1941-aisiais birželio 14-osios naktį NKVD pradėjo masinius lietuvių areštus. Lietuviai ištisomis šeimomis buvo tremiami į Sovietų Sąjungos šiaurę, Sibirą. Per savaitę iš Lietuvos išvežta 30 tūkstančių Lietuvos piliečių. Tai buvo viena didžiausių tautos tragedijų, kurios metu tūkstančių lietuvių jaunystė, jėgos ir gyvybės buvo nutrauktos žiaurios lemties.
Tačiau šįkart panarpliokime tremtį kitokiu žvilgsniu, ne skausmo ir baimės pilnomis tremtinių akimis, o Sibire gimusių vaikų - tremties vaikų - akimis. Tai istorijos apie vaikus, kurie dar nesulaukę pilnametystės, patyrė tai, ko mes ir nesapnavę, ir buvo laikomi liaudies priešais pagal Sovietų Sąjungos baudžiamojo kodekso 58 straipsnį.
Pasirengimas trėmimams ir pirmoji kelionė
Pirmieji masiniai lietuvių trėmimai prasidėjo 1941 metų birželio 14-osios naktį. Dar prieš trėmimus, 1940 m., vykdant specialias NKVD direktyvas, buvo pradėta slapta registruoti būsimas aukas. Šiai informacijai rinkti buvo pasitelkti sovietinio saugumo informatoriai ir kolaborantai. Visas pasirengimas vyko ypatingo slaptumo sąlygomis.
Iš anksto parengtoje instrukcijoje buvo nurodyta suimtuosius gabenti į surinkimo stotis ir konvojuoti į ešelonų formavimo vietas, kur jie turėjo būti padalinti į dvi grupes: „A“ grupę (šeimos galva) ir „B“ grupę (likę šeimos nariai). Sąstatams pajudėjus, niekas nežinojo, kur juos veža. Vėliau paaiškės, kad vienintelis iš vienuolikos „B“ grupės tremtinių ešelonas pasuks į Komiją.
Kelionė gyvuliniuose vagonuose buvo tvanki, perpildyta, o besibaigiantį namų maistą pakeisdavo retkarčiais duodama valdiška košė su virintu vandeniu. Dėl tokių sąlygų ėmė sirgti vaikai, ypač mažesnieji. Nemažai jų iki kelionės pabaigos neišgyveno. Buvo atvejų, kai kūdikiai gimdavo vagone ir netrukus mirdavo, nes nebuvo sąlygų jais pasirūpinti.
Gyvenimas tremtyje: išgyvenimo kova Sibiro sąlygomis
Dauguma ištremtųjų atsidūrė Altajaus krašte, kur juos pasitiko sunkios sąlygos. Prasidėjus ankstyvai Sibiro žiemai, tremtiniai buvo vežami į miškų kirtimo kvartalus, apgyvendinti šaltuose barakuose. Prasidėjo ligos, mirtys nuo šalčio ir bado.
Dar baisesniu pragaro ratu tapo 82-asis kvartalas, kuriame tremtinius užklupo baisi 1941-1942 metų žiema. Šaltis, pūgos, nebeatvežamos duonos normos - daugybė žmonių mirė nuo bado. Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, 1941-1952 metais iš Lietuvos į atšiaurias Sovietų Sąjungos vietoves buvo ištremta 55 350 iki 16 metų vaikų, tremtyje gimė dar 18 306.
Kai kuriems tremtiniams teko gyventi prie Laptevų jūros, kur sąlygos buvo neįsivaizduojamai sunkios. Neįsivaizduojamas šaltis, poliarinės naktys, neperregimos pūgos - žmonės ten buvo siunčiami tam, kad neišgyventų. Tremtiniai maitinosi žuvimi, dirbo sunkius darbus, o dėl nuolatinių pūgų ir šalčio artėjimas prie eketės kėlė siaubą.
Genė Brazdžiūtė-Rozenbergienė prisimena, kaip jos šeima gyveno barakuose, buvusiame kalinių lageryje, sunkiais sąlygomis, be jokio baldo, apie 16 kvadratinių metrų kambarėlyje. Statybose dirbo tik tėvelis, kuris turėjo išmaitinti visus septynis. Maisto trūko, o vaikai sirgo maliarija ir mažakraujyste.
Zigmas Bartkus pasakoja apie 1948-ųjų trėmimą: „Atvežė prie Zyplių dvaro. Čia tokių nelaimėlių jau buvo ne viena šeima. Vienus atveždavo, kitus sunkvežimiais išveždavo į Pilviškių geležinkelio stotį. Nežinau kodėl, bet visur papuldavome vos ne paskutiniai. Matyt, buvome „nepaklausi prekė“.
Grįžimas ir neišsipildžiusios svajonės
Daugelis tremtinių grįžo į Lietuvą jau suaugę, bet ne visiems grįžimas buvo džiugus. Petras Musteikis sako, kad tremtinių tuometinėje Lietuvoje niekas nelaukė. Dėl komunistų partijos vadovų vykdomos politikos, jie neturėjo galimybių Lietuvoje nei apsigyventi, nei dirbti.
Tyrėja Monika Kareniauskaitė pastebi, kad tremtiniai nebuvo laikomi tinkamais gyventi komunistinėje visuomenėje. Lietuvoje sovietai sudarė kliūtis gyvenamosios vietos registravimui, darbui. Dėl šių priežasčių daugelis tremtinių grįždavo atgal į Sovietų Sąjungos tolimąsias teritorijas.
Dabar tremtyje gimę vaikai pasiekia pensinį amžių, todėl galėtų reikalauti priedo prie pensijos. Seime pamažu skinasi kelią įstatymo pataisos, kurios turėtų palengvinti tremtinio statuso suteikimą. Tačiau, pagal galiojančius įstatymus, jis suteikiamas tik tiems, kurie gimė, kai oficialiai tėvai buvo tremtyje. Taip susiklostė absurdiškos situacijos - brolių, seserų amžius gali skirtis vos metais, tačiau vienas jų jau negaus tremtinio statuso.
Viską malanti mėsmalė - tuometinė sistema pasiglemžė jaunų žmonių svajones, galimybes, sugniuždė siekius. Nepaisant patirtų skriaudų, daugelis tremties vaikų ieškojo būdų atleisti ir gyventi toliau. Tačiau skausmas ir prisiminimai išlieka.
Gelbėjimo ekspedicijos ir našlaičių grąžinimas
Sunku pasakyti, kaip ir kodėl sovietinės Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis 1946 m. pavasarį davė leidimą parvežti į Lietuvą nuo Laptevų jūros šešiolika lietuvių tremtinių vaikų, ten likusių našlaičiais ir badmiriavusių nežmoniškomis gyvenimo sąlygomis. Spėjama, kad J.Paleckis pavedė Švietimo ministerijai pasirūpinti jų pargabenimu.
1946 m. per penkias tremtinių našlaičių gelbėjimo ekspedicijas buvo pargabenta apie pustrečio šimto vaikų. Našlaičius nuo pražūties ledinėse tremties kamerose gelbėjo ir pavieniai asmenys. Pavyzdžiui, kaunietis Kazimieras Kizinis surinkdavo pinigų iš žmonių Lietuvoje ir pats važiuodavo į Sibirą parvežti vaikų.
Parvežti Lietuvon našlaičiai buvo apgyvendinti Vilniuje, Filaretų gatvėje buvusiuose vaikų namuose. Netrukus vienus jų pasiėmė giminės, o kai kuriuos saugumiečiai vėl grąžino į Sibirą.
Tremtinių statuso klausimas ir statistika
Šiuo metu tremtiniai šaukiasi pagalbos, teigdami, kad įstatymo spraga juos skiria nuo oresnės pensijos. Pagal galiojančius įstatymus, tremtinių vaikai gali sulaukti tremtinio statuso tik tuo atveju, jeigu jie gimė, kai tėvai teisiškai buvo ištremti. Tačiau skaičiuojama, kad dabar yra apie 500 tremtinių, kurie gimė jau po oficialios tėvų tremties pabaigos.
Ministrų kabinetas pritarė tokioms Asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo pataisoms. Tikimasi, kad priėmus pataisas tremtinio statusą galėtų įgyti apie 400 asmenų.
| Laikotarpis | Ištremtų žmonių skaičius |
|---|---|
| 1941 m. birželio 14-18 d. | 18 228 |
| 1945-1947 m. | 10 423 |
| 1948 m. gegužės mėn. | 42 384 |
| 1949 m. kovo mėn. | 34 403 |
| 1950-1953 m. | 25 522 |
| 1944-1953 m. (suimta ir kalinta) | 135 522 |
Per pirmąją trėmimo į Sibirą operaciją 1941 m. birželį iš Lietuvos buvo išvežta beveik 12,3 tūkst. žmonių, iš kurių daugiau nei 5 tūkst. - vaikai iki šešiolikos metų. Daugiau kaip pusė 1941 m. birželio 15-osios tremtinių pateko į Altajaus kraštą, iš kur beveik 3 tūkst. buvo išgabenti prie Laptevų jūros.
