Mokytojas Alfonsas Penikas pastebi, kad mažėjant koncertų, krenta ir vaikų motyvacija lankyti užsiėmimus. Pastarieji keleri metai buvo sunkūs ir sudėtingi daugeliui Lietuvos gyventojų. Ypač daug problemų jie sukėlė meno ir kultūros žmonėms: pandemijos metu pastarieji negalėjo koncertuoti, o dabar jų veiklai koją kiša drastiškai išaugusios elektros ir komunalinių paslaugų kainos.
Alfonsas Penikas, daugiau nei tris dešimtmečius savo talentą dalijantis vaikams, yra žinomas vokalo pedagogas ir dainininkas. Jis atvirai sako: „Jei ne tas mano naivumas, gal šiandien galėčiau ir turtuose maudytis!“
Pradžia ir netikėtas kelias
Pedagoginis darbas nebuvo jaunystės svajonė. Būdamas paauglys, Alfonsas lankė fortepijono klasę muzikos mokykloje, tačiau po metų metė. Tėvų paragintas stojo į Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, kur pradėjo piešti karikatūras. Jas spausdino žurnalai, o iš gautų honorarų leisdavo sau tėvus palepinti mandarinais. Tačiau pajuto, kad ne dailėje jo vieta - norėjosi daug bendrauti, visur suspėti, o dailininkai atrodė uždari žmonės. Mokydamasis dailės technikume, pradėjo lankyti ir Kauno Juozo Gruodžio muzikos technikumą, kur buvo priimtas į chorinio dainavimo klasę.
Baigęs du muzikos technikumo kursus, atvažiavo į Vilnių lankyti parengiamojo Konservatorijos kurso. Po metų jam buvo pasiūlyta bandyti stoti studijuoti aktorystės, tačiau jis pasirinko muziką - solinio dainavimo specialybę. Jau studijuodamas pradėjo dainuoti ir sulaukė dėmesio, kai su Birštono estradiniu ansambliu atliko Čezarės Biksijo dainą „Mama“, kurią pradėjo transliuoti per radiją. Netrukus jam pasiūlė su Aldona Stasilevičiūte sudainuoti Povilo Kebliko dainą „Saulės auksas“. Tuomet ėmė suprasti, kas yra „telikas“, mėgavosi populiarumu, jį visur kvietė, honorarai didėjo, pradėjo dalyvauti restoranų muzikinėse programose.
Klaidos ir brangios pamokos
Dainininkas šlovę pelniusią veiklą laiko viena didžiausių klaidų gyvenime. „Jeigu būčiau sukęs klasikos keliu, dabar turtuose maudyčiausi, galbūt kur nors pilyje gyvenčiau“, - svarsto jis. Konservatorijoje jis mokėsi pas Vaclovą Daunorą, jam labai sekėsi, tačiau ketvirtame kurse pasinėrus į pramogų pasaulį, maestro jį perspėjo. Publikos dėmesys buvo svaiginantis, dirbo labai daug, matė, kaip dūžta žmonių likimai.
Konservatoriją baigė, įgijo koncertų dainininko, dėstytojo kvalifikaciją. Tačiau, prisimindamas vieno kokteilių baro muzikinės programos vadovo žodžius: „Televizija - kaip cigaretė: surūkys ir išmes“, pajuto, kad jo gyvenimas ėmė smukti. Jamęs, kad niekam nebereikalingas, jo niekur nekvietė. Prasidėjo sunkus gyvenimo etapas - neturėjo nuosavo kampo, glaudėsi po bendrabučius. Tuomet ėmė belstis į mokyklas ir siūlyti vaikus mokyti muzikos.
Nors buvo galimybė ieškoti laimės Vakarų šalyse, jis liko Lietuvoje, nes turėjo muzikinį įdirbį ir darbą. „Aš nieko kito ir nesugebu“, - teigia jis. Nors kolega dirba Prancūzijoje, o jam pačiam suma, kurią gaudavo šlovės metais, pasirodė juokinga palyginus su dabartine situacija, jis pripažįsta, kad nėra racionalus žmogus - jį valdo emocijos.
Vaikų choro „Pop šou“ gimimas ir sėkmė
Kai pradėjo jo niekur nekviesti ir atėjo sunkus periodas, pagalbos ranką ištiesė kompozitorius Mikas Vaitkevičius, pakvietęs į muzikos mokyklą. Alfonsui patiko dirbti su vaikais, kilo mintis kurti vaikų grupę. Tuo metu vaikai galėjo dainuoti tik griežtos harmonijos dainas akademiniuose choruose. Jis norėjo sujungti judesį, dainą ir šokį. Pirmojo įrašo parodymas televizijai pradėjo naują jo gyvenimo pakilimą - gastrolės užsienyje, tarptautinis vaikų popmuzikos festivalis „Skraidantis dramblys“, kurį rengė penkerius metus.
Šiandien jo vadovaujamą „Pop šou“ kolektyvą žino daugelis. Tris dešimtmečius gyvuojančio kolektyvo sėkmės paslaptis - repertuaras. Alfonsas dėkingas savo kurso draugui Gintautui Abariui, parašiusiam jam daugiau kaip 40 dainų, kurias laiko neįkainojamu lobiu.
Iššūkiai ir pandemijos metai
Pandemija, anot pedagogo, vaikams paliko labai gilų ir ilgam išliekantį įspaudą. Nors jie nori bendrų repeticijų, tačiau vis dar tebėra dirglūs, sunkiai sekasi susikaupti. „Galbūt dalis suaugusiųjų jau pamiršo, kad vaikams būtinas ne tik materialinis aprūpinimas, bet ir bendravimas“, - pastebi jis.
Darželiuose ir mokyklose vis dar rengiama labai mažai koncertų, nes vėl bijoma. Turbūt baidomasi ne tik ligos, bet ir sąskaitų už komunalines paslaugas, todėl krenta vaikų motyvacija lankyti užsiėmimus ir stengtis. Taip pat pastebi, kad vaikai dažniausiai įdomūs tik savo tėvams ar artimiesiems, o likusi visuomenės dalis jų pasirodymus sutinka abejingai.
Kyla tiek patalpų nuomos, tiek jų išlaikymo kainos, tačiau niekam iš priimančių sprendimus tai nerūpi. Valdininkai įsivaizduoja, kad grojantys arba dainuojantys atlikėjai turi kitų pajamų šaltinių, o menas ir kūryba jiems tėra pramoga. Bet tai yra darbas ir pastaruoju metu ne visada deramai apmokamas.
Asmeninis gyvenimas ir požiūris
Alfonsas Penikas atvirai kalba apie savo gyvenimo klaidas. Jis gailisi, kad prieš penkiolika metų nepasiėmė paskolos ir neįsigijo patalpų studijai, nes dabar nereikėtų jų nuomotis ir tuščiai švaistyti lėšų. „Vienas mano kolega montuoja langus Prancūzijoje. Suma pasirodė juokinga, kai palyginau su pinigais, kuriuos gaudavau savo šlovės metais. Tada net nežinojau, kiek tų pinigų būdavo mano kišenėse“, - prisimena jis.
Jis sako, kad jo gyvenimą apsunkino esminės klaidos. „Jei būčiau pasirinkęs klasikinį kelią, galėčiau gyventi turtuose“, - svarsto jis. Pasak jo, visas jo gyvenimas - tai menas. Jei jam atimtų galimybę muzikuoti, jis ilgai neištvertų. Jis nuolat turi būti šurmuly, kasdien sukinėtis tarp žmonių, bet ir rasti laiko pasėdėti vienas kavinėje, išgerti kavos, užversti akis į dangų. Jam būtų kančia dirbti kitokį darbą.
Nors jis neturi savo vaikų, tačiau žavisi savo mokiniais. Tėvų dėmesys neretai jį pribloškia. Jis mato, kaip tėvai elgiasi su savo atžalomis ir gali nuspėti tų vaikų ateitį. Tėvai daro didelę klaidą pataikaudami savo vaikams, stengdamiesi juos apsaugoti nuo sunkaus darbo.
Vienišumo jausmas jam nėra svetimas, tačiau jo tai negąsdina. Jis mėgaujasi pasisekusiu koncertu ar įrašu ir visai negalvoja, kas bus rytoj. Jis nemėgsta švęsti gimtadienių ir gėlių, nes jos jam primena liūdesį. Jis yra Liūtas, gimęs liepos 28 dieną.
Dabartinė situacija paskatino jį susivokti ir įsigyti butą, nes kitaip iki šiol būtų trainiojęsis po bendrabučius. Jis daug dirba, tris kartus per savaitę eina į sporto salę, nevalgo mėsos, vartoja žuvų taukus.
Nors jis neretai prisimena praeitį ir gailisi dėl prarasto laiko, tačiau tiki, kad visada galima ištaisyti padėtį. Jis vis dar puoselėja viltį susigrąžinti populiarumą bei tęsti atlikėjo karjerą, tačiau džiaugiasi dirbdamas su vaikais, nes tai kartu suteikia ir galimybę tobulėti pačiam.
