Nėštumo laikotarpis ir artėjantis gimdymas atneša daugybę dvejonių ir nerimo: ar viskas vyks sklandžiai? Kam reikia nusiteikti? Ką reikės daryti, jei kas nors vyks ne pagal planą? Ką žmogaus gyvenime keičiasi artėjant gimdymui? Šiuos ir kitus klausimus, kurie, natūralu, kyla besilaukiantiems, analizuosime šiame straipsnyje.
Artėjantis gimdymas didelei daliai moterų kelia nerimą ar netgi baimę. Tai yra normalu, nes tai, kas nepatirta, baugina, ypač jei baigtis gali būti visokia ir nebūtinai tik graži. Tyrimai rodo, kad nusiteikimas turi didelę įtaką gimdymui. Baimė netgi gali sustiprinti jaučiamą skausmą. Taigi ir atvirkščiai - jau vien buvimas ramia ir pasitikinčia savo jėgomis gimdymo metu gali sumažinti nemalonius pojūčius, juntamus sąrėmių metu.
Ką reiškia nenoras gimdyti ir kaip atskirti jį nuo baimės?
Nėra taip, kad žmonės į jus kreipiasi tik dėl to, kad bijo turėti vaikų ar juos gimdyti, bet ir nenori. Ar tą nenorą žmonės suvokia kaip problemą? Mums svarbu susivokti, jog pastarasis šimtmetis atnešė labai daug pokyčių - moterų teisės ir laisvės bei vieta visuomenėje pasikeitė; pasikeitė mūsų lūkesčiai, kas yra pora, kas yra meilė, kas yra santuoka; pasikeitė požiūris į vaikus. Ir, aišku, mes niekada negyvenom tokių pasirinkimų ir gausos laikotarpyje. Vienas iš tokių didelių pokyčių - kontracepcija. Pradėjome galėti kontroliuoti kiek, kada ir ar išvis turėti vaikų. Gyvendami patogiai, sočiai ir galėdami kurti savo gyvenimus taip, kaip norime, priėmėme laimę kaip būtinybę, o ne kaip sėkmę: „Aš turiu teisę būti laimingas“ ir kuriame santykius ieškodami pilnatvės, ryšio, meilės ir tos laimės. Tad vaikas jau yra poros pasirinkimas. Sprendimas neturėti vaikų taip pat yra pasirinkimas. Tiesa, kartais sunku atskirti nenorą turėti vaikų nuo baimės. Nes jei yra baimė, tada tai nėra pasirinkimas. Sprendimas turėti ar neturėti vaikų kelia ir nerimo, ir svarstymo, ir spėliojimų, ir atsakomybės klausimų.
Pokyčių baimė ir jos įtaka
Kiekviena atsakinga moteris supranta, kad vaikučio gimimas neišvengiamai susijęs su jos gyvenimo pokyčiais. Mažiau ryžtingos moterys atidėlioja nėštumą „geresniems laikams“: „Kada nors man atsibos naktiniai vakarėliai ir kelionės po visą pasaulį. Kada nors mane paskirs į aukštesnes pareigas ir tuomet gal turėsiu daugiau laiko.“ Kartais žmonės gyvenime sukuria sau tiek daug asmeninės erdvės ir komforto, kad tiesiog bijo bet kokių permainų, kurios pasikėsintų į jų laisvą laiką, pomėgius ir patogų gyvenimą. Ypač kai dabartiniu metu taip aktyviai populiarinama nuostata, kad žmogaus tikslas - džiaugtis gyvenimu. Atsikalbinėjimų būna begalės: „Man nepavyks būti gera mama“, „Mūsų gyvenimo būdas nėra tinkamas auginti vaikus“ ir pan. Prie pokyčių baimių priskiriama ir išvaizdos pokyčių baimė, kuomet moteris baiminasi, kad nebus tokia patraukli partneriui, kokia buvo anksčiau, kad pasikeitusi jos figūra neigiamai paveiks jos patrauklumo suvokimą ir atšaldys partnerio jausmus. Kuo moteriai svarbesnė išvaizda, tuo labiau ją neramins nėštumo ir gimdymo metu patiriami fiziniai pokyčiai. Tačiau įdomu ir tai, kad būtent šioms moterims geriausiai ir pavyksta išvengti nepageidaujamų pokyčių, nes jos labiau rūpinasi savo išvaizda tiek nėštumo metu, tiek po gimdymo.
Nėštumo ir gimdymo baimė: informacijos perteklius ir nežinomybė
Mėgstama sakyti, kad nėštumas - ne liga, tačiau vos tik moteris pastoja, iškart sudaromas vizitų pas gydytojus planas, numatomi reikalingi tyrimai ir prisakoma griežtai laikytis rekomendacijų. Taip prasideda visų reikalingų medicininių patikrų maratonas: vitaminai iš vaistinės, vizitai pas okulistą, odontologą, endokrinologą, kraujo tyrimai ir t. t. Todėl moteris, kuri, pavyzdžiui, nebuvo pratusi nuolat lankytis pas gydytojus ir tiek daug dėmesio neskirdavo savo sveikatai, sutelkia visą dėmesį į ją ir kartu pradeda baimintis, kad „tik kas nors nebūtų ne taip…“ Tada ima skaityti, klausinėti draugių ar tiesiog kalbasi prie ginekologo kabineto su kitomis būsimomis mamytėmis. Sužino ir raminančių dalykų, bet išgirsta ir visokiausių istorijų, būtų ir nebūtų dalykų, kurie lengvai įgauna baimių pavidalą jau vien dėl nėštumo metu padidėjusio jautrumo ir įtaigumo. Dažniausiai nėštumo baimės baigiasi antrojo trimestro metu.
Tyrimai rodo, kad kiekviena moteris kažkuriuo gyvenimo momentu bijo gimdyti. Vienos bijo dar nė nepastojusios, kitos bijo viso nėštumo metu, trečios - gerą mėnesį iki gimdymo, dar kitos - kai prasideda gimdymas… Gimdymo baimė dažniausiai priklauso tai baimių grupei, kuri susiformuoja ne asmeninės patirties (patyriau sunkų gimdymą, todėl bijau gimdymo), o kitų žmonių suformuotos nuomonės pagrindu (panašiai kaip gyvačių baime, kuri yra viena dažniausių, nors žmogus iš arti net nėra matęs gyvatės, nekalbant jau apie įkandimą). Dažnai tenka girdėti: „Visai norėčiau vaikelio, bet taip bijau gimdyti… Girdėjau, kad gimdant net mirti galima. Aš labai jautri, net kai pamatau imant iš piršto kraują, silpna darosi, o čia - gimdymas! Aš taip bijau skausmo…“
Pagrindinės gimdymo baimės: skausmas, komplikacijos ir nežinomybė
Pagrindinė gimdymo baimė yra skausmo baimė. Viena vertus, mūsų organizmas ir psichika yra užprogramuoti vengti skausmo, nes apsisaugojimas nuo situacijų, kurios sukelia skausmą, užtikrina mūsų išgyvenamumą. Todėl natūralu, kad tai, kas kelia skausmą, lydi baimė. Nugalėti skausmo baimę dažnai padeda informacija apie skausmo malšinimo būdus ir patiriamo skausmo fiziologinės reikšmės gimdymo metu supratimas. Kai suprantamas skausmo reikalingumas, sumažėja ir baimė. Kartais bijoma taip, kad moteris net prašo cezario pjūvio vietoj natūralaus gimdymo. Tyrimai rodo, kad per pastaruosius 20 metų cezario operacijų, kai jos nėra būtinos, skaičius išaugo nuo 3,6 iki 5,5 procento. Dažniausiai šį gimdymo būdą pasirenka pasiturinčios moterys. Tai leidžia daryti prielaidą, kad, kuo lengvesnį gyvenimą gyvena moteris, tuo labiau ji baiminasi dėl galimų subjektyviai suvokiamų sunkumų ir yra labiau linkusi jų išvengti. Moterims, kurios svarsto apie cezario operaciją, kai ji nebūtina, reikia pasikalbėti su psichologu arba užsirašyti į besilaukiančių mamų kursus, nes tai liudija apie neadekvačią baimę.
Dažnai gimdymo baime „prisidengia“ moterys dar psichologiškai nepasirengusios motinystei arba neužtikrintos dėl santykių su partneriu. Kartais pati moteris nesuvokia tokių savo minčių, tačiau projekciniais testais galima išsiaiškinti tikrąsias gimdymo baimės priežastis.
Kada atsiranda baimių dėl paties gimdymo? Na, apie baimes galima turbūt būtų knygą parašyti. Tai, visų pirma, mes nebematome gimdymų. Kai prieš tuos šimtą metų ir daugiau moterys gimdydavo namuose, moterys būdavo mačiusios, kaip atrodo gimdymas, kokia „ta virtuvė“ susilaukus vaikelio. Dabar mūsų vaizdiniai apie gimdymą dažniausiai yra iš filmų, kurių tikslas - sukelti kuo daugiau adrenalino ir interneto, kuriame susikaupia trauminių patirčių koncentratas. Kai žmogus patiria trauminį, sunkų patyrimą, jam dažnai norisi apie tai kalbėti ir kalbėti, tad moteris patyrusi sunkų gimdymą gali nejučia visoms draugėms papasakoti kaip baisu būna per tuos gimdymus. Tiesa, ne tik moterys, bet ir vyrai dažnai turi ne visai realybę atitinkantį įsivaizdavimą, kas yra gimdymas. Mes fantazuojame ir tai, kas gali nutikti gimdant ir gimus vaikeliui, kai jis jau pradės bandyti lipti laiptais, ar vartytis ant lovos, kabintis už knygų spintos ir pan. Ir gimdymas yra pirmoji tėvystės pamoka - mokytis išbūti su tuo, ko negaliu sukontroliuoti ir gyvenimo nesaugumu, trapumu. Kita vertus, mes vėlgi dažnai turime iliuziją, kad gimdymas prasidės ir nieko ten jau negali padaryti. Tačiau gimdymas yra neatsiejamas nuo moters patyrimo - gimdymui vadovauja hormonai, kurie priklauso nuo moters savijautos - štai pagrindinis hormonas oksitocinas negali išsiskirti, jei išsiskiria streso hormonai. Ir kai ruošiame poras, akivaizdu, kad ne aiškinimasis, kas gali nutikti mažina baimes, bet suvokimas, kaip vyksta gimdymas ir ko reikia, kad jis vyktų sklandžiai.
Moterys pasakoja ir ligoninių baimes. Ypač jei moteris yra turėjusi nemalonių, skaudžių patirčių: neramu, ar personalas bus bendraujantis, ar jos poreikiai bus svarbūs, ar ji bus gerbiama. Kalbant apie patį procesą, moteris gąsdina ir tai, ar gimdant nebus plyšimų ar kitų komplikacijų, ar vyras neišsigąs gimdymo. Už šių baimių slypi nerimas ir dėl to, kaip vaikelis pakeis poros intymų gyvenimą (čia ne tik apie seksualinį). Dažnai poros iš draugų ar medijų yra girdėję, jog po gimdymo dingsta aistra. Iš tiesų, su tuo susiduria labai daug porų. Tačiau priežastis dažniausiai yra daug gilesnė nei pats gimdymas. Na, iš tiesų už gimdymo skausmo baimės labai dažnai yra ir daug daugiau jau minėtų baimių. Moterys, kurios jau iš anksto žino, kad joms bus atlikta epidūrinė nejautra ar cezario pjūvis, vis tiek nerimauja. Mes vis dar nemokame atskirti intensyvaus patyrimo gimdyme ir skausmo kaip kančios. Ir fiziologiškai gimdyme tas intensyvumas yra reikalingas - taip moters smegenyse gaminasi reikalingi hormonai ne tik gimdymo procesui, bet ir pokyčiui smegenyse. Tad moterys, kurios domisi gimdymu ir susirinkusios informaciją dažnai nesijaučia išgelbėtos galimybės nuskausminti, nes viskas turi savo kainą ir pasekmes. Ir čia vėlgi yra pasirinkimai, kurie nėra lengvi ir paprasti. Tačiau stebint mūsų visuomenę ir dirbant su poromis, akivaizdu, jog šiuolaikinės galimybės tikrai sumažino mūsų baimes gimdyme. Ir tai yra didelis laimėjimas. Žinojimas, kad jei neištversiu, bus galimybė pagelbėti, jei kažkas atsitiks, yra galimybė cezario pjūvio operacijai, išlaisvina.
Kaip sumažinti gimdymo baimę?
Yra du būdai ruoštis - kursai, mokymai ir seminarai, kuriuose bandome susigaudyti, kas vyksta gimdyme, ko galime tikėtis. Kitas būdas - psichoterapija. Joje pradedam matyti, jog šiame etape iškyla kažkokie mūsų asmeniniai sunkumai, baimės, jausmai. Visų pirma, reikia aiškiai susivokti, jog ruoštis gimdymui reikia. Svarbu susigaudyti ir gimdymo psichologijoje - kas vyksta su moterimi ir ko jai reikia gimdymo metu, kaip ji jaučiasi, kokie jos poreikiai, kas jai padeda ir kas trukdo. Jei laukiant gimdymo kyla baimė ir mes jos neįsisąmoniname, tada ji mus valdo. Nesąmoningai galime pradėti skaityti apie visas galimas gimdymo komplikacijas, klausinėti, kaip būna baisu, fantazuoti, bandyti mintyse susukti įvairius scenarijus ir juos „įveikti“. Tačiau tai tik didina nerimą ir baimę. Jei labai baisu, svarbu atsisėsti ir susirašyti, dėl ko. Kas slypi už tos baimės, iš kur ji. Kada yra konkretesnė baimė, aiškiau, ką su ja daryti. O už to slypi baisu, kad vyras išsigąs, baisu, kaip atrodysiu, o už to dar baisu, jog jei nekontroliuosiu situacijos, vyras mane paliks. Ir tada mes jau turime baimę mane paliks ir norą viską kontroliuoti, kad nepaliktų. Tokiu atveju tai jau nėra tik gimdymo klausimas. Taip mes turime galios po truputį išeiti iš mumyse esančių senų programų, kurios jautriais gyvenimo etapais tampa labai aktyvios. Be to, apie savo baimes svarbu kalbėti - su gera drauge, mama, vyru ar psichologu. Labai svarbu pažinti savo baimės jausmą, jį nuraminti ne per mintis, o per kūną. Jei neįsisąmoninsime savo baimių ir bandysime jas blokuoti tokiomis mintimis kaip „nėr ko čia bijoti“, tada gimdymo metu, kai išsijunginės neokorteksas (t.y. Ir ji gali iškilti. O baimė yra gimdymo stabdis. Tad linkėčiau nebijoti savo baimių ir su jomis susitikti. Pasakose būtent drakonai saugo turtus - nes norint pasiekti išmintį, reikia susitikti su savo drakonais. Gimdymo baimė dažnai yra gyvenimo, patyrimo, mirties, pokyčio, kūno baimė, netikėjimas, nepasitikėjimas. Ir tai labai jautrus laikas susitikti su šiomis baimėmis ir atrasti gyvenimo gylį. Jūs nežinote kaip pagimdyti, bet žino jūsų kūnas, instinktai, gamta jumyse. Tad mokykitės pažinti savo kūną, savo jausmus, apsupkite save žmonėmis, kurie jus palaiko, kurie bus kartu su jumis ir jei jau pamesit tikėjimą, jie tyliai kuždės „Tu gali!“. Ir tai, kas vyksta su jumis, priimkite kaip patirtis, pamokas. Gimus vaikeliui tokių patirčių ir pamokų bus labai daug. Mums nereikia padaryti gyvenimo steriliai tobulu, mums reikia patiems mokytis jį gyventi ir mokyti to savo vaikus.
Štai ką gali padaryti, kad padėtum sau sumažinti ar visai išsklaidyti gimdymo baimę:
- Įgauk trūkstamų žinių apie gimdymo procesą. Tai apima gimdymo stadijas, savijautą per jas, natūralius savipagalbos būdus, gimdymo eigą ir priežiūrą ligoninėje, medikamentinius pagalbos būdus (jų privalumus ir trūkumus).
- Susidaryk gimdymo planą, viziją. Tai padės įvardinti sau bei iškomunikuoti kitiems, kas Tau gimdyme svarbiausia, kaip norėtum, kad viskas vyktų esant sklandžiai gimdymo veiklai, bei specifinius norus (jei tokių yra) gimdymui pakrypus kitokia linkme.
- Ieškok pagalbos - apsupk save palaikančiais žmonėmis. Tai gali būti šeimos nariai, draugė, ginekologė, dula.
- Išmok ir praktikuok atsipalaidavimo technikas. Pavyzdžiui, kvėpavimo pratimus, afirmacijas, vizualizaciją, meditaciją, hipnogimdymo metodą.
- Apsvarstyk profesionalios pagalbos poreikį. Kartais gimdymo baimė yra tokia gili, kad gali prireikti terapinės specialistų pagalbos. Jei jauti, kad baimė gimdymui yra tokia didelė, kad ji net daro įtaką tavo kasdienai, rekomenduoju nedvejoti ir ieškoti profesionalios pagalbos.
- Rūpinkis savimi. Meilė sau, savo poreikių tenkinimas, streso valdymas padės Tau išlaikyti sveiką nėštumą: reguliariai mankštinkis, sveikai maitinkis ir skirk pakankamai laiko miegui.
Kaip kovoti su savo baimėmis?
Gimdyti bijančioms moterims reikėtų labiau pasitikėti savimi ir savo organizmu. Kadangi gimdymas yra natūralus procesas, vadinasi, organizmas pats geba susitvarkyti su šiuo iššūkiu, o medikų dalyvavimas užtikrina proceso sėkmę. Nepasitikinčiai savimi moteriai atrodo, kad ir pagimdyti ji nesugebės. Todėl pasitikėjimo savimi didinimas yra iš tiesų svarbus veiksnys.
Nėštumas ir gimdymas yra savo kūno galimybių pažinimas. Dažnai moterys, galvodamos apie gimdymą, taip įsigilina į save ir savo patyrimą, kad pamiršta, jog pagrindinis šiame procese yra vaikelis. Tai jam yra iškilęs esminis uždavinys ateiti į šį pasaulį, o mama bus jo pagalbininkė. Toks požiūris moters poziciją iš „palengvinti sau gimdymą“ keičia į „palengvinti vaikelio atėjimą“.
Būsimoms mamytėms rekomenduojama skaityti specialią literatūrą, nenaršyti interneto forumus ir „nekolekcionuoti“ įvairių negatyvių istorijų apie patirtus siaubus, o verčiau lankyti nėščiųjų kursus, kuriuose dažnai labai kompetentingai moteris parengiama gimdymui tiek fiziškai, tiek psichologiškai, na ir, žinoma, konsultuotis ir visus klausimus aptarti su nėštumą prižiūrinčiu ginekologu.
Dažnai kiekvienas vizitas pas gydytoją sukelia papildomą stresą ir nerimą, todėl rekomenduojama sau sakyti: „Aš einu pas gydytoją įsitikinti, kad man ir kūdikiui viskas gerai“. Jeigu nuolat vargina mintys apie vaikelio išsigimimą, būtina kreiptis į psichologą ir išsiaiškinti baimės priežastis, nes tai nėra susiję su nėštumui būdingomis baimėmis. Jei tokia mintis retkarčiais šmėkšteli, priminkite sau, kad pasitikite savo organizmu ir tikite, kad viskas bus gerai.
Reikia stengtis neprovokuoti baimių, „blogas“ mintis vyti šalin. Daugiau būti gryname ore, vaikščioti gražiose vietose. Vengti būti patalpose ar transporto priemonėse, kuriose trūksta oro, nes deguonies stoka skatina nerimą ir baimes. Žiūrėti tik gražius, nuotaikingus, gerai pasibaigiančius filmus. Galvoti, kad šis periodas toks trumpas, ypatingas ir neprilygstantis niekam kitam. Todėl mėgaukitės juo ir, žinoma, didžiuokitės savimi. Pasirūpinkite, kad dienos būtų ramios, įdomios ir pilnos grožio, net jeigu tai tiesiog baltų ramunių puokštė ant stalo…
Patartina saikingai domėtis informacija apie gimdymo komplikacijas. Kadangi ir taip baiminamasi, tad natūralu, kad moters psichika „vengia“ tokios informacijos. Tiesa, būna ir atvirkščiai: moteris tiesiog „maniakiškai“ ieško informacijos apie gimdymo siaubus. To ištakos - moters santykiai su tėvais vaikystėje: jei ji buvo barama ir gąsdinama, kad kažką pasiektų (pvz., gautų gerus pažymius), tuomet suaugusi moteris bus linkusi save „gąsdinti“, kad jai viskas gerai pavyktų. Tačiau dažnesniu atveju natūraliai vengiama gilintis į galimas komplikacijas ir tai yra gerai, kai moteris nusprendžia gimdyti prižiūrima medikų. Apie komplikacijas daugiau reikėtų žinoti moterims, kurios nusprendžia gimdyti namuose.
Kartais draugės ar giminaitės nuolat pasakoja apie gimdymo „siaubus“. Kas sako: „Man nuolat pasakoja“, vadinasi, tas „nuolat klauso“. Taigi, taisyklė Nr. 1: pirmą kartą išklausyti ir, jei tai, kas buvo išgirsta, išgąsdino, tai aptarti su prižiūrinčiu gydytoju. Taisyklė Nr. 2: antrąkart tos pačios istorijos neklausyti, nes, kaip sakoma, lašas po lašo ir akmenį pratašo - per laiką žmogui viską galima įteigti.
Kaip įveikti gimdymo, gimdymo ir gimdymo baimę | Pagalba moterims, bijančioms nėštumo
Antrasis nėštumas - kitokie jausmai. Pirmąkart besilaukiančios moterys labiau bijo nėštumo sukeltų pokyčių ir paties gimdymo. Tuo tarpu vaikelį jau turinčios mamos, žinančios, ką reiškia bemiegės naktys, nerimas dėl kūdikio verksmo, emocinė ir fizinė priklausomybė nuo mažylio pirmaisiais mėnesiais (o kai kurioms ir metais), labiau nerimauja dėl pogimdyvinio periodo ir sako, kad „nėštumas yra poilsis, gimdymas - juokas, o štai po gimdymo…“ Jeigu ankstesnis nėštumas ir gimdymas praėjo sklandžiai, iš tiesų mažiau bijoma paties nėštumo, o dar mažiau - gimdymo. Moteris labiau pasitiki savimi, nėra nežinomybės baimės ir netgi siekiama nėštumo ar gimdymo metu kai kuriuos dalykus daryti geriau (pvz., mankštintis, sveikiau valgyti, geriau išsimiegoti ir pan.). Labiau baiminamasi dėl to, kaip reikės organizuoti abiejų (ar visų) vaikučių priežiūrą, nerimaujama, kaip pirmagimis reaguos į sesės ar brolio atsiradimą. Iš tiesų nėštumu labiau mėgaujamasi ir džiaugiamasi. Neretai moterys, pirmojo gimdymo metu pasirinkusios gimdyti su nejautra, antrąjį kartą įsidrąsina ir nori gimdyti natūraliai, kad visapusiškai išgyventų vykstanti gamtos stebuklą.
Dėl gimdymo baimių į psichologą dažniausiai kreipiasi moterys, kurių santykiai su partneriu nėra sklandūs, juos lydi nuolatiniai konfliktai, nepasitikėjimas ir netikrumas. Tokie santykiai, baimės dėl nėštumo ir gimdymo paaštrina, nors priežastis dažniausiai glūdi abejonėse dėl to, ar šalia esantis žmogus yra tas, su kuriuo reikėjo lauktis vaikučio, ir ar jos su mažuoju jis nenuvils, nepaliks ir neapgaus. Labai svarbu suprasti, kad vyro elgesys su besilaukiančia moterimi pakloja pamatus jų tolesniems santykiams tikrąja to žodžio prasme.
Kaip ir su viskuo - įvairius metodus, kad jie padėtų, reikia ne tik perskaityti, bet ir atlikti. Taigi šie patarimai veiks tik tuo atveju, jei juos įgyvendinsi. Nugalėk baimę ir sustiprink pozityvų nusiteikimą gimdymui. Didžioji baimės mažinimo ir pasiruošimo gimdymui dalis yra darbas su savo mintimis ir jausmais. Taigi pasidalinsiu dar keliais savipagalbos būdais, kurie padės sumažinti gimdymo baimę bei sustiprinti pozityvų nusiteikimą:
- Vizualizacija: užsimerk ir įsivaizduok save patiriančią švelnų gimdymą, kuriame jautiesi ramiai, taikiai, pasitikinčiai. Vizualizaciją sustiprink jausmu. Pasinerk į tą jausmą, kokį jaustum, kai gimdymas klostosi sklandžiai, kai Tau yra ramu.
- Afirmacijos: užrašyk pozityvius, palaikančius teiginius apie save ir savo sėkmingą gimdymą (pavyzdžiui „ Aš išlieku rami vykstant sąrėmiams“, „Aš esu stipri“, „Aš išlieku rami“). Jei pačiai sunku sugalvoti afirmacijas, gali pasitelkti teiginius iš afirmacijų kortelių rinkinio „Švelnus gimdymas“. Kartok afirmacijas reguliariai. Sustiprink kartojamus teiginius įtraukdama vizualizaciją ir jausmus.
- Sąmoningas raumenų atpalaidavimas: įtempk ir tada atpalaiduok įvairias raumenų grupes savo kūne, paeiliui keliaujant nuo kulnų iki viršugalvio. Tai padės atpalaiduoti kūne esančią įtampą. Ypatingą dėmesį skirk dubens dugno raumenų atpalaidavimui. Šį pratimą įgudus nėštumo metu, bus lengviau per gimdymą, kai sąmoningai bandysi atpalaiduoti dubens raumenis. Tai padės lengviau vertis gimdos kakleliui.
- Joga ir dėmesingumo praktikos: šios praktikos padeda mažinti stresą ir nerimą. Atrask jogos užsiėmimus, kuriuose galėsi praktikuoti judesio, kvėpavimo bei dėmesingumo pratimus ir meditaciją.
- Pozityvios gimdymo istorijos: stenkis skaityti ir klausyti daugiau pozityvių gimdymo istorijų bei atsiriboti nuo negatyvių istorijų bent nėštumo metu. Iš sužinotų gimdymo istorijų (net jei jos ir bus nemalonios) stenkis išsinešti ne tik kitos moters pojūtį (negatyvų ar pozityvų), bet ir konkrečius faktus, kurie padės Tau įgauti daugiau žinojimo ir išminties: kas konkrečiai jai padėjo, kokia buvo aplinka, ką ji darė, kad būtų geriau, o gal kažką suklydo ir Tu žinosi, ką rinktumeisi daryti kitaip.
Jeigu jums panika kelia tai, jog galbūt vyras bus darbe - matyt tai yra realus scenarijus. Tai tiesiog nusimatykit, koks veiksmu planas bus tuo atveju, o ne bandyki nusiteikinet, jog jis bus namie. Nes gali ir nebuti. Juk esate suaugusi moteris jei vaikus gimdote - gyvenime dalykai visaip buna nutinka, nebuti tuo idealiu scenarijum, bet labai labai retai ir kazkokiu paciu blogiausiu. Tam tikru dalyku jus negalite sureguliuoti, bet galite susikrauti lagamina ir pasistatyti ji salia duru jau dabar. Visada tureti salia telefona ir visada pasirupinti, jog jis tikrai butu pakrautas. Galbut susitarti su kazkokiais zmonemis, jog jie butu visada pasiekiami. 6 m. 12 m. Ir nuvažiuosit, kur reikės, ir sėkmingai pagimdysit. Neužsiciklinkit ties blogiausiu scenarijum. O gal vyras bus namie ir jus nuveš. O gal gimdysit 40 savaičių, ne 38. Neprisikalbėkit sau neigiamų dalykų. Dviejų visiškai vienodų nėštumų ir gimdymų nebūna 😊 nurimkite, pasiruoškite kiek galite, pasistenkite susiderinti detales su vyru ir ramiai laukite naujojo šeimos nario. Gimdymai taip greit retai įvyksta. Paprastai spėji nuvažiuoti. O nespėjus geroji dalis yra, kad reiškias toks jis lengvas ir greitas, kad tik suims ir pagimdžius. Mažiau apsikraukit blogais planais. O bus kaip bus ir nieko kitaip nepadarysi. Pamenu su drauge abi nėščios buvom. Kaip ji bjaurėjosi gimdymais namie. Tokią dramą kėlė, kad niekada, nei už ką 🙈 ogi vieną rytą taip suėmė, kad vos sugebėjo užlipti į antrą aukštą ir nueit iki miegamojo. Namuose ir pagimdė. 38 sav. mažylis yra laikomas visiškai išnešiotu, gimdymas niekuo nesiskiria nuo gindymo 40 sav. Tad iš esmės visai nėra ko baimintis.
