Socialinis darbas su vaikais ir jaunimu - tai sritis, kurioje specialistai nuolat susiduria su sudėtingomis situacijomis, reikalaujančiomis ne tik profesionalių žinių, bet ir gebėjimo valdyti emocinę įtampą, ieškoti efektyvių sprendimų ir nuolat tobulėti.
Norintiems tobulėti ir dirbti efektyviau, supervizija yra kitoks būdas ieškoti atsakymų į darbe kylančius klausimus. Kaip sakė A. Einšteinas: "Neįmanoma išspręsti problemų naudojantis tuo pačiu mąstymo būdu, kuriuo jas sukūrėte." Supervizija padeda pakeisti mąstymo būdą ir atrasti naujus sprendimus.
Supervizija - tai konsultacinė pagalba dirbantiems specialistams, vadovams, komandoms bei organizacijoms, norinčioms tobulėti ir dirbti efektyviau. Dažniausiai supervizija reikalinga susidūrus su sudėtingomis situacijomis darbe, kurios pačios savaime neišsisprendžia.
Supervizijos samprata ir poreikis
Supervizija, kaip profesinės paramos ir konsultavimo būdas, yra pasaulyje pripažinta priemonė, skirta ugdyti įvairius problemų sprendimo gebėjimus, padėti išvengti "perdegimo" sindromo, rengti studentus profesinei veiklai ir kelti kvalifikaciją.
Lietuvoje supervizija yra dar gana naujas reiškinys. Nuo 2002 m. imti rengti profesionalūs supervizoriai, o 2003 m. įkurta Lietuvos profesinių santykių konsultantų (supervizorių) asociacija. Mokslinėje ir metodinėje literatūroje supervizija imta nagrinėti neseniai, daugiausia orientuojantis į teorinius aspektus ir galimo panaudojimo pagrindimą.
Socialinio darbuotojo atestacijos tvarkoje (2006) bei Socialinio darbuotojo ir socialinio darbuotojo padėjėjo profesinės kvalifikacijos kėlimo tvarkoje (2006) supervizija įteisinta kaip kvalifikacijos kėlimo ir praktinio mokymosi forma.
R. Naujanienė (2007) nagrinėjo supervizijos sampratą ir poreikį socialiniame darbe. A. Maskaliovienė ir J. Šikštas (2008) apžvelgė superviziją kaip metodą studijų praktikos kontekste. Knygoje "Socialinio darbo supervizija: teorija ir praktika" (2004) aptariama supervizijos svarba ir poreikis socialiniame darbe bei jos įgyvendinimo ypatumai.
Supervizijos samprata yra daugiabriaunė. Egzistuoja skirtingi požiūriai ir teorijos, todėl mokslinėje literatūroje pateikiama nemažai skirtingų supervizijos apibrėžimų. Terminas "supervizija" kilęs iš lotynų kalbos žodžių "super" (virš) ir "videre" (matyti, stebėti). Ši sąvoka, pasak I. Šiaulienės, pranoksta kitų šalių atitikmenis (pvz., anglų k. "supervision", ispanų k. "supervisión", italų k. "supervisione", latvių k. "supervizija").
Supervizijos vystymasis glaudžiai susijęs su socialinio darbo istorija. Pradžioje jos reikšmė ir samprata buvo gana siaura - kaip "vyresniojo patarinėjimas jaunesniam". Nuo XX amžiaus antrosios pusės supervizija vystosi kaip savarankiška profesija, teikianti profesinio konsultavimo paslaugas.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakyme (2000) supervizija apibrėžiama kaip "stebėjimas, vadovavimas ir priežiūra klinikiniame darbe labiau patyrusio kolegos mažiau patyrusiam". Socialinio darbuotojo atestacijos tvarkoje (2006) supervizija apibrėžiama kaip "socialinio darbo specialistų profesinės veiklos savitarpio priežiūra ir pagalba, skatinanti ir padedanti socialiniams darbuotojams vertinti savo profesinę veiklą, numatyti veiklos tobulinimo kryptis bei padidinti profesinę kompetenciją".
Pasak R. Naujanienės (2007), tokiame apibrėžime yra "aiškiai pabrėžiama profesinė kompetencija, kurios plėtojimui yra reikalingas ilgalaikis ir profesionalus palydėjimas."
Supervizijos formos ir temos
Supervizija gali būti įvairių formų, priklausomai nuo poreikių ir tikslų:
- Individuali supervizija - tai individualaus konsultavimo procesas, skirtas specialistams, kurie atsiduria sudėtingose, neapibrėžtose darbinėse situacijose ir nori jas spręsti.
- Grupinė supervizija - tai grupinio konsultavimo procesas, kuriame dalyvauja nuo 3 iki 12 asmenų, esančių tos pačios ar panašios srities specialistai.
- Komandos supervizija - tai konkrečios komandos konsultavimas, siekiant pagerinti bendravimą, bendradarbiavimą ir darbo efektyvumą. Komanda - tai žmonių grupė, kurią jungia bendras tikslas.
- Organizacijos supervizija - tai konsultavimo procesas, skirtas organizacijos darbui optimizuoti, numatyti struktūrinius pokyčius ir vystyti veiklą.
Dažniausiai pasitaikančios supervizijos temos:
Individualios supervizijos temos:
- Konfliktai, jų sprendimo galimybių paieška.
- Profesinio identiteto paieška.
- Pasipriešinimas pokyčiams bei pokyčių išgyvenimas.
- Naujų profesinių kompetencijų, vaidmenų įvaldymas.
- Savirealizacija profesinėje veikloje ir pan.
Grupinės supervizijos temos:
- "Degančios" darbinės situacijos.
- Neišspręstos / keliančios nerimą problemos (situacijos su klientais, kolegomis, vadovais), jų analizė.
- Dalykinių ir asmeninių kompetencijų stiprinimas.
- Darbo kokybės ir pasitenkinimo darbu didinimas.
- Susidorojimas su emociniais krūviais darbe.
Komandinės supervizijos temos:
- Komandos komunikacija tarpusavyje ir su aplinka.
- Konfliktų sprendimo kultūros ugdymas, mokantis išsakyti ir priimti kritiką.
- Komandos sutelktumas.
- Komandos rezultatų gerinimas.
- Vaidmenys bei santykiai komandoje.
- Konkurencija komandoje.
- Efektyvesnis turimų resursų panaudojimas (pvz., susirinkimų eiga, laiko planavimas).
- Darbo atmosferos gerinimas.
Supervizija socialinio darbo su vaikais kontekste
Bendravimas su socialiniais darbuotojais, lydinčiais sudėtingas šeimas, atskleidžia tendenciją, kad kritinėse situacijose, kuomet vaiko gerovė būna pavojuje, socialiniai darbuotojai dažnai turi aiškiai išdirbtus algoritmus, kaip reaguoti. Jie veikia greitai, nepaisant stokojančio bendradarbiavimo su kitomis įstaigomis ir patiriamos rizikos.
Po kritinių situacijų, kai šeimos gyvena be ypatingų krizių, socialiniai darbuotojai dažnai teigia, kad "viskas gerai". Tačiau būtent šioje fazėje, kai nėra aktyvių krizių, svarbu analizuoti, kas vyksta socialinių darbuotojų darbe ir kaip jie ruošiasi galimoms ateities situacijoms. Šioms fazėms dažnai trūksta algoritmų. Tai gali būti laikas, kuomet socialiniai darbuotojai ilsisi po patirto streso ir ruošiasi kitam atvejui.
Šis vaidmuo primena ugniagesius - tikras darbas vyksta gaisro atveju. Socialiniai darbuotojai yra geri "ugniagesiai", bet svarbu, kad jie būtų ir "ugdytojai" - žmonės, kurie padeda keisti įgūdžius, vaidmenis, mokyti naujus elgesio modelius. Mokymuisi reikia ramybės ir saugumo.
Būtų labai prasminga į atvejų analizes įtraukti šeimas, kurios yra toje laikinos ramybės būsenoje, ir kartu susidėlioti kryptis, kuriomis su šeima sistemingai būtų dirbama. Kiekvienoje šeimoje būtinas santykis ir pasitikėjimas, kuris nelengvai kuriamas, nes socialinis darbuotojas nėra "natūralus" tos šeimos aplinkoje, be to, egzistuoja galios santykis.
Svarbu atkreipti dėmesį į bendravimą su vaikais ir šeimos narių santykius tarpusavyje. Klausimai, tokie kaip: "Ko tėvai klausia, kai vaikai grįžta iš mokyklos?", "Kaip jie reaguoja į situacijas, kurios tėvų netenkina?", "Kiek dažnai jie pasako pozityvius dalykus?", gali padėti atrasti sakinius ir susitarti juos praktikuoti. Tai maži žingsneliai, kurie gali suteikti bent minimalias kitokio bendravimo patirtis.
Taip pat svarbi buitis. Situacijos, kai, pavyzdžiui, maistas yra švaistomas, namuose netvarka, ar nesitvarkoma su buities darbais, reikalauja tam tikrų treniruočių - reguliariai atliekamų veiksmų, kad situacija imtų keistis. Pavyzdžiui, kartu pažiūrėti, ką paprasto galima pagaminti iš kruopų ir pasigaminti, ar susitarti tris darbus per dieną pabaigti iki galo. Tai padeda kurti naujus įgūdžius.
Nepaisant to, kad šeimoje yra daug problemų ir reikia kompleksinės pagalbos, socialinis darbuotojas yra įgalus ir kompetentingas juos atlikti, kol pats nėra "perdegęs" ir pajėgia tikėti pokyčio galimumu.
Intervizija ir jos santykis su supervizija
Intervizija yra labai glaudžiai susijusi su supervizija ir gali būti traktuojama kaip supervizijos forma ar rūšis. Pagrindinis skirtumas tarp supervizijos ir intervizijos - supervizorius. Supervizijos procesui vadovauja specialiai tam parengtas profesionalas, o intervizijos grupėje kiekvienas narys prisiima supervizoriaus atsakomybę kitų narių atžvilgiu.
Terminas "supervizija" vartojamas, kai susirinkimui vadovauja labiau patyręs ir profesionaliai pasirengęs asmuo, o terminas "intervizija" - kai susirinkimo dalyvių patirtis ir kvalifikacija yra to paties lygio. Intervizijos apibrėžimuose atsispindi dalyvių lygiateisiškumas ir tai, kad tai procesas be "vadovo", "lyderio", "mokytojo".
Intervizija apibūdinama kaip "darbuotojų, kurie mokosi be mokytojo, tarpusavio pagalbos priemonė". Tai praktinis darbas, skirtas socialinės srities profesionalams.
Nors Lietuvoje supervizija yra labiau paplitusi, intervizija taip pat yra svarbus tarpusavio pagalbos būdas, ypač kai specialistai dirba panašiose srityse ir turi panašią patirtį.
Supervizijos ir intervizijos funkcijos, tikslai ir uždaviniai
Supervizijos ir intervizijos bendrieji tikslai iš esmės sutampa: padėti specialistams tobulėti profesinėje veikloje, didinti darbo efektyvumą, spręsti sudėtingas situacijas ir palaikyti emocinę sveikatą.
Supervizijos funkcijos gali būti skirstomos į kelias pagrindines kategorijas: edukacinę (mokymąsi), palaikomąją (emocinę paramą) ir vertinamąją (darbo kokybės vertinimą).
Socialinio darbo studentų supervizija, vykdoma studijų praktikos metu, turi savitus tikslus: sujungti teorinį mokymą ir praktinius įgūdžius, padėti perkelti teoriją į praktiką ir padrąsinti savarankišką mokymąsi. Pagrindinis supervizijos tikslas - skatinti studentų refleksiją, kad jie patys rastų problemų sprendimus, gerintų mokymosi praktikoje kokybę ir didintų profesionalumą.
Intervizijos grupės dalyviams svarbu patiems būti ekspertais nagrinėjant situacijas, klausimus ir problemas, užuot gavus paruoštus sprendimus iš šalies. Tai skatina savarankiškumą ir atsakingumą.
Galima teigti, kad supervizija ir intervizija yra neatsiejamos profesinio tobulėjimo priemonės socialiniame darbe, padedančios specialistams ne tik efektyviau atlikti savo darbą, bet ir išlaikyti emocinę pusiausvyrą bei siekti aukštesnės profesinės kompetencijos.
tags: #apibudinti #supervizija #socialiniame #darbe #su #vaikais
