Nelaimingi atsitikimai vaikų darželiuose: kaip jų išvengti ir apsaugoti vaiką!

Jungtinių Tautų Organizacija Vaiko teisių konvencijoje skelbia apie vaiko teisę augti saugioje aplinkoje, tačiau, anot Pasaulio sveikatos organizacijos, vaikų sužalojimai yra viena svarbiausių visuomenės sveikatos problemų, reikalaujanti ypatingo dėmesio. Sužalojimai yra pagrindinė 1-14 metų amžiaus vaikų mirties priežastis Europos Sąjungoje. Daugiausia nelaimingų atsitikimų, kuriuose nukenčia mažamečiai vaikai, įvyksta namuose. Kiekvienais metais Europos Sąjungoje maždaug 10 mln. įvairaus amžiaus vaikų namuose patiria sužalojimus, dėl kurių reikalinga medikų pagalba. Apytiksliai 40 tūkst. atvejų baigiasi mirtimi.

Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomenimis, Lietuvoje 2014 m. vaikai iš viso patyrė 8,5 tūkst. traumų, kurios buvo gydytos stacionare. Pasak SMLPC laikinai einančios Neinfekcinių ligų profilaktikos skyriaus vedėjos pareigas Liudos Ciesiūnienės, dažniausia vaikų traumų priežastis visose amžiaus grupėse minėtais metais buvo nukritimai, kurie sudarė 43,4 proc. traumų priežasčių. Dažna vaikų iki 5 metų traumų priežastis - dūmų, karščio ar liepsnos poveikis (20,8 proc.). Transporto traumos buvo dažnesnė tarp 5-17 metų amžiaus vaikų (10,6 proc. atvejų). Nuo 10 metų tarp vaikų traumų priežasčių išryškėjo tyčiniai susižalojimai ir pasikėsinimai - 12,5 proc.

Sužalojimas - tai ūmus, stiprus mechaninis, cheminis, terminis, elektros ar jonizuojančios radiacijos poveikis žmogaus kūnui, kuris viršija žmogaus tolerancijos slenkstį. Ši sužalojimo sąvoka paremta fizinio traumos poveikio žmogaus kūnui pasekmėmis. PSO rekomenduoja terminą „nelaimingi atsitikimai“ keisti sąvoka „sužalojimai“, kadangi sąvoka „nelaimingi atsitikimai“ siejasi su neišvengiamumu. Kiekvienais metais Lietuvoje nuo sužalojimų miršta apie 5000 žmonių, apie 400 vaikų ir paauglių. Tai kelis kartus viršija išsivysčiusių Europos šalių statistinius rodiklius. Daugiausia vaikų Lietuvoje miršta nuo traumų ir nelaimingų atsitikimų. Iš jų net 70% sudaro buitinės traumos. Būtent todėl vaikų sužalojimų ir nelaimingų atsitikimų prevencija - svarbus pedagogų, tėvų ir visuomenės uždavinys. Tarptautinė patirtis rodo, kad sužalojimų galima išvengti.

Vaikų traumų priežastys

Dažnai vaikų sužalojimus lemia:

Natūralus vaikų impulsyvumas ir emocionalumas (galvos smegenyse dominuoja jaudinimo procesai).
Natūralus smalsumas.
Noras pabandyti ar pažinti.
Akivaizdi patirties stoka bei menki sugebėjimai prognozuoti pasekmes.

ATKREIPKITE DĖMESĮ Į PAGRINDINĖS VAIKŲ TRAUMŲ PRIEŽASTIS:

Prasta vaikų priežiūra.
Rizikingas vaikų elgesys.
Vaikų nesugebėjimas priimti tinkamus sprendimus.
Netinkamas įvairios įrangos naudojimas.
Informacijos apie sužalojimus trūkumas tėvams.
Prastas vaikų fizinis pasirengimas.
Žinių apie saugų elgesį trūkumas.

Nelaimingas atsitikimas apibrėžiamas kaip bet koks atsitiktinis įvykis, kylantis dėl veiksnių, dėl kurių jis daugiau ar mažiau yra nuspėjamas, todėl gali būti išvengiamas. Skirtingose amžiaus grupėse vyrauja skirtingo pobūdžio nelaimingi atsitikimai, tačiau, apibendrinant statistikos duomenis, nelaimingi įvykiai dažniausiai įvyksta namuose (ypač virtuvėje ir svetainėje), o dažniausiai pasitaiko kritimai, apsinuodijimas vaistais ar cheminėmis medžiagomis bei nudegimai / nuplikinimai karštais skysčiais. Didžiausia rizika įvykti nelaimingam atsitikimui nustatyta tarp 0-4 metų vaikų. Pastebėta, kad nelaimingi atsitikimai dažnesni berniukams, be to, yra nustatyta koreliacija tarp nelaimingų atsitikimų dažnio ir tėvų išsilavinimo laipsnio. Nelaimingi įvykiai dažnesni vasarą ir savaitgaliais, po pietų ir vakarais, pakitus įprastinei rutinai bei skubant. Kartais nelaimingi atsitikimai baigiasi mirtimi. 2013-2017 metų Lietuvos statistikos duomenimis, dėl išorinių atsitiktinių sužeidimų mirė 161, dėl transporto nelaimių - 76, nuskendo - 45 vaikai. Nuo 2015 metų rugsėjo 1 dienos sukurta traumų ir nelaimingų atsitikimų stebėsenos informacinė sistema (TNAS IS), kurios funkcija kaupti ir apdoroti duomenis apie vaikų patiriamas traumas ir nelaimingus atsitikimus. Remiantis TNAS IS duomenimis, 2015 metais Lietuvoje 0-4 metų vaikai dažniausiai patyrė netyčinius galvos ir kūno sužalojimus, nudegimus, nuplikinimus, apsinuodijimus, 5-9 ir 10-17 metų vaikų grupėje dažniausi buvo galvos ir kūno sužalojimai.

Kai kalbame apie būrį vaikų vienoje vietoje, rizika jiems patirti traumą ar susižaloti visuomet išauga. Dažnai susiklosto situacijos, kai net tinkamas dėmesys vaikų saugumui neapsaugo nuo nelaimės. Atsitikus nelaimingam įvykiui, vaikai, tėvai ir ugdymo įstaigos patenka į nemalonią situaciją, kuri neretai yra sprendžiama tėvų ieškiniais ir teismo procesais dėl žalos atlyginimo. Daugėja atvejų, kai įvykus nelaimei tėvai iš mokyklos ar darželio reikalauja atlyginti patirtą žalą. Nepaisant to, savo civilinę atsakomybę Lietuvoje draudžia nedaugelis ugdymo įstaigų. Draudimo bendrovės statistika rodo, kad iš visų ugdymo įstaigų mūsų šalyje civilinės atsakomybės draudimu dažniausiai yra pasirūpinę darželiai. Priežastis suprantama - juose vaikai praleidžia visą dieną, grupės paprastai yra suformuojamos iš didžiausio leistino skaičiaus vaikučių, o vienai ar dviem auklėtojoms sunku atidžiai sekti 20 ir daugiau darželinukų.

Amžiaus ypatumai ir traumos

1-5 metų vaikai dažniausiai nukenčia dėl nedidelių traumų. Pradėję vaikščioti griūva, atsitrenkia į aštrius kampus, gali ant savęs užsitempti sunkesnį daiktą. SVARBU: nepalikite vaiko vieno, būkite ypatingai atidūs, kurkite kuo saugesnę aplinką: minkšti baldai, kilimai, pritvirtinkite apsaugines tvoreles prie laiptų kraštų, nepalikite atidarytų langų, apribokite vaikų laisvą judėjimą į virtuvę ir vonią.
3-5 metų vaikai yra labai aktyvūs ir smalsūs. SVARBU: kuo jaunesniame amžiuje pradėkite mokyti vaikus laikytis saugumo visose gyvenimo situacijose.
7-11 metų vaikai yra labai judrūs ir dažnai lanko sporto būrelius, kuriuose traumų tikimybė didėja dėl patirties stokos.

Prevencinės priemonės

Ilgalaikės investicijos į saugią aplinką (pvz., kelių ir gyvenamųjų namų projektavimas) ir produktai (pvz., vaikų apsauginiai atšvaitai ir vaistų pakavimas) kartu su teisės aktų reglamentavimu ir jų įgyvendinimu bei švietimu, siekiant elgesio modifikavimo ir įgūdžių ugdymo, leido daugeliui Europos regiono šalių ir toliau mažinti su sužalojimais susijusių mirčių skaičių. Veiksmingos prevencijos strategijos, skirtos tyčiniams sužalojimams, ypač dėl tarpasmeninio smurto, apima saugių, stabilių ir puoselėjančių santykių tarp vaikų ir jų tėvų kūrimą, vaikų ir paauglių gyvenimo įgūdžių ugdymą, alkoholio prieinamumo ir žalingo vartojimo mažinimą, kultūrinių ir socialinių normų kūrimą smurtui mažinti ir aukų identifikavimo, priežiūros ir paramos programoms užtikrinti.

Penkerius metus vadovauju Miško darželiui Smiltynėje. Įspūdingoje, bet laukinėje Kuršių nerijos gamtoje, miške tarp dviejų vandenų: Baltijos jūros ir Kuršių marių dirbdama su vaikais nuo 2 iki 7 metų, dažnai susilaukiu klausimo „ar nebijote, kad kas nors atsitiks?“ Ir visada atsakau „ne“, nes tai, kas iš pradžių taip gąsdina tėvelius ar pradedančius dirbti pedagogus, mes sistemingai valdome, puikiai pažįstame, vis iš naujo aptariame, nuolat atnaujiname veiksmų planą ir taisykles. Žinoma, rizikų yra visur, tačiau kalbant apie ikimokyklinio amžiaus vaikus, dažnai net neįtariame, kad už keturių sienų įkalintų rizikų yra daugiau ir jos dažnai pavojingesnės, kad visas rizikas galime valdyti kurdami vaikams erdvę augti ir tobulėti ir, kad rizika nėra tik pavojus. Rizika yra gana plati savoka, todėl norėdami ją aptarti, turime gerai išanalizuoti. Dažnai, kai kalbame apie ikimokyklinio amžiaus vaikus, norime panaikinti riziką ir užtikrinti vaikų saugumą. Taip, saugumas visada turėtų būti pirmoje vietoje, todėl naikinti reikėtų ne riziką, o žalojančius pavojus. Na, o iššūkius pastebėti ir valdyti, atsižvelgiant į jų pavojingumo lygį. Ikimokyklinio amžiaus vaikai dažnai nežino ir nesupranta žalojančių pavojų. Jie paprastai susiję su nuodingomis ar pavojingomis medžiagomis. Pavojai - tai žalą organizmui keliantys reiškiniai. Pavojai taip pat skiriasi ir pagal amžiaus grupes. Tinkamai valdomi iššūkiai sudaro didelę laimingo gyvenimo dalį tiek vaikystėje, tiek suaugus (galbūt ne be reikalo skandinavijos šalyse, kur dauguma vaikų lanko lauko darželius, žmonės jaučiasi laimingiausi). Jie suteikia jėgų veikti, o veikimo proceso metu sužadina išskirtinius gebėjimus. Rizikingus iššūkius vaikai geba suprasti, įvertinti bei pasirinkti: rizikuoti ar ne.

Vaikams ant karstynių bei į medžius leiskite įlipti ir nulipti patiems, be suaugusiojo fizinės pagalbos (bet su priežiūra ir žodiniais patarimais). Vaikams, kurių ūgis svoris, kūno sudėjimas ir raumenų konstrukcijos tinkami siekti vis naujų fizinių pasiekimų, neišvengiama rizikuojant mokytis tinkamai klysti: kristi taip, kad galva su stalo kampu prasilenktų vos vienu centimetru, nesilaikant pereiti nestabilius paviršius ir taip įgauti tinkamų įgūdžių, o prisilaikyti tik esant reikalui. Ikimokyklinuką prižiūrinčiam suaugusiajam, svarbu suprasti, kad vaiko kūno svoris yra keliskart mažesnis už suaugusiojo, todėl kritimo ar susitrenkimo smūgis kur kas švelnesnis nei krentant trisdešimtmečiui. Ir tikrai mažiau pavojingas nei krentant šeštą dešimtmetį einančiam suaugėliui. Pati pamenu kaip vaikystėje čiuožinėdavau nuo laiptų tiesiog atsisėdusi... Būtent ikimokykliniame amžiuje, jei neatribojame vaikų nuo jų aplinkoje esančių iššūkių, sukuriama erdvė vystytis savisaugos instinktams. Miško darželyje Smiltynėje stebime akivaizdų pavyzdį. Kai su vaikais keliaujame pažįstamais takais, vaikai drąsiai atsitraukia nuo auklėtojų, būna toliau, renkasi takelius, kuriais jie nori eiti, žaidžia žaidimus ir, jausdamiesi saugiai, užsimiršta. Taip pat svarbu sąmoningai mokyti vaikus savisaugos, įtraukiant juos į rizikos valdymą: leidžiant patiems atsižymėti erdvę prie sūpynių, į kurią nereikėtų eiti, kai kas nors supasi, aptarti apgaulingas ar sausas medžių šakas, ant kurių koją dėti būtų per daug pavojinga, ir panašiai. Kai ribos ir iššūkiai vaiko gyvenime nėra suspausti iki minimumo, vaikai turi progą būti savarankiški. Savarankiškumas įgalina žmones, suteikia jiems daugiau pasitikėjimo savimi ir motyvacijos veikti. Taip pat, susiduriant su iššūkiais, įsijungia kritinio ir kūrybinio mąstymo mechanizmai, padedantys spręsti problemas. Augindama keturmetį sūnų, buvau nustebusi, kaip pasikeitė mano sūnus vos per dvi dienas, kai išmoko važiuoti dviračiu ir galėjo gatve pats! važiuoti paskui dviratį minančią mamą: pasitikėjimas savimi ir nauji iššūkiai kelyje kaip mat pridėjo papildomo atsakingumo ir atsargumo, suteikė prasmę aptartoms taisyklėms ir progą jas apmąstyti ir kvestionuoti bei tobulinti.

Ekonomistai ir šiuolaikinių technologijų specialistai vienbalsiai sutaria, jog ateityje pasauliui nebereikės automatinius veiksmus atliekančių darbuotojų, nes juos visiškai pakeis technologijos. Bet vienos savybės negali pakeisti jokios iki šiol sukurtos technologijos - tai kūrybinis ir kritinis mąstymas. Kuo toliau, tuo labiau šie dalykai akcentuojami švietimo sistemoje, ir, mano nuomone, turi tiesioginę sąsają su iššūkių priėmimu bei rizikavimu vaikystėje. Kodėl? Nes nesusiduriant su iššūkiais, nėra jokio motyvo ieškoti sprendimų. Be to, kiekviena karta yra vis pažangesnė (X, Y, Z kartos), taigi neverta manyti, kad mūsų sugalvoti sprendimai net ir paprastiems dalykams yra geresni negu tie, kuriuos sugalvos mūsų vaikai. Susiduriant su rizikomis, neišvengiamos yra ir emocijos, kurių spektras pasidaro platesnis nei gyvenant ramiame pasaulyje, kai apie viską pagalvoja tėvai / globėjai ir pedagogai: džiaugsmas įveikus iššūkį džiaugsmingesnis, o nusivylimas, susidūrus su nesėkme, gilesnis. Dažnai girdžiu pasvarstymų apie lietuvių liaudies pasakas, kurios baigiasi baisiai. Ar jos nežaloja vaikų savo siaubingais kūrybiniais posūkiais, ar nepalieka bereikalingų baimių, agresijos apraiškų? Pasakų ekspertai nurodo, kad anaiptol. Vaikai turi susidurti ir su negatyviomis emocijomis, susipažinti su blogai besibaigiančiomis istorijomis, tam, kad teisingai suvoktų pasaulį, jame esančias rizikas bei pavojus, jausmų spektrą. Kodėl praleidę 3 valandas kopdami į kalną su 10 nepažįstamų žmonių, su kažkuo susidraugausime, o su kažkuo nuspręsime palaikyti šaltesnius santykius? Turbūt taip leisdami laiką sužinosime bendrakeleivių vardus ir tikriausiai daugumai būsime spustelėję ranką, gal ir apkabinę, o tuo tarpu, sėdėdami restorane su 10 nepažįstamųjų, kur erdvė, regis, yra gerokai mažesnė ir labiau pritaikyta intymiems pokalbiams, vargu ar be raginimo iš šalies sužinosime bent šių žmonių vardus. Esant rizikingoms situacijoms ryšius su žmonėmis užmezgame ne tik greičiau, bet šie ryšiai tampa daug artimesni, gilesni ir stipresni.

Pirmuoju žingsniu rizikos valdymui ikimokyklinio ugdymo įstaigose gali būti naudojama „Rizikos - naudos įvertinimo forma“ (angl. Risk benefit assesment sheet). Šioje formoje nurodomas rizikos pavadinimas, su rizika susiję pavojai, atsargumo priemonės kiekvienam iš pavojų valdyti, pavojingumo lygis. Kol nėra apibrėžtos ir realybėje veikiančios atsargumo priemonės, rizikos veiklos vykdyti negalima. Pavyzdžiui, jei kūrename laužą, miško paklotės užsidegimo pavojui šalinti turime turėti smėlio kibirą ne toliau kaip 2 metrai nuo laužavietės. Negalime kūrenti laužo tol, kol kibiras nėra padėtas į atitinkamą vietą. Pavojingumo lygis nustatomas pagal tai, ar gresia ir koks pavojus gresia vaiko ilgalaikei sveikatai ir gyvybei, o pagal tai pasirenkamos tinkamos atsargumo priemonės. Pavyzdžiui, jeigu su vaikais plaukiame valtimi ežere, rizikos lygis aukštas, nes yra pavojus nuskęsti, todėl imamasi aukščiausių atsargumo priemonių - sertifikuotų ir tinkančių pagal vaikų ūgį gelbėjimo liemenių, bet jeigu valtis stovi baloje ir plaukimas tik imituojamas, o rizika yra tik sušlapti drabužius, gelbėjimosi liemenių nenaudojame, o vaikams žaidžiant imitacinius žaidimus, skatiname panaudoti ir imitacines liemenes. Antra, rengiant „Rizikos - naudos įvertinimo formas“ ar tiesiog šalinant pavojus ir paliekant iššūkius, į šią veiklą turi būti aktyviai įtraukiami ir patys vaikai. Trečia, pavojus šalinti turi kompetencijos turintys žmonės. Pavyzdžiui, prasidėjus grybų sezonui, miške vaikai dažnai nori rinkti ir apžiūrėti šiuos gražuolius. Jeigu nepažįstate grybų, nedrauskite vaikams jais domėtis - tai puiki proga pasikvietus į pagalbą specialistą, susipažinti su grybų pasauliu.

Dažnai tradiciniuose darželiuose stokojama iššūkių dėl nesusitarimo tarp darželių administracijos, auklėtojų ir tėvelių. Siūlome į rizikos valdymą aktyviai įtraukti tėvelius: leiskite tėčiams ateiti ir sukalti lentynas drauge su vaikais besimokant apie įrankius, pakvieskite pravesti sportinių žaidimų užsiėmimus, mamas su vaikais kvieskite apželdinti darželio gėlynus pavasarį, paraginkite tėvus suorganizuoti tyrinėjimo ekspedicijas vaikams mažesnėmis grupelėmis. Vykdydami bendras veiklas drauge, suprasite ką ir kaip galite padaryti, kad sukurtumėte įdomias ir daugiau erdvės vaikams sukuriančias veiklas.

Saugios aplinkos kūrimas

Grindų danga turi būti neslidi. Vaikams saugesnė yra minkšta grindų danga. Vaikų kambariui patartina parinkti baldus su užapvalintais kampais, įtaisyti durų stabdžius (blokatorius), lėtinančius jų uždarymą, naudoti naujos konstrukcijos, be aštrių briaunų radiatorius ar apsaugines radiatorių groteles, spinteles ir knygų lentynas būtina patikimai pritvirtinti prie sienos, kad nenuvirstų. Pirkti saugius žaislus atitinkančius vaiko amžių. Elektros lizdai, prailgintuvai turi būti su užblokuojamomis skylutėmis arba su apsauginiais dangteliais (apsauginiais kištukais). Negalima palikti atviro lango kambaryje, kuriame yra vieni vaikai. Patartina naudoti naujos konstrukcijos, į viršų atsidarančius langus arba prie lango įmontuoti lango pravėrimo reguliatorių (fiksatorių), kurie leistų atidaryti langą ne daugiau kaip 10 cm. Neleisti vaikams grupėje žaisti su kamuoliu. Tarpulaiptinės turi būti apsaugotos tvarkingomis grotelėmis. Atstumas tarp grotelių turi neviršyti 10 cm. Apsaugotos grotelių aukštis turi būti ne mažesnis kaip 90 cm. Laiptų kampai ir briaunos turi būti užapvalinti ar padengti kilimine danga arba specialia guma. Laiptai negali būti slidūs. Įrengiant laiptus reikia pasirinkti dangą neslystančiu paviršiumi (pvz., parketinę). Patartina įmontuoti turėklą, skirtą vaikams, prie sienos pusės (kad vaikas eitų ties siena). Mažų vaikų apsaugai reikia užtverti laiptus apsaugine tvorele. Reikia neleisti vaikams bėgioti laiptais. Sūpynės turi būti saugios konstrukcijos, negalinčios atsikabinti. Sūpynių kėdutės turi būti pagamintos iš lengvų medžiagų. Po sūpynėmis, karstyklėmis turi būti minkštas pagrindas (speciali danga, smėlis, smulkus žvyras, pjuvenos). Tvorų ir vartų kraštai turi būti neaštrūs, patartina -užapvalinti. Kieme neturi būti avarinių, yrančių mūrinių sienų. Draudžiama vaikams laipioti į medžius. Kieme negali būti pilnų vandens griovių, duobių. Vaikų žaidimams parinkite minkštesnę dangą (smėlį, žolę), o ne kietą betoninę. Neleiskite vaikams nežinomose vietose lakstyti ir maudytis basiems. Svarbu, kad vaikai avėtų patogią sportinę avalynę kietu užkulniu, nelakstytų, nelaipiotų avėdami šlepetes.

saugi aplinka darželyje - baldai ir langai

Saugus elgesys ikimokyklinėse įstaigose

Ikimokyklinio ugdymo įstaigos atlieka svarbų vaidmenį formuojant vaikų saugaus elgesio įgūdžius. Šiose įstaigose saugaus vaiko ugdymas yra viena iš prioritetinių veiklos krypčių, kurią koordinuoja įstaigos vadovai ir vykdo pedagogų komanda. Saugus vaiko ugdymas yra efektyvus tik tada, kai vaikai supranta, ko jie mokosi. Mažieji eismo dalyviai iš „Paukštelių“, „Žiogelių“ ir „Boružiukų“ grupių pažįsta ir moka „sukurti“ šviesoforą. Vyresnieji „Kiškučių“, „Bitučių“, „Katinėlių“ grupių vaikai jau patys kuria užduotėles, kaip turi elgtis kiekvienas eismo dalyvis, saugiai elgtis moko mažuosius savo draugus. Iškilusias idėjas įgyvendina ir žaisdami lauke. Priešmokyklinukų patirtis atsiskleidžia dailės darbeliuose. „Kiškučių“ ir „Ežiukų“ grupės vaikams pati įdomiausia veikla - žaidimai su interaktyviomis ir išmaniosiomis priemonėmis.

Renginiai ir akcijos:

Žaidimų dienos
Viktorinos
Teatralizuoti vaidinimai
Akcijos

Žaisdami, vaidindami, kurdami vaikai vertina savo žinias ir įgūdžius apie saugų elgesį ir nuolat įgyja vis naujesnės patirties. Netradicinių, muzikinių žaidimų, žaidimų prie magnetinių lentų, interaktyvios lentos metu vaikai „pasitikrina“ saugaus eismo taisykles, patiria, kad neatsargiai žaidžiant gali susižeisti pats arba užgauti kitą. Žaidybinių ir vaidybinių situacijų metu mokinasi, kaip išvengti nelaimės ir kaip elgtis, kilus pavojui, kokiais pagalbos telefonais skambinti atsitikus nelaimei.

Taip pat tradicija tapo ir kasmet organizuojami projekto „Šiam pasauly - iš tiesų, kaip gerai, kad aš esu“ renginiai, skirti Tarptautinei vaikų gynimo dienai paminėti. Vaikai susitinka su tų profesijų atstovais, kurie rūpinasi žmonių saugumu: bendrauja su policininkais, priešgaisrinės saugos pareigūnais, kinologais, eismo priežiūros darbuotojais. Renginių simbolis - Šuo Amsius.

Pavojai buitinėje aplinkoje

Tam tikros vietos kieme vaikams gali būti pavojingos. Pavojai gali būti susiję su mašinomis, nereikalingais daiktais kieme. Dažniausiai nelaimės įvyksta, kai vaikai žaidžia ne su jiems skirtais žaislais, bet su daiktais, su kuriais gali susižeisti. Traumos dažnai priklauso ir nuo mūsų, ir nuo vaikų elgesio: kiek vaikai turi žinių, ar yra drausmingi, kaip moka saugiai žaisti. Atminkime, kad jie yra smalsūs, ir pastebės mažiausią smulkmeną, kurią tikrai norės patyrinėti, patys išbandyti. Darželinukas turi žinoti, kodėl elektra kartais sužeidžia ir kaip reikia elgtis su elektriniais prietaisais. Ugnis sukelia gaisrą. Daugelį gaisrų vaikai sukelia žaisdami su degtukais. Todėl su ugnimi reikia elgtis labai atsargiai ir su ja nežaisti.

Vaikai norėjo išgirsti atsakymus į daugelį klausimų: kaip elgtis namuose vienam, kaip elgtis sutikus nepažįstamą žmogų, kaip paprašyti pagalbos pasiklydus. Vaikai mėgsta viską ragauti, tačiau vaistai - ne saldainiai. Savarankiškai imti vaistų nevalia. Vaikai noriai bendravo, atsakinėjo į klausimus, aptarėme kur gali slypėti pavojai ir kaip apsisaugoti.

Dažniausios traumos ir pirmoji pagalba

Gyvybės draudimo įmonės „SB draudimas“ duomenimis, dažniausiai patiriamos traumos vaikų tarpe yra kaulų lūžiai ir minkštųjų audinių sužalojimai. Šeimos gydytoja Justė Zeidotaitė pasakoja, kaip išvengti ir tinkamai pasirūpinti vaikų traumomis.

Kaip elgtis patyrus traumą?

„Visada reikėtų atsižvelgti į traumos pobūdį: ar buvo pažeisti audiniai, ar yra kraujavimas, ar jis gausus, o gal lengvai sustabdomas? Jeigu kraujavimo sustabdyti neišeina, būtina važiuoti į skubios pagalbos skyrių. Taip pat, jeigu matoma aiški galūnės deformacija po sunkios traumos, ar prarandama sąmonė - taip pat reikėtų ten vykti. Tarkime, įvykus tokiai gąsdinančiai traumai, kaip užspringimas, tik akivaizdžios gairės gali padėti vaikui. Tokiu atveju būtina greita tėvų reakcija. Susidūrus su kitais sužeidimais, galioja keli esminiai pirmosios pagalbos principai.

„Nusideginus ant žaizdos negalima tepti jokių preparatų, nuo nudegusios vietos taip pat nereikėtų nuimti drabužių, tiesiog palikti taip, kaip yra. Nudegimą reikėtų pakišti po kambario temperatūros vandens srove ir kviesti greitąją pagalbą arba važiuoti į skubios pagalbos skyrių, priklausomai nuo to, kokio lygio nudegimas. Įsipjovus, daug kas priklauso nuo žaizdos gylio. Jeigu žaizda švari, įsipjauta namie - galima nuplauti paprastu arba distiliuotu vandeniu ir užklijuoti pleistrą arba aprišti bintu. Jeigu kraujavimas nesustoja, gali reikėti siūti, tad būtina važiuoti į ligoninę arba kviestis pagalbą“, - sako medikė.

Užspringimas

Tai mechaninė kvėpavimo takų obstrukcija dėl maisto ar kito objekto įkvėpimo ar nurijimo. Dažniau springsta kūdikiai ir maži vaikai, nes jų kvėpavimo takai siauresni ir tyrinėdami aplinką jie mėgsta viską dėti į burną. Didesnė rizika užspringti vaikams iki 3 metų susijusi su krūminių dantų neišdygimu, dėl ko maisto produktai nėra tinkamai sukramtomi. Nors vaikai dažniausiai užspringsta maistu, tačiau pasitaiko ir springimo smulkiomis detalėmis, karoliukais, sagomis, monetomis ir kt. Pirmieji simptomai, leidžiantys įtarti springimą, yra kosulys, švokštimas, negalėjimas įkvėpti, būklei užsitęsus išsivysto cianozė, vaikas praranda sąmonę.

Užspringus vaikas pradeda kosėti. Reikia įvertinti kosulio efektyvumą. Jei vaikas kosėja efektyviai (garsiai kosėja, verkia, atsako į klausimus, gali įkvėpti prieš kosulį, yra sąmoningas), būtina skatinti kosulį, stebėti, ar būklė neblogėja, kviesti greitąją medicinos pagalbą. Jei vaikas nustoja kosėti arba kosulys nuo pat pradžių nėra efektyvus (negali kalbėti, kvėpuoti, kosulys tylus, ryškėja cianozė), tačiau vaikas sąmoningas, kviečiama greitoji medicinos pagalba ir suduodami 5 staigūs smūgiai tarp menčių ir 5 krūtinės spustelėjimai vaikams iki 1 metų arba 5 pilvo spustelėjimai vyresniems nei 1 metų vaikams. Jei vaikas nesąmoningas, atveriami kvėpavimo takai, atliekami 5 įpūtimai ir pradedamas pradinis vaiko gaivinimas.

Nudegimas, nuplikinimas

Vaikai iki 1 metų nudega ar nusiplikina karštais skysčiais iki 10 kartų dažniau nei mokyklinio amžiaus vaikai. Dažniausia nusiplikinimo priežastis - karšti gėrimai (arbata, kava, sriuba), vanduo, maistas, kuriuos kūdikiai ir maži vaikai dažniausiai užsipila ant savęs patraukę nuo stalo. Retesniais atvejais įvyksta kontaktiniai nudegimai, kurių dažniausios priežastys - lygintuvai, plaukų tiesinimo priemonės ir orkaitės ar viryklės. Didžiojoje Britanijoje ir Airijoje atliktame retrospektyviajame tyrime nustatyta, kad vaikų, patiriančių nudegimus, amžiaus vidurkis yra 3,74 metų, tačiau pikas stebimas 9-12 mėnesių, kai vaikas tampa judresnis. Berniukai nusiplikina šiek tiek dažniau nei mergaitės (santykis 3:2). Jaunesni nei 5 metų vaikai dažniau nusiplikina veidą, rankas ir krūtinę, o vyresni - liemenį, kojas ir rankas. Svarbu nepamiršti ir saulės sukeliamų nudegimų, nes vaikų oda plonesnė, jautresnė, todėl lengviau ir greičiau pažeidžiama nei suaugusiųjų oda.

Jei vaikas nusiplikino ar nusidegino, pirmiausia reikia nutraukti žalojantį veiksnį. Kviečiama greitoji medicinos pagalba, o nudegusi vieta vėsinama kambario temperatūros vandeniu (apie 20 °C) mažiausiai 15-20 min., skiriami vaistai nuo skausmo. Nudegusių odos plotų negalima tepti aliejumi ar riebalais, nes taip tik padidinsime nudegimo laipsnį. Jei prie odos prilipo drabužiai, nesistengti jų nuplėšti. Profesionali medicinos pagalba turėtų būti suteikta visiems nudegusiems ar nusiplikiusiems naujagimiams, kūdikiams ir mažiems vaikams, jei nudegimo sritis yra didesnė nei 2 eurų monetos skersmuo ir jei nudegimas yra ant veido, rankų ar genitalijų.

Traumos, patirtos įvykus eismo įvykiui

Įvairūs sužalojimai, patirti įvykus eismo įvykiui, yra dažniausia vaikų mirties priežastis. Remiantis literatūros duomenimis, dauguma mirčių užregistruojama 7-14 metų vaikų grupėje. Vaikai patenka į didesnės rizikos grupę patirti eismo įvykį dėl mažesnio dėmesingumo, didesnio judrumo ir smalsumo, vaikai mažiau matomi nei suaugusieji, o patekę į eismo įvykį dažniau patiria galvos ar kaklo sužalojimus. Pastebėta, kad jaunesnių nei 15 metų berniukų mirtingumas yra apie 24 proc. didesnis nei to paties amžiaus mergaičių, nes berniukai elgiasi impulsyviau, yra aktyvesni ir labiau linkę rizikuoti. Transporto priemonei, važiuojančiai 50 km/val. greičiu, kliudžius žmogų, smūgio jėga ir patiriami sužalojimai prilygsta iškritimui iš 3 aukšto. Važiuojant 80 km/val. greičiu, kūno sužalojimai prilygsta iškritimui iš 8 aukšto, 100 km/val. greičiu - iš 12-13 aukšto. Jei žmogus, sveriantis 90 kg, važiuoja automobiliu neprisisegęs saugos diržo, smūgio metu kūnas trenkiasi į priekinį stiklą 3,5 t jėga. TNAS IS 2015 metų duomenimis, Lietuvoje vaikai iki 5 metų per transporto įvykius nukentėdavo retai, dažniausiai nukentėdavo 15-17 metų berniukai.

Įvykus eismo įvykiui, pirmiausia reikia užtikrinti savo saugumą, įsitikinti, kad eismas sustojo, stengtis išvengti papildomų aukų. Kviečiama greitoji medicinos pagalba. Įvertinti, ar nukentėjęs vaikas reaguoja, yra sąmoningas. Jei ne, tuomet įvertinti, ar vaikas kvėpuoja. Kūną judinti kuo mažiau, vengti sukamųjų judesių. Jei vaikas nesąmoningas, tačiau kvėpuoja, tuomet užtikrinama, kad kvėpavimo takai išliktų atviri, sužeistasis kalbinamas, užtikrinama kūno šiluma, vaikas paguldomas į stabilią šoninę padėtį ir laukiama atvykstančios pagalbos. Jei vaikas nesąmoningas ir nekvėpuoja, vaikas guldomas ant nugaros ir pradedamas pradinis vaiko gaivinimas. Gaivinama tol, kol vaikas pradeda savarankiškai kvėpuoti arba kol atvyksta greitosios medicinos pagalba. Jei vaikas yra transporto priemonės viduje ir yra nesąmoningas, bandyti jį ištraukti galima tik tuomet, jei kyla tiesioginis pavojus jo gyvybei (pvz., gaisras, sprogimas).

Įtarus kaulų lūžį ir laukiant greitosios medicinos pagalbos, stabdomas kraujavimas, tačiau galūnės imobilizuoti nereikia. Imobilizuojama tais atvejais, jei patys ketiname vaiką vežti į ligoninę.

Kraujavimo stabdymas - ant žaizdos dedamas sterilus tvarstis ar švarus audinys, tvarstis tvirtai prispaudžiamas, apvyniojamas bintu. Jei įmanoma, galūnė pakeliama aukščiau širdies lygio. Nepavykus sustabdyti kraujavimo, dedamas turniketas.

Kritimas

2014 metais Lietuvoje atlikto tyrimo, kuriame stebėtas 6-7 metų vaikų sužalojimų paplitimas namuose, duomenimis, net 52,7 proc. visų sužalojimų įvyko dėl kritimų. TNAS IS duomenimis, 2015 metais nukritimai buvo dažniausia vaikų susižalojimo priežastis. Berniukai susižalojo 2 kartus dažniau nei mergaitės, o krintant patiriamų sužalojimų pikas stebėtas 10-14 gyvenimo metais. Dažniausiai pargriūvama užkliuvus, važinėjant riedlente, dvigubai rečiau - iškritus iš lovos, nukritus nuo žaidimų aikštelių įrenginių, laiptų. Vaikai iki 4 metų dažniausiai patiria galvos sužalojimus, 5-14 metų dažniau susižaloja pečių lanką ir rankas, o 15-17 metų - klubus ir kojas.

Pirmoji pagalba priklauso nuo sužeidimo sunkumo. Esant poreikiui, sutvarkoma žaizda, stabdomas kraujavimas. Jei įtariamas galvos sutrenkimas, būtina kreiptis į priėmimo skubiosios pagalbos skyrių. Iškritus iš aukščio, kuo skubiau kviečiama greitoji medicinos pagalba, vaikas kuo mažiau judinamas, stabdomas kraujavimas, jei vaikas...