Kiekvienas vaikas yra unikali ir nepakartojama asmenybė. Visa veikla, kurioje dalyvauja vaikas, skirta jo asmenybės tobulėjimui bei plėtotei, yra svarbi savęs atskleidimui ir saviraiškai. Vaikų lopšelis - darželis - antrieji namai, kuriuose mažieji žmogučiai praleidžia ištisas dienas. Auklėtojos, pedagogai deda daug pastangų, kad aplinka, kurioje tiek daug laiko praleidžia mažieji, būtų jauki ir graži. Lopšelyje - darželyje vyksta veikla, užsiėmimai, bet vis dėlto jauti, kaip vaikai nenustygsta vietoje: dar nenuspalvinę, dar nenulipdę figūrėlių iš plastilino, o jau dairosi į visa puses, trukdo draugui, ieško naujo užsiėmimo. Reikia ieškoti būdų kaip sudominti vaikus.
Menas turi didžiulį poveikį, auklėjant žmogų. Vieną prieinamiausių meno rūšių ikimokyklinio amžiaus vaikams yra lėlių teatras. Vaikai su malonumu žiūri į atgijusius, kalbančius, dainuojančius žinomų kūrynių personažus arba pažįstamas lėles. Gražu ir linksma mažiems, kai iš knygučių išeina iliustracijos ir atsiduria ant flanelografo arba pradeda judėti ant stalo. Dar įdomiau, kai kūrinio personažas tampa lėle ir, lazdelėmis arba pirštai valdoma, pasirodo virš širmos ir suvaidina knygutėje pavaizduotus įvykius.
Daug ką sugeba ir patys vaikai atlikti, ypač vyresnės ir priešmokyklinės grupių vaikai. Turėdami savo gamybos paveikslėlių, pirštininių ir lazdelinių lėlių, paprastą širmą, vaikai gali vaidinti nesudėtingas ištraukas, skaitant auklėtojai arba patys išmokę tekstą atmintinai. Lėlių teatras - ne tik pramoga ir kasdienybės praturtinimas, jis padeda spręsti sudėtingus mokomuosius - auklėjamuosius uždavinius, ugdo vaikų vaizduotę, jausmus, kūrybiškumą ir be abejo suteikia vaikams daug teigiamų emocijų.
Meninio ugdymo svarba ir lėlių teatro vaidmuo
Pedagogų pareiga kurti tokią aplinką, kuri formuotų vaiko estetinę kultūrą. Ypač svarbus yra meninis ugdymas. Juo siekiama, kad vaikai turėtų daugiau prasmingų sąlyčių su meno procesu: menine veikla, meno kūriniais, jų suvokimu ir vertinimu. Meną suprantant plačiai, kaip visumos dalį, meniniame ugdyme neapsiribojama tik menu - ieškoma ryšio žmogaus sukurta aplinka, gamta, žmonių santykiais. Menas - specifinė pasaulio dvasinio ir praktinio įvaldymo rūšis. Vaikų meninė veikla padeda žengti jiems pirmuosius žingsnius į meno pasaulį, įprasminti save, daro įtaką vaiko įaugimui į tautos kultūrinį gyvenimą.
Meninės veiklos tikslai neatskiriami nuo dorinio, pažintinio, tautinio, pilietinio, ekologinio ir kt. tikslų. Meninius įspūdžius vaikai kaupia ne tik darželyje, bet ir namie, kitose vietose. Vaikų darželio pedagogas turtina ir įprasmina vaikų patirtį. Meninis ugdymas apima gimtąją kalbą, dailę, muziką, vaidybą ir kt. Atskiros meninės veiklos rūšys vaikų darželyje beveik neegzistuoja, jų elementai dažniausiai susipynę. Auklėtoja sieja skirtingų meno rūšių veiklą į visumą. Tokioje veikloje vyrauja teigiamos emocijos, estetiniai išgyvenimai ir jausmai, formuojasi dorovinė, estetinė, pažintinė nuostata.
Meninės veiklos metu vaikai tenkina saviraiškos ir kūrybinius poreikius, patiria estetinius išgyvenimus, jie bendrauja, keičiasi patirtimi, pažįsta save ir juos supantį pasaulį, įgyja meninės veiklos įgūdžius, taip formuojasi jų vertybinė nuostata. Meninio ugdymo tikslų siekiama ugdant vaiko gebėjimus justi, jausti, suvokti bei išreikšti. Meninio ugdymo turinys apima kelias veiklos sritis: pačių vaikų meninę saviraišką bei gerėjimasi meno kūriniais. Meninė veikla kaip vyksmas vertinama labiau negu jos rezultatai.
Programoje „Vėrinėlis“ palyginti daugiau vietos skiriama meninei vaikų veiklai, siekiama, kad mažieji gautų visų pagrindinių jiems prienamų menų patirtį, taip pat ir teatro (dramos). Meninis vaikų aktyvumas kreipiamas keleto svarbiausių tikslų link. Visų pirmą meninė veikla turi padėti ugdyti bendruosius vaiko psichinius bei fizinius gebėjimus, puoselėti kūrybingumą, iniciatyvumą, jautrumą ir kitas asmenybės savybes, bendrąją kultūrą. Ypač svarbu, kad vaikas įsitrauktų (būtų įtrauktas) į tikrą kūrybą, kad meninė išraiška tiesiogiai gimtų iš jo „aš“, iš jo savito nuotaikų, vaizdinių, minčių ir troškimų pasaulio, būtų autentiška, vientisa, giliai motyvuota. Per spontanišką saviraišką atsiveria vaiko dvasinis unikalumas, gilėja savimonė, stiprėja veiklos ir vertybių motyvacija.
Atkreiptinas dėmesys, jog meninė vaikų veikla darželyje galėtų tapti integruoto ugdymo pagrindu. Jį sietų į visumą įvairią veiklą ir skirtingas ugdymo sferas (kalbinę, pažintinę - tiriamąją, komunikacinę, darbinę, fizinę), jas pagyvintų, parodytų meninio „matymo“ kampu. Svarbiausia, jungtų atsietą vaiko žinojimą, praktinį veikimą ir žmogiškųjų vertybių išgyvenimą. Meninė veikla darželyje turi daugeriopą paskirtį, kad galėtų sėkmingai organizuoti ugdymą turi pakankamai nusimanyti apie kiekvieną meno rūšį.
Lėlių teatro samprata ir formos
Žodis teatras reiškia vietą, pastatą, kur rengiami ir rodomi vaidinimai žiūrovams. Teatras - tai sceninis pasirodymas, kuris būtinai pateikia tam tikrą kūrybinį rezultatą. Darželyje teatras dažnai suprantamas tiesiog kaip lėlių teatras. Vaidybos ypatybė ta, kad ji glaudžiai susijusi su kitais atlikimo menais, jį reiškiasi tada, kai yra žiūrovas. Neatsiejama vaikų gyvenimo dalimi darželyje turėtų tapti lėlių teatras. Tai jokių būdu ne profesionalus lėlių teatro mėgdžiojimas, o kūrybingas lėlių teatro elementų panaudojimas, siekiant specifinių tikslų.
Lėlių dydis - iki kelių metrų. Pagal valdymo būdą lėlės skirstomos į 3 rūšis. Lėlininko iš viršaus (siūlais, virvutėmis arba vielomis) valdomos lėlės vadinamos marionetėmis. Pirštininės lėlės maunamos ant aktoriaus rankų; lėlė judinama pirštais (kai kada lėlės maunamos ant kiekvieno piršto). Lazdelinės lėlės valdomos prie lėlės liemens, rankų arba kojų iš apačios pritvirtintomis vielomis arba lazdelėmis; kai kurių šios rūšies lėlių judinama tik galva.
Pagal formą lėlės skirstomos į apimtines ir šešėlines (plokščiąsias; šešėlių teatras). Lėlių teatre statomos inscenizacijos, kūriniai vaikams ir suaugusiesiems, kuriamos operos, baletai ir cirko vaidinimai. Lėlių teatro elementų būta kulto apeigose ir šamanų ritualuose, kuriuose naudotos iš natūralių medžiagų (žolės, medžio) pagamintos lėlės. Lėlių teatro sakralinis pobūdis išliko Pietryčių Azijos šalyse ir Indijoje. Čia dažniausiai rodyti lėlių vaidinimai pagal senovės poemas Mahabharata ir Ramajana.
Lėlių teatras Indijoje atsirado pirmaisiais metais po Kristaus; labiausiai paplitę buvo marionečių (Radžasthane, Orissoje), pirštininių (Orissoje, Uttar Pradeše), šešėlinių, lazdelinių lėlių teatrai. Indonezijoje populiarus šešėlių teatras (wayang kulit), marionečių teatras su plokščiomis medinėmis lėlėmis (wayang klitik) arba apimtinėmis medinėmis lėlėmis (wayang golek). 11 a. Japonijoje vaidinimus rengė klajojantieji vienuoliai. 16 a. pabaigoje Japonijoje dainuojamąjį pasakojimą sujungus su lėlių vaidyba susiklostė džioruri. 1872 Osakoje įkurtas Bunraku teatras, kuriame nuo 1909 rodomi džioruri spektakliai pagal M. Čikamacu pjeses. Pietų Korėjoje iki šiol populiarus kkoktu-kakši lėlių teatras su šamanizmo elementais.
Teatro lėles mini senovės graikų ir romėnų rašytojai Herodotas, Ksenofontas, Aristotelis, Horacijus, Aurelijus, Apulėjus ir kiti. Viduriniais amžiais Europoje lėlių vaidinimus rengė mimai; nuo 11 a. lėles pradėta naudoti ir religiniuose vaidinimuose (bažnyčiose, vienuolynuose), kurių svarbiausia veikėja dažnai būdavo Švč. Mergelė Marija. Ją vaizduojančios lėlės pavadinimas (Marion, Marionette) imtas taikyti iš viršaus siūlais, virvelėmis arba vielomis valdomoms lėlėms apibūdinti. Vėliau lėlių vaidinimus pradėta rengti aikštėse, turgavietėse; juose atsirado satyros elementų. Nuo 14 a. vaidinta su pirštininėmis lėlėmis, nuo 15 a. - su marionetėmis.
16 a. pabaigoje Italijoje susiklostė lėlių teatro satyriniai vaidinimai, kurio pagrindinis herojus buvo Pulčinela. Šie vaidinimai paplito visoje Europoje - Prancūzijoje (pagrindinis herojus Polišinelis), Anglijoje (Pančas), Rusijoje (Petruška), Vokietijoje (Hansvurstas, vėliau Kasperlis) ir kitur (Nyderlanduose, Belgijoje, Lenkijoje, Čekijoje). 16-17 a. plėtotos liaudies lėlių teatro rūšys - šopka (Lenkijoje), vertepas (Ukrainoje), batleika (Baltarusijoje). 18 a. lėlių teatro operų parašė A. Scarlatti ir F. J. Haydnas. 18-19 a. buvo populiarūs lėlių teatro vaidinimai pagal siužetus apie Don Žuaną ir daktarą Faustą (šį siužetą panaudojo ir J. W. Goethe). Nuo 19 a. vidurio padidėjo lėlių teatro, kaip liaudiškos teatro formos, reikšmė, vaidinti mėgėjiški ir pusiau profesionalūs lėlių spektakliai.
Lietuvos lėlių teatro istorija
Lietuvos lėlių teatro istorija nėra ilga. Lėlių ir kaukių teatro elementų turėjo senovės lietuvių kalendorinės šventės ir papročiai, medžioklės ir žemdirbystės, vestuvių ir laidotuvių apeigos. Žinių apie lėlininkus Lietuvoje esama iš 15 amžiaus. 17 a. 2 pusėje - 20 a. 4-dešimtmetyje Nemakščių bažnyčioje Vėlykų naktį vaidinta Jėzaus Kristaus kančių misterija. 6-8 žmonės vielomis valdė ~ 1 m aukščio medines lėles, kurios judėjo ant važelių. Kai kurių personažų pavieniams epizodams suvaidinti buvo sukurta po keletą lėlių (Jėzui Kristui - 12); kai kuriose Žemaitijos bažnyčiose šios tradicijos elementų išliko iki 21 a. pradžios.
18 a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai (Radvilos, Oginskiai) savo dvaruose steigė marionečių teatro trupes. Mykolo Kazimiero Radvilos rūmuose Nesvyžiuje rodyta ir marionečių vaidinimai. 1753-58 Jeronimo Radvilos rūmuose Bialoje veikė lėlių teatro trupė. 19 a. lėlių teatrų kūrimą stabdė Rusijos draudimas vaidinti lietuvių kalba. 19 a. 2 pusėje į Lietuvą atvykdavo klajojantieji lėlininkai iš Lenkijos, Čekijos, Vokietijos, Prancūzijos, kitų šalių. 19 a. Vilniuje vyko Mechaninio (arba automatų) teatro vaidinimai, rodyti ir šešėlių teatro reginiai. 1-3 artistų valdomos lėlės buvo rodomos mugėse, įvairiose šventėse. Kai kur lėlių vaidinimus rengdavo ir vietiniai gyventojai. 19 a. pab. Vilniuje vaidinta Lukiškių turgaus aikštėje, bažnyčių šventoriuose, religinėse eitynėse, taip pat per atlaidus Šiluvoje, kitose vietose per religines ir liaudies šventes.
Po I pasaulinio karo kaimo vietovėse rodyti mėgėjiški lėlių spektakliai. 20 a. 2-3 d-metyje Šatraminiuose (Skuodo raj.), vėliau Šeštokuose veikė lėlių teatriukai, kuriuos sudarė vaidintojas ir muzikantas. Salantuose ir Žemaitijos kitose vietose salantiškis medžio drožėjas P. Kalenda ir kaimo muzikantas S. Giedrimas rodydavo satyrinį vaidinimą Velnias piršlys ir pirmasis degtindarys. 1926 Šiaulių mkt. seminarijoje dail. G. 19 a. populiarią lenkų liaudies teatro šopkos tradiciją siekė atgaivinti 1921 - 33 Vilniuje rengta Szopka Akademicka (pasirodymus sudarė religinio ir politinio turinio siužetai, kuriuose vaizduota tuometinės aktualijos). Vaidino daugiausia Vilniaus universiteto Humanitarinių Mokslų ir Dailės fakultetų studentai nuo Kalėdų iki vasaros atostogų 1- 2 kartus per savaitę.
1929 - 31 studijuodamas Paryžiuje dailininkas Stasys Ušinskas susidomėjo lėlių teatru, jo istorija, lėlių gamybos technologija. Grįžęs į Lietuvą, 1934 su Čekoslovakijoje lėlių gamybos išmokusiu meistru Petru Svidru pradėjo gaminti marionetes, vėliau užsakė parašyti jau sukurtoms lėlėms pjesę, repetavo su būsimojo spektaklio aktoriais. 1936 05 06 Kaune parodytas pirmuoju profesionaliu lėlių teatro spektakliu laikomas S. Ušinsko suburto Marionečių teatro spektaklis A. Gustaičio Silvestras Dūdelė. Su išraiškingomis, sudėtingos technikos, bet paslankios konstrukcijos marionetėmis vaidino dramos aktoriai J. Kalvaitis, O. Mažeikytė, M. Mironaitė, N. Nakas, P. Zulonas. 1936 vasarą Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje ir kitur suvaidinta > 50 spektaklių (tais pačiais metais teatras nustojo veikti). S. Ušinsko sukurtos lėlės panaudotos pirmajam garsiniam lietuvių marionečių filmui Storulio sapnas (1938).
Profesionalųjį lėlių teatrą Lietuvoje plėtojo Mykolė Krinickaitė, kuri 1947 - 44 vadovavo Vilniuje teatre Vaidila veikusiai lėlių teatro trupei. 1944-49 veikė šios trupės pagrindu įkurtas Vilniaus valstybinis lėlių teatras, kurio vadovės ir režisierės M. Krinickaitės sukurtoms spektakliams buvo būdinga buitinio psichologinio teatro bruožai. 1958 Stasio Ratkevičiaus ir jo žmonos Valerijos Gruodytės iniciatyva įkurtas Kapsuko (dabar Marijampolė) lėlių teatras, 1960 jis perkeltas į Kauną ir pavadintas Kauno lėlių teatru. 7 dešimtmetyje šiame teatre plėtota realistinio imitacinio lėlių teatro kryptis (stengtasi kuo tiksliau perteikti tekstą, pabrėžta lėlių valdymo tikslumas, tikroviškumas, personažų charakteringumas).
1958 Balio Lukošiaus iniciatyva įkurtas Vilniaus lėlių teatras (nuo 1971 Vilniaus teatras „Lėlė“). B. Lukošius statė spektaklius daugiausia pagal lietuvių rašytojų kūrinius; jiems buvo būdinga realistinio imitacinio lėlių teatro bruožai. Meninės brandos etapas „Lėlėje“ prasidėjo tada, kai garsiausius savo spektaklius čia reisavo dailininkas ir režisierius Vitalijus Mazūras. V. Mazūro sukurtiems spektakliams būdinga sceninio vaizdo, teksto, lėlių plastikos ir muzikos vienovė. V. Mazūras sukūrė universalų, ne vien vaikams skirtą poetinį sąlyginį teatrą, reikalaujantį žiūrovų asociatyvaus mąstymo, spektakliuose pabrėžė vizualinę spektaklio pusę, jo formą (ją įkūnijo lėlės, scenovaizdis, judančių vaizdų kompozicija), sceninę atmosferą.
Nuo 1969 Lietuvoje veikė lėlių teatro režisierės L. Lankauskaitės iniciatyva suburtas TV lėlių teatras. Šiame teatre daugiausia spektaklių sukūrė L. Lankauskaitė, taip pat režisavo M. Brėdikytė, A. Čeredaitė, P. Dimša, R. Driežis, N. Indriūnaitė, V. Mazūras, A. Mikutis, S. Ratkevičius ir kiti. Per TV rodyti ir repertuarinių lėlių teatrų spektakliai.
Lėlių teatro reikšmė vaikų ugdymui
Lėlių teatras - ne tik pramoga ir kasdienybės praturtinimas, jis padeda spręsti sudėtingus mokomuosius - auklėjamuosius uždavinius, ugdo vaikų vaizduotę, jausmus, kūrybiškumą ir be abejo suteikia vaikams daug teigiamų emocijų. Vaikams, ypač jaunesnėse grupėse, labai patinka lėlės, mėgsta, kai pas juos svečiuojasi jų pamėgtų pasakų herojai, lėlės ir mėgstamiausi žaislai.
Piešdami vaikai taip įsijaučia į vaizduojamus veikėjus, kad net pradeda garsiai už juos kalbėti, atlieka įvairius veiksmus ir poelgius. Dalyvavimas nors ir nedideliame vaidinime, vaikui teikia didelės saviraiškos, patirties aktualizavimo ir kūrybos galimybės. Ką yra girdėjęs, matęs, išmokęs ar pastebėjęs, vaikas gali panaudoti kurdamas sceninį veiksmą, aplinkos daiktus pritaikyti dekoracijoms, kostiumams, apšvietimui, padainuoti, pašokti. Čia vaikas daug ką pertvarko, įprastiems daiktams ar mokėjimams suteikti naują paskirtį, o būtent tuo ir reiškiasi kūrybiškumas.
Draminė vaikų kūryba (vaidyba ir vaidinimo kūrimas) nesiejama tik su tradiciniu scenos vaidinimu. Ji gali būti realizuojama labai įvairiomis formomis ir įvairia kita veikla. Nedidelį vaidinimą per dailės, muzikos, kalbos valandėlę, su įvairiomis kaukių ir lėlių rūšimis. Vaidina ir vaikai, ir auklėtoja. Arba auklėtoja pasakoja draminį siužetą. Dramatizacija - vaikų darželyje tai bendrųjų vaiko sugebėjimų, jo fizinių bei psichinių galių, ypač kalbos, jausmų, intelekto, vaizduotės bei valios ugdymo būdas. Rūpindamiesi jų ugdymu, lavinsime ir išraiškingą, gyvą, motyvuotą vaiko vaidybą.
Vaikui dramatizuojant jam atsiskleidžia ir įgimti artistiniai gabumai: patrauklumas, temperamentas, intonacijų skambumas, plastikos lengvumas, taip pat vadovavimo, organizaciniai sugebėjimai, išradingumas. Dramatizuojamas vaikas bręsta visuomeniškai, įgyja meninės, estetinės bei tautinės kultūros pradmenys. Dramatizacija turėtų įsiterpti į visą darželio pažintinę, kūrybinę, meninę, komunikacinę, techninę - darbinę veiklą. Ji padarytų žaismingesnius, spalvingesnius piešimo, darbelių, muzikos, gimtosios kalbos, fizinės kultūros ir kt. užsiėmimus.
Analizuojant programas „Verinelis“, „Ugdymo gairės“, Step by Step“, pastebima, kad kiekvienoje iš jų skiriamas ne mažas dėmesys vaidybai ir lėlių teatrui. Kiekvienoje iš jų siūloma taikyti vaidybos ir lėlių teatro elementus skirtingose vaikų veiklose. Tradiciniais ir netradiciniais būdais stalo teatrui gaminti lėles - figūrėles (piešti, spalvinti, karpyti, tvirtinti ant pagrindo). Bandyti vaidinti su jomis, jas naudoti saviraiškai. Gaminti piršto lėles, lėles flaneliografui, eksperimentuoti su tradicinėmis, natūraliomis ir dirbtinėmis medžiagomis (popieriumi, lino siūlais, skiautėmis, šiaudeliais, bulvėmis, moliu), buities daiktais (ledų pagaliukais, kojinėmis), perimant jau žinomus ir ieškant savitų gamybos būdų.
Ieškoti būdų saviraiškai. Pratinti „atrasti“ vaidybai nepritaikytų žaislų, daiktų, piešinių, konstrukcijų išraiškos galimybes: judesį, formą, spalvą. Lavinti sąmoningesnį lėlių vaidybinio žaidimo kūrimo nuovoką pagal įsivaizduojamą situaciją: kur vyksta veiksmas? (miško trobelėje), kokie veikėjai dalyvauja? (katinėlis ir gaidelis), ką jie veikia? (katinėlis medžioja, gaidelis sergsti namus), kas atsitinka? (ateina lapė), kas vyksta toliau? … kūrybiškai keisti lėlių kostiumus, dekoracijas, įgarsinimą pagal vaidinamą siužetą. Bandyti pajusti turimų žodžių (garsų) ir atliekamų judesių harmoniją. Vengti lėlės statiškumo, pratintis vaidinant už lėlę išlikti mąstančiu, aktyviu, emocionaliu.
Mano nuomone, lėlių teatro elementus reikėtų taikyti jau nuo pačios jauniausios grupės, nes mažiukams labiausiai patinka „kalbančios“ lėlės, jų mėgstamiausi pasakų herojai, be to, kiek džiaugsmo suteikia vaikams lėlių gamyba. Auklėtojos turėtų kuo dažniau naudoti lėles vaikų sudominimui, komunikacinėje veikloje. Be abejo, auklėtojos neturėtų pamiršti lėlių teatrą ir vyresniosiose grupėse. Lėlės suteikia grupės kambariui gyvumo. Jos nuostabiai dirba kūrybingumui, mėgdžiojimui ir saviraiškai. Jos kviečia vaikus tirti savo vaizduotę ir dalintis atradimais. Lėlės - puikus rekvizitas įvairioms meninėms vaidybos rūšims.
Išmokymas įgyja ypatingos reikšmės, kai vaikai patys kuria lėles. Vaikai panaudos galybę kalbos išraiškos priemonių, jei paprašyti pakalbėti už savo lėlę. Kai vaikas žaidžia paties pasigaminta lėle, jis gali kalbėti ir vaidinti už du. Jis gali rinktis mėgstamo personažo vaidmenį. Gali vaidinti tai, ką matė žiūrėdamas televizorių, gali prisiminti tėvų ar draugų vaidmenis. Galbūt iš pradžių reikia parodyti, kaip lėlė gali kalbėti, judėti ir vaidinti mėgstamos pasakos herojų.
Daug džiaugsmo ir erdvės kūrybai suteikia tokie nesudėtingi vaidmenėliai, naudojantis pirštais. Tai ne meninė vaidyba, o įkvėptas lėlyčių sugyvinimas garsu, judesiu, dialogu. G.Davis dramos metodą pavadino „Imp.rovizacine, parodomąja, į procesą sutelktą veiklą, kurios dalyviai turi panaudodami vaizduotę vaidinti ir išgyventi įvairią žmogiškąją patirtį“. Dramos elementus galima panaudoti per įvairią veiklą: komunikacinę, pažintinę, fizinę, darbinę ir t.t. Lėlių vaidinimams tinka įvairūs literatūros žanrai: apsakymai, pasakos, netgi poezijos kūriniai, kuriuose daugiau veiksmo, dialogų.
Žaislų teatras artimiausias lopšeliukams, bet jo nesibodi ir vyresni vaikai. Tik pastariesiems reikėtų leisti kuo daugiau patiems vaidinti, orientuojant mažuosius vaidintojus bendrauti su žiūrovais. Pagrindinė trumpų literatūrinių tekstų, arba pasakaičių, paskirtis - nusakyti vaidinančiam vaikui veikėjo aplinkybes: koks jis yra (kaip juda, kalba, ką mėgsta, t.y., kokie jo tipiški bruožai), kokiomis sąlygomis gyvena (namie, tarp žaislų ar miške), su kuo susitinka (ką pamato, išgirsta, paliečia, užuodžia), kaip vertina situaciją, į kurią patenka, ko trokšta, ką veikia, kas atsitinka. Vaidybai skirtoje pasakaitėje mažieji turėtų rasti žaidybinių elementų - pažįstamų veikėjų (katiną, pelę), nuotykinio pobūdžio veiksmų - išsirito iš kiaušinio, ištipo į kiemą apžiūrėti, striksi po pievą, slepiasi už stalo.
Pastebėta, kad ikimokyklinio amžiaus vaikai labai mėgsta žaidybiškumą, kurį sukuria įvairūs netikėtumai bei pasikeitimai, nedidelės juokingos nesėkmės, painiava ir suklydimai. Visa tai sušvelnina konfliktiškumą - būtina draminio veiksmo variklį. Atlikinėjant tyrimą, pastebėta, kad auklėtojos dažniausiai naudoja lėlių teatro elementus, būtent supažindinant vaikus su nauju literatūros kūrinėliu: pasaka, apsakymu, eilėraščiu. Nes tai vienas geriausių būdų sudominti vaikus, kuo įdomiau pateikti tą kūrinėlį vaikams, netradiciniu būdu. Vyresniosiose grupėse vaikai patys kuria savo vaidinimus pagal auklėtojos ar jų pačių pasirinktus kūrinius, mėgstamiausias pasakas ir eilėraštukus.
Dėl įvairiausių priežasčių: televizijos ir kompiuterinių žaidimų įtakos, dvikalbystės, tėvų užimtumo ir kt. - daugelio vaikų kalbos raida patiria sunkumų. Kai kuriems vaikams dėl skurdaus žodyno sunku bendrauti, reikšti mintis, pasakoti įspūdžius. Jie kalba nedrąsiai, tyliai, neišraiškingai, iš kitų išsiskiria nedrąsumu, nepasitikėjimu savo jėgomis. Vienas iš būdų tokiems vaikams pagelbėti, - kalbos ugdymas pasitelkiant vaidybinę raišką. Balso intonacija yra viena iš vaidybos raiškos priemonių. Kasdienėje šnekoje girdime gyvas, motyvuotas intonacijas, nes natūraliomis situacijomis netrikdomai skleidžiasi iš pradžių pažintinis (suvokiame, įsivaizduojame, apie ką kalbame), o vėliau ir vertinamasis aktyvumas - balso intonacija perteikiame savo santykį. Žaisdami vaidmeninius žaidimus, vaikai savaime įsivaizduoja ir vertina, todėl jų intonacijos tokios išraiškingos, kad išgirdęs net suklūsta.
Vyresniosios ir priešmokyklinės grupių vaikams auklėtojos suteikia laisvę vaidinti patiems, auklėtoja pataria, pagelbsti sudėtingose situacijose, parodo pavyzdį. Sekdami tuo pavyzdžiu, vaikai patys sukuria savo herojams „kalbą“ arba pasirenka dialogus iš jau žinomų pasakų. Mokydamiesi tekstą, vaikai mokosi taisyklingai tarti ir vartoti žodžius, turtina savo kalbos žodyną palyginimais, metaforomis ir t.t. Vaikai patys vaidindami stengiasi mėgdžioti auklėtojos intonaciją, balso toną, mokosi išreikšti emocijas kalba.
Kūno kultūros valandėles galima paįvairinti vaidybos elementais. Integruotos veiklos idėja priešmokyklinėje grupėje domina seniai, tačiau vis nebūdavo aišku, kaip taikyti vaidybą. Kiek galima prigalvoti vaidybinių veiksmų! Vienas iš kūno kultūros valandėlių tikslų - leisti vaikams tyrinėti judesį ir atrasti įvairias jo raiškos galimybes. Ne tik rankų ir kojų, bet viso kūno, ypač veido išraiškos, tyrinėjimui labai tinka vaidybiniai veiksmai su įsivaizduojamais pojūčiais. Galima pasiūlyti vaikams ką nors įsivaizduojama paragauti, palytėti, užuosti, išvysti...
Lėlių teatras - tai labiausiai režisūrinio teatro koncepciją atspindintis teatras, nes čia visada svarbiausia yra idėjos įgyvendinimas, kuris yra aukščiau nei dramaturgo tekstas ar aktoriaus, kaip individo saviraiška. Tradiciškai dauguma teatralų ir net „rimtojo“ teatro žiūrovai į lėlių teatrą žiūri tarsi iš aukšto: girdi, ne tie mastai, ne tokia gili dramaturgija, ne tokia garsi režisūra ir tuo labiau - ne tokios ryškios aktorinės pajėgos. Todėl lėlininkai gyvena kažkur didžiojo teatrinio pasaulio paraštėse, todėl lėlių teatras laikomas greičiau atrakcija nei rimtu scenos menu. Ir viskas per tas lėles, kurios įsivaizduojamos tik kaip negyvos žmogaus kopijos, tik kaip daiktai, negalintys ne tik konkuruoti, bet net ir priartėti scenoje prie gyvo aktoriaus galimybių. Kažkodėl galvojama, kad lėlės ne tik buityje, bet ir teatre gali patikti nebent mažiems vaikams, kurie, neva kvailiukai, dar nepriaugo iki „tikrojo“ teatro. Ne viskas čia taip paprasta. Norint suprasti, kas yra lėlė teatre, reikia suvokti ją kaip meninės kalbos įrankį ir galimybę.
Lėlių vaidinimams tinka įvairūs literatūros žanrai: apsakymai, pasakos, netgi poezijos kūriniai, kuriuose daugiau veiksmo, dialogų. Žaislų teatras artimiausias lopšeliukams, bet jo nesibodi ir vyresni vaikai. Tik pastariesiems reikėtų leisti kuo daugiau patiems vaidinti, orientuojant mažuosius vaidintojus bendrauti su žiūrovais.
Lėlių teatro specifika ir išskirtinumas - neišvengiamas sąlygiškumas, atsirandantis lėlininko bendrumie su pagrindiniu herojumi - daiktu, kuris pats savaime yra kažko simbolis ir reikšmė. Tai pavyzdys, kai lėlių teatras nepasitiki ar nemoka pasitikėti lėle ir sutelkia dėmesį į puikiai pažįstamo teksto banaloką interpretaciją, atvirai kuklius aktorių pasirodymus su didaktiniais prieskoniais. Rezultatas - tik dekoratyvi, žaidybinė teatrinės lėlės funkcija.
Lėlių teatro elementai naudojami dramos ir muzikiniame teatre, kine. Šešėlių teatras - tai viena iš lėlių teatro formų, kurioje personažai vaizduojami siunčiant šviesą per plokščias lėles ar objektus ant ekrano. Šis teatras savaime sukelia žiūrovo asociacijas ir įtraukia jį į vaidinimą, sutelkdama visą dėmesį ir užburdama paslaptingu švytėjimu.
Lietuvoje lėlių teatro specialistus rengia trys valstybinės institucijos. Nuo 1975 Lietuvos konservatorijoje (nuo 2004 Lietuvos muzikos ir teatro akademija) rengiami lėlių teatro aktoriai. Nuo 2000 Klaipėdos universitete - lėlių teatro režisieriai.
Lietuvos lėlių teatrai dalyvavo nuo 1966 rengiamuose tarptautiniuose Pabaltijo respublikų ir Baltarusijos lėlių teatrų festivaliuose. Nuo 20 a. 10 d-mečio aktyviai dalyvauja ir kitų šalių teatro festivaliuose. Lietuvos lėlių teatrai gastroliavo daugelyje Europos šalių, taip pat Afrikoje, Azijoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Indijoje.
Kauno lėlių teatre veikia Valerijos ir Stasio Ratkevičių lėlių muziejus, 2006 lėlių muziejus įkurtas Vilniaus teatre Lėlė. Teatro lėlių kolekcijas kaupia Lietuvos Teatro, muzikos ir kino muziejus.
