimo priepuoliais, nemiga, depresija ar kt.). Leiskite sau liūdėti ir pamatysite, kaip laikui bėgant ši būsena ims keistis.
Kada galima planuoti naują nėštumą?
Gydytojai dažniausiai rekomenduoja palaukti bent 2-3 menstruacinių ciklų, kad organizmas atsistatytų. Anksčiau manyta, kad po persileidimo geriau nepastoti dar bent 6 mėn., dabar gydytojai teigia, jog nėštumas galėtų prasidėti jau po 2 mėn. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja bandyti pastoti ne anksčiau kaip praėjus 6 mėnesiams po buvusio persileidimo. Kai kurie mokslinių tyrimų duomenys teigia, kad kaip tik bandymas anksčiau pastoti po buvusio persileidimo didina būsimo sėkmingo nėštumo tikimybę, gerina embriono įsitvirtinimą moters gimdos gleivinėje ir neturi sąsajų su didesne apsigimimų rizika. Jeigu tai ne pirmas nesėkmingas bandymas, pasikonsultuokite su gydytoju, atlikite reikiamus tyrimus, apsilankykite genetiko konsultacijoje. Pasitarkite su ginekologu, kiek laiko jums reikėtų saugotis nėštumo. Paprastai kitas nėštumas praeina be jokių komplikacijų, ir šeimai gimsta visiškai sveikas vaikelis.
Jei pora patiria du ir daugiau persileidimų, vyras turi pasikalbėti su artimaisiais, ar giminėje nėra buvę vaisingumo sutrikimų, persileidimų, ar nėra jis persirgęs infekcinėmis ligomis, turėjęs traumų bei kitų sveikatos sutrikimų, kurie galėtų daryti neigiamą įtaką nėštumo vystymuisi. Persileidimo tikimybė po buvusio vieno persileidimo yra apie 20 proc. po dviejų - 28 proc., o po trijų ir daugiau - 43 proc. Po buvusio vieno persileidimo papildomai tyrimai prieš planuojamą kitą nėštumą dažniausiai nereikalingi. Terminai, kada vėl galima būtų bandyti pastoti, skiriasi ir nė vieni neturi itin stiprių mokslinių rekomendacijų. Jeigu atrodo, kad „daugiau nebegalite“, atminkite, kad ir kitoms moterims taip dažnai nutinka, juk persileidimų statistika tikrai gausi. Pabandykite pasikalbėti su draugėmis, galbūt ir jos yra patyrusios panašių išgyvenimų. Sveikatos įvertinimas. Po persileidimo medikai bandys įvertinti jūsų situaciją ir nustatyti nelaimės priežastis. Dažnai tai padaryti sunku, tačiau retesniais atvejais, kai vaisiaus išnešiojimui trukdo, pavyzdžiui, deformuota gimda ar kitos ne momentinės priežastys, verta apmąstyti tai, jog ir kiti nėštumai gali būti labai rizikingi. Momentinės persileidimo priežastys. Jeigu persileidimo priežastys liks neaiškios, nėra pagrindo manyti, kad ir kitas nėštumas bus nesėkmingas. Pastarąjį galėjo sukelti momentinė priežastis, pavyzdžiui, gripo virusas, stresas ar kt. Tad geriau nugalėti persileidimo baimę ir bandyti vėl. Prieš vėl pastodama stiprinkite savo organizmą. Stenkitės maitintis pagal sveikos mitybos principus, atlikti lengvus fizinius pratimus, gerti vitaminus ir moters fizinę sveikatą stiprinančius vaistus.
Persileidimas yra nemalonus, tačiau natūralus ir dažnai pasitaikantis dalykas - daug dažniau, nei atrodytų. Vienas nesėkmingas bandymas išnešioti kūdikį neturėtų atbaidyti nuo minties dar kartą pastoti. Jei tai ne pirmas nesėkmingas bandymas, pasikonsultuokite su gydytoju, atlikite reikiamus tyrimus, apsilankykite genetiko konsultacijoje. Pasitarkite su ginekologu, kiek laiko jums reikėtų saugotis nėštumo. Paprastai kitas nėštumas praeina be jokių komplikacijų, ir šeimai gimsta visiškai sveikas vaikelis.
tags: #ar #reikalingas #valymas #po #persileidimo
