Gegužės 20 d. minime žymiausios Nyderlandų vaikų rašytojos, poetės, dainų ir pjesių autorės H. Ch. Anderseno medalio laimėtojos Annie M. G. Schmidt (Anės Šmit) (1911 - 1995) 110-ąsias gimimo metines.
Anė Šmit vadinama Olandijos vaikų literatūros karaliene, bet ji kūrė ir suaugusiems: rašė poeziją ir prozą, dainų tekstus, pjeses, scenarijus radijui ir televizijai, straipsnius laikraščiams. 1993 m. spalio 10 d. visame pasaulyje buvo paskelbta Anės Šmit diena.
Anna Maria Geertruida Schmidt - toks visas rašytojos vardas - gimė 1911 m. gegužės 20 d. mažame pietryčių Nyderlandų miestelyje Kapelėje, prie jūros, Pietų Bėvelando pusiasalyje. Jos tėvas buvo reformatų pastorius, tačiau vaikams nepiršo savo religinių įsitikinimų, buvo apsišvietęs žmogus, skaitė Johanno Wolfgango Goethe’s poeziją, Arthuro Conano Doyle’io apsakymus. Mama iki vestuvių dirbo mokytoja. Nors pati rašytoja vengė apie tai kalbėti, yra užuominų, kad tėvų santuoka nebuvo laiminga.
Vaikystėje mergaitė skaitė Hanso Christiano Anderseno pasakas ir žavėjosi jose slypinčiomis neįkainojamomis vertybėmis. Baigus vidurinę mokyklą prasidėjo blaškymosi laikotarpis. Annie negalėjo apsispręsti ieškodama tikrojo savo pašaukimo. Tada tėvai išsiuntė dukrą į Vokietiją (ten gyveno jos tetos) mokytis namų ūkio amato. Jai teko būti tarnaite ir senų žmonių kompanione. Iš Vokietijos Annie namiškiams rašė tokius įdomius laiškus, kad jau tada buvo galima įžvelgti rašytojos talentą. Prasidėjus karui ji grįžo namo ir apsisprendė studijuoti teisę ir bibliotekininkystę.
Pirmuosius savo eilėraščius ji parašė dar vaikystėje. Kai Annie’ei sukako keturiolika, mama nusiuntė juos vienam žymiam Olandijos poetui. Jau tada jis pastebėjo mergaitės talentą. Pirmieji eilėraščiai buvo išspausdinti laikraščio „Het Parool“ vaikų skyrelyje.
1951 m. Annie pradėjo rašyti ir spausdinti trumpas dviejų puslapių istorijas apie visada kartu žaidžiančius ir gausybę įvairiausių nuotykių patiriančius du geriausius draugus - Jipą ir Janikę. Kaip tik šios istorijos ją kaip rašytoją pirmiausia ir išgarsino. Schmidt yra sukūrusi apie 250 tokių istorijų.
1950 m. pasirodė pirmas Schmidt eilėraščių rinkinys „Mažasis arbatinukas ir kiti eilėraščiai“. Beveik visą dešimtmetį ji kasmet išleisdavo po eilėraščių rinkinį. Nors jos poezijoje gausu folkloro motyvų, tačiau ir čia ji sugebėjo likti ištikima savo įsivaizduojamo herojaus vizijai. Schmidt herojai vaikai visada yra smalsūs nenuoramos, stebuklų įžvelgiantys kasdienėje erdvėje.
1953 ir 1955 m. buvo išleistos Schmidt apysakos apie berniuką Abelį - „Mažasis Abelis“ ir „Abelis prasideda A“, vėliau - literatūrinės pasakos „Viplala“ (1957) ir jų tęsinys „Viplala grįžta“ (1962). Literatūrinė pasaka „Otutė“ pirmiausia pasirodė moterų žurnale. Ji buvo skirta skaityti garsiai visiems, kurie širdyje jaučiasi jauni. Atskira knyga „Otutė“ išleista 1980 m.
„Viplala“ 1958 m. buvo apdovanota Geriausios metų vaikų knygos premija, o 1968 m. - Australijos valstybine premija. Sėkmę, matyt, lėmė gebėjimas stulbinamai įtaigiai balansuoti ant tikroviškumo ir fantazijos ribos.
Už pasakų rinkinį „Raganos ir visa kita“ (1964) rašytoja buvo apdovanota Nyderlandų valstybine vaikų literatūros premija, o „Minusas“ (beje, Minusas - tai moteris katė, vadovaujanti Kačių informacijos tarnybai ir padedanti nustatyti įvairius kenkėjus) buvo pripažintas geriausia metų knyga ir apdovanotas „Sidabrinės plunksnos“ (1971) premija. 1978 m. Schmidt apdovanota „Auksinio portfelio“ premija už knygą „Tomas Tipelaras“ (1977), o 1987 m. jai įteikta Konstantino Heigenso premija - aukščiausias Nyderlandų rašytojų apdovanojimas, kuris iki tol atitekdavo tik tiems, kurie rašo suaugusiesiems.
Tada ji apie savo kūrybą pasakė: „Tiktai tiesa ir nė žodžio melo.“ Pasirodo, čia ir slypi kūrybos vaikams žavesys. Pačios rašytojos žodžiai tiksliausiai atspindi jos kūrybos esmę ir prasmę. Tai patvirtina ir vienas įvykis. Schmidt buvo prašoma parašyti seriją knygelių pradinių klasių skaitytojams. Ji atsisakė pelningo pasiūlymo, nes buvo pareikalauta, kad knygelėse nebūtų jokios fantastikos, jokių prasimanymų, veiksmas turėjo vykti tik tikrovėje.
Svarbiausias Schmidt kūrybos įvertinimas - H. Ch. Anderseno medalis, kurį rašytoja pelnė 1988 m. Simboliška, kad jį įteikė Astrida Lindgren.
Lietuvių kaba išleistos A. Nyderlandų rašytoja Annie M. G. Schmidt (Anė Šmit) šiandien mums jau nėra visiškai nežinoma. Ji yra išleidusi 30 poezijos knygų vaikams ir 12 suaugusiesiems, 63 prozos knygas vaikams ir 19 suaugusiesiems. Tikroji jos prigimtis, talentas ir pašaukimas išryškėjo tik vaikų knygose. Į lietuvių kalbą išverstos net penkios rašytojos knygos vaikams: „Viplala“ (1997), „Viplala grįžta“ (2001), „Jipas ir Janikė. „Lėlė Marė išplaukia“ ir kiti apsakymėliai“ (2000), „Jipas ir Janikė. „Gėlių skynimas“ ir kiti apsakymėliai“ (2008) ir „Otutė“ (2010).
Rodos, Schmidt knygoms netrūksta nieko, kad jos būtų populiarios visur, net ir Lietuvoje. Deja, asmeninė apklausa (gaila, ne profesionalūs statistiniai skaitymo tyrimai) leidžia manyti, kad šios rašytojos kūriniai pas mus nėra tokie populiarūs, kaip turėtų būti.
Kūrybos bruožai ir vertybės
Pačių žaviausių Schmidt kūriniuose yra ne pagrindiniai veikėjai, bet antraeiliai - truputį kvaištelėję, išsiblaškę ir meniškos sielos suaugusieji. „Viplaloje“ šeimos galva tėtis ponas Blomas - mokslininkas, rašo knygą ir, kaip įprasta tokios prigimties žmonėms, dažniausiai yra išsiblaškęs. Taupios, iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriančios, bet savaip ryškios aplinkos detalės („Mašinėlė buvo labai sena, labai aukšta ir siaubingai barškėjo“, „Viplala“, p. 8) atskleidžia veikėjų charakterį. Stilistiškai saikingais sakiniais Schmidt geba kurti ryškius veikėjų paveikslus. Juos stiprinantis ir lyg tarp kitko kuriamas gamtos fonas atrodo jaukus, ramus ir įprastas: „Buvo pavasaris, tačiau lauke lijo…“ („Viplala“, p. 8).
Gal čia ir yra Schmidt kūrybos sėkmė? Ji geba kalbėti itin paprastai, be išraiškingesnių meninių priemonių, bet kartu aiškiai, iš pirmo žvilgsnio net primityviai. Parašytas vienintelis sakinys „O dabar prasideda istorija“ („Viplala“, p. „Gėlių skynimas“ ir kiti apsakymėliai“).
Schmidt knygose apstu žavaus chaoso. Ir jį sukelia ne tik neįprasti veikėjai, pavyzdžiui, Viplala, ne iki galo mokantis kukurinti nykštukas, kalbantys strazdai ar pelės. Meniškos sielos herojų nesugebėjimas susivokti kasdienybės erdvėje ir buitinėse situacijose (valgomi skanėstai nesusimąstant, kad nėra kuo užsimokėti už pietus restorane) taip pat sukuria jaukią nuotaiką. Visi keistuoliai veikėjai labai dori ir sąžiningi. Visą dieną nevalgęs ponas Blomas, patekęs į parduotuvę ir pamatęs skanėstus, vis dar dvejoja ir negali paliesti nė trupinėlio: „Jam atrodė toks nedoras darbas visai svetimoje, visai svetimiems žmonėms priklausančioje krautuvėje gnaibyti visai svetimą meduolį, kad jis niekaip neįstengė įveikti savo abejonių“ („Viplala“, p.
Pati spalvingiausia asmenybė - Otutės tėtis Tosas, puikus virėjas, su dukra gyvenantis „Baltabruvio strazdo“ viešbutyje. Visa bėda, kad Tosas neturi popierių. Popieriai - tai dokumentai, kurie įrodo, jog tu esi tam tikros visuomenės pilietis, tu turi tam tikras teises ir gyveni. Tik valandžiukei juos padavęs Kompiuterių namų tarnautojui ir čia pat praradęs „visam laikui“ (netyčia juos pasiima prie langelio stovėjęs ponas), Tosas suvokia, jog „be popierių neįmanoma gyventi“ („Otutė“, p. 48). Pasak Toso, „žmogui, kuris be popierių, viską galima padaryti. Galima jį versti dirbti už grašius ir galima atleisti kada panorėjus“ („Otutė“, p. 8).
Tačiau viskas prasideda tada, kai Tosui užeina siautulio priepuoliai ir jis ima švaistytis viskuo, kas papuola po ranka. Siautulio priepuoliai kyla išgirdus neteisybę. Pirmiausia jis išgirsta, kad yra atleistas, nes nėra už ką mokėti algos, vėliau, kai viešbučio šeimininkė Otutę išvadina murze ar kai išviręs skanią dilgėlių sriubą apšaukiamas prastu virėju… Nuraminti jį gali tik Otutė. Taigi atleistas iš viešbučio Tosas ir Otutė savo automobiliu leidžiasi į kelionę po šalį. Jie apsistoja automobilių aikštelėje, apsigyvena gražiausioje pasaulyje vietelėje prie upeliuko su nuožulniu žaliu krantu, turi sprukti nuo policijos, tėtis trumpam gauna darbą kitame viešbutyje, įsidarbina laive, atsiduria net „Ramybės namų“ gydykloje.
Ir „Viplaloje“ bei „Viplala grįžta“, ir „Otutėje“ ne materialinės, o moralinės vertybės yra akivaizdžiai ryškinamos ir laikomos svarbiausiomis. Pinigų abi šeimos turi nedaug, tačiau jų daugiau ir nereikia, pakanka tiek, kiek yra. Veikėjai dėl to nesijaučia nei blogesni, nei nelaimingesni. Tosas Otutei visą laiką kartoja, kad juodu laimingi. Tai nėra deklaratyvūs žodžiai. Schmidt veikėjai tokie ir jaučiasi. Laimei pasiekti, pasirodo, reikia ne tiek ir daug: santarvės, meilės, dvasinės ramybės ir vidinės laisvės („Turiu susitaupęs truputį pinigų, be to, mudu turime savo pirkinių automobilį. Ko mums daugiau bereikia? Kai tik prašvis, mudu iškeliausime. Ir tik pamanyk, būsim laisvi!“, „Otutė“, p. 32).
Kita vertus, tai nėra lengva, tik Schmidt kuriami suaugusieji tai geba padaryti todėl, kad patys jaučiasi esą vaikai, geba pasaulį matyti šviesesnį, žaismingesnį, kupiną svajonių. Paradoksalu, bet Schmidt knygų veikėjai vaikai jaučiasi visaverčiai ir visiškai laimingi nepilnoje šeimoje. Nela Dela ir Johanesas gyvena tik su tėčiu ponu Blomu ir kate, vardu Musė, Otutė - taip pat tik su tėčiu Tosu. Apie mamą nė neužsimenama, tarsi sąmoningai stengiamasi nuo jos atsiriboti. Meniniu požiūriu ši autorės idėja atrodo motyvuota ir įtikinama, taip sustiprinama intriga. Atsvara - nepaprastai gražus, šiltas ir stiprus ryšys su tėčiu.
Knygų vaikams pristatymas
Tokių pavyzdžių vaikų literatūroje turime ne vieną (prisiminkime kad ir Ulfo Starko „Siksteną“ ar Tegu „Baltieji lokiai šoka“), tačiau Jipas su Janikė turi mamą, tėtį, senelius, tetų ir net „dėdę su barzda“. Senelis, kaip ir dera, geba užsidėti ant galvos ramunių vainiką ir virsti svajonių seneliu. Tik Jipo ir Janikės santykiai su mama kažkodėl neprimena santykių su tokia, kokia ir turėtų būti (svajonių) mama: „Bet mama nieko nenori girdėti. Ji išvaro visus žvėris iš lovos. Atima stiebą ir burę. O Jipą su Janike išvej...
Viena iš šio numerio temų - nykštukai ir žiema. Bene gražiausiai apie juos - Salomėjos Nėries eiliuotoje „Senelės pasakoje“, kurią iliustravo Lina Žutautė. Kokia nykštukų įvairovė ir kuo skiriasi dvorfai, elfai, gnomai, skaitykite linksmo vaikų literatūrą studijuojančio jaunuolio Šarūno Čėsnos tekstuke. Apie susitikimą su dar vienu nykštuku pasakoja aukščiau paminėta dailininkė Lina Žutautė. Jo vardas - Netvarkos nykštukas. Tėveliai puikiai žino, kad jis dažnai lankosi vaikų kambariuose. Manote, kad jis betvarkės kaltininkas? Klystate, o kodėl - atsakymas Linos pasakojime ir jos parašytoje bei iliustruotoje paveikslėlių knygelėje „Kakė Makė ir Netvarkos nykštukas“, kurią išleido leidykla „Alma littera“.
Apie šmaikščiausią pasaulio senelę - olandų rašytoją Anę M. G. Šmit ir kūrybingąją jos knygų iliustratorę Fip Vestendorp - pasakoja puiki vaikų literatūros tyrėja Loreta Žvironaitė. Leidykloje „Nieko rimto“ praėjusiais metais išleista šių autorių knyga „Otutė“ - puikus gardėsis visiems vaikiškų knygų mylėtojams. Kaip susipažino knygos autorės, kaip gimė mintis parašyti šią knygą ir kaip Lietuvoje buvo sukurta originali 11 cm storio 1 egzemplioriaus rankų darbo knyga-armonika, kurią iliustravo vaikai iš 19 mokyklų Lietuvoje, skaitykite skyreliuose „Anė, Fip ir „Otutė“ bei „Vaikai iliustruoja „Otutę“. Vaikų iliustruotos „Otutės“ projektą parėmė Nyderlandų karalystės ambasada Vilniuje.
„Knyga - tai laisvė. Kaip skrendantis paukštis. Įkvėptas tikro gyvenimo jausmo. Pilnas liūdesio ir džiaugsmo“. Gražios ir poetiškos dešimtmetės Evos Čiurovos iš Musninkų mintys apie tai, kas yra knyga - ne vienintelės šiame numeryje. Ar mėgstate skaityti balsu? Ar tikite, kad skaitymas balsu - tai ne tik įdomus draugiškas bendravimo būdas, bet ir drąsos, kalbos grožio, artistiškumo ir geros nuotaikos skatinimas? Apie keletą žaismingų skaitymo skatinimo būdų pasakoja „Laimiuko“ kūrėjai Lina ir Saulius Valužiai, kurie pasidalijo šia patirtimi Briuselio II-ojoje Europos mokykloje lietuvių klasėse ir lietuvių bendruomenėje. Gal ir jūs žinote smagių skaitymo balsu būdų? Pasidalinkite!
Literatūra vaikams, ypač paaugliams, ne tik atspindi pasaulį, bet ir padeda jaunam žmogui jame orientuotis. Knygų karo tema, negalios, kitoniškumo paieškos - visa tai svarbios temos, kurias nagrinėja Anės Smit ir kitų autorių kūriniai. Ši apžvalga siekia atskleisti, kaip šios knygos padeda jaunam skaitytojui pažinti save ir pasaulį.
Anės Šmit ir Fiep Westendorp bendradarbiavimas
Annie M. G. Schmidt kūryba visada buvo pastebėta ir įvertinta. Tačiau jos knygų populiarumą neabejotinai lėmė ir puikūs jos knygų dailininkai. Kontrastingos, lengvai ironiškos ir ypač dinamiškos knygoms „Viplala“ ir „Viplala grįžta“ sukurtos Jenny Dalenoord iliustracijos nė kiek nenusileidžia šmaikštiems Fiep Westendorp piešiniams.
Tikrieji Westendorp vardai yra Sopfia Maria, tačiau namiškiai ją vadino mažybiniu Fiep vardu. Fiep gimė 1916 m. gruodžio 17 d. Nyderlandų miestelyje Zaltbomelyje. Ji buvo antras vaikas šeimoje: turėjo trejais metais vyresnį brolį ir trejais metais jaunesnę seserį. Fiep lankė pradinę mokyklą, kurioje mokytojavo jos tėvas. Piešti ji pradėjo labai anksti ir dažniausiai piešė keistas mažas figūrėles. Tėvai skatino šį dukros pomėgį, tačiau nenorėjo, kad ji taptų menininke. Paauglystėje Fiep buvo sunkus vaikas. Ji priešinosi liepiama piešti pagal tam tikrus šablonus, o mokytojai reikalavo ištrinti piešinius. Baigus mokyklą tėvai vis dėlto leido dukrai rinktis menininkės kelią, ir ji įstojo į Hertogenboso (Olandija) karališkąjį menų koledžą. Be privalomųjų dalykų, ji mokėsi vokiečių ir prancūzų kalbų, braižomosios geometrijos. Buvo nelengva. Beje, ji buvo vienintelė mergina, pasirinkusi braižomąją geometriją. Westendorp išmanė įvairias piešimo ir tapybos technikas, bet labiausiai norėjo kurti iliustracijas. Iliustruoti vaikų knygas Fiep pradėjo 1945 m.
Tačiau lemtingas jos gyvenime buvo vienas 1947-ųjų vakaras. Tada kavinės tarpduryje ji susidūrė su išeinančia Schmidt. Jiedvi įsišneko ir nuo to vakaro tapo draugėmis. Pirmą kartą Annie’s tekstą Fiep iliustravo 1952 m. Tai buvo laikraštyje išspausdinto teksto apie Jipą ir Janikę iliustracija. Fiep nupiešė dviejų vaikų siluetus. Nuo tada šios dvi menininkės bendradarbiavo 50 metų, iki Schmidt mirties.
Westendorp taip pasakojo apie savo bendradarbiavimą su Schmidt: „Man labai patiko dirbti su Annie. Su niekuo aš nesutariau taip gerai kaip su ja. Man atrodo, kad pirmiausia mus siejo humoras, bet buvo ir kai kas daugiau - mūsų nesaugumo jausmas. Kai aš perskaitydavau jos tekstą, Annie klausdavo: „Ar tu tikrai manai, kad tai juokinga?“ Jai tai buvo labai svarbu. Kita vertus, man būdavo labai smagu, kai Annie žiūrėdama į mano piešinius pratrūkdavo kvatotis.“
Ką nors sugalvojusi, Annie skambindavo Fiep ir papasakodavo, ką sumaniusi. Tada Fiep pradėdavo piešti. Taigi viena būdavo dar nesukūrusi teksto, o kita - jo neskaičiusi. Fiep ir Annie suprato viena kitą iš pusės žodžio. Westendorp iliustravo beveik visas Schmidt knygas. Ji taip pat nupiešė ir Schmidt pasakų knygos, kuri išėjo jau po rašytojos mirties, iliustracijas.
Fiep Westendorp mirė 2004 m. vasario 3 d. savo namuose Amsterdame, sulaukusi 87-erių. Kitą dieną po jos mirties paaiškėjo, kad 2004 m. sausio 26 d. ji buvo apdovanota karališkuoju ordinu, kurį Amsterdamo meras turėjo įteikti vasario 18 d.
Anės Šmit knygų įvertinimas ir svarba
Viena iš šio numerio temų - nykštukai ir žiema. Bene gražiausiai apie juos - Salomėjos Nėries eiliuotoje „Senelės pasakoje“, kurią iliustravo Lina Žutautė. Kokia nykštukų įvairovė ir kuo skiriasi dvorfai, elfai, gnomai, skaitykite linksmo vaikų literatūrą studijuojančio jaunuolio Šarūno Čėsnos tekstuke. Apie susitikimą su dar vienu nykštuku pasakoja aukščiau paminėta dailininkė Lina Žutautė. Jo vardas - Netvarkos nykštukas. Tėveliai puikiai žino, kad jis dažnai lankosi vaikų kambariuose. Manote, kad jis betvarkės kaltininkas? Klystate, o kodėl - atsakymas Linos pasakojime ir jos parašytoje bei iliustruotoje paveikslėlių knygelėje „Kakė Makė ir Netvarkos nykštukas“, kurią išleido leidykla „Alma littera“.
Apie šmaikščiausią pasaulio senelę - olandų rašytoją Anę M. G. Šmit ir kūrybingąją jos knygų iliustratorę Fip Vestendorp - pasakoja puiki vaikų literatūros tyrėja Loreta Žvironaitė. Leidykloje „Nieko rimto“ praėjusiais metais išleista šių autorių knyga „Otutė“ - puikus gardėsis visiems vaikiškų knygų mylėtojams. Kaip susipažino knygos autorės, kaip gimė mintis parašyti šią knygą ir kaip Lietuvoje buvo sukurta originali 11 cm storio 1 egzemplioriaus rankų darbo knyga-armonika, kurią iliustravo vaikai iš 19 mokyklų Lietuvoje, skaitykite skyreliuose „Anė, Fip ir „Otutė“ bei „Vaikai iliustruoja „Otutę“. Vaikų iliustruotos „Otutės“ projektą parėmė Nyderlandų karalystės ambasada Vilniuje.
„Knyga - tai laisvė. Kaip skrendantis paukštis. Įkvėptas tikro gyvenimo jausmo. Pilnas liūdesio ir džiaugsmo“. Gražios ir poetiškos dešimtmetės Evos Čiurovos iš Musninkų mintys apie tai, kas yra knyga - ne vienintelės šiame numeryje. Ar mėgstate skaityti balsu? Ar tikite, kad skaitymas balsu - tai ne tik įdomus draugiškas bendravimo būdas, bet ir drąsos, kalbos grožio, artistiškumo ir geros nuotaikos skatinimas? Apie keletą žaismingų skaitymo skatinimo būdų pasakoja „Laimiuko“ kūrėjai Lina ir Saulius Valužiai, kurie pasidalijo šia patirtimi Briuselio II-ojoje Europos mokykloje lietuvių klasėse ir lietuvių bendruomenėje. Gal ir jūs žinote smagių skaitymo balsu būdų? Pasidalinkite!
Literatūra vaikams, ypač paaugliams, ne tik atspindi pasaulį, bet ir padeda jaunam žmogui jame orientuotis. Knygų karo tema, negalios, kitoniškumo paieškos - visa tai svarbios temos, kurias nagrinėja Anės Smit ir kitų autorių kūriniai. Ši apžvalga siekia atskleisti, kaip šios knygos padeda jaunam skaitytojui pažinti save ir pasaulį.
