Vaikų darželis - tai pirmoji didelė socialinė institucija, su kuria susiduria vaikas. Čia jis ne tik žaidžia ir mokosi, bet ir perima aplinkinių elgesį, žodyną, vertybes. Tačiau kas nutinka, kai iš darželio vaikas parneša ne visai pageidaujamų žodžių ar elgesio modelių? Ir kas tuomet kaltas: tėvai, auklėtojos, ar pati aplinka?
Vienas iš dažniausių nusiskundimų, su kuriuo susiduria tėvai, yra vaikų žodynas, pasiskolintas iš darželio. „Dabar tenka su kitokiais kovot, nes va, parsinešė žodelį ****** ir vartoja bele kada. Ką jis reiškia, supratimo aišku neturi. Ir pavartoja kaip žodžio blogas sinonimą“, - dalijasi viena mama. Kitos mamos situacija panaši: „Mano 3-metis prieš kokį mėnesį parsinešė iš darželio „****“. Pasišnekėjom su vaiku, kad tokių žodžių kartoti negalima, dar tėtis išgirdęs pasiūlė burną su muilu išsiplauti, atrodo kuriam laikui liovėsi, bet kai tik išgirsdavau pakartojant paklausdavau kur jis tą žodį išgirdo, visada atsakymas buvo darželyje“. Tai kelia klausimą: ar darželis tampa netinkamo elgesio ir žodyno šaltiniu?
Kita vertus, svarbu nepamiršti, kad darželis - tai tik viena iš aplinkų, kurioje vaikas auga. „Vaikai ateina iš šeimos su keiksmažodžiais ir kt blogais dalykais. Taip, kad auklėtojų kaltės čia mažiausiai“, - teigia kita mama. Iš tiesų, vaikai daug ko išmoksta namuose, per tėvų pokalbius, žiūrimus filmus ar laidas. „Jau nekalbant apie įvairias laidas ar tuos pačius vaikams skirtus filmukus“, - pastebi viena iš diskusijos dalyvių.
Ką daryti, kai vaikas parneša negražų žodį? „Anksciau ar veliau tu zodziu vaikas ismoks, jei ne darzelyje tai mokykloje. Galit nebent aiskinti kad taip negrazu kalbeti, negalima ir t.t.. galu gale paklauskit ka tas zodis reiskia? Gal nezinodamas reiksmes ir nevartos taip daznai?“, - siūlo viena mama.
Svarbu suprasti, kad darželis ir šeima turi dirbti kartu. „Norint pasiekti gero rezultato ta pačia linkme turi dirbti ir auklėtojos, ir tėvai“, - pabrėžia viena diskusijos dalyvių. Auklėtojos, pastebėjusios netinkamą elgesį ar išgirdusios netinkamus žodžius, privalo reaguoti. „Darželiai ir mokyklos turi būti ugdymo pavyzdys ir jokios atsakomybės neturėtų kratytis ten dirbantis žmonės, nes tai ir yra jų pagrindinis darbas, jei išgirsta ar pamato netinkamą elgesį jie ir privalo paaiškinti ir pamokinti visus vaikus kas yra gerai kas yra blogai.“
Tačiau kartais auklėtojų reakcijos gali būti ne visai adekvačios. Pavyzdys: „Draugės vaikas lanko „Kodelciuka“ ir mamai papasakojo, kad kai vaikas vienas verkė auklėtoja gražiai pasakė „užsiciaupk pagaliau, nes nuo tavęs net kilimas jau šlapias“. Tai yra normalu elgesis ar ir vėl šeima kalta, kad vaikas per daug jautrus ir verkia?“
Diskusijoje iškyla ir klausimas, ar verta saugoti vaikus nuo „blogio“ ar leisti jiems susidurti su juo anksčiau. „Tai ką jūs manot geriau vaikui anksčiau susidurti su visais blogais dalykais nei vėliau? Jūs manot, kad mažesnis gali lengviau su tuo susitaikyti nei didesnis? Kas čia per nesąmonę? Tai aišku, kad reikia saugoti vaikus nuo blogio“, - tvirtina viena iš dalyvių. Kita vertus, kiti mano, kad „vienas kartelis geriau negu nieko ir parodo vaikui, kas blogai, kas gerai“. Taip pat svarbu suprasti, kad vaikai darželyje nėra izoliuoti nuo realaus gyvenimo, o tiesiog gyvena skirtingą jo etapą.
Kai kurie tėvai naudoja įvairias strategijas, kad kovotų su nepageidaujamu žodynu. „Manau, kai vaikas mažas, galima iš viso tiesiog nekreipti dėmesio į jo negražų, nepadorų žodį, arba išgirdus tokį žodį, nukreipti dėmesį į kitą temą, į kitą veiklą. Esu skaičiusi, kad galima negražų žodį pakeisti kokiu panasiu, bet gražiu žodžiu. Pvz., vaikas sako „blyn“, tėvai gali apsimesti ir pasakyti pvz., „blynai“, paklausti „nori blynu?“ Su vyresniais vaikais galima kalbėti apie tai, kad žmonės skirtingi. Vieni elgiasi vienaip, kiti kitaip. Ir mes renkamės, turime pasirinkimą, kokie norime būti.“
Kita vertus, negalima pamiršti ir anekdotų, kurie dažnai atspindi realias situacijas ir vaikų požiūrį į pasaulį. Pavyzdžiui:
- „Mama! Petriukas stovi lauke ir rūko.“
- „Jūs apsirikote, pone mokytojau. Aš grojau, grojau...“
- „Mano tėvelis labai drąsus. - O mano - paskutinis bailys. - Na taip, sūneli... Juk tu, vis gi, mokytojas...“
- „Mama, žiūrėk į ką aš vos neįlipau!“ - atbėga pas mamą Marytė su šūduku rankoje.
- „Iš tėčio sužinojau. Ėjo kartą jie su draugu žvejoti, tai draugas ir sako: "Gal kokią kurviašką pasigausim?".“
Šie anekdotai, nors ir linksmi, parodo, kad vaikai girdi ir perima įvairius žodžius ir elgesio modelius. Svarbiausia, kad tėvai ir auklėtojai bendradarbiautų, kad vaikai augtų saugioje ir palaikančioje aplinkoje, kurioje jie mokytųsi atskirti gerą nuo blogo.
