Algirdas Gluodas (1940 m. balandžio 25 d. - 2020 m. rugpjūčio 1 d.) buvo išskirtinė asmenybė, kurios gyvenimo kelias persipynė su verslo, lietuvybės ir kultūros puoselėjimu. Jo veikla paliko ryškų pėdsaką ne tik saldainių fabrike „Rūta“, bet ir visoje Lietuvoje.
„Rūtos“ fabriko atgaivinimas ir šeimos verslo tradicija
Algirdą Gluodą „Šiaulių kraštas“ kalbino 2018 metais, minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Tuo metu jis jau buvo perdavęs įmonės vairą sūnui Rimantui Gluodui, tačiau noriai dalijosi prisiminimais apie „Rūtos“ istoriją ir tai, kas jam buvo ypač svarbu - šeimos verslo tradicija ir lietuvybė.
„Antanas Gricevičius savo fabriką pavadino „Rūta“ dėl lietuvybės stiprinimo, - pabrėžė A. Gluodas. - Tai buvo pirmasis lietuviškas fabrikas mieste. Šiauliai tada buvo pats lietuviškiausias Lietuvos miestas. Net 30 proc. gyventojų buvo lietuviai, o Vilniuje tik apie 2-3 proc., Kaune - 4 proc.“
„Rūtą“ savininkai susigrąžino 1993 metais. A. Gluodas, tuomet Smalininkų žemės ūkio technikumo direktorius, kartu su žmonos sesers vyru turėjo įgaliojimą atstovauti A. Gricevičiaus įpėdiniams atkuriant nuosavybės teises. Pasakojo, jog ieškota įvairių variantų, kaip „Rūtos“ negrąžinti, įvyko net gaisras, įmonė buvo išvesta iš rikiuotės, nudegė trečias aukštas.
„Mus išgelbėjo tai, kad senajame pastate tarybiniais laikais nieko nebuvo daroma, nes čia pagal miesto planą turėjo būti rekreacinė zona - fabriko iš viso turėjo nelikti. O kadangi niekas nebuvo pakeista, tad privaloma buvo įmonę grąžinti, - sakė A. Gluodas. - Po to klausiau aukštų pareigūnų, kodėl taip nenorėjo įmonės grąžinti? Atvirai pasakė, kad manė, bus kaip visur - išdraskyta, išparduota. Iš tiesų, taip Lietuvoje vyko.“
Kai savininkų buvo paskirtas „Rūtos“ direktoriumi, teigė, jog „praėjo pragarą“: „Atėjome po gaisro į žiurkyną, tikrąja šio žodžio prasme. Žiurkės šmirinėjo po žaliavų sandėlius, susikraustė žiemai į fabriką. Darbuotojų požiūris buvo - atvažiavo iš kaimo mužikas vadovauti, darys tvarką. Suprantu žmones ir pateisinu, jie buvo akcininkai, o mes iš jų tas akcijas atėmėme.“
Žaliavų nebuvo, nes viskas ėjo per Maskvą ir nutrūko. Išvažiavo į Daniją pasimokyti, nes Lietuvoje Kauno ir Vilniaus konditerijos fabrikai nebendravo. O Danijoje viską rodė ir pasakojo.
Daug važinėjo ir po Lietuvą, matė, kaip įmonės buvo draskomos be jokios ūkinės nuovokos: staklės, įrengimai išparduodami metalo laužo kainomis. „Nė neįsivaizdavau, kad taip gali būti. Turėjome saugotis tų sukčių, išpardavusių Lietuvą.“
Vertybės ir iššūkiai
Algirdas Gluodas ypatingą dėmesį skyrė žmogaus vertybėms. „Žmogaus vertybės svarbiausios, - sakė A. Gluodas. - Darbininkas gali būti aplaidus, abejingas ir gali būti sąžiningas. Vadovas, taip pat.“
Jis prisiminė atvejį, kai atleido iš darbo visą cecho pamainą. Policija nustatė, jog vieną vakarą kiekvienas darbuotojas iš gamyklos nešėsi po 3 kg saldainių - nuo pamainos meistrės iki sargo. „Visus atleidome, ašaros byra, o ką daryti! Turėjo suvokti, jog taip negalima, jog vagia iš pirkėjo.“
A. Gluodas pabrėžė žinių svarbą ir norą suprasti esmę. „Mūsų buvusi vyriausioji technologė, kurios metai mums buvo revoliucijos metais, augimo ir kokybės prasme, kai pradėjo dirbti, prisipažino, jog daug ko nemoka, jog žinių trūksta. Nuvažiuojame pas jos dėstytoją profesorę, o ji sako, - padėsiu. Kaip profesorės asistentė važiavo į garsiausią konditerijos fabriką Vienoje, po to - Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. Tai pavyzdys, kaip svarbu žinios ir noras suprasti esmę. Jeigu žmogus nori, tai visada suranda būdą ir kelią.“
A. Gluodas taip pat išreiškė susirūpinimą dėl emigracijos. „Man baisu, kai kalbame apie emigraciją, - sakė A. Gluodas. - Kas kurs Lietuvą, jeigu ne lietuviai? Bet yra visiška plepalynė - politizuodami daug ką sunaikinome patys - dėl to kaimuose žmogui nebėra už ko griebtis. Atvažiuos čia dirbti baltarusiai, ukrainiečiai, o lietuviai bėga. Tai koks šalies įvaizdis?“
Kultūros ir visuomenės rėmėjas
Algirdas Gluodas buvo ne tik verslininkas, bet ir aktyvus kultūros bei visuomenės veikėjas. Jo iniciatyva ir parama gyvavo įvairios kultūrinės bei socialinės iniciatyvos.
„Rūtos“ saldainiai šiai dienai reprezentuoja Lietuvą. Kai pasisuko kalba apie Valdovų rūmų statybos rėmimą, A. Gluodas pabrėžė: „Nuo pat pradžių rėmėme Valdovų rūmų fondą, dabar tik jį teko uždaryti, nebėra kam idėją tęsti. Carienė Jekaterina II, liepdama nugriauti Valdovų rūmus, pasakė, jog nė kvapo jų neliktų - norėjo, jog lietuvybės čia neliktų. Rūmus reikėjo atstatyti.“
Fabriko įkūrėjas Antanas Gricevičius pradėjo rėmimo tradiciją. „Rūtos“ saldainių dėžutę buvo skyręs žymiems Lietuvos lakūnams S. Dariui ir S. Girėnui.
A. Gluodas buvo atviras verslo bendruomenei, jos reikalams. Šiaulių prekybos, pramonės ir amatų rūmai A. Gluodo nuopelnus verslui yra įvertinę aukščiausiais apdovanojimais. A. Gluodas apdovanotas II ir III laipsnio „Darbo žvaigžde“ ir Padėkos ženklu už nuopelnus Lietuvos gerovei.
„Algirdas Gluodas buvo labai šviesi asmenybė. Retas žmogus, kuris taip mylėjo meną ir menininkus. Nuo senų laikų su juo bendravome, pasakodavo, kaip jo kvietimu į Smalininkus, kai vadovavo technikumui, atvažiuodavo žymiausi dainininkai. Jis stengėsi klasikinį meną perteikti moksleiviams ir žmonėms, su kuriais bendravo.“
„A. Gluodui „Dagilėlis“ irgi buvo ne svetimas. Padėjo mums išleisti kompaktinę plokštelę. Rėmė visokeriopai - ne tik finansiškai. Mes su juo daug diskutavome apie klasikinę muziką ir jos reikšmę jaunajai kartai ir visiems. Jis suprato, jog berniukų chorinis dainavimas yra ypatingas reiškinys ir matė didelę to darbo prasmę. Retai sutinki tokių verslo žmonių. Jo mecenavimas buvo tylus - tikrasis mecenavimas.“
„Algirdo Gluodo netektis - skaudus įvykis. Mes su juo turėjome daug bendrų reikalų. Remdavo savo produkcija įvairiomis progomis, kai sulaukdavome svečių. Padėjo mums išleisti ir proginę „Aušros“ muziejaus saldainių dėžutę. Komerciškai ji, aišku, neatsipirko, „Rūtai“ tai buvo nuostolis, bet jis tai darė. Darė iš kilnios misijos, suprasdamas ir muziejaus misiją. Prisimindavo, jog „Rūtos“ įkūrėjas A. Gricevičius prisidėjo prie „Aušros“ muziejaus steigimo. Progines atvirutes su „Aušros“ muziejaus vaizdais į saldainių dėžutes dėdavo. Labai šviesus buvo žmogus. Inteligento pavyzdys. Nors buvo versle, suprato kultūros žmones, kultūros institucijų reikšmę. Jautėme jo geranoriškumą. Buvo atviras visiems. Šviesuolis buvo. Šiuolaikinio verslininko ir mecenato etalonas, kokių nedaug turime.“
Po Nepriklausomybės atgavimo atkurti šeimos verslą ir jam vadovauti buvo didelis iššūkis. Ne kiekvienas ryžtųsi atkurti verslo tradiciją ir principus, o jis tai darė. Rezultatai yra puikūs - „Rūta“ buvo prikelta naujam gyvenimui, įmonė garsi ir svarbi ne tik Šiauliams, reprezentuoja ir Lietuvą. „Rūta“ girdima ir matoma pasaulyje. Iš užsienio svečių, kurie lankėsi įmonėje, matė gamybos procesą ir kuriamus produktus, ne kartą teko išgirsti, jog tai pasaulinio lygio įmonė. Tokia sukurta A. Gluodo.
Pats Algirdas Gluodas buvo aktyvus ne tik versle, bet ir visuomeniniame gyvenime. Jo iniciatyva buvo atstatytas Smalininkų baseinas, kuris tapo svarbiu jaunimo užimtumo centru. Jis visada stengėsi, kad jaunimas turėtų kuo daugiau galimybių prasmingai praleisti laiką, plėtoti savo talentus.
