Prisiminkite Tove Jansson knygos „Stebuklinga žiema“ ištrauką, kurioje Muminukas susiranda dėžę senų piešinių ir su ilgesiu žavisi jų vasarišku grožiu. Panašiai ir mes, pažvelgę į vaiko piešinius, galime pamatyti pasaulį jo akimis. Šis straipsnis skirtas padėti suprasti, kaip vaiko piešiniai keičiasi su amžiumi ir ką jie gali mums papasakoti apie jo vidinį pasaulį.
Vaikų piešiniai mokslininkų dėmesį patraukė maždaug prieš šimtą metų. Tuomet buvo siekiama aptikti laipsniškus pokyčius, rodančius vaiko brendimą ir jo raidos pasiekimus. Mūsų kultūroje suaugusieji paprastai džiaugiasi, kai vaikai piešia, o tai skatina vaikus piešti dar daugiau. Vaikų entuziazmas piešti glaudžiai susijęs su suaugusiųjų reakcija į jų kūrybą. Kiekvienas vaikas nori būti geras ir patikti suaugusiems, todėl jis jaučiasi maloniai, kai suaugusieji džiaugiasi jo piešiniais ir laiko juos meistrystės išraiška. Vaikui svarbu, kad tėvai pastebėtų, pripažintų ir paskatintų jo kūrybą.
Pasak garsaus raidos psichologo Žano Pježe (Jean Piaget), augdami vaikai įgyja gebėjimą piešiniuose naudoti simbolius, atspindinčius realybę. Žmogaus vidinio pasaulio raiška per simbolius yra viena iš esminių žmogiškumo ypatybių, kuri pradeda formuotis nuo pat vaikystės. J. Pježe pastebėjo, kad piešdami vaikai žaidžia, todėl šių dviejų veiklų negalima griežtai atskirti. Pavyzdžiui, dėliodamas smulkius taškelius popieriaus lape, vaikas įsivaizduoja, kad lyja lietus.
Vaikų piešinių tyrimų istorija rodo, kad nuo XIX amžiaus pabaigos Anglijoje ir Italijoje buvo pradėtos publikuoti studijos apie vaikų piešimo meną, nurodančios ryšį tarp vaiko vystymosi ir jo piešimo požymių kitimo. Vėliau, XX amžiaus pradžioje, Bavarijoje buvo surinkta beveik 100,000 vaikų piešinių, atlikti amžiaus ir lyčių grupių palyginimai, nustatyti amžiaus standartai ir išryškinti piešimo tarpsniai: schematinis, fizikoplastinis ir trimatris. Taip pat buvo atlikta studija Belgijoje, kurioje analizuoti vaikų piešiniai, vykdomas periodinis piešimo stebėjimas atsilikusių ir nenormalių vaikų klasėje. JAV 1926 m. Florence Goodenough išleido knygą apie inteligencijos testavimą, panaudojant piešimą, nustatydama amžiaus normas žmogui piešti. Vėliau Vokietijoje Ehrig Wartegg sukūrė bene pirmutinę piešimo skalę, susidedančią iš 8 piešimui akstinų. Emmanuel F. Hammer pabrėžė, kad piešiniai išreiškia pirmakalbines dimensijas, nurodo prasidedančią patologiją ir turi aukštą prognostinę reikšmę.
Raidos psichologijoje vyrauja nuomonė, kad vaiko piešinius ir žaidimus galima vertinti kaip universalią kalbą, kuria naudodamasis vaikas pasakoja unikalią ir savitą istoriją apie save ir savo pasaulį. Vaiko piešiniuose atsiranda veikėjai, situacijos ir įvykiai, kurie jam yra svarbūs jo gyvenime. Piešdamas vaikas tuo pačiu metu pasakoja istoriją ir perdirba kasdienę patirtį. Net jei vaikai neskiria daug laiko piešinių tobulinimui, jie įdeda į juos visas tuo metu aktualias emocijas ir patirtis.
Stengiantis suprasti šiuos pasakojimus, svarbu gerbti vaiką ir netrukdyti jam atsiskleisti. Tėvai ir pedagogai kartais nėra tikri, kaip reaguoti į vaiko piešinius. Mes, suaugusieji, paprastai žinome, kaip klausytis, kad leistume kitam suaugusiajam papasakoti tai, kas jam svarbu. Piešiniuose atsiskleidžia, kaip vaikas patiria ir suvokia jį supantį pasaulį. Juose galima pamatyti gėrį ir blogį, jėgą ir silpnybę, priklausomybę ir savarankiškumą, pavojus ir nuotykius, kaip juos suvokia vaikas. Net jei prieš save matote akivaizdžią keverzonę, verta atrasti jėgų ir smalsumo nuoširdžiai bei rimtai ja pasidomėti: ką vaikas nupiešė, ką jis apie tai pasakoja? Kalbėkitės su vaiku apie jo piešinius, neinterpretuokite jų patys, geriau klauskite įvairiausių klausimų, leiskite vaikui pavadinti nupieštus dalykus ir sukurti apie juos istorijas. Būkite patenkinti tuo, ką vaikas papasakoja, net jei pradžioje jo pasisakymai itin trumpučiai. Ilgainiui, vaikui matant, kad jums įdomu, šie pasisakymai ilgės ir darysisi turtingi detalių. Taip pat galėsite pastebėti, kad vaikas tą patį piešinį po kelių dienų ims aiškinti jau kitaip. Vadinasi, jo pasaulio matymas pasikeitė.
Piešimo Reikšmė Vaikystėje
Piešimas yra natūralus vaikų saviraiškos būdas, padedantis jiems užmegzti ryšį su aplinka, išreikšti save ir savo jausmus. Ši veikla skatina savęs pažinimą, judesių, mąstymo bei vaizduotės lavinimą. Vaikų piešiniai - tai tarsi langas į jų vidinį pasaulį, leidžiantis suprasti, kaip jie jaučiasi ir kokios pagalbos jiems reikia. Piešimas vaikui yra tokia pat natūrali veikla kaip ir žaidimas. Ši veikla padeda kontroliuoti ir lavinti smulkiuosius judesius, kurie vėliau bus reikalingi mokantis rašyti. Piešimas skatina susitelkti, lavėja dėmesys ir savikontrolė.
Sveikas ikimokyklinukas piešia spontaniškai, ne tam, kad sukurtų išbaigtą dailės kūrinį, o tam, kad išreikštų save. Matydamas savo darbo rezultatus, vaikas sako „aš nupiešiau“ ir taip gali atskirti save nuo aplinkos, suvokti savąjį „aš“. Tėvų vaidmuo šiame etape yra labai svarbus - jie turėtų rimtai ir su pagarba žiūrėti į pirmuosius meninės saviraiškos bandymus, nesistengdami mokyti ar prašydami paaiškinti piešinį. Geriausias būdas yra tiesiog pasidžiaugti jo piešiniu.
Ikimokyklinis amžius yra puikus laikas piešti, tuos piešinius tyrinėti ir tais piešiniais džiaugtis. Vėliau vaikai patenka į ugdymo sistemą, kurioje pedagogai ir tėvai tarsi liaujasi vertinti šiuos vaiko veiklos produktus, prioritetą teikdami raidėms, žodžiams, sakiniams, skaičiams ir formulėms. Tai iš dalies paaiškina, kodėl daugelis maždaug 8 metų vaikų nustoja branginti piešimą ir tuo užsiima vis rečiau, o dažnas suaugusysis savo piešimo gebėjimais primena būtent tokio amžiaus vaiką. Tačiau, kol vaikas mažas, - piešimas yra vertinamas.
Vaikų piešimas daugelio psichologų yra vertinamas kaip veikla, per kurią vaikas pažįsta, perdirba ir kuria pasaulį. Piešimo negalima griežtai atskirti nuo žaidimo, šios veiklos persidengia ir sutampa. Piešinyje viskas galima, jame vaikas nenaudoja socialinės kontrolės. Vaikas negali nupiešti pasaulio kitokio, nei jį mato. Išmokęs piešti pagal taisykles, jis ima „simuliuoti“ tai, ką mato suaugusieji, o ne tai, ką vaikas pats supranta ir jaučia. Kai vaiką mokome piešti taip, kaip „reikia“, prarandame piešimą kaip vaiko žaidimo priemonę, pasaulio kūrimo ir patirties perdirbimo įrankį. Vaiko piešiniai atveria tai, kas šiaip ne visada yra matoma: jausmus ir vaiko santykį su tuo, ką jis piešia. Vaikai ne tik būdami grupėje, bet ir vieni piešdami kalba.
Archeologiniai tyrinėjimai rodo, kad jau tarp 35,000 ir 15,000 metų prieš Kristų Europoje paleolitinis žmogus piešė savo urvą, įbraižydamas įvairias figūras ir tuo būdu komunikuodamas savo idėjas. Galbūt jis taip pat piešė savo ir kitų žmonių pasigėrėjimui. Nors šio labai senovinio meno išliko labai mažai, bet tai nėra įrodymas, kad jo mažai buvo sukuriama.
Vaikų piešiniai kalba ne tik profesionalams. Taigi jūsų vaikas nupiešė piešinį. Pažvelkite į jį. Vaikai piešia tai, kas jiems rūpi. Mėgstamus knygų ar filmų herojus. Puiku. Tai rodo susidomėjimą, prisirišimą. Gyvūnai. Veikiausiai jūsų vaikas jautrus ir pažeidžiamas. Mažieji neretai save tapatina su gyvūnais. Mūšiai. Paprastai juos piešia berniukai. Tai normalu. Manoma, jog tokiais piešiniais vaikas iškrauna viduje susikaupusią vyrišką agresiją. O štai prievartos, žudynių, katastrofų scenos jau kalba apie vaiko baimę. Jei siužetas kartojasi gana dažnai, galima spėti, jog vaiką kamuoja nuolatinė baimė, jums vertėtų pasikonsultuoti su psichologu.
Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į spalvas. Psichiškai sveikas vaikas naudoja spalvų gamą, daugumą spalvų parenka pagal paskirtį: saulė - geltona, dangus - mėlynas, žolė - žalia. Iki 5 metų amžiaus vaikai labiau tyrinėja spalvas, jiems patinka ryškios, ant popieriaus lapo gerai matomos spalvos - juoda, mėlyna, raudona. Vaikų piešiniuose dominuojamos spalvos išskirtinai daug pasako ir parodo vaiko charakterio ypatumus.
Ko Nederėtų Daryti Analizuojant Vaikų Piešinius?
Venkite kritikuoti savo vaiko piešinius, niekada neleiskite sau suplėšyti ar išmesti jo darbelio, nes jis talpina daug daugiau nei vien spalvas, linijas ir figūras. Kai kurie autoriai rekomenduoja neslopinti vaiko raiškos estetinio pobūdžio komentarais ir nevertinti jo darbų pagal suaugusiųjų meno standartus („miškas nebūna tokios spalvos, kitą kartą piešk žalią“ - jei norisi žalio miško, verčiau išmokyti savo vaiką fotografuoti), nesiūlyti vaikams piešimo technikų, kurias yra „įvaldęs“ mama ar tėtis („katinas negali būti toks, šitas - kreivas ir be uodegos, leisk aš tau parodysiu, kaip reikia piešti kates“). Suaugusiajam tiesiog verta suteikti piešimui reikalingas priemones ir stebėti, kaip vaikas jas tyrinėja bei ilgainiui atranda vis kūrybiškesnių būdų jomis naudotis. Toks suaugusiųjų komentarų nenukreiptas ir neformuojamas piešimas virsta dideliu nuotykiu tiek vaikui, tiek ir stebinčiam suaugusiajam. Kitu atveju atsiranda rizika gauti daug taisyklingos formos katinų, nupieštų taip, kaip patys išmokėte, kuriuos vaikas pieš, norėdamas jus pradžiuginti. Tą akimirką, kai vaikas pradeda piešti „taip, kaip reikia“, „pagal taisykles“ - langas į jo pažinimą per piešinį gerokai prisiveria.
Prisiminkite, kad vaikams yra nepaprastai svarbu veikti ką nors su suaugusiaisiais kartu. Tai reiškia, kad jūs esate laukiamas palaikyti vaikui kompaniją jo piešimo kampelyje, nes tai stiprina jūsų tarpusavio ryšį. Jei matote, kad jūsų vaikas kurią nors dieną yra liūdnas ar prislėgtas ir jam sunku papasakoti jums, kas atsitiko, galite pakviesti jį piešti.
Piešinių Detalių Interpretavimas: Būkite Atsargūs
Tėvai ir pedagogai neretai nori sužinoti, ką reiškia, kokią konkrečią prasmę turi viena ar kita vaiko piešinio detalė, nerimauja, kad galbūt ji atspindi vaiko rūpesčius ar sunkumus (vienišumą, baimes, išgyventas traumas, depresiškumą ir kt.). Vaikų psichoterapijos istorijoje iš tiesų yra reikšmingų bandymų suklasifikuoti tam tikrus vaikų piešinių bruožus ir specifines grafines piešinių charakteristikas, kurios leistų identifikuoti sunkumų turinčius vaikus ir atrasti būdų jiems padėti. Tačiau pastarieji specialistai, suvokdami šio reikalo kompleksiškumą, paprastai vengia bet kokių populiarių spekuliacijų apie vaikų piešinių detalių prasmę, siekdami nesukelti tėvams bereikalingo nerimo ir abejonių.
Pavyzdžiui, interpretacija, kuri pateikiama viename iš populiarių straipsnių: „ilgos kojos vaiko piešinyje rodo jo nepriklausomybę ir savarankiškumą“, „pilka spalva rodo atstumtumą ir abejingumą“. Ar tai - absoliuti tiesa? Tikrai ne. Psichologui pasakyti kažką labai konkretaus ir tikro apie vaiką, kurio jis niekada nematė, o turi tik jo piešinį, yra vargiai įmanoma. Vaikų psichoterapeutai savo darbe nedaro išvadų apie vaiką vien iš jo piešinių. Vaiką suprasti padeda ilgas bendravimo su juo ir jo tėvais procesas. Baigiant šį poskyrį, norisi paskatinti skaitytojus išlikti kritiškiems, turėti, vertinti ir branginti savo nuomonę ir tėvišką intuiciją, kuri yra ne mažiau vertinga nei „knyginė“ medžiaga. Skaitant visus tekstus psichologinėmis temomis svarbu prisiminti, kad juose išsakytos idėjos ir rekomendacijos nėra absoliučios, jos yra sąlygiškos ir atspindinčios vieną ar kitą mąstymo apie vaiko raidą, auklėjimą, brendimą ir pedagogiką kryptį.
Spalvų Reikšmė Vaikų Piešiniuose
Piešiant svarbu atkreipti dėmesį į tai, kokias spalvas vaikas renkasi. Psichiškai sveikas vaikas naudoja spalvų gamą ir daugumą spalvų parenka pagal paskirtį: saulė - geltona, dangus - mėlynas, žolė - žalia. Iki 5 metų amžiaus vaikai labiau tyrinėja spalvas ir jiems patinka ryškios, ant popieriaus lape gerai matomos spalvos - juoda, mėlyna, raudona. Vaikų piešiniuose dominuojamos spalvos išskirtinai daug pasako ir parodo vaiko charakterio ypatumus. Todėl svarbu ne tik atkreipti dėmesį, kokios spalvos labiausiai dominuoja, tačiau ir kokios asmens savybės, pasak Nicolę Bédard, gali dominuoti.
Vienos spalvos piešinys:
Tokį piešinį svarbu analizuoti. Tai rodo, kad vaikas gali būti tingus arba jam trūksta motyvacijos. Vienodas atspalvis tame pačiame piešinyje yra aiški žinia, atrodo, kad jis nieko nenori nuslėpti. Svarbiausia yra tai, kad vaikas nori būti atrastas ir suprastas. Tuomet svarbu tampa linijos bei formos.
Raudona spalva:
Tai aktyvi spalva, rodanti, kad vaikas yra energingas iš prigimties, sportiškas arba gali jausti agresiją. Kartais švelnus ir ramus vaikas gali nesąmoningai kaupti pyktį ir įtampą, kuri vieną kartą gali nevaldomai prasiveržti (tai juodos ir raudonos spalvos sąveika). Tuomet atžala gali pradėti žaislus labiau laužyti, negu su jais žaisti.
Rožinė spalva:
Vaikas, kuris renkasi rožinę spalvą, yra meilus bei švelnus. Posakis „gyvenimas pro rožinius akinius“ yra neatsitiktinis. Vaikai nori pažinti pasaulį, bet nori turėti reikalų su maloniais, mielais ir lengvais dalykais. Tokie vaikai lengvai prisitaiko prie aplinkos ir žmonių. Neigiama yra tai, kad jis labai pažeidžiamas nemaloniose situacijose.
Geltona spalva:
Tokie vaikai nori kuo daugiau pažinti ir pamatyti. Jie yra smalsūs, spontaniški, originalūs, džiaugiasi gyvenimu ir yra reiklūs ne tik sau, bet ir kitiems. Tokiems vaikams ateityje bus labai lengva pasiekti užsibrėžtų tikslų, nes galimybės didelės.
Oranžinė spalva:
Ši spalva išreiškia socialinio ir viešojo kontakto poreikį. Vaikas linkęs į naujoves ir greitai įgyvendinamus dalykus. Tokiam vaikui labiau patinka būti komandos dalimi (pvz., žaidžiant grupinius žaidimus), mėgsta rungtyniauti, ypač tais atvejais, jei jam suteikiama vadovavimo galimybė. Lengva vaikams prisitaikyti prie bet kokių naujų aplinkybių. Oranžinę spalvą derindamas vaikas labiau pasirinks tą grupę, kurioje vyraus darna ir ramybė, kur niekas nerungtyniaus. Iš tų mažylių piešinių, kuriuose dominuoja oranžinė ir žalia spalvos, galima tikėtis bet kokiu atveju sulaukti paslaugos.
Mėlyna spalva:
Rodo, kad mažylis gali liūdėti, galbūt ilgisi savo draugų ar artimųjų. Ši spalva - tai švelnumo, darnos, ramybės, harmonijos ir taikos spalva, kuri gali parodyti vaiko lėtumą. Toks vaikas yra uždaras, nori gyventi „savo“ gyvenimą ir savo ritmu. Nereikia su tokiais vaikais elgtis šiurkščiai ar keisti jo įpročių. Draugų turi nedaug, todėl vertina nuoširdžią draugystę ir yra linkę labiau duoti, negu gauti.
Žalia spalva:
Simbolizuoja smalsumą, pažinimą, gerovę ir iniciatyvumą. Parodo, kad vaikas yra brandus ir supranta aiškinamus dalykus. Jis budrus ir pasižymi gera intuicija, nes greit supranta, kai jam yra meluojama arba kas nors nuo jo yra nuslepiama. Tokio vaiko fizinė energija yra pastovi ir dėl to jis serga retai.
Pilka spalva:
Toks vaikas išgyvena pereinamą laikotarpį: viena koja praeityje, kita - ateityje. Jei pilka spalva pernelyg dažna, ji gali rodyti, kad trūksta ryžtingumo ir jį galima lengvai paveikti. Vaikas, kuriam patinka pilka spalva, gali būti linkęs nuolat griaužtis dėl ankstesnių nusivylimų.
Juoda spalva:
Ji dažnai aiškinama ne taip ir siejama su blogomis mintimis. Ši spalva siejama su niūrumu, liūdesiu ir palūžimu. Juoda spalva vaizduoja pasąmonę ir nematomus dalykus. Dažnai juoda spalva piešiantis vaikas savimi pasitiki ir lengvai prisitaiko prie iškilusių staigmenų. Tačiau kartais tai gali rodyti „blogas, juodas mintis“, slėpti sumanymus ir kurti paslaptis.
Ruda spalva:
Simbolizuoja pastovumą, struktūrą ir planavimą. Toks vaikas vertina patogumą ir saugumą. Teigiamos savybės atskleidžia, kad kai ko nors imasi, jis yra nuoseklus, kruopštus ir kantrus. Jis nėra itin linksmas.
Nereikia kiekvienos spalvos vertinti atskirai, todėl svarbu atsižvelgti į spalvų sąveiką su kitomis.
Žmogaus Figūros Vaizdavimas Vaikų Piešiniuose
Žmogaus figūra yra dažnas motyvas vaikų piešiniuose. B. Didkowska (2013), išanalizavusi vaikų piešinių „Žmogus“ tyrimų medžiagą, pastebėjo, kad žmogaus figūra yra tema, kurią vaikai noriai renkasi. Lietuvoje ši problema su ikimokyklinio amžiaus vaikais yra mažai tyrinėta.
Tyrimas, atliktas su 5 metų vaikų grupe, parodė, kad penkiamečiai jau orientuojasi erdvėje piešdami žmogų. Berniukų ir mergaičių piešiniuose dominuoja žmogaus figūra lapo apačioje. Žmogaus kūno dalys vaizduojamos proporcingiau, detaliau ir dekoratyviau. Piešiniai nupiešti spalvingiau ir realistiškiau. Analizuojant piešinius pastebėta, kad žmogaus figūra yra atpažįstama, o vaikai vaizduoja pagrindines detales, tokias kaip galva, kojos, rankos, akys ir burna. Tyrime beveik visi vaikai nupiešė kojas, tik vienas berniukas jų nenupiešė. Visi vaikai nupiešė rankas, akis ir burnas. Nosies berniukai dažniausiai nepiešė. Analizuojant vaikų piešinius, pastebėta, kad vaikai piešia save ir savo tėvus didesnius. Vaikai bandė nupiešti judantį žmogų, jų eksperimentai buvo daugiau ar mažiau sėkmingi.
Fraktalinis Piešimas
Fraktalinis piešimas - tai autorinė piešimo metodika, kur linijos piešiamos užmerktomis akimis, o gautas linijų raizginys spalvinamas. Toks piešinys yra maža mūsų gyvenimo detalė, netiesiogiai, bet gana tiksliai atspindinti visą mūsų gyvenimą. Piešinyje slypi informacija apie jo autoriaus charakterį, talentus, potencialą, spręstinus ir koreguotinus dalykus, sveikatą ir dar daug įdomaus. Taip pat šis metodas yra savęs pažinimo ir tobulinimo instrumentas bei meninės saviraiškos būdas.
Pasak B. Paulauskienės, fraktalinis piešimas padeda koncentruoti mintį, aiškiau mąstyti apie norimą dalyką, pažadinti ir sutelkti viduje snaudžiančias jėgas. Tuomet mūsų ketinimai tampa tikrove. Bet svarbiausia, kad piešdami, dėliodami spalvas, keičiamės patys. Visas procesas yra tarsi meditacija.
Piešinių Interpretavimo Pavyzdžiai
- Piešinys, pasislinkęs į kairę, rodo, kad praeities įvykių patirtis gali būti ta priežastis, kuri trukdo žmogui eiti į priekį, laisvai kurti naujus planus, svajoti.
- Piešinys, pasislinkęs į dešinę, - tai veržlios, jaunatviškos asmenybės piešinys. Šiam žmogui norisi visko greitai ir iš karto.
- Mažas piešinys viršuje, užimantis ne daugiau kaip 1/3 lapo, gali liudyti, kad žmogus ne iki galo atsiskleidęs, egocentriškas, užsisklendęs. Bet kartu jis kalba ir apie pakilią nuotaiką.
- Labai didelis piešinys, dažnai atsiduriantis už lapo ribų, liudija, kad žmogui sunku susikaupti, sutelkti dėmesį.
- Aptakios formos piešinys, kurio išorinis kontūras beveik lygus, rodo žmogų esant labai patikimą, gebantį atlikti tikslumo reikalaujančius darbus.
- Jei išorinis fraktalinio piešinio kontūras turi daugybę įvairių, dažnai keistos formos išsikišimų, vadinasi, jį nupiešęs žmogus - labai kūrybingas, meniškos prigimties.
Dailės Terapija Vaikų Raidoje
Dailės terapija (DT) taikoma pačioms įvairiausioms visuomenės grupėms: neįgaliems vaikams ir suaugusiems, specialiųjų poreikių asmenims, priklausomybių turintiems, psichikos ligoniams, kaliniams, nėščioms moterims, asmenims, kurie siekia giliau save pažinti ir kt. Pastaraisiais metais DT poreikis iškilo karštose karo, stichinių nelaimių nusiaubtose vietose. Vis populiarėja kūrybiškumo skatinimo programos stambioms verslo kompanijoms.
Skirtingoms klientų grupėms taikomi vis kiti DT metodai. Pavyzdžiui, ankstyvojo amžiaus vaikams dailės užsiėmimai gali būti taikomi kaip gausios jutiminės patirties laukas, smulkiosios ir stambiosios motorikos lavinimas, verbalinės raiškos skatinimas. Vėlesniais amžiaus tarpsniais specialiai nukreipti dailės užsiėmimai leidžia vaikams išreikšti savo vidinį pasaulį, jį suvokti, stiprinti savivoką, emocijų raišką, sąvokų formavimąsi. Specialiųjų poreikių vaikai šiuose užsiėmimuose turi galimybes lavinti motorinius įgūdžius, stiprinti erdvės suvokimą, savivoką, išreikšti negatyvius ir pozityvius išgyvenimus, labiau suvokti juos, lavinti kalbinę raišką. Kūrybiniame procese galima plėsti pažintines vaiko galimybes, toks procesas gali daryti įtaką raidai, esant jos sulėtėjimui.
Pagrindinis dailės terapijos tikslas yra įžvelgti vaiko problemas, kada reikia pagalbos; pažadinti vaiko emocijas, jas išreikšti, įvardyti, verbalizuoti. Dailinės veiklos metu reikia nukreipti dėmesį į vaiko būseną, aptarti jo darbą, tai padeda suvokti vaikui savo išgyvenimus, akcentuoti pozityvų problemos sprendimo būdą. Vaikui reikia kalbėti rūpimomis temomis, apie įvykius, reiškinius, kreipiamas dėmesys į emocines temas, reiškinio ar įvykio aspektus.
Meno terapija visuomet skatina ir didina saviraiškos galimybes. Bendravimas piešinių pagalba - tai labai gyvas ir subtilus bendravimas, kuriame atskleidžia gilios žmogaus egzistencijos paslaptys, kurias paprastai taip nelengva atverti. Dailės terapija visuomet padeda geriau ir tiksliau suvokti visko, kas vyksta ir atsitinka, prasmingumą, žmogaus rezervus, kurie slypi jo vidinio pasaulio erdvėje, ir kuriuos iš išorės taip nelengva pamatyti.
Vaikui piešiant labai didelę reikšmę turi terapeuto pritarimas, palaikymas. Kai vaikas turi sunkumų mokydamasis, bendraudamas, žaisdamas, jam sunku suprasti ir išreikšti savo mintis, adekvačiai elgtis. Dailė tampa priemone, leidžiančia išreikšti mintis ir jausmus simboliais. Dailės terapijos metu vaikas užmezga dialogą su pačiu savimi. Jausmai ir išgyvenimai pateikiami sau ir kitiems suprantama forma. Vaikas pamažu ir jam nekeliančiu įtampos būdu prisitaiko prie aplinkos ir joje kūrybiškai gyvena.
Iš paveikslo, kaip ir iš fotografijos, sužinome apie subjekto psichikos būseną ir tai, kaip jis interpretuoja savo gyvenimo situaciją ir tuo metu jam svarbius žmones. Dailės terapija gali leisti bent jau vaizduotėje atkurti tai, kas yra prarasta arba buvę praeityje. Suaugęs žmogus gali atsigręžti į nutrūkusius santykius ir pabendrauti su kuo nors, su kuo jis nebepalaiko ryšių. Jis gali nupiešti tą, kuris mirė ir pasakyti jam tai, ko niekad neprisiruošė pasakyti arba atsiimti žodžius, kuriuos gailisi jam pasakęs. Vaikas gali atkurti nemalonią, trikdančią sceną, pavyzdžiui, nelaimingą atsitikimą arba gėdingas akimirkas. Jis gali pavaizduoti save vyresnį arba kaip kūdikį. Atvaizduojant praeityje buvusius įvykius, sukyla su jais susijusios emocijos, o šias emocijas išreiškus, galima pajusti palengvėjimą.
Piešinys dažniausiai gimsta tyloje, tačiau jis prabyla dažniausiai labai išraiškinga, turtinga vidinių išgyvenimų kalba, kurią perduoda piešinio linijos, spalvos, figūrų išsidėstymas erdvėje, jų dydis, formos, santykiai. Profesionalus psichoterapeutas - psichologas visuomet turi galimybę žvelgti į piešinius kaip į projekcinius vidinių išgyvenimų atvaizdus, taikyti jų analizėje projekciniams testams būdingus aiškinimo principus. Piešinys atspindi jausmus, vizijas, fantazijas, mintis, kurios kyla piešiant.
Iš vaiko piešinių matome, kaip jie vystosi. Atsitiktinės žymės: patys pirmieji kūdikių grafiniai ženklai. Nekontroliuojama keverzonė: toliau plečiama kinestetinė patirtis. Kontroliuojama keverzonė: vaikas atpažįsta savo ryšį su abstrakčiais ženklais ant popieriaus. Linijos ir spalvos vaikui tampa reikšmingos. Ikischeminis piešinys: vaikas daro akivaizdžią pažangą. Pastebimos pirmosios pastangos vaizduoti žmonių figūras (galvakojai), namus, medžius. Scheminis piešinys: vaiko meninė kūryba labai individualizuota ir liudija jo „sutvarkytą“ pasaulį. Svarbūs erdvės santykiai pažymint pagrindo ir dangaus linijas. Spalvos artimos objektams. Piešinių realizmas: išryškėja akivaizdžios įtakos. Didesnis dėmesys skiriamas detalėms, realistinėms interpretacijoms. Pseudonatūralistinis piešinys. Susikoncentruojama į natūralią aplinką.
Daugelio psichologų nuomone - vaiko piešinys atspindi ne tai, ką vaikas mato, bet tai, ką jis žino. Tuo pagrįsta ir teorija, kad vaiko piešinys pereina tam tikras fazes: žmogaus vaizdavimas - nuo galvakojo iki proporcingos žmogaus figūros, medis - nuo pagaliuko su keliais skersiniais brūkšneliais (stuburo fazė) iki kamieno su šakomis, o paukščio vaizdavimas vystosi nuo „kiaušinio“ su akimis ir sparnais iki tikro paukščio su rūšies požymiais. Dėl tam tikrų individualių vaiko vystymosi ypatybių piešinio raida gali sutrikti, kadangi būna sutrikdyta jo pažinimo raida. Vaikų piešiniai rutuliuojasi lėtai, protrūkiais, kartais jie regresuoja į ankstesnįjį etapą. Todėl ikimokyklinuko ir pradinuko saviraiška turėtų būti nagrinėjama labiau kaip pažinimo būdas ir atspindys, o ne tik kaip estetinių gebėjimų sritis.
Kaip jaunimą įtraukti į prekybos žmonėmis prevenciją – V. Popovienė, VšĮ „Ramintoja“
Kai vaiko piešinys atrodo piktas, liūdnas, destruktyvus, svarbiausia, ką turi žinoti tėvai, yra tai, jog vaikas savo piešiniu išreiškė save, savo jausmus ir tuo pačiu jau padėjo sau išsikrauti, nuimti įtampą. Piešimu galite pasinaudoti ir tais atvejais, kai vaikas blogai jaučiasi ar elgiasi, tiesiog pasiūlant „nupiešk savo galvos, pilvo skausmą“ (nepaaiškinamų skausmų atveju) arba „nupiešk, ką tu darai, kai esi piktas, liūdnas, vienišas, nupiešk ką nors bauginančio…kaip dabar jautiesi….kas tau nutiko“. Leisdami vaikui piešti ir išreikšti save bei priimdami piešinį kaip natūralią jo jausmų išraišką, kokie nemalonūs jie bebūtų, iš tiesų jau padedate savo vaikui.
Sunerimti reikėtų, jei 4-5 metų ar vyresnis vaikas daugiau nei keletą kartų ir ilgiau nei mėnesį piešia labai panašius, pasikartojančius bespalvius, tamsius piešinius, nepiešia žmogaus arba jį piešia be pagrindinių kūno dalių, nuolat užtušuoja, gadina piešinį, nors anksčiau to nedarydavo. Jei piešia smurto scenas ar sužeistus žmones, nors dažniausiai nežaidžia panašių kompiuterinių žaidimų. Taip pat, jei piešia labai mažytes, vos matomas arba atvirkščiai, į popieriaus lapą netelpančias, gąsdinančias figūras, būtybes ir kartu dažniau nei paprastai netinkamai elgiasi, pvz., žaloja save, aplinkinius ar gadina daiktus, nuolat būna piktas, liūdnas ar pasyvus ir užsidaręs.
Nors kokybės atžvilgiu mergaitės esančios truputį stipresnės už berniukus, tačiau kiekybė abiejų lyčių piešime liekanti ta pati. Pažymėtina, kad šioje knygoje Goodenough apžvelgia daugiau kaip 150 paišymo studijų, išleistų iki 1922 metų.
Sandros Scarr (1981) išvada, kad daugelis vaikų patiria didelių sunkumų mokykloje daugiausia dėl motyvacijos stokos ir prisitaikymo problemų, turi daug tiesos, nors, inteligencijos testus naudojant, atrodo, kad tai atsitinka dėl kognityvinių galių trūkumo. Todėl ji nurodo, kad ir pastangos, kurios atkreipia dėmesį į vaiko mokymosi motyvacijos ir prisitaikymo aspektus, bus daugiau efektyvios, negu pastangos, pagrindinai nukreiptos į kognityvinių galių stoką. Grafologinis testavimas ir čia gali daug padėti, nustatant motyvacinį lygį ir apibrėžiant ypač emocines ir intelektualines sugebėjimo prisitaikyti ribas.
Bendrai apie piešimo interpretaciją rašydamas Emmanuel F. Hammer (1958, psl. 646) pabrėžė, kad piešiniai išreiškia pirmakalbines dimensijas, nurodo prasidedančią patologiją ir turi aukštą prognostinę reikšmę. Psichologijoje yra du pagrindiniai testavimo metodai: psichometrinis ir projektyvinis. Psichometrinis testavimas turi aiškią struktūrą ir teisingus sprendimus ar atsakymus. Projektyviniame metode testavimo akstinai turi visai mažai bet kokios struktūros - čia testuojamasis asmuo turi sukurti jiems savo struktūrą. Čia nėra teisingų ar klaidingų atsakymų. Kas kokį namą, medį ar žmogų ir kaip juos nupieš, visiškai priklauso nuo testuojamojo asmens.
tags: #amzius #kuriame #analizuoti #vaiku #piesiniai
