Vaikų vystymasis - tai nuolatinis procesas, apimantis ne tik fizinį augimą, bet ir kognityvinių, socialinių bei emocinių gebėjimų formavimąsi. Nuo pat gimimo mažyliai keičiasi labai greitai ir išmoksta daugybės naujų dalykų. Pirmaisiais gyvenimo metais mažyliai pradeda šypsotis, pakelia ir laiko galvytę, apsisuka, apsiverčia, ima sėdėti, o galiausiai ir nerangiai tipena. Žinoma, kad kiekvieno kūdikio vystymasis yra individualus ir įgūdžiai truputį skiriasi, tačiau esti ir nemažai bendrumų.
Pirmosiomis gyvenimo savaitėmis vaikučio gebėjimas judėti yra labai ribotas. Mažylis palaipsniui mokosi savo kūno dalis, visų pirma, galvytę, pakelti nuo žemės. Vaiko rankutės ir kojytės taip pat sparčiai vystosi. Naujagimių delniukai yra tvirtai suspausti, tačiau antrąjį gyvenimo mėnesį jie šiek tiek atsipalaiduoja, vaikas delniukais ima stumdyti daiktus, jais mosikuoja.
Intensyviai vystosi ne tik vaikelio gebėjimas judėti, bet ir regėjimas. Vos gimę mažyliai mato prastai - jie įžvelgia tik vos per 20-40 cm nutolusius daiktus. 2-3 mėnesių amžiaus mažylis ima skleisti vis įvairesnius garsus, jais reaguoja į aplinką. Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais kūdikėlis ne tik vystosi fiziškai, bet ir psichologiškai - formuojasi prieraišumo jausmas, vaikelis vis rečiau verkia, mokosi savo emocijas išreikšti gugavimu, rankučių, kojyčių judinimu, mimikomis.
Augančio vaikučio akys sparčiai vystosi, formuojasi binokulinis regėjimas, kuomet vaikas geba į objektus žiūrėti ir savo žvilgsnį fokusuoti abiem akimis, ima vis geriau suvokti gylį, atstumus. Gerėjant regėjimui vaikas sugeba ilgiau sukoncentruoti žvilgsnį, moka akimis sekti judančius objektus.
Vienas svarbiausių pusmečio sulaukusio vaiko įgūdžių yra gebėjimas sėdėti. Jau 4-5 mėnesių kūdikis apsiverčia, remiasi rankutėmis į žemę ir bando sėstis. Tiesa, tai tetrunka tik akimirką ir vaikas netrukus šlepteli ant žemės, tačiau nugarytės raumenys vis stiprėja ir jau netrukus galės išlaikyti mažylį vertikalioje padėtyje.
Kitas labai svarbus šio amžiaus vaikučių įgūdis yra vis tobulėjanti kalba. Žinoma, pusmetinuko gugavimas, cypimas, murmėjimas, pavieniai dvigarsiai dar neprimena mums įprastos kalbos, tačiau tėveliai jau pastebi, kad savo emocijas, pojūčius, reakcija į kintančią aplinką vaikas jau reiškia garsais, juos taip pat palydi veido mimikomis, rankų ir kojų judesiais.
Septynių mėnesių sulaukęs vaikutis jau pakankamai gerai valdo savo kūną. Tą puikiai atskleidžia gebėjimas ganėtinai greitai ropinėti. Toli pažengia ir smulkioji motorika - vos prieš pusmetį nė kumštelio atgniaužti negalėjęs vaikas dabar jau geba suimti objektus dviem pirštais.
Ėjimas yra vienas svarbiausių vaikučio įgūdžių. Dauguma mažylių savarankiškai, minimaliai pasiremdami į aplinkinius daiktus dažniausiai pradeda eiti maždaug per pirmąjį gimtadienį. Reikėtų pabrėžti, kad vaiko ėjimas yra labai individualus ir įvairuojantis - vieni mažyliai neblogai vaikšto būdami vos 8-9 mėnesių, o kiti - dvigubai vėliau, 15-16 mėn. amžiaus. Manoma, kad tai priklauso nuo daugelio faktorių - dalis specialistų tvirtina, kad nešynėse daug laiko praleidusių vaikučių raumenynas vystosi greičiau, tad ir vaikščioti jie pradeda anksti, o štai vaikštynės, gultukai veikia priešingai ir šį procesą lėtina.
Kūdikio susilaukusiems tėvams labai svarbu stebėti ir suprasti savo vaiką, bet jokiu būdu nelyginti jo nei su vyresniu broliu, nei su kaimynu atžala.
Socialinės ir emocinės brandos svarba
„Labai dažnai tėvai galvoja: jeigu vaikas jau moka skaityti, pažįsta raideles - yra pasiruošęs mokyklai. Bet iš tikrųjų labai svarbi socialinė mokyklinė aplinka ir tai, kaip vaikas joje gebės būti“, - pabrėžia Trakų pedagoginės psichologinės tarnybos psichologė bei Lietuvos psichologų sąjungos valdybos narė.
Pirmokui reikalingos ne tik žinios, bet ir savitvarda. Pasak specialistės, pirmokams tenka nelengva užduotis visą dieną išbūti naujoje, struktūruotoje aplinkoje, kurioje galioja taisyklės ir tarpusavio susitarimai. Čia nebeužtenka vien noro ar gebėjimo atlikti užduotį - vaikams reikia mokėti reguliuoti savo emocijas. „Reikia turėti omenyje, kad mokykloje vaikui reikės valdyti savo impulsus. Pavyzdžiui, jeigu jis nori žaisti, bet iki pertraukos reikia dar palaukti dvidešimt minučių, jis negalės atsistoti ir daryti to, ką nori. Reikės mokėti išlaukti“, - aiškina A. Jakonienė.
Klasėje, kurioje mokosi dvidešimt ar daugiau vaikų, svarbu mokėti laikytis taisyklių, išklausyti, palaukti savo eilės, sustoti, kai to prašo mokytojas. „Tai yra savikontrolė - labai svarbi vaiko brandos dalis. Vaikas turi gebėti visą dieną reguliuoti savo elgesį“, - sako psichologė.
Ne mažiau svarbus ir vaiko emocinis stabilumas. Mokykloje neišvengiamai pasitaikys klaidų, nepasisekimų, nusivylimų. Klausimas - kaip vaikas į tai reaguos. „Yra vaikų, kurie nemoka „pralaimėti“. Labai svarbu, ar jis moka pats nusiraminti, jeigu kažkas iš pirmo karto neišeina, kaip greitai geba atsistatyti po nusivylimimo, ar sugeba socialiai priimtinu būdu išreikšti pyktį ar liūdesį“, - kalba pašnekovė.
Mokyklos baimė - dažnai ne apie pačią mokyklą. Dalis vaikų prieš pirmą klasę ima nerimauti arba net sako tėvams, kad bijo mokyklos. Tačiau, pasak psichologės, dažniausiai ši baimė kyla iš visai kitur. „Aš paklausčiau - ar jis tikrai mokyklos bijo? O gal baimės objektas yra kažkas kita? Gal tai atsiskyrimo nuo tėvų nerimas? Gal baimė, kad nepasiseks užduotėlės, ar kad nuvils kitus?“ - svarsto A. Jakonienė.
Anot jos, vaikų nerimas dažniausiai susijęs su santykiu su tėvais ar savęs vertinimu. Mokykla tampa vieta, kur šios baimės tiesiog labiau išryškėja. Todėl svarbiausia - kalbėtis su vaiku ir bandyti suprasti, kas iš tiesų jam kelia nerimą.
Pasak psichologės, prie vaiko savijautos ženkliai prisideda ir tėvų diegiamas požiūris. „Jeigu vaikas nuolat girdi: „Oi, tu pamatysi, kas tavęs laukia“ arba „tavo katino dienos baigsis“, jis pradeda galvoti, kad mokykla yra kažkas blogo, baisaus. Lygiai taip pat, jeigu tėvai sako: „Ai, ką ten ta mokykla, tie mokytojai tik nesąmones šneka“, vaikas perima ir šį požiūrį. Todėl reikėtų apgalvoti, ką šnekame“, - pastebi specialistė.
Brandą ugdo patirtis, o ne pamokslai
Jeigu tėvai mato, kad vaikas dar sunkiai valdo savo emocijas, nemoka išlaukti ar susitvarkyti su pralaimėjimu, pasak psichologės, svarbiausia - ne moralų skaitymas, o praktika. „Visos kompetencija ugdosi tik darant. Ne pasakojant, kaip reikia nusiraminti, o leidžiant patirti emociją ir padedant ją išgyventi kartu. Jeigu mes per daug saugosime vaikus, neleisime patirti nusivylimo ar konflikto, jie neturės erdvės mokytis“, - aiškina ji.
Vaikai, pasak A. Jakonienės, visko mokosi stebėdami suaugusiuosius. „Kaip mes patys nusiraminame, kaip elgiamės su savo emocijomis namuose - taip pradeda elgtis ir vaikai“, - pabrėžia ji.
Akademiniai gebėjimai ir jų ugdymas
Kalbant apie akademinius gebėjimus, egzistuoja konkretūs kompetencijų aprašai, kuriuose numatyta, kokius pažintinius gebėjimus turėtų turėti pirmokas. Vienas iš jų - gebėjimas perskaityti bent keletą žodžių. Tačiau psichologė pabrėžia, kad nėra griežto reikalavimo mokėti skaityti prieš ateinant į pirmą klasę. Pasak jos, svarbu, kad vaikas turėtų išlavintą smulkiąją motoriką ir akies-rankos koordinaciją, gebėtų laikyti pieštuką ar teptuką, gerai suprastų kalbą, mokėtų išsakyti savo poreikius ir jausmus, turėtų pakankamą žodyną.
„Labai svarbu, kad vaikas suprastų, ką suaugusieji jam sako, ir gebėtų pats aiškiai išreikšti savo mintis“, - sako ji. Anot specialistės, pastaraisiais metais vaikų kalbiniai gebėjimai pastebimai silpnėja, prie darželių logopedų kabinetų driekiasi eilės. Būtent todėl kalbos ugdymui reikėtų skirti ypač daug dėmesio.
Tėvams kartais taip pat kyla klausimas - ką daryti, jei vaikas atrodo mokyklai dar nepasirengęs? Galbūt galima palaukti dar metus? Psichologė atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje galimybės nukelti mokyklą vėlesniam laikui yra ribotos - galima spręsti nebent tai, ar leisti vaiką į priešmokyklinę klasę anksčiau, ar numatytu laiku - šešerių metų. „Anksčiau į priešmokyklines klases leidžiamų vaikų procentas yra nedidelis. Tai dažniausiai aukštų gebėjimų vaikai, kurie tikrai yra brandūs pagal savo amžių. Bet tai nėra dažnas atvejis“, - sako A. Jakonienė.
Jos teigimu, svarbiausia, vis tik, ne vaiko amžius kalendoriuje, o reali jo psichologinė branda. O ši, kaip pabrėžia specialistė, formuojasi ne per kelis mėnesius iki rugsėjo, bet nuo pat ankstyvos vaikystės. „Mes kartais ir suaugę ne viską puikiai sugebame, o iš vaikų tikimės daug. Todėl svarbiausia - leisti jiems augti per patirtį ir būti šalia, rodyti tinkamą pavyzdį nuo pat mažens“, - apibendrina vaikų psichologė.
Kaip paruošti vaiką sugrįžimui į darželį?
„Gabus vaikas“ - ar tikrai? Terminologijos ir požiūrio į gebėjimus analizė
Šiuo metu esu Džedoje, Saudo Arabijoje, konferencijoje apie gabumą, kurioje dalyvauja tyrėjai ir praktikai iš viso pasaulio. Tik vienas pavyzdys: vienoje diskusijoje prie mano apvaliojo stalo susirinko dalyviai iš Lietuvos, Saudo Arabijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Indijos ir Malaizijos. Įspūdinga, tiesa? Tai suteikia galimybę gyvai stebėti kultūrinę įvairovę požiūriuose ir įsitikinimuose apie gabumus, taip pat tai, kaip mes visi kaip profesionalai rūpinamės vaikais ir siekiame griauti mitus, kurie šioje srityje vis dar labai gajūs.
Ir čia norisi trumpai sustoti ties pačiu terminu „gabus vaikas“. Atvirai kalbant, man nepatinka vartoti žodį „gabus“. Ne todėl, kad jis būtų neteisingas, bet todėl, kad jis neša daug „bagažo“ ir gali iškreipti tai, kaip galvojame apie vaikus ir mokymąsi. Šis terminas dažnai suponuoja, kad gebėjimai yra pastovūs ir įgimti. „Gabumas“ skamba kaip kažkas, ką vaikas turi visam laikui, o ne kaip vystomi gebėjimai.
Žinoma, yra mokslininkų, teigiančių, kad „gabumai“ ir „gebėjimai“ - du skirtingi terminai: „gabumai“ yra duotybė, „gebėjimai“ - tai, ką įgyjame. Ši diskusija vyko ir konferencijoje, patikėkite! Tačiau aš priklausau stovyklai, kuri sako: taip, daug kas yra įgimta, bet nepaprastai svarbu, ar bus skiriama dėmesio tam, kas įgimta, ar bus vystomi gebėjimai.
Šiuolaikiniai tyrimai ir praktika aiškiai rodo, kad aukšti pasiekimai dažniausiai kyla iš potencialo, galimybių, kokybiško mokymo, nuoseklios praktikos, motyvacijos ir palaikymo derinio. Todėl terminas „gabumas“ neretai paslepia tai, kiek daug vaiko aplinka prisidėjo prie jo pažangos. Net ir netyčia jis gali stiprinti stratifikaciją.
Be to, gabumas dažnai identifikuojamas per intelekto koeficiento (IQ) testus, standartizuotus testus ar mokytojų rekomendacijas, kurios gali nepastebėti kūrybiškumo, lyderystės, socialinio jautrumo, vėliau atsiskleidžiančių gebėjimų, vaikų, patyrusių traumą, ar vaikų su negalia, turinčių išskirtinių gebėjimų kitose srityse (vadinamųjų du kartus išskirtinių). Dėl to pats terminas kartais skamba moksliškai per daug užtikrintai, tarsi gabumą būtų galima tiksliai ir švariai aptikti, nors realybėje tai dažnai nėra taip paprasta.
Vaikams gabumo etiketė gali tapti trapia tapatybe. Ji gali skatinti baimę suklysti, perfekcionizmą, vengimą iššūkių ir nerimą tada, kai reikia pastangų, kylančių minčių, kad: „Jeigu man sunku, gal aš visai nesu gabus.“ Tyrimai šiuo klausimu yra labai aiškūs. Todėl vis daugiau pedagogų ir tyrėjų renkasi kalbėjimą, kuris normalizuoja pastangas ir įveikiamus sunkumus, o ne klijuoja etiketes pačiam vaikui.
Net ir nesąmoningai terminas „gabus“ dažnai kuria atskirtį ir hierarchiją: gabūs ir negabūs, protingi ir ne, verti ir mažiau verti. Tai kenkia ir klasės kultūrai bei mokinių tarpusavio santykiams. Manau, kad 2026 metais ir ateityje galime ir turime elgtis atsakingiau. Todėl esminis klausimas turėtų būti ne „ar šis vaikas yra gabus?“, o „ko šiam konkrečiam vaikui reikia, kad jis galėtų gerai mokytis ir realizuoti savo potencialą?“ Vieniems reikia greitesnio tempo, kitiems - didesnio sudėtingumo, daugiau autonomijos, intelektualių bendraamžių ar kitokio pobūdžio iššūkių. Dėl to švietimo sistemos tiek daug kalba apie diferencijavimą, talentų ugdymą ar pažangaus mokymo(si) paslaugas.
Asmeniškai aš mieliau vartoju tokį terminą, kaip aukštas potencialas, nes jis pabrėžia augimą ir jautrumą vaiko raidai. Ir tai nėra vien Austėjos Landsbergienės (!) nuomonė - šį požiūrį vis labiau patvirtina ir neuromokslų tyrimai.
Užduotis svarbesnė už temą
Vienas dažniausiai kartojamų teiginių gabiojo ugdymo srityje yra tas, kad stipri programa prasideda nuo gerai paruoštų užduočių. Galima turėti įdomią temą ir sukurti silpną mokymosi patirtį, lygiai taip pat gerai pažįstama tema gali tapti intelektualiai turtinga, jei užduotis reikalauja gilaus mąstymo. Tai ypač svarbu aukštų gebėjimų mokiniams, nes jie yra jautrūs užduočių kokybei. Kai mokymasis apsiriboja pratybomis, atpažinimu ar kartojimu, jų mąstymas lieka neišnaudotas, dėl to krinta įsitraukimas ir dažnai atsiranda elgesio problemų. Kaip viena mokslininkė pastebėjo seminare: „Galite puikiai išmanyti turinį, bet jei pedagogika silpna, aukštų gebėjimų mokiniai atsitrauks.“
Kodėl aukšto potencialo vaikai kartais sunkiai prisitaiko mokykloje
Tėvus gali nustebinti tai, kad dalis sudėtingiausio elgesio klasėse kyla būtent iš aukštus gebėjimus turinčių mokinių. Taip nutinka ne todėl, kad jiems trūktų gebėjimų, o todėl, kad jų mokymosi poreikiai lieka nepatenkinti. Kai mokymas griežtai pririštas prie vadovėlių ar fiksuotų tempų, diferencijavimas tampa sudėtingas, mokytojai gali norėti atliepti skirtingus mokinių poreikius, bet jaustis suvaržyti planų, vertinimų ar spaudimo „neatsilikti nuo programos“.
Tokiose aplinkose aukšto potencialo vaikai dažnai greitai užbaigia užduotis ir tampa neramūs, praranda motyvaciją, kai darbas nekelia iššūkio, arba priešinasi užduotims, kurios atrodo beprasmės ar pasikartojančios. Tai nėra motyvacijos stoka, dažniausiai tai yra kognityvinio iššūkio trūkumo signalas.
Diferencijavimas nereiškia chaoso
Kartais tėvai nerimauja, kad diferencijuotos klasės atrodo neorganizuotos ar chaotiškos, tačiau iš tiesų diferencijavimas reiškia tik tai, kad mokiniai ne visi daro tą patį, tuo pačiu būdu ir tuo pačiu metu. Tai gali kelti diskomfortą, ypač pedagogams ar vadovams, kurie vertina nuspėjamumą ir griežtą planavimą, vis dėlto prasmingas diferencijavimas yra vienas veiksmingiausių būdų atliepti aukštą potencialą turinčių mokinių poreikius.
Svarbu tai, kad diferencijavimas nebūtinai reiškia visko kūrimą iš naujo. Dažnai pakanka nedidelių, bet sąmoningų pokyčių, suteikiant daugiau pasirinkimo, didinant užduočių sudėtingumą ir siūlant gilinimo veiklas, kurios plėtoja mąstymą, o ne didina darbo kiekį.
Gabumai nėra tolygūs ir tai normalu
Dar viena labai svarbi žinia tėvams yra ta, kad gabumai retai būna vienodai išvystyti visose srityse. Vaikas gali pasižymėti išskirtiniais gebėjimais vienoje srityje ir būti visiškai tipiškas kitoje - tai yra įprasta ir natūrali gabių vaikų savybė. Tai taip pat paaiškina, kodėl kai kuriems gabiems vaikams sunkiau sekasi būti lankstiems, organizuotiems ar savarankiškiems, net jei intelektualiai jie labai stiprūs. Šio netolygumo pripažinimas padeda tiek tėvams, tiek mokykloms vengti nerealistiškų lūkesčių ir susitelkti į ilgalaikį augimą.
Kad nė vienas vaikas neliktų nuošalyje
Gerų ketinimų vedamos švietimo politikos, skirtos padėti silpniau besimokantiems mokiniams, kartais turi netikėtų pasekmių gabiems vaikams. Kai pagrindinis tikslas tampa užtikrinti, kad niekas neatsiliktų, tie, kurie yra pasirengę eiti giliau, dažnai priversti laukti. Mes pamirštame, kad ypatingų poreikių turi ne tik tie, kuriems mokykloje sunku, bet ir tie, kuriems lengva. Lietuvoje - kaip ir, beje, daug kur Europoje - požiūris yra toks, kad „jis ir taip gabus!“, tačiau taip mąstydami prarandame labai daug tautos potencialo.
Rezultatas yra tas, kad aukšto potencialo mokiniai gauna daugiau to paties darbo, o ne prasmingesnio darbo. Tačiau visi mokiniai nusipelno aukštos kokybės užduočių. Aukšto potencialo vaikų ugdymo tikslas nėra elitizmas. Tai siekis užtikrinti, kad kiekvienas mokinys, įskaitant pažangius, būtų kviečiamas mąstyti giliai, prasmingai ir autentiškai.
Nuobodulys dažnai yra programos, mokytojo(s) bei sisteminė problema, o ne vaiko problema, elgesys gali signalizuoti nepatenkintą kognityvinį poreikį, o stiprus mokymas(is) gali atrodyti ne toks „įspūdingas“ (ypač procesų nesuprantiantiems tėvams!), bet būti gerokai prasmingesnis. Tikslas nėra skubinti aukštą potencialą turinčius vaikus į priekį, o pakviesti juos į gilesnį mąstymą, didesnę autonomiją ir autentišką mokymąsi. Apie tai reikia kalbėti ir su mokytojais, ir su tėvais, na, kad visi suprastume teisingai.
Galima vaikus perkelti iš kaimų į rajonų centrus, siųsti į vasaros stovyklas, pagreitinti jų mokymąsi ar juos grupuoti, bet visa tai neveiks be stiprių užduočių. Nes galiausiai - kaip nuosekliai rodo aukšto potencialo vaikų mokymo(si) tyrimai - rezultatas ir pasitenkinimas mokslu kyla iš gylio, o ne iš didesnio darbo kiekio. Ir kai aukštą potencialą turintys vaikai pagaliau gauna darbą, vertą jų mąstymo, pasikeičia viskas: įsitraukimas, elgesys, pasitikėjimas savimi ir mokymosi džiaugsmas. Dėl to laimi ir vaikas, ir šeima, ir mokykla, ir valstybė.
Vaikų socialinio elgesio vystymasis
Kol visiškai susiformuoja vaiko socialinis elgesys, jis beveik suauga. Kadangi kontaktas tarp žmonių yra įvairiapusis, tenka prisitaikyti prie vis naujų situacijų, jas spręsti ir tinkamai veikti. Pirmuosius žingsnius vaikai žengia su tėvais, vėliausiai trečiaisiais gyvenimo metais jie pradeda šiuos gebėjimus toliau ugdyti kartu su kitais vaikais. Mums tai atrodo tarsi betikslis žaidimas ar nereikalingi kivirčai, tačiau tai, kas iš tiesų vyksta, vaikams yra tikras darbas, nes jie išmoksta labai daug:
- Megzti kontaktus: Kaip aš elgiuosi su kitais? Koks elgesys nulemia pageidaujamą rezultatą? Vaikai išbando visas galimybes. Kas nutinka, kai kitam vaikui kažkas padovanoji, kas nutinka, kai iš kito vaiko kažką atimi. Tuo pačiu vaikas sužino, kad ne visi vaikai reaguoja vienodai.
- Spręsti konfliktus: Neretai tarp vaikų kyla rimti nesutarimai, kurie labai lengvai perauga į apsikumščiavimus. Tais atvejais, kai tokius konfliktus atidžiai prižiūri suaugusieji, vaikai išmoksta neįtikėtinai daug. Kaip geriausiai apginu savo nuomonę? Kalbėjimas dažnai yra geriau nei muštynės. Kartais savo tikslą pasiekti lengviau iš dalies pasiduodant, nei aikštingai reaguojant.
- Jausti empatiją: Vaikai geriausiai mokosi bendraudami su kitais, nes gali įsijausti į daug įvairių situacijų. Sulūžo lėlė, draugė užsigavo kelį, rašalo dėmė ištepa sąsiuvinį. Tačiau ir čia reiktų atidžios suaugusiųjų priežiūros, kad vaiko neužvaldytų piktdžiugos jausmas.
- Mokosi būti dėmesingi: Čia ir vėl vaikai pasisemia naudos iš buvimo su kitais vaikais, nes, kaip sakoma, būti dėmesingu mokomasi akių lygyje. Ypač stebėtinai šie įgūdžiai vystosi integruotuose darželiuose. Juose vaikai sužino, kad esama kliūčių, kurios stipriai paveikia kitų gebėjimus veikti, pavyzdžiui, kai vaikas sėdi neįgaliųjų vežimėlyje, kenčia nuo nevalingų traukulių ar negali normaliai vaikščioti.
Bendraudamas su kitais vaikais, vaikas pirmą kartą patiria, kad yra ir kitų žmonių, kurie panašūs į jį, kurie panašiai mąsto ir jaučia, turi panašios patirties. Jis patenka į pasaulį, kurį, priešingai nei suaugusiųjų, vaikas gali suprasti ir pajausti, nes jis yra jo dalis. Jis lygina save su kitais vaikais, patiria, kad ir kitiems sekasi panašiai, kad ir kiti vaikai laimi ir pralaimi. Tuo pat metu vaikas gali geriau suvokti, kiek išsivystę jo paties gebėjimai. Tai labai svarbus priedas prie teigiamų tėvų atsiliepimų, nes jis gauna ne tik patvirtinimą iš išorės, bet ir pats vysto savivoką.
Taip pat vaikas susiduria su stimulais, kurių jam negali suteikti suaugusieji, nes mažieji mato pasaulį kitomis akimis, yra atviresni stebėjimuisi ir smalsūs galimybėms, kurias jiems pasiūlo gyvenimas. Kai vaikai pasineria į žaidimus, nieko neįmanomo nėra. Smėlio dėžė tampa stebuklingu pasauliu, bala pievoje - neaprėpiamu Atlanto vandenynu. Vaikai kartu sukuria fantazijos pasaulius ir taip plečia savo horizontus bei puoselėja kūrybiškumą.
Augant vaikams tenka įveikti keletą sunkių laikotarpių. Dažniausiai mes nesuprantame, kas nutiko su šiaip jau bendrauti linkusiu mūsų vaiku: staiga jis nebenori dalintis, veliasi į bereikalingus ginčus. Šie etapai - išskyrus tuos atvejus, kai yra rimtų šeiminių ar kokių kitų problemų - yra mėginimai išsiaiškinti, kas nutiks, jeigu staiga pradėsiu visiškai kitaip elgtis. Šiuo atveju vaikas turėtų gauti aiškų tėvų ar kitų už jį atsakingų asmenų grįžtamąjį ryšį ir tuo pat metu palaikymą. Tas, kuris pykstasi ir nenori dalintis, lieka vienas. Toks patyrimas formuoja jūsų vaiką ir jeigu vystymasis nesulėtėja, gali turėti ilgalaikį neigiamą poveikį. Daugiau jis nieko nebenori, nebeturi su kuo žaisti. Kartais nėra lengva išeiti iš tokios situacijos. Kad vaikas neįstrigtų tokiame neproduktyviame elgesyje, jūs turėtumėte jam padėti iš to išeiti. Paaiškinkite jam jo elgesio poveikį ir palaikykite jį. Pavyzdžiui, draugė, su kuria jūsų atžala staiga susipyko, gali būti pakviesta pažaisti pas jus į namus, ar atimtas ir sugadintas žaislas sugrąžintas ar pakeistas kitu.
Savo pirmaisiais gyvenimo metais vaikas išmoksta labai daug. Geras vaikų darželis ir atidus suaugusiųjų stebėjimas gali labai teigiamai paveikti jūsų atžalos vystymąsi. Ir visada galioja ta pati taisyklė: vaikas toliau perduoda tai, ką jis išmoko iš savo tėvų, taip pat ir kitiems vaikams.
