Arūnas Vyžintas klausia: „Ar gali būti, kad subyrėjus pasauliui, kas nors dar kuria tokį tyrą ir ramų meną, prisiliečiantį prie pačios būties gelmių, lietuviškos - pagoniškos paslapties?“ Leono Striogos kūryba suvienija poetinio metaforiškumo, konceptualių išraiškų ir globalių apmąstymų sąrangas.
Humanizmu alsuojančioje kūryboje veriasi realybės ir pakylėto pasaulio vizijos, istorinės atminties akimirkos. „Vieni dailininkai kuria angelams, kiti - žmonėms. Tarnaudamas tik vienai mūzai - skulptūrai, L. Strioga ieško optimalių meistrystės matmenų, individualių personažų, savitų plastinių formų ir technologijų.“ Skulptorius sukūrė unikalią, vibruojančių faktūrinių paviršių medžio kapojimo techniką, prilygstančią impresionistų teptuko kalbai. Jo kūryboje skamba tarsi Jono Aisčio, Kazio Bradūno elegiška minčių tėkmė, dainingi Lietuvos krašto išsielojimai. Atidžiau pažvelgęs, atrasi Marcelijaus Martinaičio „Kukučio baladės“ herojus, Broniaus Kutavičiaus muzikinių transformacijų paraleles, pajusi kuršių plastikos ir sodžiaus skulptūros dvelksmą.
„Kas gali būti geriau už dvasios apsivalymą, nuskaidrėjimą?“ - mąsto dailininkas, kūryboje deklaruojantis viltį, o ne destrukciją. Nuolat atnaujinamas kūrybos procesas kupinas meninių atradimų.
Menininko kelio pradžia ir formavimasis
1950 m. įstojęs į LTSR Valstybinį dailės institutą, skulptoriaus Broniaus Vyšniausko ir grupės vadovės Elvyros Radauskaitės prieglobstyje pradeda vertis specialybės paslaptys. Netrukus, vadovybės paragintas, Strioga su tapytojais Vincentu Geču, Aloyzu Stasiulevičiumi, grafiku Leonu Lagausku, vyksta į Leningrado (dabartinio Sankt Peterburgo) Iljos Repino dailės institutą. Akademistinė mokyklos programa jauno dailininko nesužavi, socialistinio realizmo gniaužtai varžo kūrybiškumą. Per vieną naktį perkūręs diplominį darbą, neramiai laukė profesorių verdikto. Laimei, buvo pagirtas „už drąsą“, pasiūlyta eiti savo ieškojimų keliu. Sugrįžus, lietuviškoji mokykla buvo priimtinesnė, neišsenkama versme vilnijo tautinių tradicijų, gimtųjų namų, prigimtinių vertybių visuma.
Tarptautinis pripažinimas ir kūrybinė biografija
Kartu su skulptoriumi Juozu Mikėnu ir grafike Albina Makūnaite, Strioga 1959 m. atstovauja lietuviškam menui TSRS mokslo, technikos pasiekimų parodoje Niujorke, kuria dekoratyvines skulptūras kubizmo maniera, o į tarybinio Lietuvos meno parodą Maskvoje 1987 m. siunčia kamerinę marmuro skulptūrą „Anupras pasiilgo arimų“.
Strioga praturtino portreto žanrą skulptorių Jadvygos Mozūraitės-Klemkienės, Roberto Antinio (vyresniojo), režisieriaus Juozo Miltinio, rašytojų Oskaro Milašiaus, Juozo Apučio, aktorės Rūtos Staliliūnaitės, dramaturgo Juozo Grušo, poetų Antano Strazdelio, Antano Vienažindžio, Jono Aisčio, Nobelio premijos laureato Albert‘o Camus ir kitų atvaizdais.
Daugiau nei 60 personalinių prezentacijų Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Suomijoje, Lenkijoje Rusijoje, Izraelyje, JAV, bendros tarptautinės parodos Europoje ir JAV - toli gražu ne visa L. Striogos meno trajektorija. Jis eksponuoja darbus su grafikais Egidijumi Rudinsku, Elena Jakutyte, keramike Aldona Keturakiene, akvarelistu Osvaldu Jablonskiu, tapytojais Alfredu Šatu, Laima Drazdauskaite, Adoliu Krištopaičiu, įrodydamas, kad menas gali sąveikauti įvairių kartų, stilių ir technikų kontekste.
Visuomeninė veikla ir apdovanojimai
Skulptorius randa laiko padėti visuomenės silpniesiems - neatlygintinai dirba su „Vilties“ bendrijos ugdytiniais, mokydamas piešti, lipdyti protinę negalią turinčius vaikus. Neįgaliųjų paroda surengiama Kauno miesto Savivaldybėje, keliauja į Briuselį.
L. Striogos kūryba apdovanota Baltijos šalių skulptūros kvadrienalės diplomu (1976), Sorošo šiuolaikinio meno centro stipendija (1995), Genovaitės Kazokienės vaizduojamojo meno premija (1997), jis pagerbiamas Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo vardu (1980), aukščiausia - Nacionaline kultūros ir meno premija (2001), geriausio Kauno menininko prizu (2001), diplomais ir medaliais.
Gražiausių meno knygų sąrašą papildo Giedrės Jankevičiūtės monografija „Strioga“, režisierius Henrikas Gulbinas susuka filmą „Kelionė“(2009). Skulptoriaus pavardę galima sutikti leidiniuose „Vilniaus universitetas dailėje“, „72 lietuvių dailininkai apie dailę“, „Kauno dailė: realijos En Face“ ir kitur.
Meninės paieškos ir įtakos
Pasauliui atsisveikinus su Josephu Beuys‘u, Pablu Picasso, Marku Rothko, René Magritte‘u, Andy Warholu, Strioga lieka atviras naujovėms. Jam nesvetimos, (nors pats nekuria), geros instaliacijos, moderniojo meno aukštumos, konceptualaus meno idėjos. „Patinka viskas, kame jaučiu gyvą žmogaus virpesį, degimą, širdies kančią. Tai sujaudina ir mano sielą“, - sako dailininkas. Jo darbai integruojasi jaunųjų menininkų projektuose, tačiau lygiagrečiai pasirodo ir katalikiškojo meno parodose.
„Tada, kai pradedi suprasti, kas esi, prieš juodulius, blogį turi kažką pastatyti. Aš galiu ir parodau, kurioje pusėje esu. Esu įpareigotas savo genties, tėvų, protėvių…“, - teigia menininkas, ne kartą prabilęs apie visuomenės sumaterialėjimą, socialines problemas, „suplėšyto dangaus lopymą“…
Striogai patiko Moore‘o monumentalumas, Picasso ekspresija, Marino Marini klasikinis modernizmas, ankstyvoji antika. „Domiuosi ir esu įtakotas ne vien lietuvių liaudies kultūros, man įdomus Afrikos tautų menas. O kokių darbų mačiau svečiuodamasis Izraelyje ir nuėjęs į Okeanijos ekspoziciją“, - prisimena autorius.
Skulptūrinė kūryba ir jos temos
Striogos skulptūrų galerija jau peršoko pusantro tūkstančio, tačiau atsinaujinimo procesas tebesitęsia. Išbandęs dekoratyvią kamerinę ir monumentaliąją skulptūras, marmurą, terakotą, granitą, aliuminį, medį, XXI a. lūžį autorius pasitinka kaip mažosios plastikos atstovas, virtuoziškai įvaldęs medžio kapojimo techniką, suradęs savo temas, stiliaus išraiškas.
Chrestomatiniai darbai - „Sužeistas angelas“ (1988), „Išeinantis“ (1992), „Išdaužtas langas“ (1993), „Karalius Išmintingasis“ (1997), „Šviesos užgauta“, „Ateinantis“, „Medumi apsunkusi tėvo kepurė“, „Darganota diena“, „Ir keistas šis pasaulis“ (1999), „Paukštis ir žmogaus vaikai“, „Noriu giedoti, tėvą motę minavoti“(2001), „Pražydusi Juozapo galva“(2002) ir kiti sudaro lietuviškosios skulptūros aukso fondą, įvardijami kaip vėlyvojo modernizmo klasika.
Pastarojo dešimtmečio kūrybos viršukalnes vainikuoja darbai, sumuojantys visų autorinių skulptūrų sintezę, idėjines nuostatas ir troškimus. Strioga kuria atviraširdžius, lyg nuogus, trumpakojus žmogeliukus, tarsi atklydusius iš praeities gelmių, bylojančius apie siekiamybę gyventi be melo, veidmainystės ir kaukių: „Tai aš gaidau“(prieteliau), „Gailūs takeliai“, „Beširdis protas“, „Gražiausia giesmė - paskutinė“, „Kas žingsnis nuostaba“… Greta, lyg nužengusios nuo Šartro bažnyčios bokštų, paženklintos išilgintomis proporcijomis, giliamintiškai prabyla figūros: „Gražiame laike, gražioje vietoje“, „Talpiausia linija - vertikalė“, „Susitaikymas su savimi“, „Nerandu“…
Atskirų skulptoriaus apžvalgų objektai rutuliojasi į globalias temas, ciklus, monologus, gvildena egzistencijos aktualijas. Namų ilgesio padiktuota „Mykaliuko“, „Motinos laiško“ koncepcija įgauna tęsinį skulptūrose „Noriu giedoti, tėvą motę minavoti“, „Antanėlis nori skraidyti“, „Medumi apsunkusi tėvo kepurė“, „Pasiklausymas bičių gyvenimo“, „Žmogelis“, „Motinos kelionė“, „Ant motinos nušveistų grindų“… Metaforiškos esatys atsispindi kompozicijose „Kančios žiedai“, „Žmogelis“, „Išeinantis“, „Ateinantis“, „Šviesos užgauta“, „Žmogus ir šešėlis“…
Portretinė skulptūra ir autoportretai
Striogos portretai paverčia jį tarsi savo laiko metraštininku. Įtaigus psichologizmas, išgryninta išraiška ir faktūrų žaismė praplečia lietuviškosios portretinės skulptūros kontūrus. Čia susitinka Strazdelis ir Antanas Vienuolis, Jonas Aistis ir Don Kichotas, R. Staliliūnaitė ir J. Miltinis, J. Mozūraitė-Klemkienė ir V. Šerys, Albert‘as Camus ir Vytautas Landsbergis. Portreto istorijoje, siekiančioje Rembrandto, Diego Velasqueso, Edvardo Muncho ar Van Gogho laikus, rasime idealizuotų ir reprezentacinių, dramatinių ir groteskiškų atvaizdų, derinančių įprastus kanonus ar laužomus stereotipus.
XXI amžius į portretą įneša komunikacijos elementus, žanrinius ribų pokyčius. Vibruojantys daugiasluoksniai kontekstai, metaforų paralelės, biografinių puslapių nuoplaišos - toli gražu ne visa Striogos portretų išraiškų skalė.
Unikalią kūrybos dalį sudaro autoportretai, patraukiantys minties konceptualumu, lengvu grotesku ar siurrealumo ženklais: „Autoportretas‘81“, „Autoportretas su grandine“(1998), „Autoportretas su žirgu“(1999), „Netikras autoportretas“(2000), „Trigubas autoportretas“(2000), „Tikras autoportretas“(2001), „Autoportretas“(2002) ir kiti.
Biblinės kompozicijos ir klounų temos
Krikščioniškas pasišventimas, mesianizmas, lydintis autoriaus biblines kompozicijas, gerokai skiriasi nuo dramatiškos pirmtakų ekspresijos. A. Šulskio „Sūnaus paklydėlio sugrįžime“ veriasi drastiškos tikrovės akivarai, Striogos - meilė savo artimui, viltis ir susikaupimas.
Vaikystės nostalgija alsuojantys personažai - klounai išsirutulioja į daugiasluoksnes reminiscencijų takoskyras: „Klouno atsisveikinimas prieš kelionę į dausas“(1995), „Arlekinas“(1996), „Klounas“(1996, 1997), „Paukštis klounas“(2004). „Aš norėčiau šiek tiek papasakoti, kaip nepaprastai garbinau Arlekiną, žavėjausi šia keista persona. Dievinu Arlekiną, kaip patį gražiausią suvenyrą atvežtą mano senelės iš Venecijos,“ - rašo A. Benua. Arlekinais pradėjo savo ankstyvąjį kūrybos periodą Picasso, šią temą rutuliojo P. Cézanne‘as, Andre Deraine‘as, Juanas Grisas, George‘as Rouault, Adolphas Vabbe. Artistiško ir bohemiško gyvenimo vaizdai lydi impresionizmo, ekspresionizmo, fovizmo atstovus. Teatralizuotų groteskiškų gyvenimo modulių rasime A. Galdiko natiurmortuose, Antano Martinaičio „Besiilsinčiuose cirko artistuose“, Vytauto Igno, V. K. Jonyno kompozicijose.
Dokumentinis filmas „Leonas iš Peru“
Mitinė žmogaus-paukščio būtybė, klajojusi Senojo Egipto, Mesopotamijos, gotikinių bažnyčių portaluose, Salvadore Dali, Marco Chagallo, Pablo Picasso, Antano Gudaičio...
Įtaka ir palikimas
Nostalgija pamatinėmis vertybėms perpinta visa L. Striogos kūryba. Jo darbuose veriasi asmeniniai išgyvenimai, vaikystės dienų retrospektyva. Gimtųjų namų ilgesys įkvėpė Adomą Galdiką, V. K. Jonyną, Vytautą Igną, Viktorą Petravičių, Marcą Chagallą… A. Galdikas į užjūrius su savimi išsivežė visą Lietuvą, jos klonius ir kalnelius, o Chagallas dar ilgai drobėse lekiojo Vitebsko apylinkių dangum. Akivaizdu, vaikystėje patirti įspūdžiai tokie pat paveikūs, kaip Hanso Christiano Anderseno „Pasakos“ ar Antoine‘o de Saint-Exupéry „Mažasis princas“.
Striogos pirmosios pamokos - iš gimtojo Medžiočių kaimo Ukmergės apskrityje, kur tėvas drožinėjo medį, darė dėžutes, rėmelius, vaikiškus žaislus.
L. Striogos kūrybinėje biografijoje būta gilių stiliaus paieškų, nevienadienių apmąstymų. XX a. 7-8 dešimtmečio meno fone novatoriškai atrodo neoklasicizmo formų parko skulptūros „Poilsis“(1966) „Motinystė“(1972), Kauno Dainavos poliklinikos aikštę papuošusi „Sėdinti mergina“(1973), Raudondvario parką - „Vaidila su varpu“(1996).
Skulptūras „Sėdinti moteris“, „Moteris à la Picasso“(1978) „Žmonos portretas“(1978), „Muzikantas“(1979), ženklina Picasso kūrybos atšvaitai. Lawrence‘o, Georges Braque skulptūros, niekada neprilygo Picasso skulptūroms, jam išgarsėti būtų pakakę vien šios meno srities.
Artėjant politinio „atšilimo“ laikotarpiui, sovietinių idealų sergėtojai nebegalėjo užgniaužti Lietuvą pasiekiančių Vakarų meno tendencijų, kita vertus, „Gernikos“, Meksikos sienų tapybos autoriai mažiau užkliuvo socialistinio meno prievaizdams. Sodrus Picasso, Fernando Léger‘o formų monumentalumas, XX a. pradžios Aleksandros Ekster laužyta formų dermė palietė Stasio Ušinsko, Vytauto Kairiūkščio, Vlado Vildžiūno kūrybą. Naudojantis tautiniais archetipais, buvo galima įterpti ir siurrealizmo, konceptualizmo išraiškas.
Nacionalinė kultūros ir meno premija (2001) ženklina jo kūrybos Olimpą, atspindi menininko tapatumą laike.
Verta pagalvoti apie Valstybės globojamą Striogos kūrybos muziejų; taip buvo padaryta, siekiant išsaugoti J. Grušo, Maironio, Justino Vienožinskio, Vytauto Kazimiero Jonyno kultūrinius palikimus. Dailininkas svajoja Ąžuolyne ar Kauno Senamiestyje įrengti skulptūrų skverą, kuris atrodytų ne prasčiau negu Paryžiuje.
