Tas aštrus, skrodžiantis garsas, kurį išleidžiame praradę kantrybę, vaikui nėra tiesiog pakeltas tonas - tai biologinis pavojaus signalas, kuris tiesiogine prasme keičia jo smegenų architektūrą.
Kai mes šaukiame, vaiko organizme įvyksta cheminė reakcija, kurios pasekmės lieka dešimtmečiams.
Nuolatinis rėkimas žaloja vaiko smegenų migdolinį kūną (amygdala), tą mažą dalį, atsakingą už emocijų valdymą ir baimės jausmą.
Mokslinėje literatūroje, kuria remiuosi savo darbe, aiškiai matoma koreliacija tarp emocinio smurto (o rėkimas yra viena jo formų) ir fizinių smegenų pakitimų.
Kai vaikas girdi rėkimą, jo smegenys gauna signalą: „Mirtinas pavojus!“. Į kraują plūsteli kortizolis - streso hormonas.
Konsultuodama poras, kurias susiduria su prieraišumo problemomis, dažnai atrandu, kad vienas iš partnerių vaikystėje buvo nuolat tildomas riksmais.
Tokie žmonės suaugę sunkiai atpažįsta savo emocijas, jiems sunku kurti saugų ryšį, nes jų „vidinis radaras“ visada ieško pavojaus.
Jie lyg nuolat vaikščiotų apledėjusiu šaligatviu - niekada nežinai, kada paslysi ir susižeisi.
Dažna mama ar tėtis manęs klausia: „Austėja, kodėl aš vėl tai padariau?“
Atsakymas dažnai slypi ne vaiko elgesyje, o mūsų pačių išsekime.
Lietuvos tėvai gyvena didžiuliame tempe, bandydami suderinti karjerą, buitį ir tobulos tėvystės įvaizdį.
Kai mūsų emocinis puodelis pilnas, bet koks lašas - išpiltas pienas ar brolio užgauta sesė - tampa trigeriu.
Mes pradedame rėkti ne todėl, kad norime pamokyti, o todėl, kad nebegalime išlaikyti vidinio spaudimo.
Tačiau kaina, kurią moka vaikas už mūsų „išsiliejimą“, yra neproporcingai didelė.
Jis nesimoko disciplinos.
Lietuviškuose tėvų forumuose verda diskusijos apie tai, kaip sunku susilaikyti.
Ten pamatau tą patį vaizdą: tėvai supranta, kad rėkimas neveikia, bet jaučiasi bejėgiai.
Kai vaikas pripranta prie rėkimo, jis tampa jam „atsparus“.
Tai baisiausia dalis - tam, kad vaikas tave išgirstų, turi rėkti vis garsiau ir baisiau.
Savo praktikoje vadovaujuosi prieraišumo teorija, kuri teigia: saugus ryšys yra vaiko raidos pagrindas.
Jei saugiausia vieta pasaulyje - tėvų glėbys - tampa griausmų ir bauginimo šaltiniu, vaiko pasaulėvaizdis griūva.
Pirmas žingsnis - pripažinti, kad rėkimas yra jūsų, o ne vaiko problema.
Tai suaugusiojo nesugebėjimas reguliuoti savo emocijų.
Jei jaučiate, kad įtampa kyla, turite turėti paruoštą „avarinį planą“.
Pirmą kartą užrėkus ant vaiko, jis pirmiausia išsigąsta.
Didžiausia tokio bendravimo stiliaus žala, kad tokie vaikai užauga su labai menka saviverte.
Psichologinė smurtas tai ne vienkartinis veiksmas, o nuolatinis, pasikartojantis vaiką žalojantis elgesys, prievartinis vaiko ir suaugusiojo santykis.
Taip, esamoje situacijoje vaikas galimai nustoja tęsti netinkamą elgesį, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje, tai neskatina tinkamai elgtis ir kuria daug negatyvių pasekmių vaiko raidoje ir asmenybės formavimesi.
Dažniausiai pasitaikančios tokio auklėjimo pasekmės:
- Vaikas išmoksta, kad kol nėra rėkiama, grąsinama, klausyti/ susitarti nereikia.
- Vaikas tinkamai elgiasi iš baimės, ne iš vidinės motyvacijos.
- Kai vaikas žino, kad nemato žmonės, kurie galimai jį nubaus/ aprėks, tęsia savo netinkamą elgesį.
- Vaikas taip pat konfliktus ima spręsti rėkimu.
- Vaikas darosi pasyvus, stokoja savarankiškumo, iniciatyvumo.
- Vaikas ima mažiau pasitikėti savimi, kitais.
- Vaiko kūrybiškumas mažėja.
- Vaiko nerimastingumas auga.
Tyrimai rodo, kad dėl nuolatinio rėkimo vaikai pradeda manyti, jog tokia elgesio forma - priimtina ir patikima reakcija į konfliktus.
Amerikos psichologų asociacijos duomenimis, emocinį smurtą patiriantys vaikai turi net tris kartus didesnę tikimybę parodyti agresyvų elgesį ir dažniau susidurti su elgesio sutrikimais.
Su trečiąja dukra elgėsi visiškai kitaip jau nuo gimimo.
Anksčiau daugiausiai dėmesio skyriau sau ir savo poreikiams, maniau, kad vaikai turi elgtis taip, kaip noriu aš, taip, kaip man patogu.
Tik vėliau sužinojau, kad mažesnis nei vienerių metų vaikas dar nesijaučia atskiras nuo mamos, kad jis jaučiasi tarsi vienas ir tas pats kūnas, kaip ir mama.
Todėl tokiam mažyliui itin svarbūs prisilietimai, kvapas, skonis, garsas - pačioje pradžioje jis meilę, rūpestį ir prisirišimą prie mamos jis atranda tik per jusles.
Supratusi, kokia svarbi vaiko ateičiai yra ankstyvoji vaikystė ir kaip greitai ji prabėga, panorau duoti savo trečiajai dukrai viską, ką galiu.
Jeigu nekuriame norimo ryšio su vaikais jau nuo mažiausių dienų, vėliau tai padaryti gali būti labai sudėtinga.
Eglei buvo svarbu atsakyti sau į klausimą: „Kokį santykį su savo vaiku noriu kurti?“
Atskiru nuo mamos vaikas pradeda jaustis tik sulaukęs dviejų ar trijų metų amžiaus.
Jam labai reikia pagalbos.
Ne įrodinėjimo, o pagalbos.
Toks mažas vaikas dar nesugeba suprasti kitų žmonių poreikių, jis dar nemoka kurti santykių su savo bendraamžiais, kontroliuoti savo emocijų, sustabdyti savęs impulsyvumo akimirką...
Deja, dažnai mamos to tikisi.
Supratusi visus šiuos dalykus, Eglė Kislovski savo trečiąją dukrą vertino jau visai kitaip.
Ji pradėjau daugiau stebėti savo mažylę, nuolat bando suprasti jos elgesį ir tai, kaip gali jai geriausiai padėti.
Jeigu kas nors atsitinka ir dukrai reikia dėmesio bei palaikymo, suprantu, kad dabar turiu viską palikti ir jai padėti.
Juk auginamu asmenybę.
Suvokusi savo atsakomybę bei savo šiandienos veiksmų poveikį vaikų gyvenimui, noriu jiems suteikti tai, kas geriausia - tvirtas vertybes, padėsiančias vėliau sėkmingai gyventi šiame pasaulyje.
Taip pat dažnai tėvai taip elgiasi iš bejėgiškumo, nebežinodami, kaip kitaip pasiekti pageidaujamą vaiko elgesį.
Dažnai už rėkimo slypi didelis stresas, baimė, nesaugumo jausmas, pykčio, nuovargio, nusivylimo emocija ar emocinis perdegimas.
Išmoktas elgesys.
Psichologinis neatsparumas stresui ar silpni tvarkymosi su sunkumais įgūdžiai.
Prarastos kontrolės jausmas ir silpni įgūdžiai ją susigrąžinti.
Norėdami auginti sveiką, mokančią konstruktyviai spręsti konfliktus asmenybę, turime mokytis susivaldyti ir auklėti vaikus be šauksmų.
Užuot šaukę ir daug kartų kartoję vaikui, turėtume imtis veiksmų, patys parodydami savo ramybę ir empatišką tvirtumą.
Ugdant vaikų tinkamą elgesį neapsieinama be natūralių pasekmių.
Vaikas turėt žinoti ir pajausti, kas jo laukia vieno ar kito elgesio atveju.
Čia svarbu sau priminti, kad su vaiku nėra „kažkas negerai“, juo labiau jis nėra blogas.
Normalu, kad vaikui nepavyksta iš pirmų kartų imti tinkamai elgtis, tačiau kai vaikas susiduria su pakankamu kiekiu patirčių - susiformuoja tinkami elgesio įpročiai.
Jei vaikai jau yra kalbantys ir gebantys palaikyti dialogą, puiki ugdymo ir ryšio kūrimo priemonė - po konflikto ar gale dienos, aptarti kilusius jausmus abiems pusėms, kaip abi pusės matė konfliktinę situaciją, aptarti, kaip kitą sykį elgsis panašiose situacijose.
Šioje vietoje vėlgi svarbu vengti moralizavimo, netinkamo elgesio akcentavimo, savo pokalbį orientuoti į esamus jausmus ir galimus sprendimus ateityje.
O susidūrus su situacija ateityje, tvirtai laikytis savo žodžio.
Kai tėvų emocijos sukyla, visų pirma reiktų pasistengti pasakyti sau STOP ir pasitraukti iš situacijos.
Galime įvardinti vaikui savo jausmą „Man dabar yra labai pikta, dabar turiu trumpam išeiti iš kambario/ negaliu su tavimi kalbėti, kol nusiraminsiu“.
Tai prisiminti „karštose“ situacijose, gali padėti jei žaismingai ant sienos pasikabinsime lipduką, raudoną kaspiną ar kokį kitą ženklą, kuris reikiamoje situacijoje mums primins, kad laikas sustoti.
Kai jau galėsime sustoti, tuomet turėtume pagalvoti apie būdą, kuris mums padėtų nusiraminti.
Tai gali būti: pakvėpavimas pro langą grynu oru, nusiprausimas po dušu, veido nusiplovimas šaltu vandeniu, padaryti kvėpavimo pratimų, išėjus į mašiną padainuoti, parėkti, paklausyti mėgstamos muzikos, pagulėti vonioje, išgerti mėgstamos arbatos, pabėgioti, paklausyti relaksacinės muzikos, padaryti trumpą mankštelę ir kt.
Savo darbe dažai stebiu, kad tėvams „karštu“ metu atsiraukus iš situacijos ir grįžus nusiraminus, situacija pakrypsta į daug geresnę pusę - tėvams lengviau suprasti vaiko elgesio priežastis, tvirtai, tačiau empatiškai ir ramiai, laikytis savo žodžio, susitartų taisyklių, vaikai daug greičiau supranta elgesio ribas ir ima elgtis tinkamai.
Jeigu prabiltų visiškai sąžiningai, dauguma (o gal net visi) tėvų prisipažintų, kad kartais rėkia ant savo vaikų.
Rodės, tai neatsiejama tėvystės dalis.
Tik kaipgi tokia auklėjimo priemonė paveikia mažuosius?
Nereikia baigti psichologijos mokslų, kad suprastume, jog nepozityviai.
Tėvai pasiduoda pagundai aprėkti vaiką dėl įvairių priežasčių.
Dažniausiai jos neturi nieko bendro su tiesioginiu ketinimu pakenkti atžalai.
Stresas ir nuovargis.
Daugelis tėvų patiria didelį stresą dėl darbo, šeimos rūpesčių, finansinių problemų ir kitų kasdienių iššūkių.
Jiems kaupiantis taurė pamažu artėja prie perpildymo ribos ir natūraliai vis mažėja kantrybės, gebėjimo ramiai spręsti konfliktines situacijas.
Taip rėkimas gali pasirodyti kaip greičiausias būdas pasiekti kontrolę netenkinančioje situacijoje.
Psichologė dr. Laura Markham pažymi, kad rėkimas tėvams tampa įrankiu, leidžiančiu išspręsti kontrolės trūkumą.
Patirti auklėjimo modeliai.
Dažnai auklėjimo modelį ar tam tikrus jo elementus nesąmoningai perimame iš savo tėvų.
Net tada, kai mums tas modelis nepatinka ir norėtume jį keisti, nes vaikystėje patys nuo jo kentėjome.
Netinkamas emocinis reguliavimas.
Kai kurie tėvai tiesiog negeba tinkamai reguliuoti savo emocijų.
Jie gali patirti pyktį ir frustraciją, bet nemoka šių jausmų valdyti kitaip, nei impulsyviai juos paleisti.
Rėkimas ant vaikų gali turėti rimtų pasekmių jų emocinei, kognityvinei ir socialinei raidai.
Stresas ir emocinis poveikis.
Nuolatinis rėkimas ir kritikavimas sukelia stresą bei nuolatinę baimę.
Kaip aiškina dr. Jennifer M. Shapiro, tėvų šaukimas mažiesiems skatina lėtinį stresą, kuris gali paveikti tiek psichinę, tiek fizinę sveikatą.
Depresija ir nerimas.
Moksliniai tyrimai rodo, kad vaikai, patiriantys emocinį smurtą arba rėkimą, turi didesnę depresijos ir nerimo sutrikimų riziką.
2014 m. žurnale „Child Development“ publikuota studija atskleidė, kad su minėtais sutrikimais susiduria net apie 25 % vaikų, kurie patiria nuolatinį tėvų rėkimą.
Žema savivertė.
Vaikai, kurie nuolat patiria rėkimą, gali pradėti jaustis nevertinami ir nesuprasti.
Neuropsichiatras dr. Danielis J. Siegelis paaiškina, kad toks tėvų elgesys vaikus verčia jaustis nesaugiai, tarsi jie nuolat kažką darytų netinkamai, kad ir kaip stengtųsi.
Ilgainiui gimsta įsitikinimas - esu nieko vertas, jeigu tėvai priversti vis ant manęs šaukti.
Vaikams tėvai yra autoritetas, jie neabejoja jų teisumu.
Agresija ir elgesio sutrikimai.
Tyrimai rodo, kad dėl nuolatinio rėkimo vaikai pradeda manyti, jog tokia elgesio forma - priimtina ir patikima reakcija į konfliktus.
Rėkimą ant vaikų galima vertinti kaip ydingą įprotį.
Kaip ir bet kurį kitą, taip ir šį įmanoma pakeisti.
Prisijaukinti sąmoningą auklėjimą (mindful parenting).
2016 m. tyrimas, paskelbtas žurnale „Parenting Science“, atskleidė, kad tėvai, kurie praktikuoja sąmoningą auklėjimą ir aktyviai dirba su savo emocijomis, patiria 40 % mažesnį norą rėkti ant vaikų bei geriau susitvarko su elgesio iššūkiais.
Sąmoningas auklėjimas reiškia, kad tėvai turėtų susitelkti į momentą ir atpažinti kylančias emocijas, jų neslėpti, bet rasti tinkamą būdą joms paleisti.
Išmokti valdyti stresą ir emocijas.
Rekomenduojama mokytis streso valdymo technikų, tokių kaip gilus kvėpavimas, meditacija ir pan.
Emocinio intelekto ekspertas dr. Johnas Gottmanas teigia, jog tėvai, praktikuojantys emocinį savireguliavimą, dažniau geba išlaikyti ramybę ir pasirinkti pozityvias reakcijas.
Skirti laiko sau.
Dažnai tėvai emociškai išsenka įsisukę į nuolatinių rūpesčių verpetą.
Darbas, vaikų poreikiai, buitis…
Laiko sau dažnai nelieka ar jo nepakanka.
Psichikos sveikatos specialistai pabrėžia, kad svarbu kasdien bent 30-60 min. skirti vien tik sau ir tuo metu veikti tai, kas jus atpalaiduoja, džiugina, pozityviai nuteikia.
Tai gali būti bet kas - mezgimas, knygos skaitymas, meditacija, pasivaikščiojimas gryname ore, pagulėjimas vonioje ar kt.
Toks laikas sau emociškai atgaivina ir nuima besikaupiančią emocinę įtampą.
Kreiptis pagalbos.
Jeigu savarankiškai susidoroti su psichologine įtampa ir poreikiu rėkti ant vaikų nepavyksta, visuomet pravartu kreiptis pagalbos į specialistą.
Psichoterapija arba tėvų palaikymo grupės gali suteikti įrankių, padėsiančių valdyti savo elgesį ir ugdyti emocinį atsparumą.
Šaukimas ant vaiko - tai tema, kuri kelia daug klausimų ir nerimo tėvams.
Turbūt visi kartais užrėkia, nors ir žino, kad tai nėra gerai.
Tad svarbu, kad tėvai matytų, kad toks elgesys nėra geras ir tikrai stengtųsi jį keisti.
Ištrūkti iš šio užburto rato nėra lengva, bet įmanoma.
Kodėl Tėvai Šaukia?
Pirmiausia, dažniausiai tėvų negalėjimą susivaldyti lemia jų pačių fizinis ar emocinis nuovargis.
Taip pat dažnai tėvai taip elgiasi iš bejėgiškumo, nebežinodami, kaip kitaip pasiekti pageidaujamą vaiko elgesį.
Deja, vis dar pasitaiko, kad tėvai rėkia ant vaikų, naudoja emocinį ar fizinį smurtą, manydami, kad tai yra efektyvi auklėjimo priemonė, vedanti prie greitesnių rezultatų.
Taip pat verta tikslingai rinktis sveikesnes bendravimo formas - pagarbias ir kilnias.
Tam labai svarbi psichinė higiena - nuolatinis, kasdienis dėmesys savo emocinei būsenai.
Tai - kokybiškas poilsis, galimybė išsipasakoti, būti išklausytam ir suprastam, sveikas gyvenimo būdas, sportas, buvimas gamtoje, įvairios praktikos, padedančios nuraminti protą, laikas savo pomėgiams, kilnių tikslų siekimas, savanorystė, žinių ieškojimas.
Visa tai puikiai stiprina psichinę sveikatą.
Alternatyvūs Auklėjimo Būdai
Psichologė Jūratė Ašmantė pataria tėvams ilgainiui ugdyti savo pakantumą nesklandumams, netobulumams, vaiko amžiui ir interesams.
Keisti vaiko elgesį padeda ne rėkimas, o aiškios taisyklės, pasekmės ir paaiškinimas, kodėl tokių taisyklių reikia.
„Jei norima, kad vaikas visada elgtųsi gerai, tai - neadekvatus noras.
Tobulybė - nepasiekiama, tad stenkimės su tuo susitaikyti.
Keturi žingsniai į ramesnį bendravimą:
- Parodykite vaikui užuojautą ir supratimą, jei vaikas priešinasi jūsų prašymams.
- Išsakykite, kad jį suprantate.
- Paaiškinkite, kodėl prašote, jų atlikti tuos veiksmus.
- Aiškiai išsakykite savo lūkesčius.
Per kiek laiko vaikas turi atlikti veiksmą.
Atrodo, kad vaikai visada nori to, ko jiems negalima, pavyzdžiui, šokoladuko pusryčiams, filmuko po devintos vakaro, po spalio lietaus išeiti į lauką apsiavus medžiaginėmis šliurėmis…
Sulaukę neišvengiamo “ne”, jie pasiunta - zyzia, draskosi, ne vienas parkrinta ir ant grindų bei jas paspardo.
Tėvus tie protestai gąsdina, o dar labiau - erzina.
Kaip čia nutinka, kad prašymas pažiūrėti filmuką per kelias sekundes iššaukia pakeltą toną?
Jei niekada nešaukėte ant vaikų, žinokite, jog statistiškai esate vieni iš nedaugelio - remiantis tyrimais, tai prisipažįsta darantys 89 proc.
Deja, rėkti nėra gera ir patiems tėvams.
Daugelis pašūkavimų baigiasi tuo, ką galima pavadinti „rėkimo pagiriomis“.
Taigi iš tų 89 proc. rėkiančiųjų, ko gero, 80 proc.
Aišku, mažai džiaugsmo iš rėkimo ir vaikams.
Jei rėkimas - dažniausia jūsų auklėjimo forma, tai gali sumažinti mažylio pasitikėjimą savimi, sugriauti jo saugumo jausmą.
Šaukimas yra baisus, todėl „įjungia“ vaiko poreikį kovoti dėl emocinio būvio bei „išjungia“ bet kokį loginį mąstymą.
Kiekvienas suaugęs žmogus turi žinoti: „Jei rėkiu ant vaiko, jis liaujasi priėmęs informaciją, o juk aš noriu, kad jis suvoktų, kuo jo elgesys blogas, juk noriu, kad jis suprastų, ką sakau.“
Pakeltas tėvų tonas moko tik vieno - supykus elgtis taip pat.
Suprantama, tam tikrose situacijose pratrūkti gali netgi dzenbudistai tėvai.
Jei taip įvyksta, svarbiausia po to atsiprašyti ir pripažinti, kad galėjote pasielgti kitaip.
Kartais pravartu apgalvoti, kokios situacijos dažniausiai išprovokuoja jūsų pyktį, ir iš anksto joms pasirengti.
Mažoji reikalauja pusryčiams sausainio ir nė už ką nepriima atsakymo „ne“.
Kodėl tėvai pratrūksta.
Kai vaikai tikrina mūsų autoritetą (darydami tai, ko mes neleidžiame, ar ignoruodami mūsų žodžius), tėvai pasijunta bejėgiai.
Ėmę rėkti juk jie rėkia ne dėl sausainiuko, greičiausiai tai - mėginimas atgauti trumpam prarastą valdžią.
Kova dėl valdžios - tai varžybos, kieno žodis šią akimirką nusvers.
Mes norime aiškiai parodyti vaikams jų vietą, ir įrodyti, kas čia vadas.
Kaip nepratrūkti.
Kad kova dėl valdžios nevirstų karu, kaip kad mažas lauželis nepereitų į didelį gaisrą, sąmoningai pasistenkite nesivelti į kovą.
Nesijauskite turintys bet kokiais būdais laimėti šį mūšį, verčiau pasistenkite kartu rasti geresnį sprendimą.
Iš pradžių paprastai išdėstykite savo požiūrį: „Pusryčiams mes sausainių nevalgome.“
Tada pasiūlykite kelis variantus pasirinkti: „Ar norėtum varškytės, ar košės?“
Tai padės vaikui pasijusti galinčiu nors šiek tiek valdyti padėtį.
Jei nepadės, galite sumažinti įtampą pajuokaudami.
Tačiau tai reikalauja daug pastangų iš tėvų ir tam tikrose situacijose gali pasitarnauti kaip paskatinimas už nelabai gerą elgesį (rėkimą).
Tad dažniausiai verta leisti vaikui patirti savo elgesio pasekmes (jei atsisakys valgyti - jausis alkanas).
Sunkiausias dienos metas kai kuriems tėvams - tai ištempti mažylį iš namų.
Prašote apsiauti ir apsirengti, tačiau jūsų žodžiai ignoruojami.
Kai pagaliau su raktais rankose esate pasirengę išeiti, mažylis pabėga ir pasislepia.
Kodėl tėvai pratrūksta.
Normalu nepaprastai susierzinti, kai niekas rimtai nepriima jūsų raginimo paskubėti ir būtinybės suspėti ten, kur skubate.
Kaip nepratrūkti.
Vietoje vaikų „ėdimo“, kuris anksčiau ar vėliau priveda iki rėkimo, liepkite pasiskubinti tik vieną kartą ir vėliau nebepriminkite.
Sakykite: „Išeiname po dešimties minučių, tikiuosi, būsite apsirengę ir pasirengę.“
Paprastai nuoseklus logiškas žingsnis būtų po tų dešimties minučių švelniai bet ryžtingai susodinti juos į mašiną, kad ir su pižamomis…
Tačiau kažin ar kuris iš mūsų vestų į darželį vaiką, dėvintį pižamą, be to, vaikams tai gali visai patikti!
Jei probleminės situacijos kartojasi, reikėtų imtis vaiko elgesį kontroliuoti paskatinimais.
Pvz., galima susitarti su juo, kad pradėsite žymėti jo „gerus“ ir „blogus“ darbus ar elgesį ant popieriaus lapo, magnetuku pritvirtinto ant šaldytuvo.
Lai už gerą elgesį vaikas gaus lipduką, kurį galės įklijuoti lape, arba mama nupieš jam gėlytę.
O už blogą elgesį lai gaus minusą.
Net ir maži vaikai nori gauti gėlyčių ar lipdukų!
Nuo kokių ketverių metų jau galima skaičiuoti, kiek surinko gėlyčių per dieną, ir tartis dėl kokio nors „užsidirbto“ malonumo, pvz., saldaus varškės sūrelio.
Minuso už blogą elgesį parašymas mažina konfliktą tarp vaiko ir tėvų, tarsi perkelia jį ant popieriaus.
Tėvai gali sakyti, kad labai nesinori rašyti minuso, bet jeigu vaikas ryte nesirengs, jie turės tai padaryti.
Konsultavo psichologė-psichoterapeutė dr.
Kanados mokslininkai visuomenei pateikė nepažengiamų įrodymų, kad ant vaikų šaukti negalima.
Beje, tie patikėjimai būna panašūs į tuos, kurie aptinkami savižudžių ir depresijos kamuojamų žmonių galvose.
Norėdami patvirtinti savo teoriją moksliškai ištyrė 18 savižudžių galvos smegenų ląsteles ir ribosomose aptiko tam tikrų pakitimų.
Po to jie apklausė nusižudžiusiųjų draugus ir artimuosius.
Panašūs bandymai buvo atlikti ir su žiurkėmis.
Tyrimu moksliškai siekė nustatyti, kokiems palikuonims tėvai skirdavo mažiausiai dėmesio.
Paaiškėjo, kad tie pelukai, kurių vaikystėje motinos neaplaižė ir nešildė savo kūnu, ateityje buvo agresyvesni už bendraamžius.
Vėliau tokia teorija pasitvirtino ir žmonių pasaulyje.
Iš tiesų paaugliai, kurie dažnai kentėdavo nuo įtūžusių tėvų, vaikų susilaukdavo anksčiau (dažniausiai nesukūrę šeimų) nei jų bendraamžiai.
Taip jie siekia užpildyti širdyje susidariusį vakuumą, nori kuo nors rūpintis geriau nei jų tėvai.
Tačiau auginti vaikus nėra taip paprasta.
Kaip teigia statistika, Kanadoje kasdien nusižudo apie 3 tūkst. 5-19 metų amžiaus paauglių.
Ir tai sudaro tik 1 proc. visų savižudybės bandymų.
Kaip valdyti savo emocijas ir atleisti kitam
Austėja Jankauskienė - Psichologijos mokslų daktarė, sertifikuota šeimų terapeutė, turinti 15 metų patirtį konsultuojant poras krizių metu. Jos specializacija - emocinis intelektas, prieraišumo teorija bei tėvystės iššūkiai šiuolaikiniame pasaulyje.
Jūratės Ašmantės teigimu, kai tėvams norisi šaukti ant vaikų, jei įmanoma, geriau visai palikti erdvę ir išeiti į kitą kambarį, pasistengti nusiraminti giliai pakvėpavus ar išpiešus savo emocijas ant lapo, o galbūt pasivaikščiojus lauke.
„Tinka įvairūs patinkantys nusiraminimo būdai, bet kas, kas gali padėti.
Perkėlus dėmesį nuo kito žmogaus - vaiko į savo vidų, pagalvokite, kokie jausmai slypi už pykčio?
Nuoskauda, baimė, nusivylimas...?
Dažnai tie jausmai su vaiku net nesusiję.
Leiskite šiems jausmams būti, įvardinkite juos.
Pasistenkite pajausti visus kūno pojūčius.
Gal jaučiate įtampą, tvinksėjimą galvoje ar gumulą gerklėje?
Priimkite šiuos pojūčius, leiskite jiems skleistis ir tuomet pyktis praeis.
Nurimti taip pat padeda pažiūrėjimas į situaciją atsitraukus, tarsi iš paukščio skrydžio ar kosmoso.
Tuoomet ji atrodo mažiau reikšminga“, - aktualius patarimus tėvams vardina Jūratė.
„Taip pat padeda empatiškas požiūris į vaiką, kai į situaciją pasižiūrime jo akimis.
Kol nenurimstama, geriau visai nekalbėti su kitu žmogumi - vaiku, o nurimus galima imtis pagarbių, kilnių veiksmų.
Galima atsiprašyti, jei kartais nepavyko sukontroliuoti savo emocijų ir tiesiog paaiškinti, kas būtent jus įskaudino ar supykdė.
Galite paprašyti kito žmogaus - vaiko elgtis kitaip, ar tiesiog jį išklausyti.
Labai gerai po konflikto kartu nuveikti ką nors smagaus“, - pataria psichologė.
DELFI Vaikai skaitytoja pasidalijo situacija iš kasdienybės, kuri jai kelia rūpestį.
„Esu dviejų vaikų mama (vienas lankantis darželį, bet dažnai sergantis, o kitas dar būnantis namuose).
Tiek įsisukau į kasdienybės rutiną ir pavargau nuo visko, kad kantrybės ir susivaldymo liko labai mažai“, - sako nenorėjusi prisistatyti moteris.
„Apšaukiu abu, tada trumpam būna ramu.
Bet tai užburtas ratas, nes po kurio laiko jie vėl lipa, duodasi, zirzia, viską verčia...
Kol gaminau vakarienę, tai iškraustė spinteles, išpylė druską ir miltus.
Vienur tvarkau, kitur vėl krausto.
Ir vėl apšaukiu netekusi kantrybės“.
Moteris klausia, kaip iš to užburto rato ištrūkti.
„Vakar abu, kaip sutarę, nusprendė nesitvarkyti ir negirdėti mano prašymų.
Kol neužrėkiau, dūko.
Bet kai užrėkiau, net pačiai baisu pasidarė.
O jie sukluso ir surinko žaisliukus į dėžę“.
Paprašėme „Laimingas vaikas“ psichologės Mildos Karklytės-Palevičienės atsakyti į keletą klausimų, susijusių su šia situacija ir pateikti tėvams paaiškinimų ir gairių, kaip elgtis su iš proto varančiais mažaisiais, kai patys esame pavargę ir nusiminę.
- Kas vyksta su suaugusiuoju, kad / kai jis rėkia ant vaikų?
Na visų pirma šioje vietoje norėčiau pasakyti, kad labai gerai suprantu, kad tėvai yra žmonės, ne robotai.
Turbūt visi kartais užrėkia, nors ir žino, kad tai nėra gerai.
Tad svarbu, kad tėvai matytų, kad toks elgesys nėra geras ir tikrai stengtųsi jį keisti.
Kodėl tėvai taip pasielgia?
Visų pirma, dažniausiai tėvų negalėjimą susivaldyti lemia jų pačių fizinis ar emocinis nuovargis.
Taip pat dažnai tėvai taip elgiasi iš bejėgiškumo, nebežinodami, kaip kitaip pasiekti pageidaujamą vaiko elgesį.
Deja, vis dar pasitaiko, kad tėvai rėkia ant vaikų, naudoja emocinį ar fizinį smurtą, manydami, kad tai yra efektyvi auklėjimo priemonė, vedanti prie greitesnių rezultatų.
Tokie tėvai mano, kad savo agresyviu elgesiu išmokys vaikus tinkamo elgesio.
- Kaip rėkimas paveikia vaikus?
Ar tai turi auklėjamąjį poveikį?
Deja, šioje vietoje tėvams, manantiems, kad taip auklėja vaiką, lengva apsigauti.
Taip, esamoje situacijoje vaikas galimai nustoja tęsti netinkamą elgesį, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje, tai neskatina tinkamai elgtis ir kuria daug negatyvių pasekmių vaiko raidoje ir asmenybės formavimesi.
Dažniausiai pasitaikančios tokio auklėjimo pasekmės:
- Vaikas išmoksta, kad kol nėra rėkiama, grąsinama, klausyti/ susitarti nereikia.
- Vaikas tinkamai elgiasi iš baimės, ne iš vidinės motyvacijos.
- Kai vaikas žino, kad nemato žmonės, kurie galimai jį nubaus/ aprėks, tęsia savo netinkamą elgesį.
- Vaikas taip pat konfliktus ima spręsti rėkimu.
- Vaikas darosi pasyvus, stokoja savarankiškumo, iniciatyvumo.
- Vaikas ima mažiau pasitikėti savimi, kitais.
- Vaiko kūrybiškumas mažėja.
- Vaiko nerimastingumas auga.
Tad jei norime auginti sveiką, mokančią konstruktyviai spręsti konfliktus asmenybę, turime mokytis susivaldyti ir auklėti vaikus be šauksmų.
- Kokios galėtų būti tokio elgesio alternatyvos?
Užuot šaukę ir daug kartų kartoję vaikui, turėtume imtis veiksmų, patys parodydami savo ramybę ir empatišką tvirtumą.
Ugdant vaikų tinkamą elgesį neapsieinama be natūralių pasekmių.
Vaikas turėt žinoti ir pajausti, kas jo laukia vieno ar kito elgesio atveju.
Pvz. jei vaikas lipa ant stalo, nors namų taisyklės sako, kad tai yra neleidžiama, tėvai turėtų tvirtai priminti taisyklę ir nukelti vaiką nuo stalo.
Jei vaikas šį elgesį kartos, išlikti atkakliems ir nenusileisti, savo atkakliu elgesiu parodyti, kad taisyklių laikomasi tvirtai.
Čia svarbu sau priminti, kad su vaiku nėra „kažkas negerai“, juo labiau jis nėra blogas.
Tiesiog jis mokosi pažinti pasaulį, suprasti jį, šis procesas yra visiškai normalus, tad mūsų pareiga padėti vaikui mokytis, nepykstant ant jo, nežeminant.
Kalbant apie pasekmes, svarbu nepamiršti, kad jos turi būti ne tik neigiame kontekste, tačiau ir teigiamame.
Pvz. šioje situacijoje.
Jei vaikas sėdi gražiai prie stalo ant kedės, svarbu, kad tai pastebėtume, emocingai pasidžiaugtume ir pagirtume.
Taikant šį modelį įvairiose situacijose, vaikas ugdys vidinę motyvaciją ir supras, kad tinkamai elgtis jam yra smagiau ir geriau nei netinkamai.
Kitas svarbus aspektas - aiškių namų taisyklių turėjimas, nuoseklus ir pastovus jų laikymasis.
Jei namuose vaikas susiduria su skirtingais suaugusiųjų lūkesčiais, reakcijomis, atsaku į jo elgesį ar nežino aiškių taisyklių, kurių suaugusieji taip pat laikosi nuosekliai ir pastoviai, vaikui suformuoti tinkamo elgesio įgūdžius tampa labai sunku.
Jei vaikai jau yra kalbantys ir gebantys palaikyti dialogą, puiki ugdymo ir ryšio kūrimo priemonė - po konflikto ar gale dienos, aptarti kilusius jausmus abiems pusėms, kaip abi pusės matė konfliktinę situaciją, aptarti, kaip kitą sykį elgsis panašiose situacijose.
Šioje vietoje vėlgi svarbu vengti moralizavimo, netinkamo elgesio akcentavimo, savo pokalbį orientuoti į esamus jausmus ir galimus sprendimus ateityje.
O susidūrus su situacija ateityje, tvirtai laikytis savo žodžio.
Normalu, kad vaikui nepavyksta iš pirmų kartų imti tinkamai elgtis, tačiau kai vaikas susiduria su pakankamu kiekiu patirčių - susiformuoja tinkami elgesio įpročiai.
- Ar yra būdų, padedančių susivaldyti ir nerėkti „karštose“ situacijose?
Reikėtų pasistengti sau priminti, kad vaikas dar tik mokosi ir mes turime jam padėti.
Kai tėvų emocijos sukyla, visų pirma reiktų pasistengti pasakyti sau STOP ir pasitraukti iš situacijos.
Galime įvardinti vaikui savo jausmą „Man dabar yra labai pikta, dabar turiu trumpam išeiti iš kambario/ negaliu su tavimi kalbėti, kol nusiraminsiu“.
Tai prisiminti „karštose“ situacijose, gali padėti jei žaismingai ant sienos pasikabinsime lipduką, raudoną kaspiną ar kokį kitą ženklą, kuris reikiamoje situacijoje mums primins, kad laikas sustoti.
Kai jau galėsime sustoti, tuomet turėtume pagalvoti apie būdą, kuris mums padėtų nusiraminti.
Tai gali būti: pakvėpavimas pro langą grynu oru, nusiprausimas po dušu, veido nusiplovimas šaltu vandeniu, padaryti kvėpavimo pratimų, jei yra galimybė išėjus į mašiną padainuoti, parėkti, paklausyti mėgstamos muzikos, pagulėti vonioje, išgerti mėgstamos arbatos, pabėgioti, paklausyti relaksacinės muzikos, padaryti trumpą mankštelę ir kt.
Savo darbe dažai stebiu, kad tėvams „karštu“ metu atsiraukus iš situacijos ir grįžus nusiraminus, situacija pakrypsta į daug geresnę pusę - tėvams lengviau suprasti vaiko elgesio priežastis, tvirtai, tačiau empatiškai ir ramiai, laikytis savo žodžio, susitartų taisyklių, vaikai daug greičiau supranta elgesio ribas ir ima elgtis tinkamai.
Kaip sau padėti nurimti, kai norisi šaukti?
Jūratės Ašmantės teigimu, kai tėvams norisi šaukti ant vaikų, jei įmanoma, geriau visai palikti erdvę ir išeiti į kitą kambarį, pasistengti nusiraminti giliai pakvėpavus ar išpiešus savo emocijas ant lapo, o galbūt pasivaikščiojus lauke.
„Tinka įvairūs patinkantys nusiraminimo būdai, bet kas, kas gali padėti.
Perkėlus dėmesį nuo kito žmogaus - vaiko į savo vidų, pagalvokite, kokie jausmai slypi už pykčio?
Nuoskauda, baimė, nusivylimas...?
Dažnai tie jausmai su vaiku net nesusiję.
Leiskite šiems jausmams būti, įvardinkite juos.
Pasistenkite pajausti visus kūno pojūčius.
Gal jaučiate įtampą, tvinksėjimą galvoje ar gumulą gerklėje?
Priimkite šiuos pojūčius, leiskite jiems skleistis ir tuomet pyktis praeis.
Nurimti taip pat padeda pažiūrėjimas į situaciją atsitraukus, tarsi iš paukščio skrydžio ar kosmoso.
Tuoomet ji atrodo mažiau reikšminga“, - aktualius patarimus tėvams vardina Jūratė.
„Taip pat padeda empatiškas požiūris į vaiką, kai į situaciją pasižiūrime jo akimis.
Kol nenurimstama, geriau visai nekalbėti su kitu žmogumi - vaiku, o nurimus galima imtis pagarbių, kilnių veiksmų.
Galima atsiprašyti, jei kartais nepavyko sukontroliuoti savo emocijų ir tiesiog paaiškinti, kas būtent jus įskaudino ar supykdė.
Galite paprašyti kito žmogaus - vaiko elgtis kitaip, ar tiesiog jį išklausyti.
Labai gerai po konflikto kartu nuveikti ką nors smagaus“, - pataria psichologė.
Jūratė Ašmantė pataria tėvams ilgainiui ugdyti savo pakantumą nesklandumams, netobulumams, vaiko amžiui ir interesams.
„Jei norima, kad vaikas visada elgtųsi gerai, tai - neadekvatus noras.
Tobulybė - nepasiekiama, tad stenkimės su tuo susitaikyti.
Keisti vaiko elgesį padeda ne rėkimas, o aiškios taisyklės, pasekmės ir paaiškinimas, kodėl tokių taisyklių reikia.
Taip pat verta tikslingai rinktis sveikesnes bendravimo formas - pagarbias ir kilnias.
Svarbu mokytis sveikai reikšti emocijas ir nekaupti nuoskaudų, pykčio, įžeidimų, kad vėliau emocijos nesproginėtų.
Tam labai svarbi psichinė higiena - nuolatinis, kasdienis dėmesys savo emocinei būsenai.
Tai - kokybiškas poilsis, galimybė išsipasakoti, būti išklausytam ir suprastam, sveikas gyvenimo būdas, sportas, buvimas gamtoje, įvairios praktikos, padedančios nuraminti protą, laikas savo pomėgiams, kilnių tikslų siekimas, savanorystė, žinių ieškojimas...
Visa tai puikiai stiprina psichinę sveikatą“, - kiekvienam aktualiais psichologinės sveikatos patarimais dalinasi Jūratė.
123RF.com nuotr./Mamos ginčas su dukra
