„Išeitis visada yra“, - ramina psichologė Jūratė Bortkevičienė, kuri dalijasi įžvalgomis apie tai, kuo pakeisti fizines bausmes auklėjant vaikus. Ji pabrėžia „atsakingos tėvystės“ svarbą ir siūlo konkrečius žingsnius, kaip sukurti darnius santykius su vaiku.
1. Žingsnis: stebėkite savo elgesį
„Viską, kas mus, suaugusiuosius, taip erzina, vaikai išmoksta iš mūsų pačių“, - vieną esminių auklėjimo taisyklių pabrėžia psichologė Jūratė Bortkevičienė. Jei norite, kad jūsų vaikas gerbtų jus ar mokytojus - gerbkite bei rodykite pagarbą jiems ir patys. Jeigu norite, kad vaikas pasakotų, kaip sekėsi mokykloje, privalote ir jūs pasakoti, kaip sekėsi darbe. Jeigu norite, kad vaikas užpykęs nebėgtų į kitą kambarį, nekeltų balso ir netrenktų durų - niekada supykę ant savo žmonos ar vyro taip nedarykite patys. Rodykite švelnumą, nesiskųskite darbu, būkite mandagūs ir jūsų vaikas nesiskųs mokykla, bus švelnus ir mandagus.
Stebėkite savo vaiką ir jo elgesyje jūs pamatysite save. Maivymasis, pagarba ir nepagarba, mimikos, frazės - visa tai vaikai perima iš suaugusiųjų.
2. Žingsnis: kalbėkitės. Kad ir 12 kartų
„Žinoma, būna atvejų, kai vaikas jau yra perėmęs blogų pavyzdžių iš mūsų arba iš aplinkinių - vyresnių draugų, televizijos, interneto. Tokiu atveju, vien gero pavyzdžio nebeužteks - reikia kalbėtis“, - paprastą išeitį apibūna psichologė. Jeigu atrodo, kad vaikas negirdi arba nėra linkęs pasakotis, svarbu, kad šeimoje ir patys suaugusieji kalbėtųsi, diskutuotų, analizuotų, atsakytų vienas kitam į klausimus, kaip sekėsi ir kodėl esi liūdnas ar piktas. Tada norės kalbėtis ir vaikas. Jeigu vaikas vis tiek užsispyręs tyli, kalbėkite jam dar kartą ir dar kartą, kad ir dešimt kartų - svarbiausia draugiškai ir akcentuojant, kad jūs jį suprantate. Galbūt atrodys, kad jis nesiklauso, bet vaikas tikrai išgirs ir pasidarys išvadas.
3. Žingsnis: nusistatykite aiškias taisykles
Tėvai pyksta, kai vaikai kažką iškrečia, tačiau nepagalvoja, kad vaikai neskaito minčių bei norų mūsų galvose. Privalote nubrėžti tikslias ribas, kad vaikas aiškiai suvoktų, kas galima, o kas ne, kad tame neatsirastų vietos interpretacijoms ir manipuliacijai. Svarbu ne tik taisyklė, bet ir argumentuotas paaiškinimas, kodėl vaikas vieno ar kito dalyko dar negali daryti ir kada bus galima. Pavyzdžiui: „Nakvoti pas draugę dar esi per maža, tačiau jeigu neatsikalbinėsi, tai galėsi daryti kitais metais.“ Arba: „Jeigu šiandien paragausit alkoholio, informuosiu apie tai ir visus tavo draugų tėvus. Tai kenkia tavo sveikatai, todėl palauksi, kol baigsi mokyklą.“
Nustatyti aiškias taisykles ir ribas yra būtina, kad vaikas jaustųsi saugus ir žinotų, ko galima tikėtis. Šios taisyklės turi atitikti šeimos vertybes, būti realios ir racionalios.
taisykles prie stalo 0
4. Žingsnis: kaip elgtis kritiniais momentais
Klyksmas, spardymasis, kritimas ant žemės - ne vieni tėvai yra prisipažinę, kad, siekdami sustabdyti tokį elgesį, yra papurtę vaiką, galbūt net jam sudavę. Jūratė Bortkevičienė siūlo kardinaliai keisti požiūrį į isteriją: „Įsivaizduokite, kad jūsų vaikas įsipjovė į pirštą ar prasiskėlė galvą: juk irgi klyktų, verktų, neklausytų, tiesa? Isterija taip pat yra skausmo išraiška - tik vidinio. Negalima jos metu kelti dar didesnio šoko - vaikui reikia pagalbos.“ Idealiu atveju apkabinkite jį ir pasakykite, jog suprantate, kad jam sunku. Jeigu vaikas nesileidžia - pasitraukite į šoną, ramiai pasakykite, kad išsiverktų, kiek širdis geidžia. Tiktai kritiniu atveju, jeigu jaučiate, kad jau negalite tvardytis, ramiai išeikite iš kambario ir palikite vaiką vieną. Jis greit nurims. Viešoje vietoje, žinoma, reikia vaiką nedelsiant išsivesti, pavyzdžiui, kad ir į mašiną - tegu išsiverkia ten.
Psichologė taip pat mini, kad kartais vaikas taip elgiasi ir manipuliuodamas, ištiktas vadinamosios manipuliacinės krizės. Šiuo atveju nupasakotas metodas taip pat veikia - vaikas supranta, kad tokiu elgesiu nepasieks savo tikslų ir nurimsta.
Alternatyvos fizinėms bausmėms
Sudaužyta vaza, sulaužyta nauja lova ar ištepta mamos suknelė - tai atvejai, kada tėvai yra linkę bausti vaikus. Tačiau psichologė ragina suprasti, kad kaip ir mes, taip ir vaikai, dažnai daug ką padaro tiesiog netyčia ir dėl to nereikia pykti. Išauklėti mušimu ir rėkimu neįmanoma. Rėkimas - primityviausia elgesio forma, kuria mes žeminame ne tik savo vaiką, bet ir save. Rėkimą ir mušimą reikėtų pakeisti susitarimu.
Tinkama bausmė yra ne mušimas, o pasekmių, padarinių pajautimas. Kai vaikas savo kailiu pajunta, kiek jam „kainuoja“ blogas elgesys. Pavyzdžiui, vaikas ima ir išleidžia taupytus pinigus. Bausmė, šiuo atveju, turėtų būti ne tėvų pyktis ir agresija, o tai, kad prisipirkęs čipsų, jis nebeturi pinigų ir negali eiti į kiną, ar suptis karusele, kol vėl nesusitaupys ar negaus kišenpinigių. Jei vaikas žino, kokios taisyklės namuose, jis nesives namo draugų šokinėti ant sofos su batais. O jei jis juos visgi pasikvietė ir nesuvaldė, bausmė turi būti skiriama iškart - pavyzdžiui, prisidėti iš taupyklės už sofos išvalymą ar pačiam nuvalyti sofą. Po savaitės nukeliama bausmė - tarkim, draudimas eiti į draugo gimtadienį - tai neadekvati bausmė, nes atima malonumą, kuris su prasižengimu visiškai nesusijęs. Bausmė turi būti susijusi su tuo, ką vaikas padarė.
Pozityvaus auklėjimo šalininkai siūlo gerai pamąstyti, ar tokia komunikacija su vaiku, kai dažnai sakoma „Ne“, „Nelipk“, „Nebėk“, „Nedaryk taip“, yra efektyvi. Daug veiksmingiau būtų „NE“ pakeisti į pozityvų sakymą vaikui to, ko jūs iš jo pageidaujate. Pavyzdžiui, vietoj „Nekalbėk taip“ sakykite „Prašau kalbėti gražiai“. Vietoj „Nustok verkti / zyzti“ siūlykite „Pasistenkime penkis kartus giliai įkvėpti“. Vietoj „Nustok daužyti šakute stalą“ priminkite „Stalo įrankiai skirti burnai, pamenate?“ Vietoj „Neskriausk šito vaiko!“ siūlykite „Pasirūpinkime šiuo mažyliu drauge.“
| Neigiama frazė | Pozityvi alternatyva |
|---|---|
| Nekalbėk taip. | Prašau kalbėti gražiai. |
| Nustok verkti / zyzti. | Pasistenkime penkis kartus giliai įkvėpti. |
| Nustok daužyti šakute stalą. | Stalo įrankiai skirti burnai, pamenate? |
| Neskriausk šito vaiko! | Pasirūpinkime šiuo mažyliu drauge. |
| Nedaryk taip! | Ar norėtumėte, kad aš atsukčiau čiaupą, ar padarysite tai patys? (pvz., plaunantis rankas) |
Atidžiai klausykitės, ką sako jūsų vaikas. Pokalbiai apie tai, kaip sekėsi darželyje ar mokykloje, žinoma, yra gerai, tačiau vien to nepakanka. Domėkitės vaiko jausmais. Daugelis tėvų domisi vaiko veikla ir jos rezultatais, pavyzdžiui, nori išgirsti išmoktą eilėraštį ar pamatyti į vartus įspiriamą kamuolį, tačiau tarpusavio ryšį sutvirtinsite ir pasitikėjimą auginsite kalbėdami apie jausmus.
Svarbu nepamiršti ir savęs bei savo asmeninių poreikių. Jeigu vaiko priežiūra tampa labai sunkiu ir varginančiu darbu, o kantrybė pamažu senka ir jaučiatės vis irzlesni, skirkite šiek tiek laiko vien tik sau.
