Odinė kaubojaus skrybelė, dirbtinio intelekto tyrimai, kelionės iš vieno pasaulio krašto į kitą ir pilnos auditorijos studentų - štai toks nenuorama yra filosofas, fenomenologas, rasẏtojas Algis Mickūnas. Paskui sparčiai žingsniuojantį devyniasdešimtmetį sunku suspėti net ir jaunesniems.
Akademikas A. Mickūnas yra vienas iš produktyviu̇sių lietuvių filosofų. Jis yra parasẏs kelias dešimtis knygų ir kelis šimtus straipsnių anglų, lietuvių ir kitomis kalbomis, skirtų ir patiems pamatiniams, ir labai specialiam filosofijos klausimams spręsti. Jis fenomenologiniu hermeneutiniu požiūriu nagrinėjo komunikacijos problematiką.
Filosofas A. Mickūnas juokauja filosofiškai. Sako užtikrinantis, kad mirties neprisimins. „Todėl nebijau."
Veikla ir kelionės
Amerikoje gyvenantis lietuvis visai nenorėtų grįžti į jaunystę, pavyzdžiui - persikelti į 1970-uosius. „Oi ne. Tada būčiau toks, koks buvau. O buvau netgi truputį kvailesnis, - juokiasi profesorius. - O dabar suprantu, kad senėjant įgyju daugiau pažiūrų ir suvokimo, pasaulio supratimo. Visko daugiau. Ir iš tiesų, pasaulis 2024-aisiais kur kas įdomesnis."
Profesoriaus mokinys Tomas Kačerauskas, išgirdęs apie A. Mickūno aktyvumą, pasakoja: „Rankose turiu knygą „Kūrybos komunikacija“. Viename epizode jis pasakoja apie namus pagyvenusiems žmonėms ir kaip gydytojai džiaugiasi, kaip jie viskuo aprūpinti ir kaip jiems nieko neatsitinka. Ir štai Algio reakcija: „Bet kodėl jiems nieko neatsitinka? Jiems turi viskas atsitikti! Jiems turi pasinerti į įvykių sūkurį! Jie turi matyti ir šilta, ir šalta, kaip ir visą gyvenimą. Kodėl jie turi būti atriboti? Juk esi jaunas tik nuolat kovodamas“.
A. Mickūno kasmetinė viešnagė Lietuvoje baigiasi. Netrukus - skrydis namo, į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV). Tada kelionė į Gvatemalą - ten laukia švietimo sistemos reforma. „Dabar turiu užsakymą keturias knygas išleisti. Jų jau išleidau maždaug penkiasdešimt ir daug straipsnių. Baigiant uždavinius, vis daugiau reikalauja, - šypsosi itin veiklus 90-metis. Vis nespėju atsigauti nuo tų reikalavimų, būdamas kvailas ir naujų neatsakau. Neplanuoju, kas bus dešimt metų į priekį. Tik žinau, kad bus daug visko. O apie amžių galvoti neturiu laiko."
Filosofas A. Mickūnas sako, kad jam niekur neskuba, turi laiko ir daug užsiėmimų. „Tai ko ten skubėti?"
Filosofija ir darbai
A. Mickūnas yra vienas iš produktyviausių lietuvių filosofų. Jis yra parašęs kelias dešimtis knygų ir kelis šimtus straipsnių anglų, lietuvių ir kitomis kalbomis, skirtų ir patiems pamatiniams, ir labai specialiems filosofijos klausimams spręsti. Jis fenomenologiniu hermeneutiniu požiūriu nagrinėjo komunikacijos problematiką. Dabar šis požiūris plačiai paplitęs, bet Ohajo universitete A. Mickūnui teko pralaužti ledus: kad Komunikacijos fakultetas pripažintų, jog hermeneutikos paskaitos iš tiesų svarbios jo studentams, buvo pareikalauta, kad A. Mickūno doktorantas išspausdintų kelis straipsnius pačiuose solidžiausiuose komunikacijai skirtuose moksliniuose žurnaluose. Kai šitai įvyko, kelias buvo atviras.
A. Mickūnas nagrinėjo kultūras ir civilizacijas, dzenbudizmą, erotiką ir daugybę kitų temų. Jo dėstytuose kultūros filosofijos kursuose pasireiškė dėmesys kitoms kultūroms. Ilgametė jo patirtis profesoriaujant amerikietiškame universitete buvo multikultūrinė. Jis yra pasakojęs, kaip filosofijos įvado klausiusi studentė kinė jam pasakė: „Bet jūs dėstote Vakarų filosofiją." Einant prie filosofijai ribinių ar netgi užribinių temų (jis, pavyzdžiui, yra vadovavęs studentės indės disertacijai apie „Mahabharatą“, klasikinę poemą, kurios pagrindu buvo sukurtas Indijoje daug triukšmo sukėlęs televizijos serialas), jam visada buvo svarbu, kaip jis dažnai sako, „atverti kitus klodus“, parodyti, kad „čia yra kažkas daugiau“.
A. Mickūnas dešimtmečius buvo savo universiteto filosofijos profesorius, taip pat vizituojantis profesorius, paskaitininkas daugelyje kitų šalių universitetų, filosofinių ir kitokių mokslinių draugijų steigėjas ar aktyvus narys.
Jo naujausia knyga „Atsiminimų punktyrai“ (Vilnius: „Apostrofa“, 2022, 320 p.) nepanaši į visas kitas jo knygas, ši visiškai kitokia. Jis atsigręžia į savo gyvenimą, punktyriškai prisimena ir pasakoja apie jį. Tačiau tai nėra intelektualinė autobiografija. Knygoje atveriamas kitas, netikėtas klodas, pasirodo kitas, nežinomas žmogus. Apie filosofiją jis rašo labai mažai ir tarsi iš kitos, gyvenimiškos pusės.
Studijuoti filosofiją pradėjęs kone tik dėl to, kad jo žmona Irena tada studijavo ekonomiką, o jis turėjęs laisvo laiko, laukdamas jos po paskaitų… Bakalauro laipsnį gavęs, nes dekanui pasirodę, jog jis savo malonumui jau yra išklausęs pakankamai daug kursų, tad reikėtų jam tą laipsnį suteikti.
Pradėdamas pasakoti apie vaikystę Lietuvos kaime, A. Mickūnas ištaria žodį „rojus“, dargi poetiškai: „… takas bėga - į rojų, kuriame gimiau.“ Rojus tampa ašine „Atsiminimų punktyrų“ metafora - šitaip autorius įvardina kone viską, ką jam teko patirti. Vis dėlto jam teko daug ką patirti, be kita ko, ir Korėjos karą, kuriame jis trejus metus dalyvavo, vadovavo žvalgų būriui, matė bendražygių žūtis ir buvo sunkiai sužeistas, turėjo gydytis Japonijoje. Vis dėlto kaip tik „rojus“ jam yra visą gyvenimą įvardijantis žodis, o patirtus sunkumus, kliūtis ir dramas galima tik kartkartėmis nujausti tarp Algio atsiminimų punktyrų.
Požiūris į dirbtinį intelektą
Filosofas parašė knygą apie tai, ko vieni bijo, o kiti labai džiaugiasi. Ir ne, tai ne skiepai ar 5G ryšys. A. Mickūnas sako: „Dirbtinis intelektas - empirinis daiktas, prikrautas mūsų algoritmų. Tas dirbtinis intelektas neturi jokios nuomonės, tokios kaip mes turime. Mat žmonės turi tokią keistą ydą - jie sukuria ir paskui pradeda garbinti savo kūrybą. „O čia - ta būtybė aukščiausia, turime ją mylėti…“ Ir štai sukūrę, staiga suklumpa prieš savo kūrinius. Nėra ko bijoti. Savo kūrinių tikrai nereikia bijoti. Nereikia prieš juos suklupti, garbinti, sakyti, kad jie mus dabar pergalėjo."
Dėstymas ir studentai
Profesoriui nereikia nei kėdės, nei užrašų. Praverčia tik laikrodis, kad paskaita neužtruktų ilgiau, nei planuota. Pilnos auditorijos - ne tik Lietuvoje. A. Mickūnas sako: „Klausimas yra, kodėl jie manęs atėjo paklausyti? Nes ką kalbu, ką pasakoju, jie to nėra girdėję. Ir ankstyvesni studentai, ir dabartiniai studentai suranda archajišką esmišką suvokimą, nepaisant iš kokio pasaulio krašto jie bebūtų.“
Jis yra išleidęs daugiau kaip šimtą profesorių iš visų žemynų, Lietuvoje jau gal apie dvidešimt. Dabar Gvatemaloje vienas švietimo ministras. Vienas buvo Irano prezidentas - Rafsanjani (Ali Akbaras Hashemi Bahramani Rafsanjani, šaliai vadovavęs aštuonerius metus, nuo 1989-ųjų iki 1997-ųjų). „Asmeniškai esu labai neįdomus, nieko neturiu iš savęs. Ką darau - labai stropiai studijuoju pasaulį, atveriu jį per tą stropumą, parodau tai, kas ten buvo, bet niekas nebuvo pastebėjęs.“
Lietuvoje per tris dešimtmečius jau bene tūkstančiai studentų yra klausęsi A. Mickūno paskaitų (jis pradėjo atvažiuoti, kai tik šitai tapo įmanoma, ir atvažiuoja kasmet), o po jų paprastai keliavę su juo į kavines ir prie alaus klausinėję toliau, kartais iki išnaktų. Jis nenuilstamai atsakinėja į klausimus ir „iš palengvo“, kaip pats sako, „stumia dalykus toliau“. Jis gyvena filosofijos, teorijos atmosferoje ir panardina į ją kiekvieną savo skaitytoją, klausytoją ar pašnekovą. Jis nekreipia dėmesio į aplinką, nesidairo, neapžiūrinėja miesto grožybių bei įžymybių ar vaizdingų apylinkių, nesidalina įspūdžiais apie visa tai. Jis susitelkęs į svarstomus dalykus ir kalba tik apie juos.
A. Mickūnas sako, kad jei yra paklausa, vadinasi, turi būti ir pasiūla. Jis neslėpė, kad kartais norėtų ilgiau pamiegoti ar leisti sau daugiau pailsėti, tačiau kasdienybėje jo laukia paskaitos, susitikimai ir įvairūs užsiėmimai. „Kiek uždavinių, kiek paklausos… Mano nauda turbūt ta, kad man neleidžia numirti. Sako: bus konferencija, bus jaunimas, reikia apie tą ir tą pašnekėti. Na, jeigu reikia - tai reikia. Norėčiau pamiegoti, bet neturiu laiko - laukia žmonės, reikia išpildyti jų norus. Kartais sakau, kad jau užteko gyvenime, pakankamai žalos padariau, bet man neleidžia išeiti“, - juokavo profesorius.
Kalbant apie studentus, A. Mickūnas palietė ir kartų skirtumų temą. Pasak jo, nepaisant visų skirtumų, jaunus žmones visais laikais vienija tas pats dalykas - noras domėtis. Svarbiausia, anot profesoriaus, šio noro neužgesinti, padėti jiems atverti pasaulį ir parodyti, kiek jame daug įdomių dalykų.
„Mano gimtinė yra Pasvalys. Ten yra labai gera biblioteka - jie turi mano archyvą, įkūrė mano vardu Filosofijos studijų centrą. Jaunimas, gimnazistai ten labai aktyviai dalyvauja. Mes jau turime penktą konferenciją, kurioje jie viešai diskutuoja, rašo straipsnius, paraiškas. Neseniai išleidome knygelę, kurioje sudėti visų penkių konferencijų tekstai su įvadais apie skirtingas temas - laimę, laisvę ir kitas. Jaunimas labai džiaugiasi, nes ir patys išeina į viešumą, o mes, suaugusieji, domimės, ką jie turi pasakyti. Jie labai įdomiai pasireiškia. Aš pats esu mokytojas, bet pats visada mokausi, nes nežinau visko. Dėstydamas galiu sužinoti, kas rūpi jaunimui. Kiekviena karta turi savo norus, savo bėdas, nors kai kurios jų - visiems bendros“, - svarstė profesorius.
Profesorius A. Mickūnas sako, kad jam smagu atvažiuoti į Lietuvą, nes čia visi labai meluoja. Sakykim, teigia, kad jis yra gražus. Kuklusis profesorius nesupranta, kad jame, kaip teigė rašytojas Antonas Čechovas, viskas yra gražu: ir veidas, ir drabužiai, ir darbai, ir mintys.
Kasdienybė ir principai
Kiekvieną dieną keliasi 5 valandą ryto. Profesorius pasakojo: kasdien eina miegoti vidurnaktį, o keliasi vos saulei pradėjus tekėti - 5 valandą ryto. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti neįprasta, kad žmogus, neturintis privalomų darbų, keliasi taip anksti, tačiau A. Mickūnas paaiškino - su savimi reikia būti griežtam. „Jeigu vieną dieną patingėsiu, kitą dieną dar labiau tingėsiu, o galiausiai visai pasidarysiu tinginys. Tad reikia labai griežtai su savimi elgtis, - šyptelėjo profesorius. - Turiu tiek projektų, tiek įsipareigojimų ir visus juos stengiuosi įvykdyti. Visuomet priimu pakvietimus - rašyti straipsnį, dalyvauti konferencijoje, parengti monografiją.“
Jis pridėjo, kad jeigu tik kažkam prisižada kažką padaryti - visuomet laikosi duoto žodžio. Štai rudenį profesorius dalyvavo savo jau Anapilin iškeliavusio Amerikos lietuvio Alphonso Lingio paminėjime, kuriame tarė kelis žodžius prieš susirinkusiuosius, nes jiedu draugais buvo 50 metų. Renginys buvo sėkmingas, tad vėliau A. Mickūnas sulaukė prašymo - reikėtų parašyti judviejų draugystės monografiją. Laiko tam buvo skirta nedaug - vos šešios savaitės. „Aš dieną ir naktį rašiau, o per šešias savaites jau turėjau monografiją, kurioje buvo apie 200 puslapių. Matote, kai yra žmogaus teisingumas ir garbingumas, tai nereikia tam jokių sutarčių. Jeigu žmogus su žmogumi sutarė, davė žodį, tai reiškia garbę jo laikytis. Mano savasties stovis priklauso nuo to. Aš gerbiu kitus iki paskutinio“, - apie vieną svarbiausių gyvenimo principų pasakojo jis.
Paklaustas, iš kur, sulaukęs tokio garbingo amžiaus, semiasi tiek energijos, A. Mickūnas prisipažino turintis savitą požiūrį į jėgas ir gyvybingumą. Pasak jo, gyvenime dažnai susiduriama su paradoksu: tas, kuris daug dirba, visada randa laiko dar vienam darbui ar pagalbai kitam, o tas, kuris nieko neveikia, nuolat skundžiasi neturintis laiko. „Man atrodo, kad energija ir gyvybiškumas nėra kažkoks ribotas kiekis. Mokslininkai sako: štai ši dėžė turėjo energijos - išeikvojo ją ir nebegali dirbti. Aš manau, kad yra priešingai - kuo daugiau veiki, tuo daugiau gali. Reikia gyventi taip, kad kiekvieną kartą ką nors darydamas jaustum, jog tai darai pirmą kartą - turi būti taip įdomu, kad negalėtum nuo to atsitraukti. Kai aš rašau, rašau kasdien. Pats raštas tarsi klausia: ką toliau nori apie mane rašyti? Taip man įdomu“, - su šypsena pasakojo profesorius.
Filosofija gimė iš vieno principo - mes klystame, dėl to turime toliau mokytis. Per kitus mes išmokstame ir suvokiame savo ribotumą. Jeigu būčiau vienas, tai būčiau neribotas, galėčiau sakyti, kad viskas, ką teigiu, yra teisinga. Visgi, kiti žmonės jau gali pataisyti, kad štai, dėde Algi, suklydai. Aš dėkingas, kai mane pataiso. Kiekvienas naujas dalykas, kurį jis sužino, kiekviena teorija ar tiesa jį priverčia pasidžiaugti ne tik dėl to, kad pačiam pavyko išsiaiškinti šį tą įdomaus, tačiau taip pat pasidalinti su kitais. „Dogmatiški žmonės save skaito neklystančiais, mano, kad jų tekstas išaiškina viską, tada nereikia mokytis, diskutuoti, tu jau turi visus atsakymus. O aš neturiu atsakymų, man pasaulis džiaugsmingas, bet labai sudėtingas ir kviečia toliau diskutuoti, suprasti, ieškoti, tyrinėti“, - paaiškino ir užbaigė pokalbį jis.
Jis tikina, kad pasaulis yra kupinas paslapčių, o visas jas profesoriui A. Mickūnui norisi įminti.
Asmeninis gyvenimas ir prisiminimai
A. Mickūnas gimė 1933 m. lapkričio 29 d. Krikliniuose, Pasvalio rajone. 1944 m. su tėvais ir broliu pasitraukė į Vakarus. Penkerius metus gyveno Vokietijos karo pabėgėlių stovykloje, kol 1949 m. emigravo į JAV. 1951-1953 m. lietuvis dalyvavo Korėjos kare, buvo sužeistas. Paskui tarsi upelis, audringai šniokštęs per kalnus, gyvenimas vėl pasuko ramesne vaga ir parvedė į gimtinę. Pirmąsyk A. Mickūnas į Lietuvą grįžo 1993-iaisiais. Nuo tada atvyksta bent kartą per metus.
1949 metais jis iš Vokietijos atvyko į JAV. Grįžęs iš karo studijavo inžineriją Ilinojaus technologijos institute, filosofiją De Paulo universitete. Nuo 1969 metų dėstė Ohajo universitete, nuo 1986 m. - šio universiteto profesorius.
A. Mickūnas išsiskiria ne tik vilkima odine striuke, bet ir nešiojama skrybėle. Akademikas be jos - nė žingsnio! „Mano skrybėlei jau 20 metų. Odinė, jaučio odos. Ją gavau Montanos valstijoje. Montana - JAV valstija labai toli šiaurėje. Ten daugiau nieko nėra, tik rančos ir kaubojai. Ten turėjau draugų, jie man tą kepurę „užfundijo“ - ir tiko, atrodo, sako, gera?“
Jo žmona Jolanta jį bardavo, kad prisikviečia studentų, vaišina juos, susėdę kambary apie dvidešimt žmonių, rūko ir diskutuoja.
„Studentai pradžioje labai bijojo... Atvažiavo čia iš Amerikos profesorius. Kad ir ko klausdavau, visi bijodavo, akis nudelbdavo, užsirašinėdavo tik viską. Vieną kartą pabandžiau patikrinti, ar jie bent klauso, ką kalbu. Pradėjau sakyti, kad Aristotelio teorijoje yra taip ir taip, nes dangus yra baltas, o pekla raudona… Jie toliau užsirašinėja!“
Jo žmona Jolanta jį stūmė į lietuvybės gelmę, tą praeitį, iš kurios semiamės viską. Bet ta praeitis kartu yra ir mūsų ateitis.
Filosofas pastebėjo, kad sovietiniai laikai privertė lietuvius pamiršti, kad jų kultūra turi daug gyvenimo džiaugsmo. „Lietuviai labai džiaugsmingi. Pamenu, kai dainuodavom kaime dainuškas, viskas atrodė smagu ir paprasta. Ir to mes negalim prarasti, reikia išmokti džiaugtis viskuo.“ Jis priminė, kad lietuviai turi ypatingą dainų ir šokių tradiciją. „Tai nėra nacionalizmo klausimas. Jei Ispanija džiaugiasi savo bulių kautynėmis, tai kodėl mes negalim džiaugtis savo dainomis, Tai yra pasaulio praturtinimas."
A. Mickūnas nemoka liūdėti, nemoka pykti. Jam viskas gražu ir linksma. Taip jis žiūri į pasaulį, o pasaulis atsako tuo pačiu.
Algis Kriščiūnas: Nepamirškite, kad mirsite 😳 | Menininko gyvenimas, filosofija, laimės jausmas
Algis Mickūnas yra vienas iš produktyviausių lietuvių filosofų. Jis yra parašęs kelias dešimtis knygų ir kelis šimtus straipsnių anglų, lietuvių ir kitomis kalbomis, skirtų ir patiems pamatiniams, ir labai specialiems filosofijos klausimams spręsti. Jis fenomenologiniu hermeneutiniu požiūriu nagrinėjo komunikacijos problematiką.
