Vaikai, auginami dviejų mamų ar sūpuojami dviejų tėčių, jau yra realybė ir Lietuvoje, nors tradicinės šeimos gynėjai iki užkimimo protestuoja prieš tos pačios lyties asmenų partnerystės įteisinimą. Gėjai ir lesbietės tyliai augina savo atžalas, neprarandant vilties sulaukti tolerantiškesnės Lietuvos. Šie pokyčiai kelia daugybę klausimų apie šeimos sampratą, vaikų auginimą ir naujausias reprodukcijos technologijas.
Šiuolaikinės šeimos realijos Lietuvoje
Nors oficialioji statistika, remiantis 2011 m. gyventojų surašymo duomenimis, skelbia, kad Lietuvoje gyvena 24 homoseksualų poros, ekspertai teigia, kad tikrasis skaičius yra gerokai didesnis. Dėl visuomenės požiūrio daugelis porų nedrįsta atskleisti savo santykių. Kaip pasakojo vienas panevėžietis, auginantis mažametį sūnų su savo gyvenimo draugu, kaimynai mano, kad jis gyvena su giminačiu po skyrybų. Sostinėje situacija kiek kitokia - čia lesbietė Rasa, penkiametės sūnaus mama, nesijaučia esanti „balta varna“.
Rasa su savo 23-ejų drauge taip pat augina sūnelį. Nors sostinėje moterys nesijaučia atstumtos, jos bendrauja tik su viena šeima, kuri, tikėtina, mano, kad Rasa yra vieniša mama, o jos draugė - kartu gyvenanti pagalbininkė. Moteris tvirtai įsitikinusi, kad jų trijulė - dvi moterys ir vaikas - jau yra šeima, nepaisant to, kad Lietuvoje tos pačios lyties asmenų santuokos nėra įteisintos.
Rasos sūnus pradėtas Londone. Su tuomete drauge ji emigravo specialiai dėl kūdikio, nes Lietuvoje neoficialieji spermos donorai pageidavo lytinio akto arba už paslaugą prašė didelių pinigų. Didžiosios Britanijos sostinėje porai užteko sumokėti apie 150 litų už galimybę įdėti skelbimą interneto svetainėje, suvedančioje moteris, svajojančias apie vaikus, ir vyrus, teikiančius apvaisinimo paslaugą.
Renkantis donoro svarbiausias kriterijus Rasai buvo amžius - nenorėjo pagyvenusio vyro. Taip pat svajojo apie šviesų kūdikį, tačiau atsiliepęs šviesiaplaukis donoras buvo 17-metis, tad jis buvo atmestas. Jiems reikėjo pilnamečio, suvokiančio savo veiksmus vyro. Galiausiai, Rasa spermos donoru pasirinko vienmetį.
Bendravimas su spermos donoru truko apie porą mėnesių. Rasa su juo susitiko vienintelį kartą viešbutyje, kur įvyko dirbtinio apvaisinimo procedūra. Moteris garantuota, kad donoras niekada nepareikš tėviškų teisių į kūdikį, ir pati neturi galimybės jo susirasti. Bendravimas buvo anoniminis, žinomi tik vardai, gyvenamosios vietos ar pavardės nebuvo minimos, nes to nereikėjo nei jiems, nei jam, turinčiam šeimą. Vaiko gimimo liudijime tėtis nenurodytas. Jo mama taip pat neapeliuoja į valstybės paramą vienišoms motinoms, nes pati užsidirba.
Nors Rasos ir tuometės draugės keliai išsiskyrė, pastaroji toliau bendrauja su vaikučiu. Ir ją, ir dabartinę mamos draugę berniukas vadina vardais. „Taikomės prie visuomenės“, - prisipažįsta moteris. - „Žmonės nekaip reaguotų, jei šeimoje būtume dvi mamos...“
Apie Rasos seksualinę orientaciją žino ne tik šeima ir artimi bičiuliai. Tokia žinia nešokiravo ir jos kolegų, nes Rasa dirba gėjaus vadovaujamame kolektyve. Neseniai prie kirpyklos komandos prisijungė ir dar vienas homoseksualus vaikinas. Rasos partnerei, medikei, sudėtingiau - ji nenori, kad apie jų santykius sužinotų bendradarbiai. Tai, kad tenka slėptis nuo visuomenės, kartais erzina net labiau nei aplinkinių reakcija.
Rasos tėvams žinia apie dukters orientaciją nebuvo maloni. Gimdytojai vylėsi, kad tai tėra jaunystės užgaida, ir ragino dukrą nueiti pas psichologą. Tik specialisto konsultacijų prireikė ne jai, o su dukros gyvenimo posūkiu savarankiškai nepajėgusiai susitaikyti mamai. Tėvai nepastebėjo, kad jau vaikystėje dukrą traukė moteriškoji pusė. Rasa sako dar darželinukė įsimylėjusi mamos draugę, vėliau - pradinių klasių mokytoją, o šešiolikmetė supratusi, kad yra kitokia nei aplinkiniai.
Tėvai ilgainiui atkreipė dėmesį, kad pas dukrą renkasi ne vaikinai, o merginos, bet apie Rasos seksualinę orientaciją šeimoje nebuvo kalbama, kol kartą ji pati atvirai pasipasakojo motinai. „Tėvai manė, kad mano homoseksualumas - tik vienadienė mada. Su tėčiu ir dabar apie tai per daug nešnekame. Užtenka, kad jis žino. Mama iš pradžių manė, kad ji kalta dėl manęs. Tiesos nenorėjo priimti iš baimės, ką pagalvos kiti. Bet pasišnekėjus su psichologe jos požiūris pasikeitė kardinaliai. Ji žino ir kaip pastojau. Su tėčiu apie tai nešnekėjau. Net nežinau, ar mama jam papasakojusi“, - pasakojo Rasa, turinti brolį, sukūrusį tradicinę šeimą.
Moteris viliasi, kad jos sūnus - ne vienintelė jos atžala, nes svajoja auginti bent keturis. „Pati norėčiau pagimdyti dar vieną, o draugei yra didelė tikimybė susilaukti dvynukų“, - planuoja vilnietė.
Naujausios reprodukcijos technologijos ir galimybės
Šiuolaikinės reprodukcijos technologijos suteikia vis daugiau galimybių skirtingoms šeimos formoms susilaukti vaikų. Lesbiečių poros jau turi galimybę susilaukti bendro biologinio kūdikio. Viena tokių porų iš JAV, Bliss ir Ashleigh, 2018-aisiais susilaukė sūnaus Stetsono. Vaisingumo specialistai dr. Kathy Doody ir jos vyras dr. Kevinas Doody pirmieji išbandė apvaisinimą „in vitro“ (IVA) naudojant radikalią technologiją, suteikusią Bliss ir Ashleigh galimybę tapti motinomis. Šiuo metu lesbiečių poros gali rinktis iš dviejų pagrindinių apvaisinimo būdų: dirbtinis apvaisinimas naudojant anoniminio ar žinomo donoro spermą arba apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVA), naudojant paaukotą spermą apvaisinimui. Renkantis IVA būdą, lesbiečių poros apvaisinimui gali pasirinkti vienos partnerės kiaušinėlius naudoti kartu su kitos partnerės kiaušinėliais. Pagal šį scenarijų vienai partnerei atliekama kiaušidžių stimuliacija ir chirurginis jos kiaušinėlių paėmimas IVA būdui. Tada embrionas perkeliamas į jos partnerės gimdą, kuri buvo sinchronizuota su partnerės ciklu.
Taip pat dar 2016 metais kūdikis gimė trims tėvams: dviem mamoms ir tėčiui. Gydytojai panaudojo naują 3 asmenų IVA procedūrą, kad gimtų berniukas, turintis tris genetinės medžiagos rinkinius. Tėvas per savo spermos ląsteles suteikia visą genų rinkinį. Tačiau motina teikia tik savo branduolio DNR, o donoras - mitochondrijų DNR. Šis procesas neleidžia gimdančiai motinai perduoti mitochondrijų defektų. Tačiau trečiojo asmens IVA yra prieštaringas, nes mokslininkai kol kas nežino ilgalaikio genų inžinerijos poveikio. Vis tik mokslininkų teigimu, nerimauti nereikėtų - trijų tėvų kūdikis nėra mutantas. Tai genų terapijos forma, padedanti tėvams susilaukti sveiko vaiko, kai motinos ląstelėse yra nesveikų mitochondrijų.
Mokslininkų bandymai atrasti būdą dviem vyrams susilaukti biologinio vaiko taip pat tęsiasi. Nors kol kas tai tik eksperimentai su pelėmis, ateityje tai galėtų atverti kelią ir vyrų poroms susilaukti vaikų naudojant kiaušinėlius, sukurtus iš jų pačių ląstelių. Tai taip pat galėtų padėti gydyti moterų nevaisingumą. Tačiau profesorius Katsuhiko Hayashi iš Osakos universiteto, atlikęs tyrimą, perspėja, kad gali praeiti ne vieneri metai, kol jo technika bus sėkmingai panaudota žmonėms, ir turi būti atsižvelgta į etinius dalykus.
Iššūkiai ir socialinės diskusijos
Vaikų ligoninės Vaiko raidos centro direktorė Jovita Petrulytė teigia, kad vaikas, kurį augina homoseksuali pora, jaučiasi panašiai kaip vaikas, augantis su vienu iš tėvų ar globojamas globėjo. Tačiau vaikai, augantys netipinėje tėvystės situacijoje, turi didesnę elgesio ir emocinių sutrikimų riziką. Taip pat jie turi papildomą riziką patirti patyčias dėl kitų vaikų požiūrio į jų šeimą. Vaikui gali kilti sunkumų formuojantis psichologinio tapatumo jausmui ir lyčiai, nes jis nemato vienos iš lyčių elgesio ir vyro bei moters santykių modelio.
Edukologė Vilma Gabrieliūtė pastebi, kad didžiausia vienalyčių šeimų problema yra psichologinė gerovė. Dėl baimės likti atstumti homoseksualūs asmenys apie tai, kas jiems svarbu, nekalba net su artimiausiais šeimos nariais. Kalbant apie vienalytes šeimas, dažnai susiduriama su mitu, kad jose užaugę vaikai irgi bus homoseksualūs. Tačiau moksliniai tyrimai patvirtina, kad seksualinė orientacija nėra paveldima.
Viena skaudžiausių temų yra vaikų likimas, netekus vieno iš tėvų, kai nėra įteisintos partnerystės. Tokiu atveju vaikai atsidurtų giminaičių malonėje arba globos namuose, o kitas tėvas ar motina neturėtų jokių teisių su vaiku net matytis. Jei lesbietei ar gėjui kas nors atsitiktų, jo turtas ir vaikas atitektų tėvams, o partneris neturėtų absoliučiai jokių teisių auginti vaiką ar į jo vardu registruotą turtą, nesvarbu, kad kartu įgytą.
Dėl šių priežasčių daugelis vienalyčių porų svarsto galimybę emigruoti į netradicinės seksualinės orientacijos žmonėms tolerantišką valstybę. Nors kai kuriuose straipsnio komentaruose išsakoma nuomonė, kad homoseksualumas yra paveldimas ir žalingas, moksliniai tyrimai to nepatvirtina. Svarbu atskirti homoseksualumą nuo ligų ar sutrikimų, kurie trikdo normalų žmogaus gyvenimą.
Istorija apie lesbiečių porą iš JAV, kuri dėl spermos banko klaidos susilaukė tamsiaodžio vaiko, nors rinkosi šviesiaplaukį donoro, parodo, kad reprodukcijos technologijos, nors ir pažangios, nėra apsaugotos nuo žmogiškųjų klaidų. Ši istorija taip pat kelia klausimus apie rasizmą ir visuomenės požiūrį į skirtingumą.
Galų gale, svarbiausia, kad vaikas augtų mylinčioje ir saugioje aplinkoje, nepriklausomai nuo tėvų seksualinės orientacijos. Meilė, pagarba ir atsakomybė yra pagrindinės vertybės, kurios turėtų vadovautis visos šeimos.
Nors Lietuvoje dar nėra partnerystės įstatymo, o homoseksualų santuokos neįteisintos, pasaulyje vis daugiau šalių žengia link lygybės ir tolerancijos. Vaikų gimdymas ir auginimas lesbiečių šeimose yra reali ir vis dažnesnė situacija, kurią turėtų suprasti ir priimti visuomenė.
