Visuomenės požiūris į vaikus iš esmės pasikeitė. Ilgą laiką buvo manoma, kad vaikai yra labai pažeidžiami ir todėl jiems visų pirma reikalinga ypatinga tėvų ir visuomenės apsauga. Tik neseniai vaikai tapo teisės subjektais ir įgijo teises.
Vaiko teisės apima vaiko kaip individo apsaugą ir aplinkos, kurioje visiems vaikams užtikrinamas pilnavertis vystymasis, kūrimą. Vaiko teisės rodo universalų bei ypatingą vaikystės statusą. Vaikams būtina pastogė, maistas, mokslas, gydymas, meilė bei apsauga nuo prievartos ir aplaidumo.
Vaiko teisių apsaugą užtikrinti svarbu, nes vaikai yra ne tik mūsų visuomenės ateitis, bet ir dabartis. Vaiko teisių sampratą formuoja įsivaizdavimas požymiais, pagal kuriuos vaiką galima atskirti nuo suaugusio asmens, taip pat suvokimas vaiko, kaip teisių turėtojo ir įsivaizdavimas pagrindinių vaiko teisių apsaugos principų.
Kas yra vaikas?
Vaiko teisės yra žmogaus teisės. Pasak D. Kabašinskaitės, žmogaus teisių idėja yra tai, jog kiekvienas asmuo vertas pagarbos. Vaiko teisės apima vaiko kaip individo apsaugą ir aplinkos, kurioje visiems vaikams užtikrinamas pilnavertis vystymasis, kūrimą. Vaiko teisės rodo universalų bei ypatingą vaikystės statusą.
Norėdami suprasti, kas tai yra vaiko teisės, pirmiausia turime išsiaiškinti, kas yra vaikas, kokie požymiai išskiria vaikus kaip atskirą visuomenės grupę, kada prasideda ir baigiasi vaikystė, ir kodėl jai yra teikiamas ypatingas dėmesys. Požiūris į vaiką yra esminis veiksnys, tiesiogiai susijęs su suaugusiųjų veiksmais vaiko atžvilgiu ir vaiko padėtimi visuomenėje. Iš tiesų, su "vaiko" sąvoka, daugiausia problemų iškyla dėl šios sąvokos apimties.
Socialine prasme vaikas - tai asmuo, turintis tam tikrus socialinius ryšius su savo tėvais. Psichologų nuomone, "vaiko" sąvokos apibrėžimo pagrindas - žmogaus amžiaus ir jo raidos būdingų požymių ryšys. Remiantis psichologų atliktais tyrimais ir padarytomis išvadomis, kuomet analizuojamas vaikystės periodas, galime teigti, kad žmogaus "vaiko" tarpsnis apima laikotarpį nuo naujagimystės iki pirmojo brandos tarpsnio, t. y. nuo gimimo iki 12-15 metų.
Į sąvoką "vaikas" galime pažvelgti ir iš sociologinės perspektyvos, nes dauguma sociologijos atstovų kritikavo psichologus dėl tokio riboto vaiko raidos (kaip proceso, kurio tikslas - nuo nesubrendimo iki suaugusiojo kompetencijos) suvokimo. Jie pasisakė ir dėl vaiko, kaip tarpasmeninių ryšių dalyvio, neįvertinimo, nes vaikai raidos psichologijoje buvo matomi kaip negalintys turėti indėlio į vaiko-suaugusiojo santykius bei negalintys sukurti savo kultūros.
Sociologijos mokslas pirmasis ėmėsi tikslo apibrėžti vaiko bei vaikystės sąvokas, išskirti būdingus požymius, nustatyti vaiko padėtį visuomenėje. Pripažįstant, jog vaikystės samprata priklauso nuo skirtingų laiko, vietos bei socialinių dimensijų, svarbu apibrėžti požymius, pagal kuriuos galima atskirti vaiką nuo suaugusio asmens.
Amžiaus ir brandos kriterijai
Labiausiai mūsų požiūriu, priimtina N. Vuckovic - Sahovic suformuluota teorija, kuria remiasi ir G. Pölzler. Pirmasis, amžiaus kriterijus, atspindi laiką, kada vaikystė prasideda ir kada ji baigiasi. Šie klausimai paprastai yra reguliuojami kiekvienos valstybės įstatymuose. Šio vaiko nuo suaugusiojo nustatymas atspindi vaiko fizinės ir psichologinės brandos trūkumą bei poreikį apsaugoti vaiką nuo išnaudojimo bei žalingo aplinkos poveikio.
Paprastai valstybės nustato žemutinę ir aukštutinę vaiko teisių ribas, t. y. įstatymiškai įtvirtina, koks žmogaus vystymosi momentas yra laikomas gyvybės pradžia ir iki kada valstybė pripažįsta žmogui vaiko statusą. Kaip matyti, teoriniame lygmenyje visuotinio susitarimo dėl to, ką laikyti gyvybės pradžia, o kartu ir žemutine vaiko teisių riba, nėra.
Nustatant aukštutinę vaiko teisių ribą vėlgi susiduriame su skirtingais jos vertinimais, nors šiuo atveju daugelis valstybių sutaria, kad vaiku laikomas asmuo iki 18 metų. Žvelgiant tarptautiniu mastu, pirmą kartą vaiko sąvoka ir amžiaus kriterijus, atribojantys vaiką nuo suaugusiojo buvo įtvirtinti Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1989 m. priimtoje Vaiko teisių konvencijoje. Šiau bet kuriuo atveju prie Konvencijos prisijungusios valstybės turi garantuoti joje įtvirtintas teises visiems asmenims bent iki 18 metų.
Vaiko amžiaus kriterijus apibrėžtas ir Lietuvos Respublikos Vaiko teisių pagrindų įstatyme. Iš tiesų, dauguma nacionalinės teisės šakų išskiria atskirus vaikystės etapus. Taigi vaikystės skirstymas į stadijas yra išlikęs iki šių dienų ir būdingas daugeliui nacionalinės teisės aktų, ir yra pagrįstas asmens veiksnumu, t. y. galėjimu savo veiksmais įgyti teises ir susikurti pareigas. Šiau jie skirstomi į dvi grupes: iki 14 metų (neturintys veiksnumo) ir nuo 14 iki 18 metų (turintys dalinį veiksnumą). Šiau CK yra numatytos ir kelios išimtys, kada asmuo gali tapti visiškai veiksniu dar nebūdamas reikiamo amžiaus. Šiau, nei sueis aštuoniolika metų, asmuo, kuriam nėra suėjęs ašis amžius, įgyja visišką civilinį veiksnumą nuo santuokos sudarymo momento, teigiama CK 2.5 straipsnio 2 dalyje. Kitas būdas tapti visiškai veiksniu iki pilnametystės - emancipacija.
Šiame įstatyme dažniausiai yra nurodomas konkretus vaiko amžius. Kitais atvejais vaiko amžius nurodomas įstatymo komentaruose arba yra remiamasi nusistovėjusiomis teismų praktikos normomis. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (toliau - BK), kalbant apie vaikus, vartojamos tokios sąvokos kaip "kūdikis", "mažametis", "nepilnametis". Yra apibrėžtos tik amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, ribos. Šiais vadinami asmenys nuo 14 iki 18 metų. Šiais. Šiais asmenys iki 18 metų taip pat yra vadinami ir Lietuvos Respublikos darbo kodekse.
Lietuvos Respublikos administracinis teisės pažeidimų kodekse vaiko samprata išreiškiama tokiomis sąvokomis kaip "vaikas", "paauglys", "nepilnametis". Terminas "paauglys" dažniausiai vartojamas apibrėžiant asmenis nuo 14 iki 16 metų amžiaus (175 str., 178 str. 4 d., 183 str. 3 d.), "vaikas" - asmenis nuo 5-7 iki 16 metų amžiaus (138 str., 140 str., 142 str.), "nepilnametis" - asmenis nuo 16 iki 18 metų amžiaus (13 str., 21 str.). Pagal Lietuvos Respublikos švietimo įstatymą vaikai iki 6 metų vadinami "ikimokyklinio amžiaus vaikais", o vaikai nuo 6 iki 18 metų vadinami "mokyklinio amžiaus vaikais". Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsnyje yra nustatyta: "Mokslas yra privalomas asmenims iki 16 metų".
Antrasis kriterijus apibrėžiantis vaikystę - vaikystės turinys. Jis apibrėžia požymius, kurie vaiką atskiria nuo suaugusiojo. Pagrindiniu skiriamuoju požymiu dažniausiai yra nurodoma asmens branda. Suaugęs asmuo savaime yra brandus, tuo tarpu vaikas toks dar nėra arba yra tik iš dalies. Socialinės brandos sąvoka minima ir BK 81 ir 91 straipsniuose. Šis straipsnis komentare, socialinė branda aiškinama fizinio, psichinio asmens brandumo pakopa, kurią skirtingi asmenys pasiekia skirtingo amžiaus. Šioje aplinkoje, gebėjimas numatyti savo veikos padarinius ir juos planuoti, kritikuoti ir būti savikritiškam, atkaklus užsibrėžtų tikslų siekis, galėjimas kontroliuoti savo emocijas ir veiksmus kritinėse situacijose. Jis gali elgtis lengvabūdiškai, nekritiškai, neatsakingai. Tad pagal BK subjektu gali būti brandus asmuo, suvokiantis savo padėtį visuomenėje ir turintis tam tikrą intelektą. Šiuo subjektu asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės arba jam skiriama švelnesnė bausmė. Taigi analizuojant literatūrą pastebėta, jog asmens branda yra sunkiai apibrėžiama tiek psichologiniu, tiek sociologiniu, tiek ir teisiniu požiūriu.
Remiantis analizuotų autorių teorijomis, galime teigti, jog "vaiko samprata negali būti radikaliai atskirta nuo bendrosios žmogaus sampratos. Nors tarp jų egzistuoja akivaizdūs skirtumai, susiję su psichologinėmis, socialinėmis, biologinėmis bei teisinėmis aplinkybėmis, vaikystę reikėtų suvokti kaip tam tikrą žmogaus vystymosi stadiją.
Vaiko teisių apsauga Lietuvoje
Lietuvoje vaiko teisių apsauga yra prioritetinis valstybės politikos tikslas. Tai reiškia, kad visi sprendimai, susiję su vaiku, turi būti priimami atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus. Vaiko teises Lietuvoje gina įvairios institucijos, įskaitant Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą, savivaldybių vaiko teisių apsaugos skyrius, policiją ir teismus.
Ilgai visuomenė į vaiką žiūrėjo, kaip į "mažą suaugėlį", kuriam svarbiausia fiziškai subręsti. Visuomenei prireikė ilgo istorinio tarpsnio, kad pakeistų požiūrį ir elgesį vaiko atžvilgiu. Tik XX a. devintajame dešimtmetyje vaikui įgavus teisių turėtojo statusą, vaiko padėtis visuomenėje pradėjo keistis. Vaiko teisės yra žmogaus teisės.
Pasak D. Kabašinskaitės, žmogaus teisių idėja yra tai, jog kiekvienas asmuo vertas pagarbos. Vaiko teisės apima vaiko kaip individo apsaugą, ir aplinkos, kurioje visiems vaikams užtikrinamas pilnavertis vystymasis, kūrimą. Vaiko teisės rodo universalų bei ypatingą vaikystės statusą.
Kada policija gali įsikišti: grėsmės lygio nustatymas
Policijos pareigūnai, kaip ir kitos vaiko teisių apsaugos institucijos, privalo reaguoti į bet kokią informaciją apie galimą vaiko teisių pažeidimą. Tačiau policijos įgaliojimai paimti vaiką iš šeimos ar gatvės yra griežtai apibrėžti įstatymais.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistai, įvertinę situaciją, nustato grėsmės lygį vaikui. Grėsmės lygio nustatymo kriterijai yra labai aiškiai įvardyti teisės aktuose.
Pirmasis grėsmės lygis nustatomas, kai pažeistos vaiko teisės, tačiau nėra pavojaus jo saugumui, sveikatai ir gyvybei. Esant šiam lygiui, vaikas iš šeimos paprastai nepaimamas, tačiau šeimai teikiama socialinė ir psichologinė pagalba.
Antrasis grėsmės lygis rodo, kad vaiko sveikatai ir gyvybei kilęs pavojus. Tokiu atveju vaiko teisių apsaugos specialistai gali priimti sprendimą paimti vaiką iš šeimos, tačiau tam būtinas teismo leidimas.
Policijos veiksmai: kada vaiko paėmimas yra legalus?
Policijos pareigūnai gali paimti vaiką iš gatvės ar šeimos tik esant antram grėsmės lygiui ir tik tuo atveju, jei yra teismo leidimas. Tačiau yra ir išimtinių situacijų, kai policija gali paimti vaiką nedelsiant, nelaukiant teismo leidimo. Tai gali būti, kai:
- Vaikas yra paliktas be priežiūros ir jam gresia pavojus (pvz., vaikas vienas klaidžioja tamsiu paros metu).
- Vaikas patiria smurtą ar yra įtariamas smurtas prieš jį.
- Vaikas yra naudojamas nusikalstamai veikai.
- Vaikas yra apgirtęs ar apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų.
Visais šiais atvejais policijos pareigūnai privalo nedelsiant informuoti vaiko teisių apsaugos specialistus ir imtis visų būtinų priemonių vaiko saugumui užtikrinti.
Rezonansiniai įvykiai ir visuomenės nuomonė
Pastaruoju metu viešojoje erdvėje netyla diskusijos dėl vaiko teisių apsaugos ir policijos įgaliojimų. Vienas dažniausiai keliamų klausimų - ar policininkas turi teisę paimti vaiką iš gatvės? Atsakymas į šį klausimą nėra vienareikšmis ir priklauso nuo konkrečios situacijos bei teisinių aplinkybių.
Visuomenės pasipiktinimą sukėlė rugsėjo mėnesį įvykęs incidentas, kai vaiko teisių apsaugos specialistai, kartu su policijos pareigūnais, iš mamos atėmė vaiką. Šis atvejis buvo užfiksuotas vaizdo įraše, kuris greitai paplito socialiniuose tinkluose. Vaizdo įraše matyti, kaip vaikas klykia ir šaukiasi pagalbos, o pareigūnai jėga atskiria jį nuo motinos.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Ilma Skuodienė teigė, kad šeimai pagalba buvo teikiama jau kurį laiką, o sprendimas perkelti vaiką į saugią aplinką buvo priimtas dėl grėsmės, kilusios vaiko saugumui. Anot I. Skuodienės, mama su vaiku jau kurį laiką slapstėsi, ėmėsi visų veiksmų, kad vaikas nebūtų sugrąžintas tėvui, su kuriuo buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta. Per tą laikotarpį vaikui nebuvo sudarytos sąlygos lankyti ugdymo įstaigos, gyventi įprastą socialinį gyvenimą, bendrauti su kitais artimaisiais.
Šis atvejis sukėlė didelę rezonansą visuomenėje ir paskatino diskusijas apie vaiko teisių apsaugos sistemos veikimą. Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė teigė, kad bus pradėtas tyrimas ir išsiaiškinta, kas buvo ir kodėl.
Po minėto incidento, visuomenėje kilo didelis pasipiktinimas. Žmonės kritikavo vaiko teisių apsaugos specialistų veiksmus, teigdami, kad vaikas buvo traumuotas visam gyvenimui. Visuomenė nerimauja, kad vaiko teisių apsaugos sistema veikia netinkamai ir kad vaikai iš šeimų paimami per dažnai ir be pakankamo pagrindo. Tačiau ekspertai pabrėžia, kad kiekvienas atvejis turi būti vertinamas individualiai ir kad svarbiausia yra užtikrinti vaiko saugumą ir gerovę.
Senelių teisės į anūkus
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (CK) reglamentuoja artimųjų giminaičių, įskaitant senelius, teisę bendrauti su vaikaičiais. CK 3.176 straipsnis numato, kad ginčai dėl vaiko bendravimo su artimaisiais giminaičiais sprendžiami teismo tvarka.
Dažnai pasitaiko situacijų, kai tėvai, ypač po skyrybų ar esant nesutarimams, riboja senelių galimybes matytis su anūkais. Tokiais atvejais seneliai turi teisę kreiptis į teismą dėl bendravimo tvarkos nustatymo.
Viena iš skaitytojų pasidalijo savo patirtimi, teigdama, kad dukra neleidžia jai susitikti ir bendrauti su anūku (8 m.), tvirtindama, kad susitikti gali tik prie jos ir tik jos namuose, o seneliai neturi teisės parsivežti anūką pasisvečiuoti pas save. Susitinkant su anūku dukros namuose, atmosfera yra labai slogi, įrašinėja pokalbius su anūku, neleidžia žaisti, neleidžia iššeiti pasivaikščioti. Tokiu atveju, seneliams rekomenduojama kreiptis į teismą dėl bendravimo su anūku tvarkos nustatymo.
Kitas pavyzdys - po sūnaus mirties marti neleidžia matytis su anūkėmis. Lankau jas mokykloje ir darželyje. Tačiau norėtųsi, kad jos atvažiuotų pas mane, arba kad galėčiau kokią dieną praleisti kartu. Rašo žinutes tačiau marti neatsako, į skambučius taip pat nereaguoja. Anksčiau, kol sūnus buvo gyvas, savaitgaliais plikdavo pas mus, patenkintos jos būdavo, žaisdavome kartu, eidavome pasivaikščioti, pramogauti. Tokiu atveju, seneliai taip pat turi teisę kreiptis į teismą dėl bendravimo tvarkos nustatymo.
Vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) vaidmuo
VTAS yra atsakingas už vaiko teisių apsaugą ir gali tarpininkauti tarp tėvų ir senelių, siekiant užtikrinti vaiko interesus. Tačiau, jei tėvai nesutinka bendradarbiauti, VTAS gali tik nukreipti senelius į teismą.
Viena iš skaitytojų minėjo, kad kreipėsi į VTAS, tačiau marti nevykdė jų nurodymų. VTAT sako, kad mums seneliams teks susitaikyti su tokia lemtim. Jie neturi jokių priemonių ginti vaiko interesus apart nukreipti į teismą. Kaip matome teismas padarė savo darbą, bet teismo nutartis galima ir nevykdyti. Tokiu atveju, būtina kreiptis į antstolį dėl teismo sprendimo vykdymo.
Alytuje nepažįstamas vyras bandė prikalbinti mokinį sėsti į automobilį ir „parvežti namo“. Prasidėjus rugsėjui ir naujiems mokslo metams, jau pranešta apie švietimo bendruomenę neraminančius įvykius greta mokyklų - štai prie vienos iš Alytaus mokyklų, mokiniui vos išėjus iš švietimo įstaigos teritorijos, prie jo su automobiliu prisistatė neaiškus nepažįstamas vyras, pasiūlęs šį pavėžėti iki mamos. Mokinį tuo metu išgelbėjo tik telefoninis skambutis.
Alytaus miesto savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vedėja L. Šernienė kreipiasi į visų mokyklų vadovus ir mokytojus, kad šie prevenciškai pakalbėtų su mokiniais klasės valandėlėse, teiktų informaciją tėvams per el. „Informuojame, kad Alytaus „Sakalėlio“ pradinės mokyklos mokiniui laukiant atvykstančios mamos už mokyklos vartelių ribos, privažiavo nepažįstamas mokiniui automobilis (tamsiai pilkos spalvos „Toyota Prius“). Laimei, tuo metu vaikas kalbėjo su mama telefonu ir pasiteiravo pas ją, ar ji pažįstanti tą vyrą, kuris norį jį parvežti namo. Mama liepė skubiai vaikui bėgti į mokyklą. Mažamečius vilioja Labubu žaislais.
Tuo tarpu šis atvejis - toli gražu ne vienkartinis. Internautai komentaruose dalinosi, kad ketvirtadienį Liudvinave, V. Kudirkos gatvėje, apie 12:50 valandą, vyras, privažiavęs su pilkos spalvos automobiliu, siūlęs mergaitei saldainių ir liepęs sėstis į automobilį. Policijai pranešta.“ - teigė moteris. Gyventoja įspėja apie gatvėmis riedančius įtartinus automobilius.
Kaune ir Vilniuje fiksuoti atvejai, kai nepažįstamieji bandė išsivesti vaikus. Pastaruoju metu Lietuvoje fiksuojami keli incidentai, kai nepažįstami suaugusieji mėgino įsivesti mažamečius į pavojingas situacijas, net judriose miesto vietose. Kaune Dainavos mikrorajone 52 metų moteris, elgdamasi neadekvačiai ir atrodydama neblaivi, pasiūlė penkerių metų mergaitei žaislų ir bandė ją nuvesti į savo laiptinę. Mamos ir liudininkės įsikišimas sustabdė pavojingą situaciją, o policija ir medikai pasirūpino moters apžiūra. Panašūs įvykiai jau buvo registruoti Vilniaus „Akropolyje“, kur 57 metų moteris bandė išsivesti šešiametį, tačiau vaikas buvo saugiai grąžintas tėvams. Policijos atstovai ragina tėvus būti itin budriems, ypač didelėse žmonių susibūrimo vietose, ir nepamiršti prevencinių pokalbių su vaikais apie saugumą.
Ne tik fizinis, bet ir virtualus pavojus mažamečiams kelia grėsmę: šių metų žiemą Kauno apygardos prokuratūra perdavė teismui bylą, kurioje miesto gyventojas kaltinamas seksualiniu prievartavimu. Vyras internete apsimetė mergina, susidraugavo su nukentėjusiąja ir privertė ją atvykti į nuošalią vietą, kur įvykdė nusikaltimą. Nepaisant kaltinamojo nepripažinimo, prokuratūra teigia turinti pakankamai įrodymų.
Šiame straipsnyje nagrinėjama ar Lietuvos policijos pareigūnai turi teisę paimti vaiką iš gatvės, kokie įstatymai tai reglamentuoja ir kokios yra praktinės situacijos, susijusios su vaikų teisių apsauga.
tags: #ar #policininkas #turi #teise #vaikus #parsivezti
