Daugelis tėvų susiduria su klausimu, ar būtina kūdikiui padėti atsirūgti po kiekvieno maitinimo. Atrūginimas - tai natūralus procesas, kurio metu iš kūdikio skrandžio pasišalina nurytas oras. Tai gali padėti išvengti pilvo pūtimo, diskomforto ir atpylinėjimo. Tačiau kiekvienas kūdikis yra individualus, ir ne visiems reikia atlikti šią procedūrą. Svarbu suprasti, kada atrūginimas yra būtinas, o kada galima apsieiti be jo.
Kodėl kūdikiai praryja orą?
Tiek žindomi, tiek buteliuku maitinami kūdikiai maitinimo metu gali praryti oro. Netaisyklingai žindant, kai kūdikis netinkamai apžioja krūtį, arba kai pienas teka per greitai ir stipria srove, mažylis gali nuryti daugiau oro. Tai gali sukelti nemalonius pojūčius, pilvo pūtimą ir neramumą. Jei kūdikis prisiryja daug oro, jis gali greičiau pasijusti sotus, nors iš tiesų dar negauna pakankamai maisto.
Kūdikiai dėl silpno apatinės stemplės rauko tonuso dažnai atpila. Taigi tam, kad dalis ar ir visas skrandžio turinys neišsilietų, naujagimius ir kūdikius reikia atrūginti. Atrūginimas - tai tam tikras veiksmas, kuris atliekams kaskart pamaitinus kūdikį skystu maistu - pienu ar pieno mišiniu. Kūdikis nešiojamas vertikalioje padėtyje, dažniausia priglaudus prie peties.
Ar visada kūdikiui reikia atsirūgti?
Nėra būtinybės išbudinti žindomą vaikutį atsirūgimui: galite žindymo viduryje pakelti atsirūgti, o vėliau jis galės pasisotinęs ramiai užmigti. Žindomi mažyliai prisiryja mažiau oro, nei maitinami iš buteliuko, tad atsirūgimo galite iš viso ir nesulaukti. Jeigu kūdikis auga, gerai jaučiasi, tikėtina, kad atpylinėjimas jam nekenkia. Priešingai, atpylimo metu mamos pienas dar kartą nuskalauja kūdikio gleivines ir suteikia antibakterinę apsaugą kvėpavimo takams. Atpylimas be verkimo, rietimosi ir nenoro žįsti krūties nėra laikomas gastroezofaginio refliukso liga, kurią reikėtų gydyti. Bent vieną kartą per dieną atpila pusė kūdikių iki trejų mėnesių amžiaus. Sulaukę 4 mėnesių atpylinėja 67 procentai kūdikių, 21 procentas 6 - 7 mėnesių kūdikių ir apie pirmąjį gimtadienį vis dar atpylinėja apie 5 procentai kūdikių. Tėvus tai labiausiai vargina, kai kūdikis sulaukia 6 mėnesių, ypač jeigu atpylimo padaugėja, padidėja atpilamo maisto kiekis, daugėja neramumo ir verkimo ar atpylimas siejamas su diskomfortu ir nugaros rietimu (kas galėtų rodyti skausmo, o tuo pačiu ir GER ligos simptomą), tačiau apie 7 mėnesį tokių tėvų procentas mažėja. Jeigu kūdikis auga gerai, tuomet mažai tikėtina, kad tai gali būti ligos požymiai.
Vienas tyrimas parodė, kad atrūginimas nesumažino verksmo, o iš tikrųjų padidino atpylinėjimą. Kūdikiai verkia dėl daugybės priežasčių, kurios kartais neturi nieko bendro su „įstrigusiu oru“. Jie verkia, kai yra alkani, jiems per šalta arba per karštą, yra išsigandę, pavargę, jaučiasi vieniši, priblokšti, jiems reikia suaugusiojo pagalbos, kad nusiramintų ir t. t.
Būdai, kaip padėti kūdikiui atsirūgti
Kiekviena mama ir kiekvienas tėtis turi savo „atidirbtą“ būdą, kaip jam patogu nešioti atsirūgti norintį ar tiesiog nerimstantį mažylį. Vieninteliai įmanomi patarimai - prilaikyti galvą jos pačiam dar nelaikančiam kūdikiui ir nespausti mažyliui pilvuko bei skrandžio zonų.
Laikymas ant peties (klasikinis būdas)
Tai vienas iš dažniausiai naudojamų ir veiksmingiausių metodų. Prisiglauskite prie savęs kūdikį taip, kad rankos būtų jums ant peties. Viena ranka kūdikį prilaikykite už užpakaliuko. Mažiuko kojos turėtų būti sulenktos per kelius. Kita ranka prilaikykite galvą. Nespauskite kaklo ir netapšnokite per nugarą. Tai nepadeda atsirūgti ir gali paskatinti atpilti. Švelniai paglostykite ar patrinkite mažylio nugarą, kad padėtumėte orui pasišalinti.
Laikymas ant kelių pilvu žemyn („tigras ant šakos“)
Atsisėskite ir pasiguldykite kūdikį ant pilvo, kad petukai ir krūtinė būtų šiek tiek pakelti, o rankos kristų žemyn. Taip pat žr pakelkite aukštyn savo koją. Tam, kad gerai atsirūgtų kūdikio pilvukas turi remtis į tvirtą pagrindą. Tuo metu laisva ranka reikėtų masažuoti nugarytę. Tai geras būdas, jei kūdikis atrodo neramus ar jo pilvukas yra išsipūtęs. Švelniai patrinkite ar paglostykite jo nugarą.
Sėdėjimas ant kelių (stačiai su parama)
Šis būdas tinka vyresniems kūdikiams, kurie jau gali šiek tiek laikyti galvą. Pasodinkite kūdikį ant savo kelių ir viena ranka prilaikykite jo krūtinę bei smakrą. Kita ranka švelniai patapšnokite jo nugarą.
Labai gerai prieš maitinimą bent penketą minučių palaikyti paguldytą ant pilvuko. Taip tvirtėja raumenukai, į protestą siūlau reaguoti ramiai. Ilgainiui pripras, o kai išmoks pakelt galvytę, netgi patiks taip gulėti.
Kiek laiko trunka atrūginimas?
Kiekvienas kūdikis yra skirtingas, tačiau vidutiniškai atrūginti kūdikį užtrunka nuo 1 iki 5 minučių. Jei per kelias minutes oras nepasišalina ir kūdikis atrodo ramus, nėra būtina bandyti ilgiau.
Ką daryti, jei kūdikis neatsirūgsta?
Jei kūdikis neatsirūgsta, gali būti, kad: jis tiesiog neprarijo daug oro; jis jaučiasi patogiai ir nėra diskomforto; jūsų pasirinkta atrūginimo poza jam netinka - išbandykite kitą būdą. Jei kūdikis atrodo neramus, bet neatsirūgsta, galite pabandyti pakeisti atrūginimo pozą, duoti šiek tiek laiko ir vėl pabandyti po kelių minučių, pašildyti pilvuką švelniai glostant arba lengvai sūpuojant.
Negausus atpylimas - kai po maitinimo kūdikis švelniai atpila šiek tiek pieno - yra dažnas reiškinys, nes naujagimio skrandžio viršuje esantis raumuo nėra visiškai subrendęs. Tai reiškia, kad tai, kas nugula, gali lengvai pakilti. Atpylimas dažnai nutinka, kai kūdikio skrandis yra labai pilnas, spaudžiamas arba jis paguldomas. Kūdikiams augant, šis reiškinys mažėja. Trys ketvirtadaliai vieno mėnesio kūdikių atpila po maitinimo bent kartą per dieną.
Kada kreiptis į gydytoją?
Jei pastebite šiuos požymius, gali būti verta pasitarti su gydytoju: labai dažnas ir gausus atpylinėjimas po kiekvieno maitinimo; didelis pilvo pūtimas ar stiprus neramumas po kiekvieno valgymo; kūdikis atsisako valgyti ar atrodo vangus; dažnas kosulys ar užspringimas maitinimo metu, kuris gali rodyti gastroezofaginį refliuksą. Taip pat normalu, kad kūdikiai gana daug verkia ir nerimsta. Verkti dvi valandas per dieną, maždaug pirmąsias šešias gyvenimo savaites yra norma.
Jei kūdikis karščiuoja, jam būtinai turi būti atlikti tyrimai. Jei jaunesnis nei 6 savaičių amžiaus kūdikis karščiuoja, jis automatiškai kelioms dienoms guldomas į ligoninę. Jam bus atlikta stuburo kanalo punkcija, kraujo ir šlapimo tyrimai.
