Antano Maceinos darbas „Tautinis auklėjimas“ (TA), išleistas prieš 80 metų, ir šiandien išlieka aktualus, skatindamas gilesnes diskusijas apie tautos sampratą, jos ugdymą ir reikšmę. Šis darbas, nors ir parašytas dar neatsiskleidus nacizmo visai pilnatvei, griežtai smerkia nacionalizmą ir nacizmą, pabrėždamas tautų lygybę ir bendradarbiavimo svarbą.
Maceina griežtai smerkia nacionalizmą, kuris suabsoliutina tautą, neigia kitų tautų laisvę, į jas žiūri su panieka ir neapykanta. Jis teigia, kad nacionalizmas puoselėja militarizmą ir imperializmą, o karo kultas yra esminė jo dalis. Toks požiūris, neigiantis tautų lygybę ir pasiduodantis imperialistiniams kėslams, yra „tikra prasme dorinis nusikaltimas“. Maceina pabrėžia, kad „kiekviena tauta yra lygi kitai tautai etniniu atžvilgiu“, ir kad „teisės grindimas zoologiniu vertingumu yra grįžimas į „kumščio teisės“ laikus ir pirmas žingsnis į civilizuotą subarbarėjimą“. Užsisklęsdamas savyje, besąlygiškai didžiuodamasis savo laimėjimais, atsiribodamas nuo kitų tautų ir jų kultūrų, nacionalizmas, anot Maceinos, nualina savo tautos kultūrą, priveda ją prie skurdimo ir nykimo.
Pranašišku tonu Maceina teigia, kad Europos likimas „pareis nuo to, ar jis grįš į krikščionybę ir bus išgelbėtas, ar vietoj Kristaus pasirinks Wodaną ir pasuks į barbarybę“. Jis pabrėžia, kad tautos didybė glūdi ne politikos, bet mokslo, meno ir dorovės žygiuose, todėl istorijos pamokose reikia akcentuoti kultūrą, o ne politiką, per kultūrą sieti tautos istoriją su žmonijos visuotine istorija. Maceina skatina kritišką žvilgsnį į tautos praeitį: norint ugdyti tikrą patriotizmą, reikia ne tik didžiuotis tautos pasiekimais, bet ir atgailauti už jos nuodėmes, užtikrinant, kad jaunoji karta nepakartotų praeities klaidų.
Tautos samprata ir jos aspektai
Nors Maceina rašo sklandžiai, jo darbe „Tautinis auklėjimas“ esama neaiškumų ir nenuoseklumų, ypač kalbant apie paties tautos sąvokos apibrėžimą. Jis nesustygavo trijų skirtingų tautos aspektų: biologinio determinizmo, teleologinės tautos sampratos (tiek ji traktuojama kaip organizmas su paskirtimi) ir stipraus normatyvinio prado (tautos pašaukimo, siejamo su doroviniu universalizmu).
Pasak Maceinos, tautą veikia rasė, aplinka ir istorinis likimas. Rasė suprantama kaip žmogaus biologinė, genetinė sąranga ir paveldas, kuris kartu su aplinka sukuria fizinį tautos tipą, turintį poveikio ir dvasiai. „Tauta nebus mokslininkė, jei etninis josios tipas neturės gero juslinio pažinimo“, ji nebus menininkė, jei jos tipas nebus nusiteikęs savaimingai kūrybai. Be tinkamo biologinio paveldo žmogus negali pilnai įsilieti į tautą.
Priešindamasis mišrioms vedyboms su „svetimo rasinio tipo“ žmogumi, emigracijai, skatindamas Bažnyčią drausti „nenormaliems“ žmonėms vestis ir turėti vaikų, Maceina atiduoda duoklę to meto dvasiai. Nors kai kurios jo užuominos apie rasę ir aplinką gali priminti nacių „Blut und Boden“, jis pats griežtai smerkė nacių rasizmą ir laikė priverstinę sterilizaciją „barbariška“.
Teleologinis ir normatyvinis tautos suvokimas
Maceinos tautos sampratoje juntamas stiprus teleologinis elementas - tautos kaip organizmo samprata, paveikta romantizmo ir Aristotelio galutinių priežasčių idėjų. „Kiekviename gamtos sukurtame dalyke glūdi išvidinis linkimas (Trieb) išsiskleisti ir apsireikšti regimu pavidalu arba regima ir pastovia lytimi“. Jis pažymi individo svarbą, teigdamas, kad tautinė individualybė negali būti atskirta nuo žmogaus ir gali egzistuoti tik jame. Tačiau dažniau tautą vaizduoja kaip organinę būtybę, turinčią savo įgimtą paskirtį ir apsprendžiančią tautiečių elgesį bei veiksmus.
Tauta, kaip ir žmogus, turi savo pašaukimą. Visi tautos gebėjimai ir jėgos „telkiasi aplink vieną kurį svarbiausią linkimą, kuris juos apvaldo ir savo charakteriu paspalvina“. Net ir nežinodama, tauta eina „į tam tikrą tikslą, stumiama išvidinių savo prigimties dėsnių“. Šis esminis polinkis yra įgimtas, jį „galima tik atrasti pačioje tautos prigimtyje“, taigi pripažinti ir padaryti sava. Šiuo atžvilgiu tauta yra ne tik sąmoningas, bet ir determinuotas organizmas.
Tautos pašaukimas turi tvirtą normatyvinį elementą. Remdamasis mokytojo Stasio Šalkauskio mintimis, Maceina pabrėžia, kad tautinis pašaukimas dera su visos žmonijos pašaukimu, yra visuotinio žmonijos darbo dalis. Tauta randa „savo atbaigą ir galutinę prasmę“ universalume, įgyvendindama universaliai reikšmingą, anttautinę idėją. Ne tautinis egoizmas, ne tautinės valstybės materialinė gerovė, ne jos karinė galia, o tautos bendradarbiavimas taikiame, kūrybingame žmonijos vystymesi yra veiksmas, įprasminantis ir pateisinantis tautą. Reikia siekti gėrio visoms tautoms, nes gėris nepadalijamas.
Krikščioniškosios vertybės ir tautiškumas
Maceina pabrėžia, kad nė viena gyvenimo sritis negali būti atbaigta be religijos, tad ir patriotizmas niekada nepasieks savo pilnaties be religinio momento. Jo požiūriu, krikščioniškasis auklėjimas yra esminis ne tik atskiriems asmenims, bet ir šeimoms bei visai visuomenei. „Kokia šiandien jaunuomenė, tokia rytoj visuomenė. Tauta: susideda iš atskirų šeimų, kaip savo dalių. Tinkamas vaikų auklėjimas - geros šeimos pagrindas. Jos ateitis priklausys nuo to, kaip bus lavinama priauganti karta.“
Katalikai tėvai, anot jo, turi „berti grynus kviečius vaikų sielos dirvon, ne aistrų karščio išdžiovinton, nes neįleis šaknų; ne usnėton, kad jų nenusmelktų, o purion žemėn, kad vienas grūdas, anot Evangelijos, duotų trisdešimteriopą, kitas - šešiasdešimteriopą, trečias - net šimteriopą vaisių.“ Tai yra didžiausias tėvų uždavinys, nes „ką žmogus sės, tai ir pjaus. Pasėjęs gerą sėklą, susilauks gerų vaisių; kaip pabarstęs pasturlakų, gaus menką derlių.“
Maceina teigia, kad idealus tautinis auklėjimas turi derinti dorovės, mokslo ir meno siekius su krikščioniškosiomis vertybėmis. Jis skatina kritiškai vertinti tautos praeitį, atgailauti už klaidas ir ugdyti jaunimą taip, kad jis suprastų žudymo ir žuvimo prasmę, gebėtų doroviškai įvertinti karo pasekmes. Karinis auklėjimas neturi būti militaristinis, kareiviai turi būti mokomi gintis, o ne pulti.
2026-04-08 Seimo narių L. Kasčiūno ir D. Kreivio sp. konf. „Nuo grėsmių prie sprendimų: alternaty...
Iššūkiai ir prieštaravimai
Nors Maceinos darbas siekia suderinti skirtingus tautos aspektus, kyla klausimų, kaip visi šie elementai dera. Jei rasė įtakoja žmogaus mąstymą ir veikimą, jei tauta stumiama išvidinių prigimties dėsnių, kiek individas yra laisvas įsisąmoninti ir paklusti dorovės reikalavimams? Kaip raginimas palaikyti sukurtą rasinį tipą dera su žmonijos pirmenybės pabrėžimu? Jei nacionalizmas kritikuojamas dėl idėjinio provincializmo, kodėl taip baiminamasi vadinamųjų „svetimų pradų“?
Formaliai nėra prieštaravimų tarp biologinio determinizmo, vidinio tautos polinkio ir pašaukimo bei normatyvinių elementų. Genetiniai, biologiniai momentai reikšmingai veikia tautos narių elgseną ir mąstymą, įgimti teleologiniai tautos polinkiai ryškėja ir vystosi, iš dalies skatindami, iš dalies lemdami tautiečius skirti pirmenybę visuotiniams žmonijos interesams, dorovės normoms ir kūrybiniams polėkiams. Tačiau Maceina be rimtų argumentų konstatuoja, kad visi šie elementai tarp savęs dera ir kartu sudaro pagrindą tinkamai apibrėžti tautą bei pagrįsti normatyvinius reikalavimus. Šie reikalai yra sudėtingesni, negu Maceina įsivaizduoja.
TA Maceinai tauta yra ne tik sociologinis politinis darinys, bet ir dorovinė, kūrybinė užduotis, ne mažiau idealas nei tikrovė. Griežtas nacionalizmo kritikas gali tapti jo šalininku, bet ne be radikalios metamorfozės. Norint teigti, kad Maceina patyrė šitokį dvasinį lūžį, negana nurodyti vieną jo straipsnį.
Diskusija apie tautiškumo puoselėjimą ir jo sampratą išlieka aktuali. Nors kai kurie mano, kad tautiškumo jausmas turėtų būti vertybė, kiti abejoja, ar įmanoma jį išmokyti, kai aplinkui daug emigracijos ir abejingumo. Svarbu, kad tautiškumo samprata nebūtų vien skudučių ar tautinių šokių mokymasis, bet apimtų gilesnį suvokimą, kad esi lietuvis, lietuvių tautos dalis, žinantis gimtąją kalbą ir tautos istoriją. Papročius vaikai perima iš šeimos, o jei šeimoje puoselėjamos tautinės tradicijos, vaikas jas perims savaime.
