Piešinys tarsi langas, padedantis atidžiau pažvelgti į vaiko vidų. Pasirinktas popieriaus lapas, piešimo priemonės, piešinio dydis, padėtis erdvėje, piešiniuose vyraujančios formos ir spalvos gali suteikti daug informacijos apie mažylio charakterį, jo būseną, mintis, emocijas bei išgyvenamus vidinius konfliktus. Interpretuojant vaikučio piešinius galima spręsti apie jo intelektinę raidą ir apie psichologines problemas.
Piešiant plėtojasi psichomotoriniai, sensomotoriniai, kalbiniai įgūdžiai, pasaulio pažinimas, savivoka. Piešimas viena ankstyvųjų komunikacijos ir mąstymo formų šalia žaidimo ir kalbos. Su vaikais dirbantys specialistai vis dažniau pasitelkia meno terapiją. Piešti patinka visiems vaikams. O piešia jie tai, ką mato aplinkui, ką myli, apie ką svajoja. Todėl kiekvieno vaiko piešinys, pasak psichologų, projektyvus.
Bet kokią psichologinę diagnostiką būtina atlikti psichologo kabinete, o ne namuose. Negalima vertinti vaiko piešinio, kurį jis piešė, paprašytas vieno iš artimųjų. Piešdamas vaikas neturi matyti asmenų ar objektų, kuriuos piešia (tėvų, brolių ir seserų, namų). Jei mama prašys vaiko nupiešti šeimą, tikėtina, kad jis nupieš tik mamą, nes ji tuo metu yra šalia. Tyrinėjant vaiko piešinį, kuris buvo sukurtas psichologo kabinete, galima kažką pasakyti apie vaiko emocijas. Visuomet piešiniai yra vertinami kartu su jų autoriumi. Paprastai analizuojami vyresnių kaip 4-5 metų vaikų piešiniai.
Vaikai iki maždaug 5 metų daugiau tyrinėja spalvas, jiems patinka ryškios, ant popieriaus lapo gerai matomos spalvos. Tokios yra juoda, mėlyna, raudona. Mažyliai kuriam laikui tarsi susižavi viena spalva, gali visą spalvinimo knygelę nuspalvinti viena spalva.
Yra teorijų, kurios vertina formalius piešinukų kriterijus: popieriaus lapo dydį, formatą, pavienių pavaizduotų elementų dydį, formas, naudojamas linijas ir dėmes, pasirinktas spalvas ir judesio perteikimą. Remiantis šiais kriterijais yra daromos išvados. Pastebėta, kad dažniausiai vaikai renkasi didelio ir vidutinio formato popieriaus lapus, vaikai linkę į neurozes - mažus. Taip ir lapo forma, piešiamos figūros, linijos gali nurodyti atitinkamus charakterio nestabilumus. Ši teorija taip pat aiškina ir spalvų naudojimą.
Manoma, kad stabilios psichikos vaikas rinksis visą spalvų skalę, išskyrus juodą ir baltą spalvas. Vaikai linkę į depresiją ir neurozes - vengs geltonos spalvos ir raudonos bei daugiau naudos juodą ir baltą spalvas. Vaikų spalvų pasirinkimai Lietuvoje yra apskritai mažai tyrinėti. Trūksta žinių, kokios spalvos yra dažniausiai nurodomos kaip mėgstamos, ar yra lyčių skirtumų, ar vaikai sistemingai priskiria spalvą neigiamai ar teigiamai apibūdinti asmenį, kokią reikšmę čia turi tai, ar spalva yra mėgstama, ar ne.
Su 4 metų ir vyresniu vaiku jau galime kalbėti apie piešinį, prašyti iš pradžių papasakoti, kas nupiešta. Visiems žinoma situacija, kai žmogus pyksta, bet nepripažįsta savo pykčio, tuomet pyktis jį valdo. Jaučiamą nerimą ir įtampą, baimes, liūdesį, apmaudą dažnai dar stiprina ir minčių chaosas, kuris siautėja galvoje. Tada bet kokia situacija atrodo nekontroliuojama, o pats jautiesi bejėgis, lyg nieko negali pakeisti ar padaryti, sutrikęs ir išsigandęs. Tuomet į pagalbą gali ateiti paprastas popieriaus lapas ir pieštukas. Kai paimi tuščią popieriaus lapą, iš pradžių sunku - neramu, kad gal kažką ne taip nupieši, gal neturi įgūdžių. Minčių ir jausmų chaosas iš galvos persikelia ant popieriaus lapo. Tuomet kur kas drąsiau iš šalies žvelgti į situaciją (į savo piešinį). Piešiniai mūsų jausmus, emocijas ar nuotaikas padeda pamatyti tarsi „pagautus nuotraukoje“, atspindėtus veidrodyje, „ištrauktus iš vidinio pasaulio“. Mes žvelgiame į savo piešinį tarsi į save patį, tik dabar jau per aiškiai esantį atstumą, kuris mums suteikia galimybę, nesitapatinant su savo jausmu, emocija ar konkrečiu įvykiu, aiškiau pamatyti ir suvokti esamą situaciją. Svarbu priimti save tokį, koks esu! Piešiniai atspindi ne tik mūsų patirtį, bet ir jausmus, net ir tuos, kurių mes patys negalime įvardinti, nepažįstame, nepripažįstame ar net slepiame.
Pastebėta, kad vaikai, turintys psichologinių problemų, piešdami dažnai išteplioja dažais beveik visą savo kūną. Siekiant terapinio tikslo, to nereikėtų drausti. Tokiems vaikams svarbu sudaryti sąlygas žaisti su dažais ir po to nusiprausti. Jei sąlygos bus palankios tokiai raiškai, po truputį toks vaikų elgesys keisis, vaikai nebejaus poreikio taip tepliotis. Būna, kad vaikai, išgyvenę traumines situacijas, dirbdami maišo ir taško dažus - patartina to nedrausti, bet leisti išreikšti viduje susikaupusius jausmus ir emocijas.
Raudona spalva piešinyje gali reikšti polinkį į agresiją, juoda - prislėgtą būseną, depresiją. Tačiau šios schemos nereikia laikyti šablonu, tinkamu kiekvienam vaikui ir kiekvienam atvejui. Tais atvejais, kai vaikas iš tiesų labai dažnai naudoja raudoną arba juodą spalvą, vertėtų pradėti stebėti vaiką atidžiau, gal jis dėl ko nors išgyvena. Visi šie minėti piešinio ar elgesio bruožai turės „pavojaus ženklų“ tik tada, jei jie kartosis nuolat ar ilgą laiką, o ne vieną kartą. Vienos kokios nors schemos ar simbolio piešimas, kartojamas nuolatos gali byloti apie psichologinius, socialinius tam tikrus savisaugos blokus ar gynybą.
Žmogus piešdamas tarsi „išsikuopia“ savo vidų. Dailės saviraiška padeda išveikti, išleisti tai, kas buvo giliai užslėpta, slėgė ir užėmė tam tikrą vietą asmens viduje. Tokiu būdu saugiai išgyvenamos susikaupusios nuoskaudos, įtūžis, gėda, kaltė ir kiti negatyvūs išgyvenimai, kurie trukdo laisvai tekėti gyvybinei energijai. Visa tai išpiešęs ir sąmoningai išgyvenęs bei suvokęs žmogus išgyja. Įrodyta, kad tiek dailė, tiek, kūryba, tiek meninė saviraiška, tiek meditacija (susikaupimas, malda) gali būti ypač svarbi fizinei ir dvasinei sveikatai palaikyti bei atkurti.
Ankstyvame amžiuje vaiko bandymai piešti itin svarbūs, nes lavina smulkiąją motoriką, o tai susiję su kalbos vystymusi ir būsimų rašymo įgūdžių formavimu. Piešimas taip pat padeda vaikui pažinti savo kūną, suprasti ryšius tarp to, ką mato ir ką daro, padeda judesių koordinacijai ir kontrolei. Kiek vyresnių vaikų piešiniai yra jau ne tik galimybė lavinti įgūdžius, bet ir būdas išreikšti save, jausmus, pasaulio matymą.
„Žinoma, svarbu ne tik pats piešinys ar piešimo procesas, bet ir to, ką „dailininkas“ nupiešė, kodėl ir kaip tai vyko, aptarimas, kuris padeda ugdyti ir emocinį vaiko intelektą. O svarbiausia, pokalbis apie vaiko piešinį yra vienas iš būdų parodyti jam, kad juo domitės, jis svarbus ir jums rūpi“, - teigia I. Būdvytytė.
„Jei vaikas piešia spausdamas pieštuką, tai gali liudyti, kad jis itin susidomėjęs ar įsijautęs, o galbūt labai pyksta. Žinoma, visuomet reikia atsižvelgti į platesnį kontekstą ir nepulti daryti išvadų vien dėl linijos tiesumo.“
„Labai informatyvūs vaikų šeimos piešiniai. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kurį narį piešia pirmą, kurio galbūt išvis nenupiešia, kuris didžiausias ir ryškiausias, kuris mažytis ir nutolęs nuo kitų, mat tai daug pasako apie vaiko santykį su šeimos nariais“, - atkreipia dėmesį I. Būdvytytė. Taip pat svarbu ir tai, ar vaikas, piešdamas savo šeimą, pavaizduoja patį save. Jei šeimos piešinyje paties vaiko nėra, panašu, kad jis nesijaučia svarbus ar reikalingas. Tai, kaip vaikas piešia, gali padėti daugiau sužinoti apie jo pasitikėjimą savimi.
„Dažnai patys tėvai ar pedagogai užgniaužia vaiko vaizduotę, aiškindami, kaip vienas ar kitas objektas „turėtų“ atrodyti, ar ką derėtų piešti, pavyzdžiui, duodami užduotį nupiešti sveikinimą mamai, skatina piešti tradicines gėlytes ir panašius vaizdelius, o vaikui nupiešus arkliuką ar dinozaurą, šis sulaukia pastabų „kas čia per sveikinimas?“, nes suaugusiųjų požiūriu - atvirutės būna su gėlytėmis, bet ne su arkliukais. Piešiniai taip pat gali būti puiki terapinė priemonė, leidžianti vaikui išreikšti jausmus. Po trauminių įvykių, netekčių ir panašių sukrėtimų, piešiniai gali padėti išsikrauti ir sveikti. Pavyzdžiui, jei vaikas piktas, jam galima pasiūlyti nupiešti savo pyktį, kurį jis gali saugiai išreikšti keverzodamas ar net sudraskydamas popieriaus lapą. Tai - kur kas geresnis būdas išreikšti jausmus nei trenkti supykdžiusiam broliui. Jei vaikas ko nors bijo - pasiūlykite nupiešti baimes ir jas kartu aptarkite.
„Bet kokiu atveju, tiek tėvams, tiek ir psichologams svarbūs ne tik piešiniai, bet bendravimas su vaiku, jo pasakojimai ir paaiškinimai apie tai, kas dedasi jo piešinyje. Būtent šie pasakojimai gali padėti geriau pažinti savo vaiką, sužinoti, kaip jis jaučiasi, ko bijo, apie ką svajoja, ar - kuo nori būti užaugęs“, - patirtimi dalijasi I. Būdvytytė.
Paulius Jurgaitis su žmona verslo idėją atrado netikėtai. Per krizę panaikinus bendrovėje skyrių, kuriame dirbo, paliko ofisinį darbą ir ėmėsi ieškoti naujos srities. „Dar bendraudamas su draugų vaikais pastebėjau, kad rodydami piešinius jie tau seka visą istoriją - jų akimis žiūrint, ten vyksta veiksmas. Net jeigu nupiešta tik princesė ir drakonas - vaikai ten mato visą pasaką. O mes - tik statišką piešinį. Jau buvau pradėjęs mokytis animacijos programos ir kilo idėja atgaivinti tą piešinį - kad žmogus prieš kameras atgytų, kažką padainuotų. Filmukus užsako ir šeimos - tėčio ar mamos gimtadieniui, nudžiugindami vienas kitą vaiko dovana.“
„Neseniai kūriau filmuką tėčio sveikinimui su gimtadieniu: man atsiuntė vaiko piešinį ir visą jo istoriją - kad senelis sukūrė laužą, tėčiui buvo šalta ir jis priėjo pasišildyti, tuomet išdalino visiems gimtadienio kepurėles, šeimos nariai kiekvienas įteikė tėčiui dovanų, o močiutė pasislėpusi iššovė konfeti papliaušką ir visi džiaugėsi.“
„Sykį į mane kreipėsi vienos mergytės tėvai, prašydami išgelbėti bent dalį gimtadienio dvasios. Jų dukters gimtadienis buvo numatytas per Helovyną, turėjo ateiti daug draugų, pasipuošti kaukėmis, dukra repetavo kūrinį smuikeliu pasirodymui prieš kaimynus, planavo būti graži šventė kieme, šviečiantys moliūgai. Tačiau viskas sužlugo mergytei netikėtai susirgus - teko atšaukti renginį. Tad mano misija buvo - suteikti bent virtualią šventę mažajai jubiliatei pagal jos nupieštą šventės piešinį. Suradau net tą melodiją kūrinio, kuri mergytė turėjo groti kaimynams. Visos tokios smulkios detalės suteikia autentikos.“
„Kartais tėvai sako - aj, mūsų vaikas dar per mažas. Manau, kad nebūna per mažas. Vienas vaikas, berods vienerių metų, piešinyje buvo tik įspaudęs savo delniuką. Kitas kūrinys taip pat pieštas nedidelio, dvejų metukų, vaiko - akvarele nupieštos abstrakcijos.“
„Žiūrėjau žiūrėjau - ir įžiūrėjau šunį, varną - taip gavosi trumpi filmukai. Jeigu trūksta kokios detalės - tai pridedu vieną kitą pats, bet jas dažniausiai taip pat paimu iš vaiko piešinio. Pvz., šuns liežuvio vaikas nebuvo nupiešęs - jį sukūriau iš piešinio fragmento. Stengiuosi, kad būtų kuo daugiau autentikos.“
Išsirinkite patinkantį vaiko piešinį. Geriau - kai personažai su ryškiais kontūrais. Jeigu vaikas papasakojo istoriją - kas tame piešinyje vyksta, pridėkite ir aprašykite ją laiške. Piešinį nufotografuokite dienos šviesoje, geriausia ant palangės, kur ryškus natūralus apšvietimas.
„Akvarelinius be aiškių kontūrų animuoti sunkiau - bet sunkiau nereiškia neįmanoma. Tarkime, filmukas apie varną ar apie šunį - ten dvejų metų vaikas nupiešė savo kūrinius akvarele. Kartais net negaunu lydinčios istorijos, ką vaikas ten nupiešė ir kas vyksta - tuomet įsižiūriu ir sukuriu istoriją pats”, - sako animatorius.
Labiausiai kūrėją džiugina reakcijos. „Visada labai laukiu atsiliepimo, ar patiko/nepatiko, kokia reakcija, ar pataikiau nepataikiau. Nes tos emocijos man tikrai labai daug reiškia. Labiausiai norėčiau gyvai pamatyti, kaip reaguoja mažieji dailininkai, pamatę atgijusius piešinius.“
„Viena mergina rado savo vaikino vaikystės matematikos sąsiuvinį, kuriame buvo jo paauglystės piešinys. Ji nusprendė jam nežinant atgaivinti piešinį ir padaryti savo vaikinui staigmeną. Apsitarėme, kad dar tam tikrus elementus ji pripieš pati, nes man jų kiek stigo istorijai sukurti. Mergina papildė personažais, iš jų asmeninių gyvenimų, istorijų, pokštų - ir gavosi toks jungtinis smagus jų kūrinys”, - pasakoja Paulius.
Beje, nebūtinai jau turi būti turimas piešinys - galima imti ir tiesiog nupiešti viską, kas jums siejasi su brangiu žmogumi: ką jis mėgsta gerti, valgyti, kaip ilsisi, kokia jo mėgstamiausia frazė. Toks mini portretas. Idealiai tinka 3-10 metų vaikams, kurie mėgsta piešti.
Nereta būna krikštijami toli gražu jau nebe kūdikiai. Atgiję jų piešiniai gali tapti puikia krikštatėvių dovana prisiminimui apie krikštą ir apie vaikystę. Atgaivintas vaiko piešinys primins atžalos piešinį iš darželio laikų. Kaip smalsu bus pamatyti užaugus. O gal vaikas nupieš, kuo įsivaizduoja bus užaugęs? Bus įdomu po keliolikos metų išvysti, ar svajonės išsipildė. Pvz. ši 6 m. mergaitė.
Nereta mylimiems seneliams nieko netrūksta - o anūkų atvirukai ar kūriniai pradžiugina ir kartais net sugraudina senelius. O čia dar gyvas atvirukas! Galima pridėti ir sveikinimo sakinį - pvz. su gimtadieniu, mylima močiute! Tą piešinį su karūna mano dukrytė iš tiesų nupiešė man: ten aš su karūna, gražiais karoliais ir šypsena iki ausų.
Atgijęs vaiko piešinys gali tapti ir puikia įžangą į smagią gimtadienio šventę. Vaikas galutinai išplaukia į savarankišką kelią sukūręs savo šeima. Tokios akimirkos labai sentimentalios, jautrios ir norisi prisiminti laiką, kai vaikai dar buvo maži, naivūs ir kūrė neįtikėtinas istorijas. Galbūt vieną tokių istorijų per piešinį galite papasakoti ir padovanoti savo besituokiančiai dukrai ar sūnui ar net anūkui - prikeldami antram gyvenimui jo vaikystės piešinį.
Psichologė Inga Būdvytytė šio vaikų pomėgio pataria ne tik nedrausti, bet ir būtinai skatinti. „Piešiniai tėvams gali labai daug atskleisti apie vaikus ir jų pomėgius. „Svarbu pasirūpinti, kad vaikas turėtų priemonių ir erdvės savo „menui“. Tai leis jums apsaugoti sienas, o vaikui - padės tobulėti, juolab, kad technologijų amžiuje vis mažiau progų ir galimybių lavinti sudėtingesnius pirštų judesius nei tik braukymas per ekraną“, - tvirtina I. Būdvytytė.
Ko gi nežinome apie savo vaikų piešinius? Tinklaraštis siūlo alternatyvų - nuoseklesnį ir pagarbesnį - požiūrį į motinystę, vaikų auginimą ir ugdymą, ir 2015-aisiais jis laimėjo geriausio asmeninio tinklaraščio titulą Ispanijoje.
Kaip turėtų suaugusieji elgtis vaikui piešiant? 1. „Čia yra vėdintuvas ir jo paskirtis yra judinti orą ir jį atvėsinti. Tu nesi lakūnas! 2. Tipiški klausimai: Ką nupiešei? Kas čia? Ką tu norėjai pavaizduoti? Ar čia medis? Dažnai mes tai darome su gera intencija parodyti savo susidomėjimą tuo, ką jie daro. 3. Dėl to, jog žaidė su potėpiu ir spalva, vaikas patenkina suaugusiojo lūkesčius. 4. Būkime liudininkais Formuluotei, kuri kaip pupa išdygsta, jei randa optimalias sąlygas. Suaugusysis turi galią sunaikinti vaiko spontanišką žaidimą. Ir piktnaudžiauja ja, savanoriškai arba nesąmoningai, remdamasis idėja, kad tai daro vaiko naudai. Tačiau vietoj to sukelia žalą, dažniausiai nepataisomą. Vaikai privalo turėti teisę išgyventi Formuluotę piešimo žaidime.
Norinčius plačiau susipažinti su dailės terapija, sužinoti daugiau apie vaikų piešinius ir dailės terapijos metodus, kviečiame į praktinius ir mokomuosius seminarus.
tags: #analogiski #vaiku #piesiniai
