Auklėjimo procesas reikalauja ne tik kantrybės ir meilės, bet ir tinkamų bendravimo įgūdžių. Kartais net ir geriausi ketinimai gali privesti prie situacijų, kai vaikai jaučiasi nesuprasti, atstumti ar nuliūdinti. Svarbu suprasti, kad vaikų psichika yra jautri, o jų elgesys dažnai atspindi aplinką ir auklėtojų veiksmus.
Vienas iš dažniausių nesusipratimų kyla tėvams, kai jie, norėdami skirti laiko sau, pasako vaikui „netrukdyk“ ar „aš esu užsiėmęs“. Vaikai šiuos žodžius supranta kaip atstūmimą, norą jais nusikratyti. Jei taip elgsitės su vaikais nuo pat mažų dienų, vėliau jie nutols nuo jūsų, nenorės išsikalbėti.
Kaip rasti laiko sau, bet nesužaloti vaiko?
- Pakvieskite auklę.
- Susitarkite su draugais ir pažiūrėkite vieni kitų vaikus.
- Leiskite vaikui pažiūrėti jo mėgstamus filmukus, o jūs tuo tarpu atsikvėpkite.
Jei jaučiate, kad esate pavargę ir galite pratrūkti, susitvardykite ir ramiai paaiškinkite vaikui, kad turite pabaigti vieną darbą ir paprašykite mažylio pabūti ramiai. Būkite realistai, vaikas tikrai neišsėdės ramiai visos valandos.
Dažniausiai daromos auklėjimo klaidos
Vaikams augant, tėvai ir auklėtojai dažnai daro klaidas, kurios gali turėti ilgalaikių pasekmių vaiko asmenybės raidai. Svarbu žinoti šias klaidas ir stengtis jų vengti.
Etikečių klijavimas ir neigiamų apibūdinimų naudojimas
Venkite vaikui klijuoti etiketes: „Tu blogas“, „tu tikras nevėkšla“, „tu darai man gėdą“. Vaikai tokiais žodžiais patiki daug negalvodami ir praranda pasitikėjimą savimi. Sakymas, kad vaikas tinginys, beviltiškas ar kvailas, gali būti netinkamo vaikų elgesio priežastis. Geriau vertinti vaiko elgesį, pasakyti, kad jis netinkamas, o ne patį vaiką.
Emocijų neigimas
Sakiniai kaip „Neverk“, „Nebūk mažas, neverkšlenk, nėra ko bijoti“ nepadeda vaikui. Visi vaikai verkia, jie dar nemoka žodžiais išreikšti savo jausmų. Jie bijo, jiems liūdna. Natūralu saugoti vaiką nuo tokių jausmų. Pasakymas „nebijok“ nepadės vaikui pasijusti geriau, jis tai supras kaip žinią, kad jo emocijos yra netinkamos, kad blogai būti išsigandusiam ar nuliūdusiam. Turėtumėte natūraliai priimti vaiko emocijas, pavyzdžiui, jei vaikas liūdi dėl to, kad kas nors nebenori su juo draugauti, reikėtų pasakyti, kad suprantama, jog tai jį nuliūdino. Jei mažylis ko nors bijo, pasakykite, kad kartu pabandysite įveikti baimę. Nereikia bijoti emocijas pavadinti tikrais vardais. Taip mokote vaiką empatijos. Ir vaikas mažiau verks, nes sugebės pats apibūdinti savo emocijas.
Nuolatinis lyginimas su kitais
Nereikėtų vaiko nuolat lyginti su sese ar broliu. Vaikai neturėtų girdėti, kaip jie lyginami su kitais. Jausdami spaudimą daryti ką nors, kam jie dar nepasiruošę, vaikai praranda pasitikėjimą savo jėgomis. Vietoj to padrąsinkite vaiką, kai jam kas nors pasiseka.
Grėsmės ir ultimatumai
„Liaukis arba tau blogai baigsis“ - grasinimai dažniausiai neefektyvūs. Kuo jaunesnis vaikas, tuo ilgiau užtrunka jo naujų įgūdžių susiformavimas. Reikia vaikui paaiškinti, kodėl blogai taip elgtis. „Palauk, grįš tėtis, tau parodys“ - toks grasinimas rodo, kad drausmė šeimoje yra silpnoji vieta. Nukėlus bausmę vėlesniam laikui, vaikas jos nebesusieja su blogu elgesiu. Jis pamiršta, ką padarė blogai. Gąsdinimas kuo nors kitu griauna jūsų autoritetą.
Nuolatinis skubinimas
„Paskubėk“ - mūsų tokiame pašėlusio tempo amžiuje tai bene dažniausiai vaikams sakomas žodis. Kas iš tėvų nežino, kaip sunku sulaukti, kol vaikas pats apsiaus. Tačiau nuolatos skubindami jūs tik trikdote vaiką, jam dar sunkiau ką nors atlikti.
Neapgalvoti pagyrimai
„Gera mergaitė“, „puikus darbas“ - pagyrimai nebeveikia, kai dėl kiekvieno menkniekio puolame girti, nesvarbu, ar dėl vaiko išgerto pieno, ar dėl nupiešto piešinėlio. Vaikai nebereaguoja į tokius pagyrimus. Reikėtų pagirti už tikrą darbą, pareikalavusį nemažai pastangų. Įvardinkite, ką vaikas padarė gerai konkrečiai - parinko tinkamas spalvas ar nupiešė piešinį pagal ryte skaitytą knygą. Geriau girkite ne patį vaiką, o jo gerą elgesį („Tu buvai toks ramus, aš galėjau pabaigti visus darbus“).
Meilė vaikams: supratimas ir išraiška
Meilė - tai plati bendrinė sąvoka, apibūdinanti žmogaus jausmus, susijusius su jo santykiais su kitais žmonėmis, daiktais, idėjomis bei pačiu savimi. Vaikų ir suaugusių meilė skiriasi.
Kūdikiui artimųjų meilė yra būtina išlikimo sąlyga. Kaip be maisto neįmanoma išlikti fižiškai, taip be meilės neįmanoma tapti pilnaverte asmenybe. Negavus pakankamai meilės vaikams gali išsivystyti ankstyvos neurozės, jie tampa kaprizingi, irzlūs. Vaikystėje jaučiant nuolatinę santykių šilumos, švelnumo stoką gali užaugti abejingas ir net žiaurus žmogus. Pasitikėjimas, savęs vertinimas, tikslų atradimas bei siekimas glaudžiai susiję su tuo, kiek vaikas buvo mylimas tėvų.
Mylintys tėvai stengiasi išmokyti meilės ir savo atžalą. Vaikai be galo imlūs viskam, ką mato iš tėvų. Mažylis rodo švelnumą, kurį jaučia ir supranta kiekviena mama: glosto veidą, rankas, pilvą, prisiglaudžia, bučiuoja, jei jau moka kalbėti - sako švelnius žodžius, giria: „mama, kokia tu graži“. Jis siekia paliesti, paimti už rankos, kabinasi už drabužių - mama jam kaip saugus prieglobstis, jis pasitiki ja, vadinasi ir myli.
Nuo 3 metų vaikas pradeda save suvokti kaip asmenybę ir identifikuotis su tos pačios lyties gimdytoju. Vaikų, kuriems jaučiama meilė, ratas augant vaikui plečiasi. Tėvai jau nė nebėra vieninteliai meilės objektai. Suaugę artimieji turi jautriai priimti vaiko meilę kitiems, nekritikuoti ir gerbti ją, nes tai tyras ir nuoširdus jausmas.
Meilės išraiškos ir jos trūkumo pasekmės
Mažylis negimsta su neapykantos jausmu. Tai, ką mes vadiname vaiko neapykanta, iš tikrųjų yra tik jo protestas prieš nesveiką situaciją šeimoje ar nepriimtiną jam auklėjimo būdą. Jeigu mažyliui dar nėra trijų metukų, jam dar nežinoma žodžio „nekenčiu“ prasmė. Agresyviai elgdamasis jis tyrinėja tėvus ir bando suvokti jų pasipriešinimo įniršiui modelį.
Dažniausiai vaiką piktina nesąžiningi tėvų veiksmai ar sprendimai. Tėvų nemeilė gali įtakoti vaikų neapykantą. Jei tėvas griežtas ir taiko fizines bausmes, o mama gaili švelnių žodžių vaikui, jei mokykloje bendraamžiai terorizuoja ir žemina, gali nutikti, kad vaikas neapkęs viso pasaulio. Staigų neapykantos protrūkį vaikas parodo, kai nepavyksta pasiekti norimo.
Jei tėvai nepakankamai skiria dėmesio vaikui, nesidomi jo reikalais bei pasiekimais, mažai bendrauja, neužjaučia, neišklauso - vaikas pasijunta nemylimas ir nereikalingas. Paprašyti meilės jis negali ir išgyvena nuoskaudą savyje. Vaikas gali pradėti elgtis agresyviai ir net asocialiai, kad atkreiptų į save dėmesį.
Ar įmanoma vienoda meilė visiems vaikams?
Nors ir kiek šeimoje vaikų augtų, kiekvienas yra savitas, skiriasi nuo savo brolio ir sesers, kitaip kuria santykius su aplinkiniais, turi savų pomėgių. Natūralu, kad tėvams vieni dalykai patinka labiau, o kiti mažiau. Vaikai, net jeigu jie būtų identiški dvynukai, niekada nebus absoliučiai vienodi. Todėl ir tėvų ryšys su kiekvienu vaiku yra vis kitoks, nepakartojamas.
Nevienodą ryšį su savo vaikais lemia daugybė dalykų - tai ir skirtingas charakteris, ir aplinkybės, kuriomis tėvai jų sulaukė. Taip pat tai, ar vaikas pateisino lūkesčius, kiek tėvai nieko neidealizuodami ir nenuvertindami geba pažinti savo dukters ar sūnaus tikrąją asmenybę, kiek geba mylėti jį už tai, kad yra toks, koks yra, kad tiesiog tai jų mažylis, o ne už kokias nors priimtinas savybes, laimėjimus, pateisinamus lūkesčius.
Labai dažnai mamos tvirtina labiau mylinčios tą savo vaiką, kuris tuo metu serga, turi kokių nors rūpesčių, jam kas nors nepasisekė. Tačiau šiuo atveju meilė labai dažnai painiojama su didesne globa. O tai ne tas pats. Normalu, jei labiau globojamas tas, kuriam tos globos tuo metu ir reikia. Toks laikinas mamos ar tėvų elgesys nepadarys žalos nei vaikui, nei jo broliams ar seserims. Tačiau jei tėvai vienam vaikui didesnį dėmesį ir meilę rodo ilgai, o kitus „pamiršta“, gali kilti bėdų.
Kaip skirtinga meilė veikia vaikus?
Labai skirtinga tėvų meilė vaikus veikia žalingai. Jei vienas akivaizdžiai atstumiamas, ignoruojamas, o kitas mylimas, garbinamas, lepinamas, jam pataikaujama skanumynais ar dovanėlėmis, tuomet atstumtojo asmenybės raida gali sutrikti: formuojasi žema savivertė, lydi nereikalingumo jausmas, nuoskaudos, vaikas pradeda nepasitikėti savimi ir aplinkiniais. Tokiam mažyliui bus sunkiau apsiprasti darželyje, jis greičiausiai turės mokslo bėdų. Ūgtelėjęs ir jau suaugęs toks žmogus gali turėti sunkumų socialiniame gyvenime, bendraudamas su bendraamžiais, kolegomis.
Tačiau sunku yra ne tik tiems, kurie gauna mažiau dėmesio, bėdų gali turėti ir numylėtiniai. „Mylimukai” linkę pervertinti save ir savo galimybes, o kai suauga, gali turėti sunkumų spręsdami konfliktines situacijas, mat vaikystėje jautėsi esą privilegijuoti. Netolygiai paskirstyta mamos ar tėvų meilė taip pat gali paskatinti brolių ir seserų nesantaiką. Dėl to kenčia jų santykių kokybė ir tai gali trukti visą gyvenimą.
Kaip tėvai ir auklėtojai gali pagerinti bendravimą su vaikais?
Labai svarbu pažinti savo vaikus ir patiems sau atskleisti tikrąją jų asmenybę su savo stiprybėmis ir su nevisiškai jums priimtinomis savybėmis. Juk vaikai taip pat kaip ir mes turi savo asmeninių savybių, pomėgių, vadinamųjų pliusų ir minusų. Jie - asmenybės ir neprivalo būti į nieką panašūs. Tad visiškai vienodai mylėti jų ir nereikia.
Reikia pažinti savo vaiką ir stengtis patenkinti svarbiausius jo poreikius. Gal vienas yra introvertas ir mėgsta dažniau pabūti vienas, o kitas aktyvesnis, labiau linkęs bendrauti, jam reikia daugiau dėmesio. Tad šiems vaikams reikės ir daugiau kartu praleisto laiko, ir kitokio santykio su tėvais.
Jokiu būdu vaikų nereikia lyginti ir juo labiau stengtis elgtis su jais vienodai, tarkime, dovanoti vienodas dovanas. Lygiavos principas šeimoje labai svarbus - dovanų turi gauti visi, tačiau tiek pat svarbu, kad dovanėlės būtų asmeniškos.
Konfliktuojančias atžalas derėtų išskirti, išsiaiškinti nesutarimo priežastį, tačiau nepalaikyti kurios nors vienos pusės. Jei visi vaikai žinos, kad mama ar tėtis juos myli vienodai, nebus dėl ko pyktis ar konkuruoti, nes kiekvienas juk nori būti tas vienintelis ir gauti iš tėvų viską, taip pat ir meilę, dėmesį.
Sau padėti galima būtų įsisąmoninant savo pačių lūkesčius, ko mes tikimės iš savo vaikų, labiau save pažįstant. Labai svarbu būtų vis savęs paklausti, ar kuriam nors vaikui neteikiama pirmenybė.
Vaikų susidorojimo įgūdžiai – jausmų ir emocijų valdymas pradinėje ir vidurinėje mokykloje | Savireguliacija
Pastebėjus, kad kažkuris vaikas labiau lieka nuošalyje ar yra atstumiamas, svarbu pasistengti tai „neutralizuoti”. Tai gali būti ir papildomas priglaudimas ar apkabinimas, ir ypatinga išvyka dviese į parką ar kiną, ir papildomos 15 min. pasakos, žaidimo kartu kasdien.
Kaskart būtina paaiškinti kitiems, kodėl dėmesys šiuo metu skiriamas kuriam nors vienam vaikui. Galbūt į parduotuvę su vienu vaiku vykstama dėl to, kad jam reikia nupirkti naujas kelnes ar batus, o prie savęs glaudžiate kitą, nes šiam šiuo metu ką nors skauda. Taip pat būtini nuolatiniai šeimos pokalbiai, kai visi turi teisę pasisakyti, kaip jaučiasi ir ko jiems trūksta. Galimybė kalbėtis apie jausmus sukuria atmosferą, kurioje visi atsiveria. Tas, kuris gali išsakyti savo poreikius, patiria, kad yra mylimas toks, koks yra.
Kiekvienam vaikui būtina duoti tai, ko jam labiausiai tą minutę reikia. Kartu tai padeda ir jo seserims bei broliams, nes šie suvokia: kai man reikės tėvų pagalbos, aš irgi jos sulauksiu. Ir kaip tik šis žinojimas vaikui, o ne abstrakti, lygi meilė leis jaustis saugiai, patogiai ir užtikrintai. Svarbiausia, jog tėvai savo vaikams nuolat siųstų žinią, kad jie yra mylimi, gal ir ne visada visi vienodai, tačiau kiekvienas vaikas savaip.
Profesionalus pedagogas neskirsto vaikų į grupes, kurie patinka daugiau, kurie patinka mažiau, rūpinimasis, dėmesys ir meilė visiems padalinama pagal tuo metu likusius vaiko poreikius ir reikalingą pagalbą ar dėmesį. Nuo pirmųjų dienų labai svarbu užmegzti ryšį su vaiku, suprasti jo poreikius, net kai mažylis dar net nekalba, perprasti neverbalinę kalbą. Tai ypač svarbu ypač ankstyvajame amžiuje iki 3 metų, nes mažyliai turi jiems būdingus poreikius, kurių vienas, labiausiai išreikštas, nuolatinio emocinio ryšio ieškojimas. Be šio santykių elemento tarp mokytojo ir vaiko kokybiškas ir rezultatus duodantis darbas dažnu atveju nėra įmanomas, nes saugus emocinis ryšys sukuria erdvę sklandžiam mokymuisi ir bendravimui.
Tėvai savo vaikams - autoritetas. Iš tėvų vaikai mokosi kalbėjimo manieros ir kultūros, taip pat valdyti emocijas ir formuoti nuomonę. Apie pedagogus jūs, tėvai, galite manyti ir kalbėti, ką tik norite - tai jūsų teisė. Tik nedarykite to girdint vaikams. Ne dėl to, kad auklėtoja sužinos, bet dėl to, kad jūs formuojate vaiko požiūrį į ugdytoją (auklėtoją, mokytoją, dėstytoją). Ateityje jūsų vaikas nejaus pagarbos kitiems pedagogams, nes jų autoritetas - jūs - taip pasakėte.
Nemeluokite vaikams. Jūs esate artimiausi, patikimiausi jų saugumą užtikrinantys žmonės. Tai, kas jums galbūt atrodo nekaltas melas, jiems yra didžiulis nusivylimas: artimiausias žmogus nesilaikė duoto žodžio, apgavo, nuvylė, išdavė. Ir nežadėkite vaikams, kad darželyje bus labai smagu. Nes juk gali smagu ir nebūti. Kalbėkite faktais - bus daug vaikų, žaislų ir pan.
