Gegužės 28-ąją žymus Lietuvos išeivijos veikėjas, kunigas jėzuitas ANTANAS SAULAITIS švenčia garbingą 85-erių metų jubiliejų. Visai neseniai paminėtas ir jo kunigystės 55-metis.
Brolis Antanas Vytautas Saulaitis gimė 1939 m. gegužės 28 d. Kaune, Antano ir Onos Lichtenšteinaitės Saulaičių šeimoje. 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, Antano tėvai (kadangi abu buvo aktyvūs skautai), bijodami sovietų valdžios persekiojimo, išvyko į Rytprūsius, o po antros okupacijos šeima traukėsi į Rytų Vokietiją ir į Jungtines Amerikos Valstijas. Iš pabėgėlių laikmečio brolis Antanas labiausiai atsimena, kaip kiekvieną sekmadienį dipukų (karo pabėgėlių) stovyklos aikštelėje uniformuoti skautai keldavo Lietuvos vėliavą, taip pat atmena stovyklų laužus.
Jau būdamas JAV, brolis Antanas davė skauto, vėliau skauto vyčio įžodius. Pradėjęs chemijos studijas jėzuitų Fairfieldo universitete, įstojo į Studentų skautų korporacijos „Vytis", Hartfordo skyrių. Studijų metais labai aktyviai skautavo, ėmėsi įvairių atsakomybių ir pareigų, dažniausiai kelių iš karto. Buvo metų, kai vienu metu jis ėjo net trejas pareigas, nuo skautų draugovės draugininko iki Tarybos nario. Vedė skautus į iškylas, žygius, organizavo sąskrydžius, stovyklas. Ėmėsi vadovų rengimo. Buvo aistringas laužavedys, priklausė tarptautiniam skautų laužavedžių klubui, paruošė vadovėlį „Stovyklų vakarai“. Prisidėjo prie skautiškos spaudos leidybos, neבי not tik rašė straipsnius, bet ir redagavo skautų leidinius („Mūsų lapinė“, „Semper Vigilaus“, „Budžiu!“). Jam suteiktas vyr. Skautininko vyresniškumo laipsnis.
1961 m. jis įstojo į Jėzaus Draugiją, o 1969 m. buvo įšventintas kunigu. Septynerius metus, 1970 - 1977 m., dirbo misijoje Brazilijoje. Mokėsi brazilų kalbos, stebėjo papročius, kultūrą, perprato indėnų pasaulėžiūrą, pamilo tą kraštą - „subrazilėjo“. Rūpinosi Lietuvių bendruomene Brazilijoje, lig šiol jam kartais tenka jai atstovauti. Brazilijoje drauge su kitais lietuviais 1970 m. įsteigė tautinių šokių grupę „Nemunas“, buvo pirmasis jos šokių mokytojas.
1977 m. sugrįžo į Jungtines Amerikos Valstijas, nes buvo perkeltas į misiją Čikagoje, kur 20 metų ėjo Jėzuitų vyresniojo pareigas jėzuitų Jaunimo centre Čikagoje.
1987 m. pirmą kartą dešimčiai dienų atvyko į Lietuvą ir joje vėliau reguliariai lankydavosi. Dalyvavo Lietuvos skautų sąjungos steigiamajame suvažiavime. 1992 m. atspausdintas antrasis Antano Saulaičio SJ parengtos knygos „Skautiškųjų vienetų vadovai ir vadovės“ leidimas (400 egzempliorių tiražu). Siuntė knygas, žurnalus, organizavo pirmuosius Lietuvoje vadovų mokymus prie Ūlos upės 1989 m.
Tėve, esate Jungtinių Amerikos Valstijų pilietis. Bet kai jus atsiuntė į Lietuvą, 1997 metais prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas išrūpino jums Lietuvos pilietybę. Lietuviai turėtų turėti dvigubą pilietybę. Prieš karą taip buvo, sakote jūs. Manau, rusams yra neparanku, kad žmonės, kuriuos jie buvo okupavę, turi kitą priklausomybę.
Tėve, visi jus pažįstantys ir nepažįstantys žmonės į jus kreipiasi „Tėve“. Artėja Tėvo diena. Greitai vyks dar vienas knygos apie tėvystę pristatymas, kurioje aš įvardijamas kaip tėvas. Bandau sakyti, kad aš ne kaip tėvas su vaikais, bet kaip žmogus, esantis šalia, palydovas. Kadangi esu vyresnis, turintis tam tikrą išsilavinimą, gyvenimo patirtį, tai galiu patarti, palaikyti, padrąsinti, suprasti, ištverti ir taip toliau. Taigi, artėjant šiai progai - Tėvo dienai, ko palinkėtumėte visiems Lietuvos tėvams, auginantiems vienokį ar kitokį pulką vaikų? Vaikai - mūsų didžiausias turtas. Jauni žmonės yra ne tik mūsų ateitis, kiekvienas iš jų turi visą savo gyvenimą prieš akis ir dovanas, kurias Dievas jiems davė. Visa tai reikia puoselėti. Pasišventimas šeimai sykiu yra pasišventimas visų mūsų labui.
Jūs kunigas misionierius. Kaip juo tapote? Mane misionieriumi tituluoja dėl darbo Brazilijoje. Mane labai paveikė vienas filosofas, teologas, kuris sakė, kad jeigu nori gerai pažinti savo kultūrą ir ją sugebėti kritiškai vertinti iš šalies, turi susipažinti su kita kultūra, išmokti kitaip mąstyti, kitaip galvoti. Tai aš taip ir elgiausi.
Pasak kunigo, misionieriai šiais laikais tikėjimu dalijasi su kitais, gyvendami jų vietinėje kultūroje, pagal vietos mandagumo papročius, valgydami jų maistą, kalbėdami jų kalba. A. Saulaitis pažymi - žmogiški ryšiai visada yra mainai. Nuvykęs misionierius žiūri, ko gali žmones išmokyti, kaip padėti tuo, ką sugeba. „Aš iš indėnų išmokau kantrybės - ne su savimi, o su kitais žmonėmis. Sugebėjimas suderinti žmogaus laisves ir bendruomeninius reikalus yra didžiulis menas“, - sakė A. Šiuolaikiniai misionieriai gali padėti įvairiausiais būdais. Prieš 500 metų Šiaurės Amerikos prerijose buvo 35 milijonai bizonų. Vietos indėnai juos medžiojo maistui, jų kailiais rengėsi, naudojo įvairioms ritualinėms apeigoms. „Baltieji suprato - jei nebus bizonų, indėnai numirs badu. Bizonus ėmė masiškai naikinti, per ketverius metus jų liko tik apie 1 000. Tai šį tą pasako apie kai kuriuos baltus žmones“, - pažymi A. Saulaitis. Pagal indėnų tradiciją, kad jie galėtų susituokti, vietoje vakariečiams įprasto apsikeitimo žiedais, santuokos ceremonijos metu jaunikis ir jaunoji apsigobdavo tuo pačiu bizono kailiu. Išnaikinus bizonus nebeliko ką panaudoti santuokai. Jėzuitai misijose sugalvojo pagaminti skiautinius, tam tikras simbolines antklodes, kurias indėnai ėmė naudoti vietoje kailių. „Jie nepakeitė jų papročių ar tikėjimo, bet sudarė sąlygas, kad jie galėtų švęsti. Dabar indėnų katalikų bažnyčiose altorius yra išklotas tokiu skiautiniu“, - pavyzdį pateikia A. Misionieriai kitose šalyse - prieš 400 metų vienas jėzuitas supaprastino kinų raštą, simbolius, kad žmonės greičiau išmoktų kinų kalbą. Šį raštą iki šiol naudoja komunistinė Kinija. Afrikoje 80 procentų žmonių karštą maistą gaminasi ugnį kurdami malkomis. Taip buvo iškirsta daugybė medžių aplink gyvenvietes. Misiose dirbantys kunigai sugalvojo pasodinti tokius medžius, kurie greitai auga, reikia laužti tik jų šakas, o medis lieka sveikas - pavėsiui ir sulaikyti drėgmę žemėje. Vietiniai žmonės šią patirtį perėmė. Skautai iš Danijos vyksta į Afriką kasti šulinių. „Pagalvoji - kvailystė! Geriau paaukotų tuos pinigus, kur lėktuvo bilietui išleido ir kas nors kitas iškastų.
Brolis Antanas pažymi - tikėjimą galima liudyti paprastais būdais. Misionieriauti galima ir namuose. Aktyviems katalikams siūlo eiti į vaikų namus, važiuoti į pustuščius kaimus, kuriuose sėdi tik vienišos močiutės. Viena jo bičiulė iš miesto nuvyko į vieną Žemaitijos kaimą pas vienišus senolius. Ten organizavo bitininkystės, nėrimo, vaistažolių rinkimo veiklą. Iš rankų darbo padarė tam tikrą verslą, bet svarbiausia - žmones sujungė bendram darbui. „Misionierystė, kaip sako Popiežius Pranciškus, yra ištiesti ranką ir širdį kitiems“, - apibendrina A.
Nuo 2014 m. Brolis Antanas gyvena Lietuvoje, padeda šv. Jonų bažnyčioje. Sugrįžęs į Lietuvą savo laiką pašventė rašymui, archyvų tvarkymui, indėnų legendų vertimui į Lietuvių kalbą. Kiekvienais metais Lietuvos skautų sąjungos brolių prašomas ir jų iniciatyvą palaikydamas, aukoja skautiškas mišias Prano Žižmaro mirties ir gimimo metinėms paminėti. Brangindamas misionieriavimo Brazilijoje prisiminimus, surinko daug archyvinės medžiagos apie indėnų tukanų gentį, o 2018 m. išleido knygą „Pieno ežeras - tukanų mitas“.
2010 m. Kernavės tunto Jorių vyr. skaučių būrelio sesės sugalvojo tvarkyti brolio Antano rinkinius iš įvairių misijų. Dėžės su daiktais, atvirutėmis, knygomis buvo iškelti iš sandėlių ir pradėtas daryti dėžių turinio surašymas. Darbas buvo pavadintas „Misijų stotelės“ pavadinimu. Buvo surašyti brolio Antano surinkti daiktai, tie daiktai buvo surūšiuoti, padarytas katalogas, kur koks daiktas randasi. 2017 metais įsikūrė „Vyresniųjų skaučių židinys“, kuris toliau rūpinasi „Misijų stotelėmis“, pradėjo organizuoti parodas: krikščioniškų inkultūracijų atviručių parodą „Senis, sakalas ir karys“, Lakotų (Sioux), indėnų genties, skiautinio iš Rosebud rezervato Pietų Dakotoje. Šiuo metu rengiamos dar 2 parodos: keliaujanti, kuri aplankys skautus Tautinėje stovykloje, o po jos - skirtinguose Lietuvos miesteliuose, bei stacionari - Religinio paveldo muziejuje Vilniuje.
Antanas Saulaitis SJ (gimė 1939 m. gegužės 28 d. Kaune) - Lietuvos kunigas jėzuitas, misionierius, skautas, pedagogas, JAV lietuvių visuomenės veikėjas.
„Greitai vyks dar vienas knygos apie tėvystę pristatymas, kurioje aš įvardijamas kaip tėvas. Bandau sakyti, kad aš ne kaip tėvas su vaikais, bet kaip žmogus, esantis šalia, palydovas. Kadangi esu vyresnis, turintis tam tikrą išsilavinimą, gyvenimo patirtį, tai galiu patarti, palaikyti, padrąsinti, suprasti, ištverti ir taip toliau.
Tėve, šie metai jums jubiliejiniai. Gegužės mėnesį dvi sukaktys: kunigystės 55-metis ir 85-asis gimimo jubiliejus. Greitai bėga. Viename maldyne randu tokius maldos už kunigus žodžius: „Kristau, vyriausiasis kunige, siųsk savo kunigams Šventosios Dvasios dovanas, kad jie visiems būtų viskas: vaikams kantrumas, ligoniams užuojauta, vargšams nuolankumas, meilė priešams. Čia yra visa ta kova. Nenuvargti. Daryti ne bet ką, o tai, kas pasirinkta, kad būtų tvirtas, aiškus dalykas.
Iš Lietuvos jūs išvykote visiškai mažas. Sugrįžote 1987-aisiais. Galima sakyti, kad pirmą kartą pamatėte tėvų apipasakotą, apdainuotą Lietuvą. Kaip tuomet pasijutote, kai pirmą kartą po tiek daug metų atvykote į Lietuvą? Dar pataikiau į sovietmečio pabaigą. Mačiau net rudens šventės paradą Gedimino prospekte. Man didžiausią įspūdį paliko Katedros aikštė. Galbūt todėl, kad buvau skaitęs tokio pavadinimo literatūros kūrinį. Aš gyvenau tuometiniame „Lietuvos“ viešbutyje ir kas vakarą po visų darbų, vėlai naktį, nueidavau į Katedros aikštę.
Jūs - kunigas, vienuolis jėzuitas. Jėzuitams Lietuvoje teko išskirtinis vaidmuo. Jau vien ką sako Vilniaus universiteto įkūrimas. Jėzuitai tiek Lietuvoje, tiek ištremti į Sibirą arba išvykę savanoriškai į kitas sritis patarnauti laikėsi vieni kitų, kiek įmanoma ištvermingai. Jie keliavo slapta po Sovietų Sąjungą pėsti ir dviračiais, ir dirbo. Jau vien ką sako „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ leidimas.
Kunigas Antanas Saulaitis SJ yra parašęs daugybę straipsnių ir knygų, tarp jų - populiarius vadovėlius studentams. Jo gyvenimas ir veikla yra išsamiai aprašyta Aurelijos Savickienės knygoje „Misionierius. Antanas Saulaitis - žmogus, kuris visada šypsosi“.
