Aktoriaus ir režisieriaus Algirdo Latėno gyvenimas neatsiejamas nuo meno ir šeimos. Jo kelias scenoje, kaip ir jo vaikų, prasidėjo nuo ankstyvos jaunystės. Menas ir šeima jam visuomet buvo glaudžiai susiję, kartais net sunkiai atskiriami.
„Taip visą mano gyvenimą - čia pat džiaugsmas, čia pat ašaros“, - prisiminęs vieno iš dvynukų mirtį LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ sako aktorius Algirdas Latėnas.
Algirdas Latėnas gimė 1953 m. sausio 2 d. Dusetose. Jo mama, Valerija, tuo metu jau buvo patyrusi tremties Sibire skausmą, nes sutuoktinis Antanas Latėnas neseniai grįžo iš ten. Pačioje pradžioje aktoriaus gyvenimas buvo neįprastas: „Mama sakė, kad nenorėjau ateiti į šitą pasaulį: plaučių liga, kosėjimai, nieko nevalgiau. Ji nežinojo, ką daryti, kol viena kaimynė patarė: nueik pas vieną raganą, už Dusetų gyvena, ji patars. Mama nuėjo ir ta ragana patarė: jei norite, kad jis išgyventų, raskite ožkos pieno.“
Vaikystėje Algirdas su broliu, kaip ir daugelis brolių, turėjo savo santykius: „Su broliu - kaip visada - jaunesnis brolis trukdo. Savi draugai, savi interesai ir staiga atsiranda tas, kuris „aš irgi noriu“. Tada greitai apibėgi aplink namą, už kito pastato pasislepi ir su draugais gali pašnekėti apie savus planus.“ Tačiau ne tik brolis, bet ir kitos mergaitės bandė atkreipti jo dėmesį, nors ir ne visada maloniai: „Kaip visada - tie mūsų krašto poetai įsimyli ir nedrįsta, taip visam gyvenimui ir lieka ta pirmoji meilė. Čia irgi taip: graži, prieiti negali, žiūri. O mane buvo įsižiūrėjusi kita, tokia stambi mergaitė. Ji turbūt matė mano žvilgsnius į kitą ir pavydėjo, o savo meilę išreiškė taip: darželiuose būdavo čiuožynės su turėklais, buvau prie to turėklo, žiūrėjau žemyn, šnekėjau su draugais, staiga juntu, kad kojos pakyla, lekiu per turėklą ir deduosi ant nugaros. Tiesą išmušė orą - nei įkvėpti, nei iškvėpti. Kai gavau pirmą oro gurkšnį, pamačiau tą, kuri mane įsižiūrėjusi.“
Netrukus po šio įvykio A. Latėno šeima persikėlė į Zarasus. Čia Algirdas labai norėjo lankyti mokyklą, nors dar nebuvo sulaukęs reikalaujamo amžiaus: „Iki mokyklos man trūko kelių mėnesių, bet taip norėjau ją lankyti, kad palaukiau mokyklos direktoriaus. Pirmyn atgal vaikštau, giles renku. Tas žmogus išeina, prieina pyplys, pasisveikina, sako: norėčiau su jumis pakalbėti. Jis sutriko. „Galėtumėte mane priimti į mokyklą?“ - „Kiek tau metų?“ - „Man dabar 6-eri, bet greitai bus 7-eri.“ - „Pasitarsime su mokytojais.“ Laukiu, laukiu, jis išėjo ir sako: mes nutarėme, kad jei 7 metų nėra, negalime priimti, labai laukiame po metų. Ir nuėjo. Žiūriu, žiūriu, ašaros renkasi.“
Mokykloje Algirdas išmoko ne tik įprastų dalykų, bet ir kovoti: „Mokykloje didysis gyvenimo pokštininkas - ponas atsitiktinumas - A. Latėnui vienu metu atsiuntė fizikų olimpiadą ir skaitovų konkursą.“
11-oje klasėje Algirdas Latėnas apsisprendė siekti aktoriaus kelio, nors tėvai turėjo kitų lūkesčių. Mama prašė tik vieno: „Jeigu įstosi ir būsi aktoriumi, tai niekada nesityčiok iš bažnyčios ir Dievo.“ Tėvas siūlė rinktis Daugpilio aviacijos mokyklą, tačiau jaunasis Algirdas nedvejojo ir stojo į Lietuvos konservatoriją, kur, pasak legendos, ruošdavo daug uždirbančius aktorius.
„Kai susitikdavau studijuojančius draugus, sakydavo: o, lygtys, integralai... Klausai su pavydu. Tada klausia: o kaip tau einasi? Ir gėda sakyti. Mes tuo metu buvome išėję menamų daiktų programą, perėję prie žvėrių ir gyvulių. Negi sakysi, kad lakstau ir kuo teisingiau bandau pavaizduoti šunį, mešką, katę? Integralus žmonės studijuoja! Atsakiau: gerai.“
1975 m. A. Latėnas baigė Lietuvos konservatoriją. Po trejų metų, 1978 m., nusifilmavo Lietuvos kino studijoje sukurtame filme „Riešutų duona“, kuris jį išgarsino. Filme jis vaidino vyresnįjį Andrių.
Vėliau A. Latėnas tęsė savo karjerą teatre. Nuo 1975 m. vaidina ir režisuoja Jaunimo teatre Vilniuje, o nuo 1997 m. vadovauja šiam teatrui. Taip pat 1991 m. Vilniuje įkūrė teatrą „Šiaurės Atėnai“, kuris veikė iki 1993 m. Nuo 1995 m. jis yra docentas Lietuvos muzikos akademijoje.
Algirdo Latėno vaidyba pasižymi dvasingumu, romantizmu, lyrizmu ir ironija, jausmingumu ir dramatizmu. Jis sukūrė reikšmingus vaidmenis D. Tamulevičiūtės ir E. Nekrošiaus spektakliuose, taip pat režisavo lietuvių ir užsienio rašytojų pjesių.
A. Latėnas yra vedęs aktorę Elvyra Piškinaitę. Jų pažintis įvyko dar tuomet, kai Algirdas baiginėjo aktorystės studijas, o Elvyra atėjo laikyti stojamųjų egzaminų į tuometinę konservatoriją. Vėliau jų keliai susikirto „Riešutų duonos“ filmavimo aikštelėje, o vėliau, po Naujųjų sutiktuvių, prasidėjo jų bendras gyvenimas.
„Kažkas norėjo mudu suvesti, ir gerai, kad taip įvyko“, - laiminga šypsojosi E. Piškinaitė.
Kartu jie praleido 34 metus ir užaugino tris vaikus: sūnų Balį ir dukras Emiliją bei Izidorių. Deja, šeima patyrė ir didžiulį netekties skausmą - vienas iš dvynukų, gimusių Elvyrai, neišgyveno. „Ligoninėje kažkas buvo ne taip, ėmė dusti. Daktarė net nematė, kad dvynukai... Kai prasidėjo baisūs dalykai, švietė. Vienas uždusęs, o vienas išliko. Palaidojome arčiau kelio. Jo vardas Paulius.“
Nepaisant skaudžių išgyvenimų, šeima išliko tvirta. Algirdas Latėnas teigia, kad Elvyra jam yra didelė atrama: „Dėl to, kad šalia turiu tokį nuostabų vyrą. Tokį patikimą pagalbininką, kuris neatsiribojo nuo šeimos ir tiktai padėjo. Ir tikrai nebūtume turėję trijų vaikų, kurie gimė iš meilės, ir labai laukti...“
Vyriausias sūnus Balys Latėnas taip pat pasirinko aktoriaus kelią ir yra Jaunimo teatro aktorius. Dukra Emilija Latėnaitė-Beliauskienė - taip pat žinoma aktorė, vaidinanti tiek teatre, tiek kine. Ji aktyviai dalyvauja ir psichodramos veikloje, veda užsiėmimus vaikams su raidos sutrikimais.
Nors šeima yra itin glaudžiai susijusi su menais, Algirdas Latėnas nesikišo į vaikų pasirinkimus: „Nesikišau į vaikų pasirinkimus, o teatralai kalbėdami, kaip labai nenori, kad vaikai sektų jų pėdomis, dažnai koketuoja.“
Dukra Emilija prisimena, kad vaikystėje net nesvajojo tapti aktore: „Ši specialybė man atrodė tabu, kurią gali rinktis tik išskirtiniai žmonės.“ Vis dėlto, baigusi mokyklą, ji pasirinko aktorystę, o vėliau pradėjo studijuoti psichologiją ir psichodramą.
Emilija pasakoja apie savo patirtį dirbant su vaikais: „Mano užduotis - ne pastatyti su vaikais spektaklį, bet išmokyti priimti visas savo emocijas - jų nebijoti, jų nesigėdyti, o išreikšti jas per vaidybą, kaip jiems tuo metu norisi. Man svarbu vaiko savivertė, pasitikėjimas savimi, laisvė ir tikėjimas savo unikalumu. Kai pamatau, kad pavyksta, tai atperka visą darbą.“
Algirdo Latėno šeima yra ryškus pavyzdys, kaip menas ir šeima gali ne tik sugyventi, bet ir stiprinti vienas kitą. Nors gyvenimo kelias ne visuomet lengvas, meilė, pagarba ir bendras tikėjimas vertybėmis padeda įveikti sunkumus ir kurti gražius dalykus.
Vienas iš Algirdo Latėno pažadų buvo, kad lietuviškoje šeimoje bus mažiausiai trys vaikai. „Surizikavome su Elvyra, gimė Izidorius. Iš keturių trys - vis tiek yra“, - pasakoja A. Latėnas, turėdamas omenyje save, žmoną ir du vyresnius vaikus, ir prisimindamas netektį.
A. Latėnas vadovauja Jaunimo teatrui, kur per 20 metų „beveik visi jaunieji režisieriai, visi žinomi aktoriai perėjo per „Jaunimo teatrą“. „Teatras duoda žmogui galimybę pamatyti sutirštintą gyvenimą, imi medžiagą iš gyvenimo. Nori nenori, tampi psichologu, nagrinėjančiu gyvenimą ir matančiu tam tikras išeitis, siūlančiu jas spektakliuose.“
Aktorius prisimena savo bendradarbiavimą su broliu, kompozitoriumi Faustu Latėnu: „Visa muzika, kiek stačiau, buvo tik Fausto. Pasipasakoji ir daug nereikia. Jis paskaito, atneša kažką. Galvoji: iš kur taip pajuto?“
Algirdas Latėnas švenčia savo 60-ąjį jubiliejų, bet amžiaus ribos nepajutęs: „Dėkingas likimui, kuris jam leidžia būti šitoje žemėje, kad jis dovanojo puikią šeimą, žmoną.“
Aktorius ir režisierius Algirdas Latėnas, gimęs 1953 m. sausio 2 d., 1975 m. baigė Lietuvos konservatorijos D. Tamulevičiūtės kursą. Nuo 1975 m. vaidina ir režisuoja Jaunimo teatre Vilniuje, nuo 1997 m. šio teatro vadovas. Vaidyba dvasinga, romantizuota, derinamas lyrizmas ir ironija, jausmingumas ir dramatizmas.
