Vaikelio laukimas būsimai mamai neretai sukelia daugybę klausimų ir nežinomybės. Viena iš svarbiausių temų yra apie tai, kokia mama ji bus, ką reikia daryti, kad jos ir vaiko ryšys būtų stiprus, ir kaip užauginti saugiai besijaučiančią bei pasitikinčią savimi ir pasauliu asmenybę. Būsima mama ypač daug išgirsta ir apie žindymo naudą: kaip tai svarbu sveikam vaiko vystymuisi ir kokią didžiulę įtaką žindymas daro saugiam ryšiui tarp vaiko ir mamos.
Šiame straipsnyje nenorime nuneigti šių teiginių, tačiau kviečiame pasižiūrėti į visa tai iš kitos perspektyvos: mamos, kuri bandė maitinti, bet jai nesigavo taip, kaip ji apie tai svajojo. Arba tėvai, kurie įsivaikino vaikelį ir neturėjo jokios galimybės žindyti? Ar jų ir kūdikių saugus prieraišumas nukentės?
Aplinkoje matome ne vieną mamą, kuri, paskaičiusi apie žindymo naudą, labai norėjo maitinti kūdikį krūtimi. Kai kurioms iš jų tikrai sekėsi nuo pat pirmų dienų: kūdikis taisyklingai paimdavo krūtį, pieno gamindavosi tiek, kiek reikia, vaikelis priaugdavo svorio pagal visas augimo kreives. Visgi dalis naujų mamų turėjo kitokią patirtį: skaudančias krūtis, uždegimines reakcijas, nepakankamai augantį kūdikėlio svorį ir begalinę kaltę, kad, jei duos mišinuko, bus prastesnė mama. O ką jau kalbėti apie gąsdinančius ir grūmojančius straipsnius apie tai, kaip gali nukentėti judviejų ryšys, apie tai, jog maitinti gali beveik kiekviena, tik reikia labiau pasistengti. Nepadeda ir aplinkinių patarinėjimai žindymo klausimais, nes kiekviena patirtis skirtinga, unikali.
Tačiau ar motinos ir vaiko ryšys tikrai gali nukentėti priklausomai nuo to, kaip bus maitinamas: iš buteliuko ar iš krūties? Ieškant atsakymų į šį klausimą, užtikome straipsnį apie longitudinį tyrimą, kuriame buvo keliamos hipotezės apie maitinimo būdo sąsajas su motinos ir kūdikio ryšiu bei santykiais. Naudojant 570 motinos ir kūdikio porų tyrimo duomenis, ryšys tarp motinos ir kūdikio bei jų santykių kokybė buvo matuojami du kartus: po keturių ir po dvylikos mėnesių. Gauti rezultatai po keturių mėnesių parodė, kad žindančių mamų ryšys su vaikais yra stipresnis nei maitinančių iš buteliuko. Tačiau duomenys, gauti po 12 mėnesių, jau neparodė skirtumo tarp žindančių ir maitinančių iš buteliuko mamų ryšio su savo vaikais. Tai reiškia, kad, jei ankstyvas žindymas daro įtaką ryšiui, tai yra trumpalaikis dalykas. Šis tyrimas neatmeta galimybės, kad ryšys gali atsirasti žindymo kontekste. Tačiau tai rodo, kad ir maitinančios iš buteliuko motinos gali sukurti ryšį su savo kūdikiais. Teiginiai, kad žindančios diados būtinai turi geresnius tarpusavio santykius, yra nepagrįsti. Iš buteliukų maitinančios motinos gali suteikti pakankamai gerą priežiūrą, kad išlaikytų kokybiškus motinos ir vaiko santykius.
Prieraišumas ir žindymas: mitai ir realybė
Dažnai šalia viena kitos naudojamos sąvokos kaip „prieraiši tėvystė“ ir „saugus prieraišumas“ nėra pirmojo pasekmė. Vienas iš prieraišios tėvystės principų - žindymas yra nenuginčijamai naudingas, tačiau jis nėra tiesiogiai susijęs su saugiu prieraišumu, taip pat nėra lemiantis veiksnys vaiko ateities psichikos sveikatai ar vystymuisi. Paprasčiau sakant: nėra moksliškai įrodyta, kad prieraišios tėvystės filosofija yra susijusi su saugiu prieraišumu. O šis nesusipratimas - tai dažnas kaltės, nerimo ir tėvų nukreipimo netinkama linkme priežastis. Taip yra todėl, kad, kai siejame prieraišios tėvystės principus su saugiu prieraišumu, pradeda atrodyti, kad neišpildžius kažkurio prieraišios tėvystės principo - negalimas saugaus ryšio su vaiku kūrimas.
Taigi, tai nereiškia, kad jei mamai nepavyks žindyti - saugus prieraišumas neįmanomas. Lygiai taip pat nevertėtų savęs graužti mamoms, kurioms buvo atlikta cezario operacija, ar kitos aplinkybės, neatitinkančios prieraišios tėvystės principų.
Žindymas - vienas svarbiausių dalykų prieraišios tėvystės filosofijoje. Tačiau mechaniškas, nejautrus maitinimas krūtimi iš esmės gali prisidėti prie nesaugaus prieraišumo formavimosi, o tuo tarpu šiltas, jautrus maitinimas iš buteliuko gali padėti sukurti saugų ryšį. Taigi, ne maitinimo metodas yra svarbiausia, bet kokybiškas bendravimas, reikalingas prieraišumo formavimuisi. Tai, kas svarbu prieraišumo formavimuisi, yra globėjo veiksmų derėjimas su jo psichologine būsena: ar jis jaučia stresą, ar yra ramus, ar yra atitolęs, ar įsitraukęs, ar jis skaito kūdikio siunčiamus signalus. O pernelyg glaudus ryšys tarp globėjo ir vaiko visur ir visada - gali būti nesaugaus prieraišumo ženklas.
Žindymas yra naudingas, tačiau ne visada ir visiems lengvai besigaunantis. Todėl skatiname mamas nenusiminti, jei dėl vienokių ar kitokių priežasčių krūtimi negalėjo maitinti savo kūdikių. Jūs turite visas galimybes prisidėti prie saugaus vaiko prieraišumo formavimosi. Tai, kad nežindote - nėra nuosprendis.
Kaip motinos emocinė būklė veikia kūdikį?
Kūdikius auginančios mamos nėra izoliuojamos nuo pasaulio problemų ir negyvena apgaubtos ramybės. Mamos, tiek žindančios, tiek nežindančios, gali patirti įvairius sukrėtimus ir stresus. Kūdikiai į tokias mamų patirtis reaguoja, tad natūraliai kyla klausimų tiek mamoms, tiek artimiesiems: ar galiu žindyti, kai patiriu didelį stresą? Ar neperduosiu streso su pienu? Ar kūdikis tapo neramus dėl to, kad mano pienas tapo kitoks dėl streso?
Žmogus pasaulį suvokia per pojūčius: klausą, regą, lytėjimą, skonį, kvapą. Taip pat vidinių pojūčių pagalba jaučiame savo kūno padėtį erdvėje, jaučiame ir fiksuojame savo kūne vykstančius procesus (alkį, norą pasituštinti, skausmą ir pan.). Naujagimis jau turi iš dalies išsivysčiusius šiuos pojūčius, o laikui bėgant jie tik gerėja. Naujagimiai skirtingai reaguoja į suaugusiojo veide atsispindinčias emocijas, į aplinkos garsus, į tai, kaip jie liečiami, į skirtingus skonius ir kvapus.
Mūsų emocijos veikia mūsų kūną. Vienaip atrodome, kalbame, elgiamės, kvepiame, kai esame ramūs ir laimingi, kitaip - kai esame išsigandę, dar kitaip - kai supykstame. Tiek patirtis, tiek tyrimai rodo, kad šios išraiškos turi savybę veikti kitus žmones ir sakoma, kad emocijos yra „užkrečiamos“. Tyrimai taip pat rodo, kad naujagimiai ir kūdikiai gali „užsikrėsti“ asmenų, kurie juos prižiūri, emocijomis. Silpniau, jeigu yra tik akių kontaktas ir balsas, stipriau - jeigu yra prisilietimas. Atrodytų, kad tokiu atveju geriau būtų neimti kūdikio ant rankų, taip apsaugant jį nuo mamos jaudulio ir palaukti, kol mama nusiramins. Tai galbūt galėtų pasiteisinti tokiu atveju, kai šalia yra ramus žmogus, galintis pasirūpinti kūdikio poreikiais.
Tyrimai rodo, kad žindymas ir odos kontaktas ramina neišnešiotus kūdikius, masažas leidžia jiems greičiau priaugti svorio. Žindančios mamos yra atsparesnės psichosocialiniam stresui. Joms išsiskiria mažiau kortizolio socialinio streso situacijose. Žindančios mamos miega ilgiau ir geresnės kokybės miegu, nei nežindančios mamos. Kuo ilgiau mamos išimtinai maitina, tuo geriau atpažįsta linksmus veidus ir kuo daugiau kartų per dieną maitina, tuo mažiau reaguoja į piktus ar grasinančius veidus.
Kai kurie mokslininkai, tyrinėjantys oksitociną, hormoną, kuris išsiskiria žindymo metu, mano, kad daugelis dalykų, kurie vertinami kaip sukeliantys teigiamus pokyčius - atsipalaidavimą, ramybės atgavimą, streso kiekio sumažėjimą ir panašiai - yra viso labo didesnio oksitocino išsiskyrimo pasekmė. Oksitocinas išsiskiria daugelyje situacijų: gimdymo metu, žindant ir užsiimant lytiniais santykiais, švelniai liečiant, glostant odą, malonioje šilumoje. Oksitocinas išsiskiria mamai bendraujant su kūdikiu, taip pat bendraujant su suaugusiais ar naminiais gyvūnais. Tad ruošdamasi žindymui mama gali išbandyti keletą būdų, kaip atsipalaiduoti ir nurimti.
Atsparios visuomenės akademija | Kaip sumažinti stresą egzaminų sesijos metu
Žindymo nauda mamai ir kūdikiui
Maitinant mažylį, reikėtų stengtis kuo mažiau nervintis, nes streso metu organizme gaminasi streso hormonas adrenalinas, kuris aktyvina nervų sistemą, didina kraujo spaudimą, raumenų įtampą, priverčia stipriau plakti širdį - visa tai persiduoda ir kūdikiui. Matyt, ne be reikalo yra sakoma: „rami mama - ramus vaikas”. Dėl motinos išgyvenamos nervinės įtampos kūdikis gali prasčiau miegoti, būti irzlus, neramus, o nusiraminimo ieškoti vis žindant, ir taip dar labiau keliant įtampą mamai.
Žindymas nėra vien tik maistinių medžiagų perdavimas iš mamos į vaiką. Maistinių medžiagų perdavimas yra svarbus ir turi savus privalumus, tačiau žindymas yra kiekvieną dieną ir naktį vykstantis mamos ir kūdikio bendravimas, kuris daro didelę teigiamą įtaką abiems. Nustatyta, kad kūdikiui esant prie krūties mamai mažėja stresas: iš karto palengvėja dabartinio streso keliama reakcija. Šiam efektui išgauti nepakanka kūdikį laikyti ant rankų, kūdikis iš tiesų turi savo oda liesti mamos krūtį. Žindanti mama pirmaisiais mėnesiais tai ir daro: kūdikis turėtų žįsti ne mažiau kaip 8-12 kartų per parą bent 20-30 minučių, o tai sudaro bent 4 val. per parą, kurias mama praleidžia sumažėjusiomis streso sąlygomis - tai yra labai daug, lyginant su tuo, kad nežindanti mama neturi tokių lengvai prieinamų ir reguliariai taikomų priemonių stresui sumažinti. Po to, kai kūdikis praleido prie krūties 30 minučių, mamos daug ramiau reaguoja į aplinkos keliamą stresą. Mokslininkai laboratorijoje mamoms, laikiusioms savo mažylius oda prie odos, tyčia bandė sukelti stresą ir jiems nepavyko! Šis efektas truko bent pusvalandį po kontakto su kūdikiu. Vadinasi, mamai, kuri žindo, poilsis nuo streso gali būti ne 4 val., o 8 val.
Šis faktas labai svarbus ir mamoms, kurios nežindo ar negali žindyti savo kūdikių. Net ir nežindant, o tiesiog glaudžiant kūdikį prie krūties (nebūtinai burnyte prie spenelio, tiesiog veiduku prie krūties) mamos gali padėti sau atsipalaiduoti ir sumažinti savo patiriamą stresą.
Tiek trumpalaikis, tiek ilgalaikis stresas skatina uždegiminius procesus mamos kūne, nes patirdamas stresą mūsų kūnas spėja, kad galime patirti ir fizinius sužeidimus, į juos gali patekti infekcija ir su ja reikės kovoti, todėl ima ruoštis šiai kovai. Uždegiminiai procesai taip pat yra ir viena iš depresijos priežasčių. Streso sumažėjimas leidžia mamos kūnui skirti mažiau išteklių pasiruošimui kovai su infekcijomis ir tuo pačiu mažina mamos depresiją.
Gamta numatė, kad mamos negyvens idealiomis sąlygomis, todėl pasirūpino priemonėmis, kaip sumažinti neigiamas mamos sunkumų patiriamas pasekmes kūdikiui. Vokietijos mokslininkai tyrė mamų, kurioms diagnozuota depresija, kūdikius, norėdami nustatyti, ar mamos depresija turi įtakos kūdikio savijautai. Paaiškėjo, kad jeigu mama serga depresija ir žindo, kūdikio smegenų veiklai tai nedaro neigiamo poveikio. Tuo tarpu iš buteliuko maitinami kūdikiai mamų, sergančių depresija, taip pat buvo depresyvūs - atliekant elektroencefalogramą jų smegenys skleidė panašias bangas, kaip ir suaugusiųjų, sergančių depresija. Mokslininkai pabandė išsiaiškinti kodėl ir paaiškėjo, kad žindymas neišvengiamai verčia mamas daugiau liesti, glostyti ir žiūrėti į savo kūdikius. Depresija sergančios žindančios mamos liečia ir bendrauja su savo kūdikiais mažiau nei depresija nesergančios žindančios mamos, tačiau jos vis tiek liečia savo kūdikius ir žiūri jiems į akis, ir to pasirodo yra gana, kad apsaugotų kūdikį nuo depresijos! Tuo tarpu maitinimas iš buteliuko nereikalauja nei artimo fizinio, nei akių kontakto ir kūdikiai dėl to nukenčia. Mamas, kurios serga depresija ir nežindo, galima išmokyti, kaip elgtis su kūdikiu, kad sumažintų savo depresijos poveikį kūdikiui, ir tai veikia taip pat gerai, kaip ir intuityvus mamos elgesys žindymo metu.
Jeigu mama žindo 12 mėnesių, ji patiria ilgalaikę žindymo naudą savo fizinei sveikatai: mažėja susirgimo diabetu, širdies ir kraujagyslių ligomis rizika, mažėja tikimybė, kad mamai kils problemų dėl aukšto kraujospūdžio ar aukšto trigliceridų kiekio kraujyje. Šios ligos yra pagrindinės moterų mirčių priežastys visame pasaulyje. Jos dažniau atsiranda moterims, patiriančioms daug streso, o mes jau žinome, kad žindymas mažina stresą.
Iš mamų nėra ir nebuvo tikimasi, kad jos gyvens idealiame pasaulyje ir bus tobulos, nepatiriančios streso ar psichologinių problemų. Jeigu mama žindo 12 mėnesių, ji patiria ilgalaikę žindymo naudą savo fizinei sveikatai: mažėja susirgimo diabetu, širdies ir kraujagyslių ligomis rizika, mažėja tikimybė, kad mamai kils problemų dėl aukšto kraujospūdžio ar aukšto trigliceridų kiekio kraujyje. Šios ligos yra pagrindinės moterų mirčių priežastys visame pasaulyje. Jos dažniau atsiranda moterims, patiriančioms daug streso, o mes jau žinome, kad žindymas mažina stresą.
Kūdikiai, žindyti daugiau kaip 12 mėnesių, yra geresnės psichinės sveikatos, vertinant pagal specialią vaikų probleminio elgesio skalę. 12 ar daugiau mėnesių žindyti vaikai visose amžiaus grupėse, nuo 2 iki 14 metų, gavo geresnius elgesio įvertinimus nei visiškai nežindyti vaikai. Tuo tarpu nesaugus prieraišumas kūdikiui sulaukus 12-18 mėnesių didina ligų, kylančių dėl uždegiminių procesų, riziką sulaukus 32 metų: šienligės, periodontito, aterosklerozės, reumatoidinio artrito. Nesaugus prieraišumas kelia streso kiekį, o tai skatina uždegiminius procesus organizme.
Ilgiau išimtinai žindyti kūdikiai buvo laimingesni nei kūdikiai, kurie anksčiau gavo kito maisto nei mamos pienas. Galbūt šis laimingumas yra susijęs su kitais faktoriais, pvz., su jautriu atsiliepimu į kūdikio poreikius, ir taip reaguoti į kūdikį gali ne tik žindanti mama.
Dar vienas svarbus dalykas yra tas, kad smurtas ir traumos yra perduodamos iš kartos į kartą. Tyrimai rodo, kad vaikai, augę smurtaujančioje aplinkoje, patys taip pat yra linkę smurtauti. Galbūt iš čia ir kyla tarp lietuvių populiari mintis „mane tėvai mušė, ir aš užaugau puikus žmogus, todėl manau, kad mušti savo vaikus yra normalus būdas auklėti”. Mamos, patyrusios smurtą, nebūtinai pačios smurtauja, tačiau gali būti depresyvios arba pasirinkti sutuoktinius, kurie linkę smurtauti. Liūdnoji žinia čia yra ta, kad kūdikių miego problemos didina riziką, kad traumuojanti patirtis bus perduota kūdikiui. Jau žinome, kad mamos depresyvios nuotaikos poveikį žindymo skatinamas fizinis ir emocinis kontaktas pašalina.
Ar žindymas padeda mamoms geriau išsimiegoti?
Pirmoji reakcija į pasakymą, kad žindymas leidžia mamoms geriau išsimiegoti, yra „netiesa!”. Bet tyrimai rodo, kad kaip tik žindančios mamos išsimiega geriau, nei nežindančios. Taip, žindomi kūdikiai miega trumpesniais intervalais (ilgiausias išmiegotas intervalas yra 5,46 val.) nei nežindomi (ilgiausias išmiegotas intervalas yra 7,69 val.). Ir taip, pabunda naktimis dažniau (vidutiniškai 2,52 karto per naktį), nei nežindomi kūdikiai (vidutiniškai 1,39 karto per naktį). Tačiau mamos, kurios žindo kūdikius, tipiškai užmiega greičiau, nei mamos, kurios maitina dirbtiniu maistu. Žindančios mamos užmiega vidutiniškai per 20 minučių, tuo tarpu nežindančioms mamoms prisireikia vidutiniškai 27 minučių užmigti. Jeigu mamai užmigti reikia daugiau kaip 25 minučių, jai gerokai padidėja rizika susirgti depresija. Taigi, nežindymas kelia depresijos riziką, o mamos depresija, nežindant, kelia riziką, kad kūdikis taip pat susirgs depresija!
Kitas dalykas, kuris svarbus depresijos rizikai, yra kiek iš viso mama miega. Kuo mažiau valandų išmiegama, tuo didesnė depresijos rizika. Ir čia tyrimai kalba žindančios mamos naudai. Galbūt dėl to, kad nedaug mamų eina miegoti kartu su kūdikiais, visos mamos išmiega ne daugiau kaip 7 valandas per naktį. Žindančios mamos vidutiniškai miega daugiau (6,61 val.) nei nežindančios mamos (6,3 val.). Prie šio skirtumo neabejotinai prideda tai, kad žindančios mamos užmiega greičiau.
Galų gale, vertinant mamų savijautą, paaiškėja, kad mamos, kurios žindo, jaučiasi turinčios daugiau energijos dienos metu, nei tos, kurios maitina dirbtiniu maistu! Kartais, kai mamos po gimdymo skundžiasi, kad jos jaučiasi pavargusios - visiškai normalu taip jaustis po gimdymo! - joms siūloma papildomai pamaitinti kūdikį nutrauktu pienu ar dirbtiniu maistu. Tačiau tyrimai rodo, kad mišriai maitinančios mamos jaučiasi labiausiai pavargusios, net labiau, nei tos, kurios maitina vien tik dirbtiniu maistu.
Apibendrindama noriu pasakyti, kad žindymas ir odos kontaktas jo metu padeda mamai patirti mažiau streso, mažina depresijos riziką, leidžia neperduoti savo depresyvių jausmų kūdikiui, geriau išsimiegoti, jautriau reaguoti į kūdikio poreikius ir nutraukti smurto perdavimą iš vienos kartos į kitą. Ar žindymo nutraukimas padarys mamą laimingesnę? Tikėtina, kad ne.
Psichologės Karolinos Gurskienės komentaras: Maitinimo metu motina yra atsakinga už pienelio, kuriuo maitinasi mažylis, kokybę. Nors tai atrodytų savaiminis kūno procesas, tačiau nuo mamos priklauso išties labai daug: jos mityba įtakoja mažylio pilvelio skausmus, o patiriamos emocijos ir stresas persiduoda mažyliui per pieną.
Matyt, ne be reikalo yra sakoma: „rami mama - ramus vaikas”. Dėl motinos išgyvenamos nervinės įtampos kūdikis gali prasčiau miegoti, būti irzlus, neramus, o nusiraminimo ieškoti vis žindant, ir taip dar labiau keliant įtampą mamai.
Kūdikio maitinimas dažniausiai sukelia teigiamas emocijas, tačiau nuolatinis kūdikio žindimas, tarsi „kabėjimas ant krūties” gali varginti moterį. Dėl savo verkiančio mažylio mama stengiasi iš paskutiniųjų, todėl labai dažnai mamos krūtis tampa kaip čiulptukas, kurio vaikas nori išties dažnai. Kad taip nenutiktų ir mamai nereikėtų dėl to ateityje nervintis, nuo pat pradžių reikėtų kūdikiui neleisti miegoti su krūtimi burnytėje. Mažyliui pavalgius atsargiai ištraukite spenelį iš burnytės, jeigu jis vėl ieško - vėl duokite ir vėl prisnūdusiam ištraukite (bet ne įmigusiam). Taip vaikui formuosis įprotis pačiam pavalgius nusisukti ir toliau miegoti savarankiškai, be krūties.
Jeigu stresą ir neigiamas emocijas kelia pats žindymas - kyla klausimas, kas svarbiau ir turi daugiau naudos: motinos pieno lašas ar motinos psichologinė savijauta? Žindymo nauda yra neabejotinai didelė, tačiau motinos sveikata brangesnė. Kas kitas vaiku pasirūpins taip gerai, kaip ji? Vaikas turėtų mamą matyti laimingą, o ne išsekusią ir piktą, kuri nenoriai duoda krūtį ir nerimastingai laukia žindymo pabaigos.
Nors žindymas yra neginčijamai naudingas, tai ne visada ir ne visoms moterims yra lengvas uždavinys. Atidžiai stebėkite savo emocijas ir neprievartaukite savo kūno - jeigu vaiko prigludimas prie krūties tapo varginantis, metas priimti sprendimą pailsėti. Vaikams yra sukurta alternatyva maitintis pieno mišinukais, be to, galima nusitraukti savo pieno ir kažkurį laiką maitinti kūdikį juo.
Nuolat slopinamas stresas kaupiasi, nervinė įtampa auga, o nuovargis viską „paaštrina”, todėl negalint tinkamai išsikrauti, emocinė iškrova gali pasireikšti pačiu netinkamiausiu metu ir būdu. Nors kūdikis prisideda prie mamos patiriamo nuovargio, dėl to jis nėra kaltas - mama turi būti pati sąmoninga ir nuolat objektyviai vertinti savo savijautą, taip nepakenkdama nei sau, nei mažyliui.
Moters kūnas sutvertas išnešioti, pagimdyti ir žindyti kūdikį. Kūdikis, būdamas taip ilgai glaudžiai susietas su motina, iš jos išmoksta visko, tuo pačiu ir tvarkytis su patiriamomis emocijomis ir stresu. Nedidelis kiekis streso nėra žalingas nei mamai, nei vaikui, todėl kontroliuojant save ir racionaliai žiūrint į gyvenimą, didžiosios dalies streso galima išvengti.
