Vaisiaus alkoholinio sindromo (VAS, kitaip - alkoholinė embriopatija) suprantamas kaip vaikų sutrikimas, sukeltas dėl pernelyg didelio ar ilgalaikio alkoholio vartojimo nėštumo metu. Tai mamos įsčiose besivystančio kūdikio būklė, kurią sukelia gausus ir reguliarus alkoholio vartojimas nėštumo metu. Šis sindromas sukelia vaikui sunkių, nesugrąžinamų pakenkimų. Kiekvienas toks atvejis yra tarsi žmogiškoji tragedija, kuri vis tik gali būti užkirsta. Deja, visuomenė vis dar tyli apie vaisiaus alkoholinį sindromą (VAS), ir jau pats laikas keisti tokį požiūrį. Būsimam vaikeliui labai svarbu, kad kiekvienoje nėštumo fazėje moteris stipriai ribotų arba geriausiai visai atsisakytų vartoti alkoholį.
Alkoholis nėštumo metu yra labiausiai paplitęs ir turi didžiausią medicininę reikšmę tarp visų nėštumo metu vartojamų medžiagų. Nors VAS yra dažniausiai pasitaikantis sutrikimas, sukeltas piktnaudžiavimo medžiagomis, apie jį vis dar stengiamasi nutylėti. Statistikos duomenimis, JAV ir Vakarų Europos šalyse vaisiaus alkoholinis sindromas yra paveikęs 1-5 proc. gyventojų. Prancūzijos tyrimų išvados skelbia, kad trys naujagimiai iš tūkstančio yra pakenkti alkoholio.
Nėra tiksliai žinomas išgerto alkoholio kiekis, nuo kurio vystosi vaisiaus sutrikimai, todėl pakankamai sunku nurodyti ribas, kiek suvartoti alkoholio yra rizikinga ir kiek ne. Lemiamą poveikį kūdikiui turi ne tik kasdien išgerto alkoholio kiekis, bet ir skirtinga individuali vaiko ir motinos tolerancija alkoholiui. Jau įrodyta, kad VAS serga tie naujagimiai, kurių motinos nėštumo metu labai stipriai išgėrinėdavo. Taip pat yra pastebėta, kad net reliatyviai maži alkoholio kiekiai (nežymus išgėrinėjimas) sukelia vaisiui minimalius neurologinius pakenkimus. Pagal didžiąsias europietiškas studijas net 120 gramų gryno alkoholio per savaitę turi nepalankių efektų embriono svorio augimui.
Nėščiosios dažnai teigia, kad išgers tik vieną taurę vyno ar šampano arba nedidelį bokalą alaus, nuo tokio kiekio neapsvaigs ir vaikeliui nieko neatsitiks. Prielaidos vystytis vaisiaus alkoholiniam sindromui sudaromos, kai nėštumo metu moteris gausiai ir dažnai vartoja alkoholinius gėrimus, įskaitant vyną, sidrą, alų ar stipriuosius gėrimus. Viena iš priežasčių, kodėl alkoholis pavojingas nėštumo metu - jog jis per virkštelę su krauju patenka ir į vaisiaus organizmą. Sutrikdo normalų vystymąsi. Organizmui skaidant alkoholį, susidaro toksiški šalutiniai produktai.
Tyrimais įrodyta, kad riziką sukelia ne tik per konkretų laiko tarpą suvartotas alkoholio kiekis, bet ir gėrimo būdas: pvz., moteris, kuri išgeria kasdien po vyno taurę, visą savaitę sukelia mažesnę riziką savo būsimam vaikeliui nei ta, kuri išgeria septynias taures iškart.
Vaisiaus alkoholinio sindromo bruožai
Vaikai, gimę su vaisiaus alkoholiniu sindromu, pasižymi tam tikrais specifiniais bruožais:
- Maža galvos apimtis (mikrocefalia);
- Rukšlės akių kampučiuose;
- Siauras akių plyšys;
- Žema nosies nugarėlė;
- Trumpa, plokščia nosis;
- Plona viršutinė lūpa;
- Trumpas latakas (filtras) tarp viršutinės lūpos ir nosies;
- Sulėtėjęs augimas ir per mažas svoris.
Daugelyje atvejų stebimi tik maži nukrypimai nuo normalaus vystymosi spektro. Tai galioja taip pat ir elgesio savybėms bei uždelstam psichiniam vystimuisi:
- Hiperaktyvumas;
- Nesugebėjimas sukaupti dėmesį;
- Mokymosi sunkumai;
- Sutrikusi smulkioji motorika;
- Nesugebėjimas prisitaikyti prie naujų sąlygų;
- Uždelstas psichinis vystymasis;
- Kalbos sutrikimai;
- Klausos sutrikimai;
- Mitybos sutrikimai.
Nėra tokio laboratorinio testo, kuris leistų lengvai nustatyti ar prognozuoti VAS. Diagnozei labai svarbu motinos anamnezė, susijusi su alkoholio vartojimu, nes alkoholio vartojimą motinos dažniausiai slepia, todėl pakankamai sunku tai išsiaiškinti. Nėra tokių vaistų, kurie ištaisytų įvairiapusį vystymosi atsilikimą. Laimei, daugelio organų vystymasis iškart po gimimo nesibaigia. Tai ypač reikšminga smegenų brandai. Nors ir nėra gydymo, vystymosi eigoje galima pasiekti nuostabių pagerėjimų. Vaisiaus alkoholinis sindromas yra visos visuomenės, o ne tik moterų problema.
Tėvo vaidmuo ir alkoholikų šeimos vaikų patirtys
Iki šiol visi tyrimai labiau orientuoti į tai, kokią riziką vaisiui sukelia motinos alkoholio vartojimas. Tačiau daugelis studijų jau įrodė, kad alkoholikų tėvų vaikai dažnai turi intelektualinių gabumų sutrikimų ir dar dažniau yra hiperaktyvūs nei negeriančių tėvų. Šie tyrimai įrodyti, remiantis įvaikinimu, todėl galima teigti, kad kognityvinių funkcijų sutrikimai ir hiperaktyvumas yra ne tik socialinės aplinkos priežastis. Suprantama, kad tėvo alkoholio vartojimas neveikia vaisiaus taip, kaip mamos maistas per virkštelę. Tačiau bandymai parodė, kad alkoholizuotų vyriškos lyties gyvūnų palikuonys turėjo mažesnes išgyvenimo galimybes ir pasižymėjo sunkesniu brendimu. Taigi tėvo alkoholio vartojimas neveikia vaisiaus tiesiogiai, bet stipriai pablogina sėklos kokybę. Stipriai išgeriantis tėvas dėl deformuotos sėklos savo palikuonis gali paveikti žalojančiai, tačiau apie tai vis dar nutylima ir VAS laikomas kol kas tik moteriškos lyties problema.
Kai susižeidžiame - likęs randas primena tai, ką patyrėme. Jei būdami vaikais augame šalia tų, kurie priklausomi nuo alkoholio - turime daugybę nematomų randų: ir širdyje, ir psichikoje. Galbūt svarstote, kodėl nenutraukiate toksiškų santykių arba apskritai nesiseka užmegzti artimą ryšį. Gal nemokate pasakyti „ne” ir visą laiką kažką „gelbėjate”, užuot pasirūpinę savimi? Gal negalite pasitikėti kitais ir abejojate savo vertingumu? Nematomi randai slepiasi giliai pasąmonėje, todėl žmonės išoriškai gali atrodyti stiprūs ir nepriklausomi, tuo tarpu viduje jie dažnai grumiasi su kaltės jausmu, nepasitikėjimu, baime būti atstumtiems.
Alkoholikų šeimose vaikų poreikiai dažnai būna ignoruojami, o dėmesys nukreiptas į tėvų problemas. Dėl to vaikai užauga galvodami, kad jų jausmai nėra svarbūs. Suaugę jie gali nuolat jaustis nepakankamai geri ir neverti meilės, net jei aplinkybės pasikeitė. Nors iš išorės suaugę alkoholikų vaikai gali atrodyti pakankamai nepriklausomi, daugelis jų kenčia nuo stiprios baimės būti palikti.
Suaugę alkoholikų vaikai dažnai susiduria su sunkumais atpažįstant ir įvardijant savo emocijas. Psichologijoje tai vadinama aleksitimija. Kadangi tėvai dažnai nepajėgdavo patenkinti vaikų emocinių poreikių, vaikai priprato slopinti savo jausmus ir ignoruoti, kas vyksta jų viduje. Tyrimai rodo, kad žmonėms, patyrusiems vaikystės traumas, padidėja smegenų srities - migdolinės liaukos - jautrumas stresui. Dėl to jų kūnai įpratę nuolat būti „pavojaus režime“ ir jiems sunkiau atsipalaiduoti.
Jei tėvai priklausomi nuo alkoholio, vaikai jaučiasi nesaugiai, jiems trūksta pastovumo ir nuspėjamumo, mat tokių tėvų elgesys gali per akimirką pasikeisti nuo švelnumo iki pykčio ar agresijos priepuolio. Užaugę tokie vaikai mano, kad negalima pasitikėti nei žmonėmis, nei santykiais. Dėl chaotiškų vaikystės patirčių, užaugę alkoholikų vaikai dažnai atsiduria dviejose kraštutinėse situacijose: arba per daug prisiriša prie kitų, bijodami būti palikti, arba visiškai atsiriboja nuo emocijų ir santykių.
Daugelis suaugusių alkoholikų vaikų turi problemų nustatydami sveikas ribas. Augdami chaose, jie išmoksta daryti viską, kad išvengtų konfliktų - dažnai tenkindami kitų poreikius, net jei tai kenkia jų pačių gerovei. Sprendimas: Reikia išmokti pasakyti „ne” be kaltės jausmo. Rekomenduojama pradėti nuo mažų žingsnių - pavyzdžiui, aiškiai pasakyti, kai kas nors prašo per daug.
Dažnai suaugę alkoholikų vaikai tampa nuolat besistengiančiais „gelbėtojais“. Jie mano, kad jų pareiga yra rūpintis kitų žmonių problemomis, tuo tarpu savo pačių jausmų ir poreikių jie nelaiko reikšmingais. Ką daryti? Svarbu atpažinti, kada pagalba tampa žalinga, ir mokytis palaikyti kitus neperžengiant savo ribų.
Suaugę alkoholikų vaikai ieško atsakymų į kilusius klausimus:
- Kodėl man sunku išlaikyti artimus santykius?
- Kodėl aš bijau per arti prie savęs prisileisti svetimus žmones ir jaučiu, kad man sunku pasitikėti aplinkiniais?
- Kodėl su kuo nors užmezgus artimus santykius apima jausmas, kad anksčiau ar vėliau tas žmogus mane paliks?
- Kodėl kyla noras kontroliuoti save ir kitus?
- Kodėl jaučiu nuolatinį nerimą ir man nepavyksta atsipalaiduoti, net ir tuomet, kai aplink tyla ir ramybė?
- Kodėl man nuolat reikia kitų žmonių pripažinimo ir palankaus priėmimo?
- Kodėl man norisi įrodyti sau ir pasauliui, kad aš esu vertas aukščiausio įvertinimo?
- Kodėl taip sunku kalbėti apie savo jausmus?
- Kodėl nuolat jaučiu atsakomybę už viską, kas vyksta aplink mane, net ir tuomet, kai aplinkybės nuo manęs nepriklauso?
Suaugę alkoholizmo vaikai. Skirtumas nuo meilės sau deficito sutrikimo. Bendra priklausomybė (ACOA).
Tikros istorijos
Istorija 1
„Kai išgirsdavau, kad patėvis rakina duris, net iš sukamo rakto garso ir grubiai lenkiamos durų rankenos suprasdavau, kad jis girtas… Mano kūną sukaustydavo baimė, bijodavau net krustelėti…Gerai žinojau, kad patėvis prieis prie mano lovos, pasilenks prie manęs taip arti, kad alkoholio tvaikas įsiskverbs į mano nosies šnerves, įsiklausys į mano kvėpavimą ir patikrins, ar aš miegu…Žinojau, kad ir kas benutiktų, turiu apsimesti, kad miegu. Antraip teks daug valandų klausyti, koks aš esu nedėkingas, niekingas žemės padaras, negerbiu jo - „tėvo“, kuris sunkiai dirba ir stengiasi, kad aš turėčiau ką valgyti ir kuo apsirengti. O jei aš tylėsiu ir nieko neatsakysiu, jis stipriai savo geležiniais gniaužtais suspaus mano kaklą ir laikys tol, kol pradės trūkti oro…Tol, kol aš, bijodamas prarasti sąmonę, vos girdimai išlemensiu „ačiū“…“
Istorija 2
„Nežinau, ar galiu pasakyti, kad turėjau tėvą…Jis tarsi buvo, bet ne, gal geriau bus, jei aš sakysiu tiesą. Ar jūs žinote, kaip jautiesi, kai tarsi turi tėvą, o jausmas tarsi jis būtų miręs?Žmonės, kurie buvo arčiausiai manęs, mano buvimo tarsi nepastebėdavo. Jaučiausi taip, tarsi aš neegzistuoju, o jie gyvena šalia esančiame paraleliniame pasaulyje.Tėtis kiekvieną dieną grįždavo girtas, o mes su sese gerai išmokome namų taisykles: jei tėtis grįžo girtas, tai reikia elgtis taip tyliai, kad jo nepažadintume. Juk mes nenorime kartu su mama bėgti iš namų. Jei tėtis susinervins dėl keliamo triukšmo, vaikysis mamą aplink namą… Juk vienas Dievas težinojo, kas būdavo tuomet, kai jam pavykdavo ją pagauti…Mama visuomet sakydavo, kad mėlynės ir sumušimai atsirado todėl, kad ji bėgdama užkliuvo ir parkrito… Tačiau mes jautėme, kad atgailaujantis ir žadantis daugiau taip niekada nebedaryti tėtis vėl ir vėl kartos savo elgesį…Mama visuomet atrodė tokia pažeidžiama ir palūžusi, kad aš niekuomet nedrįsau prie jos prieiti su savo problemomis. Visuomet maniau, kad jai ir savų pakanka, o kur dar aš čia apkrausiu ją savosiomis…Taip ir išmokau niekada niekam nieko nepasakoti, niekuo nepasitikėti, viena tyliai išgyventi savo skausmą ir liūdesį…
Pagalba ir išeitys
Disfunkcinėse šeimose dominuoja nuolatinė nesaugumo, nestabilumo, baimės dėl ateities, melo, tuščių pažadų aplinka. Augant tokioje šeimoje, vaiko galvoje susiformuoja, tarsi įsidiegia programos, kurios vėliau veikia automatiškai. Jos padeda nuolat skenuoti ir vertinti aplinką, tarsi būtum nuolatinėje parengtyje bei nerimastingai lauktum, kad tik kas nors nenutiktų negero…Susiformuoja ypatingas gebėjimas jausti, tarsi užuosti kitų žmonių emocijas. Bandoma nuspėti, kaip kitas žmogus jaučiasi, ar jis nepiktas, ar negrėsmingas. Šis gebėjimas išsiugdo dėl sustiprėjusio savisaugos instinkto, kuomet nuolat vertinamas aplinkos saugumas.
Disfunkcinėse šeimose užaugusiems vaikams ramybė yra neįprastas ir keliantis įtampą pojūtis. Jiems sunku įsisąmoninti, kad tai natūrali, rami, žmogui taip reikalinga būsena. Juk kas, jei ne jie, geriausiai žino, kad po ramybės visuomet seka grėsmė ir konfliktas.
Suaugę alkoholikų vaikai susiduria su kaltės, nepasitikėjimo, kontrolės jausmais bei žema saviverte. Tai kaina, kurią tenka mokėti už tai, ką teko išgyventi praeityje. Labai didelę reikšmę turi gėda ir šeimos paslaptis, kuria nebuvo galima su niekuo dalintis. Taip pat pažadas sau: „Kai aš sukursiu savo šeimą, ji bus kitokia. Aš savo vaikus mylėsiu, visuomet jais rūpinsiuosi ir atliepsiu jų poreikius“.
Laimei, suaugę alkoholikų vaikai dažniausiai sukuria šeimas. Visgi, labai retai jose jaučia gyvenimo pilnatvę. Juos dažnai kamuoja įtampa ir baimė dėl ateities, noras viską kontroliuoti, kad tik viskas būtų taip, kaip jie matė savo svajonėse, t. y. tobulai. O juk taip gyvenime nebūna… Bet juk galima bandyti ir bandyti vėl ir vėl viską pagerinti… Juk kada nors turi pavykti…
Ilgametė patirtis rodo, kad tokias ir panašias problemas galima spręsti individualios arba grupinės psichoterapijos metu. Tereikia išdrįsti kreiptis pagalbos. Jeigu grupėje atvirai kalbėti apie praeities nuoskaudas ir baimes nedrąsu, galima rinktis individualias konsultacijas. Padedant kvalifikuotam specialistui, jūs galite atrasti atsakymus į daugelį rūpimų klausimų, pamažu atsikratyti skausmingos praeities naštos, ilgainiui atgauti dvasios ramybę, gebėti kurti darnius ilgalaikius santykius.
Supratimas apie tai, kas vyksta mūsų viduje, suteikia jėgų keistis ir kurti sveikesnį bei laimingesnį gyvenimą. Prisiminkite: jūs nesate vieni.
tags: #alkoholiku #seimu #vaiku #charakteristika
