Močiutės visada daug stipriau myli anūkus, negu savo vaikus. Todėl daugelis tėvų lengvai palieka su jais savo mažylius, kad truputį pailsėtų ar atliktų neatidėliotinus darbus. Bet yra 5 močiučių tipai, kurių nereikėtų leisti prie anūkų netgi per patrankos šūvį. Ir štai kodėl.
Močiutė - maitintoja
Pirmiausia, ką ji sako kai jūs aplankote ją su anūku: ,,Koks jis liesas. Aišku, kad nepavalgęs. Na nieko, pas močiutę greitai pasitaisys“. Ir tuoj pat ant stalo atsiranda barščiai, ragu, kotletai, blyneliai ir didelis pyragaičių pasirinkimas. Tarp kitko, pertraukų tarp maitinimosi beveik nebūna ir pusryčiai pereina į pietus-vakarienę. O po išeiginių ar atostogų jūs gaunate nupenėtą pilvūzą. Bet, labai gaila, ne vieną. Kartu su diateze, alergija maistui, skrandžio sutrikimais ir kitomis ,,gėrybėmis“.
Prieš kviesdami močiutę - maitintoją į svečius irgi gerai pagalvokite. Juk ji atsiveš visus tuos pyragaičius ir blynelius su savimi. O kai išeis pasivaikščioti su vaiku į miestą, tai būtinai ant kiekvieno kampo pirks jam pyragėlius ir čipsus. Ir tai, neskaičiuojant būtino apsilankymo Makdonalde.
Močiutė - televizijos fanė
Tereikia jūsų mažyliui savaitgalį praleisti pas tokią močiutę - ir jis papasakos visų paskutinių muilo operų serialų turinį. O taip pat sėkmingai pacituos sveikatos laidos vedėjų žodžius. Su tokia močiute jūsų mažylis vietoj pasivaikščiojimų lauke sėdės prie televizoriaus tarp įvairių pokalbių šou, žaidimų, loterijų ir reklamų. O jau ,,Ekstrasensų mūšio“ dalyvių vardus žinos geriau, nei gatvės, kurioje gyvena, pavadinimą.
Todėl, jei rizikuojate palikti savo mažylį - pasistenkite, kad televizorius būtų sugedęs. Arba, dar geriau, išvežkite juos iš miesto į kaimą. Pageidautina į tokį, kur nėra televizoriaus ar ryšio.
Močiutė - žiniuonė
Kai tik mažylis nusičiaudo ar sukosti, tuoj pat pajungiamos visos naminės ir ne naminės priemonės. Bičių pikio antpilas, mumijo, garstyčios kojinėse, trintas česnakas - tai dar ne visas arsenalas, apie kurį žino močiutė - žiniuonė. Ir visa tai pastiprinama argumentais: ,,Aš tave daug kartų taip gydžiau. Negi tavo vaiko neišgydysiu“.
Įrodyti, kad medicina gerokai pažengė į priekį, beviltiška. Kaip ir tai, kad vaikas nusičiaudėjo dėl to, kad pakuteno nosį plunksnele, o ne peršalo.
Močiutė - originalė
Padovanoti anūkui plaktuką ir vinis (kad išmoktų tikrų vyriškų darbų) ar surengti virtuvėje cheminius bandymus (o gal taps mokslininku) - tai šios močiutės stiliuje. O dar ji gali padovanoti ikimokyklinukei anūkei jaunojo tatuiruotojo rinkinį ar leisti pradurti jai ausis (nes anūkei labai patiko štai šie auskariukai).
Ir jeigu jos siurprizų ir dovanų teigiamai neįvertins, originalioji močiutė gali ir rimtai įsižeisti. Taip kad šiuo atveju reikėtų vadovautis principu ,,dovanotam arkliui į dantis nežiūri“. O chemikalus ar tatuiruočių rinkinį tyliai pašalinti iš aplinkos.
Močiutė - inkvizitorė
,,Visai išlepinot vaiką. Pataikaujate jam visur“ - tik ir kartoja ji. Ir ,,dosniai“ apdalina stumtelėjimais ir pliaukštelėjimais per užpakalius. ,,Neišmokai pamokų - į kampą“, ,,Išmėtei žaislus - nežiūrėsi filmukų“. Neveltui vaikas, sužinojęs, kad turės pasilikti su močiute, isterikuoja.
Ir jeigu be tokios močiutės paslaugų negalite apsieiti, nepamirškite jos griežtai perspėti, kad savo šeimoje nenaudojate fizinių bausmių.
O jūsų mažyliui ar pasisekė su močiute? Aš visada rūpinausi savo sūnumi. Stengiausi, kad jis būtų laimingas, bet, matyt, persistengiau. Praėjusiais metais jis su marčia persikėlė į mano butą, nes nesusitvarkė su nuomos mokesčiais. Nuo to laiko mano gyvenimas virto pragaru. Po darbo nenoriu grįžti namo, todėl iki vėlumos vaikštau parke. Neskubėkite manęs smerkti - aš labai myliu savo anūkus. Šiemet vyresniajam berniukui sukako 7 metai, o anūkėlei - 5. Tačiau anūkai - tai ne mano vaikai. Aš neprivalau užsiimti jų auklėjimu, linksminti ir kęsti nuolatinius jų išdaigas. Dėl jų neturiu galimybės pailsėti savo pačios bute. Jei ne darbas, išvis būčiau išprotėjusi. - Ne, iki pensijos dar keli metai. - Na, kažką sugalvosime. Man jau atsibodo nuolat prašytis iš darbo, kad nuvežčiau juos į būrelius. - Mama, tu elgiesi kaip savanaudė! Tai juk tavo anūkai! Ir tuo metu mano kantrybė baigėsi. Nusprendžiau pagaliau sudėlioti visus taškus ant „i“ ir susigrąžinti savo asmeninę erdvę. - Turite dvi savaites susirasti kitą butą. Vaikus galite atvežti pas mane savaitgaliais kartą per mėnesį. O su likusiomis tėvystės pareigomis susitvarkykite patys. - Ne, sūnau, atėjo laikas suaugti. Jokių pasiteisinimų būti negali. Aš jums padėsiu tik ypatingais atvejais, o šiaip į mane nesitikėkite. - Koks košmaras! Po kelių dienų jie susikrovė daiktus ir išvyko. Sūnus su manimi net nekalba ir neleidžia telefonu bendrauti su anūkais. Aš nesijaučiu kalta, todėl nesisielojau. Užtat atsirado laiko sau. Žinoma, baisu, kad nepavyks atkurti santykių su artimaisiais, bet jei jie priėmė tokį sprendimą, teks su tuo susitaikyti.
Ar žinote atvejų, kai seneliai pripažįsta nesantuokinius anūkus (kai jų sūnus susilaukia vaiko su meiluže ar (ne)oficialia drauge, ir pats to vaiko nelabai pripažįsta)? Ar nuo sūnaus meilės/nemeilės savo nesantuokiniam vaikui tiesiogiai priklauso ir senelių meilė/nemeilė anūkui? Jei, žinoma, seneliai žino apie tokio anūko egzistavimą? Klausiu labiau apie senelius iš vyro pusės, nes iš moters pusės seneliai neturi didelio pasirinkimo. Atstumdami anūkus, atstumia ir dukrą. Be to jie garantuoti, kad tai jų anūkas (jų dukters vaikas). Man asmeniškai ši tema nėra aktuali. Tiesiog skaitydama Atlantos istoriją pagalvojau, o ką apie tą vaiką galvoja seneliai iš vyro pusės. Galbūt jie laukė, kada sūnus padovanos anūkų. Ir staiga atsiranda toks nesantuokinis anūkas, kurio pats sūnus nelabai pripažįsta. Ir kaip elgtis?
Apie siaip is gyvenimo istorija galiu pasisakyti - vyras tevystes nepripazino, bet jo tevai anuka lankydavo, su jo motina gerai sutare, nors ir senu paziuru zmones buvo ir jiems buvo skaudu,kad vaikas nesantuokinis (vienintelis toje gimineje gimes ne santuokoje), bet jie nusprende, kad vaikas del to nekaltas, ir mano nuomone, teisingai nusprende.
Meilė ir rūpestis, jei to reikia, nepriklauso nuo nieko. Nei sūnus, nei jo žmona sprendimo įtakoti nėkiek negali. Nuo pačių senelių priklauso. Ar jiems rūpi, ar jie myli, ar bendrauja. Kraujo neapi.... Taip sakant kraujo ryšys labai stiprus.
Mano exo(beje santuokinio) mama nėra nei karto mačiusi savo anūkės. Butent. Ypac dabar aktualu, kai anukai gyvena uz juru mariu, kai seneliai ne zento ar marcios ne syk nemate, anuku irgi. Tai kaip jaust meile zmoguciui, apie kurio egzistavima tik zinai, bet nei matei, ne greitu laiku nepamatysi? Viskas tik nuo zmoniu priklauso.
Zinau atveji, kai sunaus dukrytes nepripazysta. Zinau ir atveji kaip dukros mama issizadejo, nes ta "merga" pasigimde. Ir pasimire mociute su dukra ir anuke nesusitaikiusi. Turiu draugę, kurios vaikiuko tėvas jo nepripažino (nebuvo susituoke, praktiškai vienos nakties nuotykis), bet jo tėvai su ja puikiai sutaria, ji net pas juos kurį laiką gyveno (vaiko tėvas gyvena atskirai nuo savo tėvų). Gal todėl, kad mažius labai į tėvą panašus - jokių DNR'ų nereikia - jo tėvai patikėjo, kad anūkas - jų sūnaus vaikas.
Mano pačios patirtis : mano sūnaus biol. kiek žmonių tiek istorijų. būna kad seneliai vieno savo vaiko anūkus labai myli, o į kito vaiko atžalas nė žiūrėt nenori.
