Anatolijus Lapinskas yra kompozitorius, pedagogas, visuomenės veikėjas, kurio kūrybinis palikimas apima įvairius žanrus ir formas. Šis straipsnis skirtas apžvelgti A. Lapinsko gyvenimo kelią, kūrybinę veiklą, pedagoginį darbą ir indėlį į Lietuvos kultūrą.
Ankstyvieji Metai ir Studijos
Anatolijus Lapinskas gimė 1946 m. lapkričio 4 d. Jo muzikinė kelionė prasidėjo Kauno Juozo Gruodžio muzikos technikume, kur 1960-1964 m. jis mokėsi chorvedybos pas Benediktą Mačikėną. Vėliau, 1965-1967 m., tęsė chorvedybos studijas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, Audronės Žeimienės klasėje. Galiausiai, 1967-1972 m., A. Lapinskas studijavo kompoziciją pas profesorių Eduardą Balsį, kur 1972 m. baigė Lietuvos konservatorijos E. Balsio kompozicijos klasę.
Pedagoginė Veikla
A. Lapinsko pedagoginė veikla prasidėjo 1970 m. Kauno Naujalio meno mokykloje, kur jis dirbo dėstytoju iki 1971 m. 1971-1976 m. jis dėstė Vilniaus Tallat Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, o 1976-1978 m. - M. K. Čiurlionio meno mokykloje. Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje A. Lapinskas dėstė teorines disciplinas, o M. K. Čiurlionio vidurinėje meno mokykloje buvo teorinių disciplinų dėstytojas. Nuo 2003 m. jis dirbo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos liaudies instrumentų ir akordeono katedros lektoriumi.
Visuomeninė Veikla
Be pedagoginės veiklos, A. Lapinskas aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime. 1974-1976 m. jis buvo Naujosios Vilnios kultūros namų meno vadovas. 1978-1992 m. vadovavo Vilniaus folkloro ansambliams, įskaitant ansamblį „Sadauja“ (1978-1987 m.) ir kitus Vilniaus miesto folkloro ansamblius (1978-1991 m.). 1992-1998 m. jis dirbo laikraščio „Darbo biržos naujienos“ korespondentu, o 1995-1997 m. - laikraščio „Respublika“ muzikos recenzentu. 1998-2001 m. A. Lapinskas buvo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacijos ir ryšių su visuomene skyriaus vyriausiasis specialistas. Nuo 2003 m. jis dirbo Lietuvos liaudies kultūros centro specialistu. 1978 m. A. Lapinskas tapo Lietuvos kompozitorių sąjungos (vėliau ir Lietuvos žurnalistų sąjungos) nariu.
Kūrybinis Palikimas
Per savo kūrybinį gyvenimą Anatolijus Lapinskas sukūrė daugiau nei 100 įvairių žanrų kūrinių: simfoninės, kamerinės ir chorinės muzikos, kompozicijų pučiamųjų ir džiazo orkestrams, dainų ir šokių ansambliams, muzikos teatrui ir vaikams. Ypač populiarūs A. Lapinsko kūriniai liaudies instrumentams. Jo muzika pagrįsta lietuvių liaudies dainų ir sutartinių intonacijomis bei ritmika. Kompozicijoms būdinga aiški forma, optimistinė nuotaika.
Svarbiausi Kūriniai
- Pučiamųjų orkestrui
- Džiazo orkestrui
- Siuitų dainų ir šokių ansambliui
- Kamerinių kūrinių, tarp jų: Kvintetas pučiamiesiems (1977 m.), Sonata tokata (1978 m.), Ciklas „Žydrieji preliudai“ (1986-1988 m.) fortepijonui
- Solo ir choro dainų
- Vokalinių ciklų
Dalyvavimas Šventėse
A. Lapinsko kūriniai skambėjo įvairiose šventėse, įskaitant:
- 1990 m., 1994 m. Pasaulio lietuvių dainų švenčių Šokių dienos.
- 1996 m. ir 2000 m. JAV ir Kanados lietuvių dainų švenčių šokių.
- 1996 m., 2000 m. ir 2004 m. Lietuvos dainų šventėse.
Vladislovas Laurušas: Kūrybinis Dialogas ir Visuomeninis Indėlis
Šalia A. Lapinsko kūrybos apžvalgos, būtina paminėti ir kompozitoriaus Vladislovo Laurušo indėlį į Lietuvos kultūrą. Šis žmogus, kurį galima apibūdinti kaip kompozitorių, visuomenės veikėją ir netgi statybininką, yra unikali asmenybė, nutiesusi tiltą nuo pokario Lietuvos iki pat šių dienų.
Kūrybinis Intensyvumas ir Įvertinimas
V. Laurušas, nepaisant garbingo amžiaus, išlieka puikios kūrybinės formos ir kupinas gyvenimo džiaugsmo. Pastaraisiais metais, nuo 2000-ųjų, jo kūrybinis intensyvumas sužibo nauja šviesa, kasmet gimdydamas naujus opusus, sulaukiančius puikių atsiliepimų. Anatolijus Lapinskas klausia V. Laurušo apie šią antrąją kūrybinę jaunystę. V. Laurušas atsako, kad net sudėtingiausiais savo gyvenimo metais, eidamas atsakingas administracines pareigas, visą dešimtmetį pasinėręs teatro statybos varguose, surasdavęs laiko ir kūrybai. Nors ne visada tai buvo reguliarus darbas, tačiau būdavo ir labai vaisingų metų. V. Laurušas pabrėžia, kad būdamas operos teatro direktoriumi ir meno vadovu sukūrė savo didžiausią darbą - operą „Paklydę paukščiai“, kurios premjera įvyko 1967 metų lapkričio 5 dieną. Libretas, žinoma, buvo pritaikytas to meto dvasiai, bet muzika, kritikų nuomone, buvo dramaturgiškai įtikinama, su ryškiomis veikėjų charakteristikomis, spalvingomis masinėmis scenomis. 1970 m. Be to, 1969 m. V. Laurušas sukūrė chorinę kompoziciją „Nakties balsai“, su kuria Italijoje vykusiame tarptautiniame chorų konkurse vyrų choras „Varpas“ pelnė aukso medalius. Pasaulyje skamba jo Pirmasis styginių kvartetas, Sonata smuikui. Amerikoje, Bostone, 1988 m. skambėjo jo kamerinė kantata „Liepsnoja naktis“(eilės Eduardo Mieželaičio), Koncertas sopranui ir styginių kvartetui. V. Laurušas teigia, kad dabar, kai tapo laisvas nuo bet kokių pareigų, sukauptą kūrybinę patirtį gali vaisingai panaudoti. Sukurtų kūrinių sąrašas tikrai gausus, apimantis visus jo mėgstamus muzikos žanrus: simfoninę ir kamerinę muziką, vokalinius kūrinius.
„Post scriptum“: Reakcija į Tragediją
A. Lapinskas mini V. Laurušo naują kūrinį „Post scriptum“ simfoniniam orkestrui, kurį atliko Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Roberto Šerveniko. Šis kūrinys buvo įkvėptas tragiškų 2011 metų įvykių Norvegijoje, kur ekstremistas nužudė dešimtis nekaltų žmonių. Kūrinys prasideda visą salę drebinančiomis muzikinių šūvių salvėmis ir pasibaigia, rodos, nesibaigiančiu tobulu akordu, lyg amžinąja ugnimi „diktatorių vykdomų žudynių, teroristų bei savižudžių-šachidų aukoms. Jų atminimui ir skiriu šį savo kūrinį“, - rašoma anotacijoje. Nepaisant to, kad kūrinys nebuvo įvertintas konkurse kompozitoriaus Juozo Pakalnio 100-osioms metinėms pažymėti, jis sulaukė šilto priėmimo iš kolegų kompozitorių, Filharmonijos publikos, Amerikos ir Vokietijos ambasadorių.
Įsimintini Susitikimai ir Nutikimai
V. Laurušas pasidalina įsimintinais susitikimais su žymiais žmonėmis, tokiais kaip Dmitrijus Šostakovičius, kuris po koncerto Maskvoje padėkojo jam už pavykusį kūrinį. V. Laurušas taip pat pasakoja apie nutikimus studijų laikais, kai jam teko susidurti su Konservatorijos Liaudies instrumentų katedros vedėju Jonu Švedu, kuris buvo įsitikinęs liaudies instrumentų perspektyva ir svarba. Jis prisimena susitikimą su Sovietų Sąjungos lyderiu Nikita Chruščiovu per jo vadovaujamo Operos teatro gastroles Maskvoje. N. Chruščiovas pagyrė lietuvių meną ir kultūrą, o V. Laurušas pasakė tostą, kuris patiko Antanui Sniečkui. V. Laurušui taip pat teko bendrauti su Michailu Gorbačiovu Lietuvos atgimimo metais. Jis priminė jam 1940 metų įvykius, juos pavadino aneksija, apie Molotovo ir Ribbentropo paktą. Jis taip pat paklausė M. Gorbačiovo, ką jis norėtų perduoti Vytautui Landsbergiui, į ką M. Gorbačiovas atsakė trumpu „Privet…“. V. Laurušas prisimena bendravimą su Maja Pliseckaja ir Rodionu Ščedrinu, kurie jautė sentimentus Lietuvai. Jis pastatė „Aną Kareniną“ Vilniaus teatre, o balerina turėjo namelį prie ežero Lietuvoje.
Jonas Aleksa ir Operos Teatras
Apie Jono Aleksos, ilgamečio teatro vyriausiojo dirigento, santykius su teatru ir Anatolijumi Lapinsku pasakojama intriguojančiai. Nors abu buvo ryškaus talento žmonės, jų bendradarbiavimas ne visada buvo sklandus. 1968 m. pasklido kalbos, kad A. Lapinskas trukdė J. Aleksai išvykti į tarptautinį dirigentų konkursą Romoje, nors pats J. Aleksa atsisakydavo A. Lapinsko pagalbos. Galiausiai, po skandalo ir viešo kaltinimo laiško, situacija išsisprendė, o vėliau J. Aleksa ir Vlada Mikštaitė pastatė Richardo Wagnerio „Lohengriną“, kurį A. Lapinskas vadino didžiule švente ir žavėjosi J. Aleksos muzikiniu darbu.
Anatolijus Lapinskas (g. 1946 m. lapkričio 4 d.) yra kompozitorius, pedagogas, žurnalistas. Jis sukūrė per 100 įvairių žanrų muzikos kūrinių, parašė kelis šimtus muzikos ir meno recenzijų, per 1000 straipsnių socialiniais ir visuomenės problemų klausimais. Laimėjo 11 Lietuvos Kultūros ministerijos premijų už kūrinius mėgėjų meno kolektyvams, nacionalinėse dainų šventėse skambėjo per 40 kūrinių.
tags: #anatolijus #lapinskas #gime
