Temos aktualumas. Šiais laikais patyčios tampa vis aktualesne problema tarp vaikų ir paauglių, o jos pasekmės gali būti itin tragiškos, siekiant net iki savižudybių. Ši problema pradėta tyrinėti Skandinavijos šalyse maždaug XX amžiaus 7-8-ajame dešimtmetyje. Tai lėmė patyčių paplitimo mastai, todėl buvo ieškoma geriausių prevencinių priemonių. Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, neretai galima rasti įvairių publikacijų šia tema, kurios atskleidžia šios problemos mastą ir pasekmes. Nors kai kurie patyčių atvejai vis dar yra pateisinami arba toleruojami kaip „maža blogybė“ ar vaikams „įprastas reiškinys“, tačiau jos palieka gilų pėdsaką vaiko psichikai ir gali sukelti rimtų pasekmių.
Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija (1995 m.), 19 str. deklaruoja vaiko teisę būti apsaugotam nuo įvairiausio pobūdžio fizinio, psichologinio smurto, užgauliojimų bei piktnaudžiavimo. Tačiau ar ši teisė yra įgyvendinama? Deja, tyrimai rodo, kad Lietuvoje apie 70 proc. vaikų patyrė patyčias. Nors mokyklose visame pasaulyje buvo sukurta nemažai įvairių prevencinių programų ir vykdomi įvairūs projektai, siekiant sumažinti patyčių problemos mastus, tačiau mokykla viena šios problemos išspręsti nepajėgi. Vaikai ateina iš šeimos ir atsineša skirtingą suvokimą apie santykius, todėl jų socialinio elgesio modeliai formuojasi šeimoje. Jeigu tėvai rodo netinkamo elgesio pavyzdžius, vaikas juos perima ir taiko savo aplinkoje.
Vis tik, nepaisant šių iššūkių, svarbu suprasti, kad smurto prevencija nėra vieno specialisto ar vienos specialistų grupės prerogatyva. Tik dirbant komandoje, kurią sudarytų tėvai, vaikai, mokyklos personalas ir kiti specialistai, remiantis bendradarbiavimo principais, galima tikėtis teigiamų poslinkių mažinant smurtinio elgesio apraiškas.
Temos mokslinis aktualumas
Patyčios kaip tyrimų objektas yra nagrinėjamos tiek Lietuvos, tiek užsienio mokslininkų darbuose. Šiai problemai skyrėsi psichologai, socialinių mokslų atstovai, edukologai. Jų darbuose analizuojamos patyčių prevencijos galimybės mokykloje, aptariamos užsienio šalių patirtys, analizuojamos Lietuvoje įgyvendinamos prevencinės programos ir pateikiamos rekomendacijos vaikams bei jų tėvams. Taip pat šiuo reiškiniu domisi ir kiti Lietuvos mokslininkai, gilindamiesi į patyčių priežastis, pasekmes bei formas, taip pat į galimus sprendimo būdus. Šis reiškinys nagrinėjamas ir magistrinių darbų lygmenyje. Taip pat patyčių problema yra aktuali ir užsienio šalių mokslininkų tarpe, kurie skyrė dėmesio šiam reiškiniui, pateikė išsamius aukų ir skriaudėjų apibūdinimus, analizavo patyčių paplitimo tendencijas ir prevencijos programų svarbą. Daugelyje pasaulio šalių sėkmingai taikoma Olweus patyčių prevencijos programa.
Patyčių samprata ir paplitimas
Patyčios mokyklose tampa kasdieniu reiškiniu ir neretai pripažįstamos kaip „norma“. Šis socialinis reiškinys reikalauja didesnio dėmesio, kadangi trikdo ugdymo procesą bei sukelia daug kitų neigiamų pasekmių. Tam, kad būtų galima efektyviai vykdyti prevencinę veiklą, yra reikalingos aiškios vertybės ir nuostatos. Jeigu bus vadovaujamasi nuostata, kad tam tikras elgesys yra nepriimtinas, tada bus galima efektyviai kovoti su nepageidaujamu reiškiniu. Labai svarbu, kaip kiekvienas bendruomenės narys - tėvai, mokytojai ir vaikai - supranta ir įvardija patyčias, bei kiek pripažįsta kaip esamą problemą.
Terminas „patyčios“ apibrėžiamas įvairiai. A. Zaborskis ir jo kolegos patyčias įvardija kaip reiškinį, apimantį platų elgesio spektrą. Kiti mokslininkai patyčias apibūdina kaip agresijos formą arba vieną iš psichologinio smurto raiškos formų. D. Valeckienė ir B. Kairienė, D. Šerbakova vartoja žodį „forma“, tačiau pirmuoju atveju patyčios įvardijamos kaip agresijos forma, o antruoju - kaip viena iš psichologinio smurto raiškos formų. Tarptautiniu lygiu dažniausiai vartojama „bullying“ sąvoka, kuri apibūdina gąsdinimą ar skaudinimą silpnesnio asmens, panaudojant jėgą ar galią. Taip pat galime rasti ir kitų apibrėžimų, pavyzdžiui, sistemingas piktnaudžiavimas galia, siekiant įskaudinti ir pažeminti kitą asmenį, ar sąmoningi veiksmai, kurių tikslas - įskaudinti kitą žmogų ar sukelti jam diskomfortą. Kai kurie mokslininkai išskiria ir specifines patyčių formas, tokias kaip žeminimas, paniekinimas, fizinis smurtas, kibernetinis smurtas.
Tyrimai rodo, kad patyčios dažniausiai vyksta 7-8 klasių mokinių tarpe, 13-15 metų amžiaus. Tai yra intensyviausias paauglystės brandos laikotarpis, kada vaikams svarbiausia tampa draugų nuomonė. Patyčios gali neigiamai veikti mokinių emocinę sveikatą, sukelti stresą, nemigą, nerimą, psichosomatinius negalavimus.
Patyčių ir savižudybių sąsajos
Lietuvos visuomenėje didelio atgarsio sulaukė paauglių savižudybės. Nors statistika rodo, kad paauglių savižudybių skaičius mažėja, tačiau tokių skaudžių istorijų vis dar pasitaiko. Psichologai atkreipia dėmesį, kad paaugliai dažniau kalba apie savižudybę, gali save žaloti, todėl tai yra rimtas signalas, kai reikalinga pagalba ir palaikymas. Savižudybė yra procesas, trunkantis ilgą laiką, ir tai, kas prasideda paauglystėje, gali pasibaigti savižudybe vėlesniame amžiuje, jeigu problema nėra sprendžiama. Todėl labai svarbu teikti pagalbą ir paramą paaugliams, kurie galvoja apie savižudybę ar save žaloja.
Tyrimai rodo, kad apie 70 proc. vaikų Lietuvoje yra patyrę patyčias. Tai yra didelis skaičius, palyginti su kitomis Europos šalimis. Patyčios gali sukelti didelį vidinį skausmą, nuo kurio žmogus negali pabėgti. Tai gali paskatinti mintis apie savižudybę. Kai kurie vaikai, patirdami patyčias, jaučiasi vieniši, nesuprasti, todėl jiems sunku rasti išeitį.
Svarbu suprasti, kad patyčios ir savižudybės yra tarpusavyje susijusios problemos. Patyčios gali būti vienas iš veiksnių, skatinančių savižudybę. Todėl labai svarbu užkirsti kelią patyčioms mokyklose ir teikti pagalbą tiems, kurie jų patiria. Tai reikalauja kompleksinio požiūrio, apimančio prevenciją, intervenciją ir paramą.
Kaip kalbėti apie mintis apie savižudybę: paprastos strategijos tėvams ir draugams
Kaip padėti?
Siekiant spręsti patyčių ir savižudybių problemą, būtina stiprinti prevencines programas, skatinti atvirą dialogą tarp mokinių, tėvų ir mokytojų bei aiškiai komunikuoti, kaip mokyklose sprendžiami patyčių atvejai. Labai svarbu, kad vaikai žinotų, jog jie nėra vieni ir kad visada gali kreiptis pagalbos į suaugusiuosius. Tėvai, mokytojai ir kiti suaugusieji turėtų mokėti tinkamai reaguoti į bet kokias patyčių apraiškas ir suteikti reikiamą pagalbą.
Psichologai pataria atkreipti dėmesį į pasikeitusį paauglio elgesį, savijautą bei kelti klausimą, kas tai lėmė. Jeigu vaikas kalba apie savižudybę, tai reikia reaguoti rimtai, nes tai gali būti pagalbos šauksmas. Svarbu kantriai kalbėtis, išklausyti ir pasiūlyti profesionalią pagalbą. Nevyriausybinės organizacijos „Vaikų linija“ ir „Jaunimo linija“ teikia emocinę paramą vaikams ir jaunimui, siūlo būdus, kaip spręsti patyčių bei savižudybių problemas. Jų svetainėse galima rasti informacijos apie patyčias ir kaip į jas reaguoti. Taip pat svarbu užtikrinti, kad psichologinė pagalba būtų prieinama visiems.
Svarbu suprasti, kad patyčių prevencija ir pagalbos teikimas vaikams, kurie patyrė patyčias, gali būti veiksmingi tik tuo atveju, jeigu bus užtikrintas suderintas poveikis vaikui ir šeimai, pasitelkiant socialines, teisines, pedagogines ir kitas priemones. Reikia suprasti, kad smurto prevencija nėra vieno specialisto ar vienos specialistų grupės problema, o tik dirbant komandoje galima tikėtis teigiamų poslinkių.
