Lewis Carrollio knygos apie Alisą buvo skirtos ir vaikams, ir suaugusiesiems, ir ligi šiol diskutuojama, kam jos iš tikrųjų skirtos, LRT RADIJUI sako vaikų literatūros tyrinėtojas Kęstutis Urba.
„Aš palaikau įžvalgą, kad tokio pobūdžio knygas mėgsta ir priima maži vaikai, kai jiems skaitoma, kai jie nesistengia logiškai visko suprasti ir jomis žaidžia vaizduotėje. O paskui ta knyga jau tampa mėgstama intelektualių žmonių, akademikų, kurie interpretuoja pagal įvairias literatūrines teorijas, antroje knygoje - netgi pagal šachmatų žaidimo principus. Tai knyga, kuri blaškosi tarp mažų vaikų ir intelektualų.
Kai kurie teigia, kad knyga neturi didaktikos, o tam tikrose situacijose, pavyzdžiui, kuriant karalienių paveikslus, kaip tik pasišaipoma iš moralizavimo. Lewis Carrollis nesiekė vaiko auklėti, mokyti. Bet tokia knyga irgi daro poveikį, tik jis yra sunkiai apčiuopiamas, jis veikia atmosfera, nuotaika, emocijomis ir kitais dalykais.
Knygos pagrindinė veikėja - septynerių metų mergaitė Alisa, sėdėdama su seserimi ant upės kranto, pastebi baltą triušį ir nuseka jį iki olos. Įlindusi iš paskos į olą, Alisa atsiduria stebuklų šalyje. Taip prasidėjo neįtikėtinas nuotykis, po kurio gyvenimas niekad nebeatrodys nykus.
Oksfordo koledžo matematikos dėstytojas Charlesas Lutwidge’as Dodgsonas 1862 m. vasarą valtele irstėsi su koledžo rektoriaus Liddell dukterimis - Alisa, Edita ir Lorina. Į kompaniją įsijungė ir matematikas Robinsonas Dakvortas. Beplaukiojant Temzės upe, Dodžsonas ėmė sekti pasakas, kurių pagrindinę veikėją padarė Alisą Lidel. Šmaikščios istorijos, kurias Dodžsonas kūrė parodijuodamas tuometę mergaičių studijuojamą mokyklinę literatūrą bei pašiepdamas įvairius pažįstamus asmenis, labai sužavėjo klausytojas. Po poros metų pas Dodžsoną viešėję žymūs rašytojai Henris Kingslis ir Džordžas Makdonaldas pamatė sąsiuvinį su istorijomis apie Alisą ir ėmė raginti autorių jas išleisti. 1865 m. pasirodė knyga su Džono Tenielo iliustracijomis.
Alice Liddell (1852-1934), vidurinė Oksfordo Kristaus bažnyčios koledžo dekano dukra, artėjant 1864 m. Kalėdoms, iš gero šeimos bičiulio Charleso Lutwidge’o Dodgsono (1832-1898), koledžo matematikos ir logikos dėstytojo, dovanų gavo dailiai žalia oda įrištą ir ranka iliustruotą rankraštį „Alisos nuotykiai po žeme“ su prierašu „Brangiam vaikui vasaros dienai atminti“. Nepaprastas, kupinas netikėtumų ir humoro pasakojimas apie įstabius guvios, smalsios mergaitės Alisos nuotykius Triušio urve, žaisminga, o kartu nostalgiška ir trapi tarytum vaikystės sapnas istorija, kurioje veikia tokie įsimintini veikėjai kaip Pelė su ilga it uodega istorija, kaljaną rūkantis ir pamokymus žarstantis mėlynasis Vikšras, liūdnasis Netikras Vėžlys, sužavėjo ne tik Liddellių šeimos mergaites.
Draugų raginamas, Dodgsonas pasakojimą pataisė, papildė naujais skyriais ir veikėjais, taip pat dailininko Johno Tennielio iliustracijomis ir štai 1865 m. „Alisos nuotykiai Stebuklų šalyje“ ir vėliau išleistas tęsinys „Veidrodžio karalystėje“ atskleidžia karalienės Viktorijos laikų Anglijos visuomenės požiūrį į vaikus - kaip jie turi būti auklėjami ir mokomi; knygoje atsispindi tų laikų santvarka ir hierarchija, draudimai, taisyklės ir doroviniai pamokymai. Vis dėlto šis kūrinys nėra viena iš tų įprastų pamokomųjų XIX a. pasakų, kuriose vaikai patiria nelaimių ir kitų nemalonių dalykų, „nes jie neprisiminė paprastų draugų patarimų“, kaip privalo elgtis: Dodgsono pasakojime Alisa vaizduojama jautriai, su humoru atskleidžiama augančio vaiko patiriama sumaištis, taiklūs suaugusiųjų pasaulio pastebėjimai ir bandymai nuo traumuojančios patirties gelbėtis fantazuojant.
„Mano pasaulyje visos knygos būtų su paveikslėliais... Mano pasaulyje viskas būtų absurdas... Niekas nebūtų taip, kaip yra, viskas būtų taip, kaip nėra... Ir atvirkščiai... Ar supranti? Mano pasaulyje tu, mielasis katine, nesakytum „miau“. Tu sakytum „taip, brangioji Alisa“... Taip ir sakytum, kaip ir visi kiti gyvūnai...“ Taip kalbėjo pagrindinė knygos „Alisa Stebuklų šalyje“ veikėja.
„Mano pasaulyje triušiai dėvėtų skrybėles ir gyventų įmantriuose namuose, mūvėtų kelnes, avėtų batus... Mano pasaulyje visose gėlės turėtų galių ir kalbėtų su manimi ištisas valandas, kai man liūdna...
Vaizduotės meistras Lewisas Carrollis sukūrė nepakartojamą keisčiausių įvykių ir personažų puotą, kuria viso pasaulio pakvaišėliai mėgaujasi iki šiol. Kas slypi giliame Triušio urve? Kodėl varnas panašus į rašomąjį stalą? Stebuklų šalyje gali gerokai ūgtelėti atsikandęs pyragaičio, čia gudriai šypsosi Češyro katinas, o beprotiškos arbatėlės metas niekad nesibaigia.
XX a. 4-ajame dešimtmetyje buvo populiaru knygą aiškinti pasitelkiant psichoanalizę, vėliau su ja tapatinosi psichotropinių medžiagų vartotojai, dar vėliau susirūpinta artimu rašytojo ir Alice santykiu. Tačiau, profesoriaus teigimu, visos šios interpretacijos tebuvo to laiko atspindžiai, nedaug ką turinčios bendro su knygos parašymo aplinkybėmis ir epocha. Akivaizdu, kad kiekviena karta ir toliau skirtingai interpretuos šį nemarų kūrinį. Jo tema - perėjimo iš nekaltos vaikystės į sudėtingą suaugusiųjų pasaulį - buvo aktuali XIX amžiuje, buvo aktuali praėjusiame amžiuje ir bus aktuali visais laikais.
Pats rašytojas vengė interpretuoti ir pasisakė prieš visos savo kūrybos alegorines interpretacijas. Jis yra pabrėžęs, kad tiesiog sukūrė šią knygą konkretaus vaiko džiaugsmui, tad čia nereikia ieškoti kokių nors paslėptų prasmių. L. Carrollis tiesiog norėjo, kad knyga linksmintų, kad būtų džiaugiamasi, o paslėptų prasmių atsiranda dėl stilistikos, tipo, dėl to, kad tai viena pirmųjų ryškiausių nonsenso pobūdžio pasakų. O nonsensą mes visada labai įvairiai ir individualiai galime suvokti.
Tačiau norą surasti paaiškinimus L. Carrollio sukurtame pasaulyje kursto ir iš realaus gyvenimo perkelti personažai, to laiko realijos ar asmenybės, kurias to meto žmonės atpažino, o literatūros tyrinėtojai iššifravo. Pasak K. Urbos, vienas iš problemų, kodėl knygos apie Alisą suvokiamos skirtingai, ypač kitų kraštų skaitytojų, nes ten yra tam tikrų realijų, konkrečių prototipų, pavyzdžiui, Skrybėlius buvo L. Carrollio kaimynas. Kitas dalykas, pastebi vaikų literatūros tyrinėtojas, yra tai, kad šiose knygose gana daug žaidimo tautosaka, specifiniu anglų folkloru: „Žinoma, vertimuose tokie niuansai, realijos gal ir išnyksta. Beje, iliustracijose įžvelgiami ir tam tikri tuo metu garsių politinių veikėjų tipai.
Nors autoriui knygos atnešė šlovę ir populiarumą, pats L. Carrollis nemėgo viešumo. Ne veltui visas knygas išleido prisidengęs slapyvardžiu. Charlesas Lutwidge’as Dodgsonas pirmuosius du savo vardus išvertė į lotynų kalbą - Carolus Lodovicus, sukeitė juos vietomis ir vėl išvertė į anglų kalbą, taip ir gimė L. Carrollio slapyvardis. Tiesa, autorius ne tik taip vengė viešumo - jis nemėgo ir fotografuotis bei dažnai atsisakydavo dalyti autografus. O vėliau, atsakydamas į kolekcininkų laiškus, neigdavo bet kokius ryšius su L. Carrolliu.
Galima sakyti, kad XX a. pirmojoje pusėje nonsenso pasaka gyvavo anglų literatūroje, čia turime galvoje ir Jamesą Barrie su Piteriu Penu, ir Alano Alexanderio Milne’o Mikę Pūkuotuką, kuris, nors kai kas sako, ne visai nonsensas, bet yra labai arti nonsenso, ir Pamelos Travers Merę Popins. Esu skaitęs, kad ji laikė „Alisą Stebuklų šalyje“ mėgstamiausia knyga. Tad, matyt, ryšys, poveikis yra. Galima sakyti, kad ji nutiesė kelią nonsensiško tipo literatūrai.
Skaičiuojama kad knygos Apie Alisos nuotykius išverstos į daugiau nei 150 kalbų. Pastatyta begalė filmų, animacinių filmukų, serialų, kuriami žaidimai, parduodami įvairūs daiktai su personažų atvaizdais. Beje, manoma, kad pirmoji knygos kopija, tada pavadinta „Alisa ir jos nuotykiai po žeme“, atiteko būtent pasakos įkvėpėjai Alice Liddell. Autorius ranka parašyta ir paties iliustruotą rankraštį su įrašu „Vasaros dienų atminimui“ mergaitei padovanojo kaip kalėdinę dovaną.
1865 m. „Alisa stebuklų šalyje“ (angl. Alice's Adventures in Wonderland arba Alice in Wonderland) - anglų rašytojo Čarlio Dodžsono (žinomo Liuiso Kerolio slapyvardžiu) 1865 m. išleistas romanas, dabar laikomas vaikų literatūros bei nonsenso literatūros klasika. Kūrinį sudaro 12 pasakojimų.
Lietuvoje Alisos nuotykių Stebuklų šalyje nuotykiai prasidėjo praeito amžiaus šeštajame dešimtmetyje - tuometė Valstybinė grožinės literatūros leidykla 1957 m. išleido pirmąjį - Kazio Grigo - vertimą. Kiek vėliau, 1965 m., pasirodė ir Julijos Lapienytės išversta antroji pasakojimų apie Alisą dalis - „Veidrodžio karalystėje“ (šios knygos eiles vertė poetė Judita Vaičiūnaitė). 1991 m. Grigo ir Lapienytės vertimai buvo išleisti viena knyga, vėliau „Vyturio“ ir „Alma littera“ leidyklų ne kartą taisyti ir perleisti. Jubiliejiniais 2015 m. leidykla „Nieko rimto“ ryžosi išleisti naują „Alisos Stebuklų šalyje“ vertimą - jo ėmėsi patyrusi vertėja Vilija Vitkūnienė, eilėraščius ir dainas vertė poetė Violeta Palčinskaitė, - o jau įprastas Johno Tennielio iliustracijas pakeitė šiuolaikiniai Roberto Ingpeno piešiniai, kurių viename pavaizduotas ir pats Lewisas Carrollis (Charlesas L. Dodgsonas).
Skaitant naująjį vertimą aiškiai matyti, kad vertėja nepagailėjo laiko įsigilinti į kultūrinį ir istorinį kūrinio kontekstą, asmenines Dodgsono aliuzijas. Juk pirmajam šio kūrinio vertėjui Grigui (neabejotinai ir vertimo skaitytojams) ši informacija veikiausiai buvo mažiau žinoma ir daug sunkiau prieinama. Tai ypač pastebima lyginant, kokius būdus vertėjai pasirinko veikėjų vardams perteikti. Vertėjas Grigas, tikriausiai siekdamas palengvinti skaitymą, daugelį vardų pakeitė lietuvių ausiai pažįstamais ir įprastais - taip pirmajame vertime Alisos katė Dina tapo Murkliu, Češyro Katinas - Katinu Šaipūnu, Meibelė - Magdele, o trys sesutės, apie kurias per beprotiškąją arbatėlę pasakoja Miegapelė, - Elze, Liuse ir Tile. Vertėja Vitkūnienė pasuko kitu keliu - naujajame vertime stengiamasi ne tik perteikti veikėjų vardų skambesį, bet ir kiek įmanoma išlaikyti originalias aliuzijas.
Dauguma šių eilėraščių ir dainų - XIX a. anglų skaitytojams gerai girdėtų kūrinių parodija, smagios ir keliančios juoką. Pvz., eilėraštis apie tingųjį krokodiliuką - Isaaco Watso (1674-1748) pamokomųjų eilių apie darbščiąją bitelę parodija, o absurdiškuoju „Tėve Viljamai" parodijuojamas Roberto Southey'aus (1774-1843 ) didaktinis eilėraštis „Seno žmogaus paguoda".
Itin įdomus pavyzdys, liudijantis, koks daugialypis ir daugiareikšmis tekstas yra „Alisos nuotykiai Stebuklų šalyje“ ir kokių galvosūkių tenka spręsti vertėjams, yra garsiosios Jane Taylor (1783-1824) lopšinės „Žvaigždė" parodija: „Twinkle twinkle little bat / How I wonder what you’re at.“ Spėjama, kad tai gali būti paslėpta aliuzija į Oksfordo matematikos profesorių Bartholomew Price'ą, kurį studentai esą pravardžiavę Šikšnosparniu (angl. The Bat - tai gali būti ir profesoriaus vardo trumpinys).
Nors sakoma, kad literatūros klasika nesensta, vis dėlto jos vertimus kartkarčiais reikia atnaujinti, nes kiekvienas jų yra savo meto požiūrio, galimybių ir normų rezultatas. Grigo ir Vitkūnienės vertimus skiria beveik šešiasdešimt metų - matyt, iš tiesų žymiojo Dodgsono kūrinio lietuviškam variantui buvo pats laikas atsinaujinti. Naujasis vertimas nepaveja senojo žaisminga kalba, pastangomis suartinti tai, kas svetima ir kas sava. Tačiau Vitkūnienei pavyksta užtaisyti teksto spragas, kurių natūraliai atsiranda tokią artimą vaiko ir suaugusiojo draugystės istoriją iškeliant iš saugaus tarp eilučių vos įskaitomų užuominų, tik jiems vieniems iš tiesų suprantamų pajuokavimų ir aliuzijų rezginio, ir pasklidusias pasakojimo gijas suvyti į glotnią pynę. Guviam šiuolaikiniam skaitytojui telieka būti atidžiam, kelti klausimus ir stebėti - ir stebėtis.
Ar žinojote, kad Carroll garsios knygos pavadinimas galėjo būti ir kitoks? Pasakodamas istoriją Liddell seserims, jis pavadino pasakojimą „Alisos nuotykiai po žeme“ („Alice’s adventures underground“). Taip pat buvo mintis, kad gal pavadinti istoriją „Alisos valanda Elfų šalyje“ („Alice’s Hour in Elfland“). Keisti pavadinimai, argi ne? Taip, kaip Carroll galvojo pavadinti savo istoriją, galima rasti užrašytus jo dienoraštyje.
Kitas įdomus dalykas yra tai, kad autorius labai atidžiai stebėjo knygos leidybos procesą. Taip pat pirmą savo istorijos versiją jis sukūrė pats. Jis pats ją ir iliustravo. Jo knygoje nėra jokių išbraukymų, apibraukymų, jokių klaidų. O pačiame knygos gale jis yra įklijavęs Alice Liddell nuotrauką, kurią atvėrus galima pamatyti jo paties nupieštą mergaitės portretą. Šį rankraštį jis padovanojo Alice Liddell.
„Alisa stebuklų šalyje“ taip patiko karalienei Viktorijai, kad šioji pasiūlė Carroll dedikuoti kitą jo knygą jai. Taip pat jeigu skaitysite istoriją originalo kalba, tikriausiai pastebėsite, kad trijų mažų seserų vardai Pelės Snaudalės istorijoje (Elsie, Lacie ir Tillie) priklauso Liddell seserims.
Kitas įdomus dalykas yra tai, kad Carroll romanai 1931 metais Kinijoje buvo uždrausti. Kodėl? Ogi todėl, kad „gyvūnai neturėtų kalbėti žmonių kalba“.
Ar esate girdėję apie John Tenniel? Tikriausiai ne, tačiau esu garantuota, kad esate ne kartą ir ne du regėję jo iliustracijas. Šis iliustratorius nupiešė iš viso 92 paveiksliukus „Alisa stebuklų šalyje ir veidrodžio karalystėje“ knygai. Kaip jau minėjau, pirmą rankraštį iliustravo pats autorius, tačiau jo meniniai sugebėjimai turėjo savo ribas. Raižytojas Orlando Jewitt, kuris dirbo Carroll 1859 ir peržvelgė autoriaus darytas iliustracijas, pasiūlė rašytojui pasisamdyti profesionalų iliustratorių. Carroll buvo nuolatinis Punch skaitytojas ir dėl šios priežasties buvo susipažinęs su Tenniel menu. Tiksli knygos publikavimo data būtų 1865 metų lapkričio 26 d.
Knygoje yra labai daug įvairių veikėjų. Daugybė kritikų mano bei teigia, kad jie nėra tik fantazijos vaisius.
Jeigu ieškote gero skaitinio paaugliško amžiaus jaunuoliui(-ei), tikrai pro akis nepraleiskite knygos Alisa stebuklų šalyje ir veidrodžio karalystėje. Ją parašė Luisas Kerolis (Lewis Carroll) ir 2010 metais išleido leidykla Alma littera. Online knygynas patogupirkti.lt siūlo galimybę patrauklia kaina šią knygą paaugliams įsigyti internetu. Prekės puslapyje pateikiami kitų patogupirkti.lt klientų atsiliepimai apie šį kūrinį (jei jų yra) bei trumpa santrauka, kurios aprašymas apžvelgia, apie ką yra siužetas ir ko galima tikėtis.
Paslėptos Alisos stebuklų šalyje reikšmės
Vis dėlto, anot vaikų literatūros tyrinėtojo Kęstučio Urbos, knyga nėra skirta tik vaikams. „Aš palaikau įžvalgą, kad tokio pobūdžio knygas mėgsta ir priima maži vaikai, kai jiems skaitoma, kai jie nesistengia logiškai visko suprasti ir jomis žaidžia vaizduotėje. O paskui ta knyga jau tampa mėgstama intelektualių žmonių, akademikų, kurie interpretuoja pagal įvairias literatūrines teorijas, antroje knygoje - netgi pagal šachmatų žaidimo principus“, - teigia K. Urba.
Skaičiuojama, kad knygos apie Alisos nuotykius išverstos į daugiau nei 174 pasaulio kalbas ir tarmes. Pastatyta begalė filmų, animacinių filmukų, serialų, kuriami žaidimai, parduodami įvairūs daiktai su personažų atvaizdais.
