Jonas Braškys - tai vardas, neatsiejamas nuo Lietuvos teatro ir kino istorijos. Aktorius, palikęs gilų ir ryškų pėdsaką šalies kultūroje, yra ne tik talentingas menininkas, bet ir žmogus, kurio gyvenimas kupinas įdomių istorijų ir išbandymų.
Gimęs 1950 m. gruodžio 15 d. Molėtų rajone, Jonas Braškys nuo pat jaunystės jautė pašaukimą menams. Jo kelias į sceną prasidėjo nuo studijų Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, kur jis gilino savo aktorinius gebėjimus 1969-1973 metais. Po studijų jo karjera tęsėsi Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre, kur jis dirbo iki 1990 m.
Karjera teatre: nuo akademinių scenų iki Mažojo teatro
Baigus studijas, jaunajam aktoriui pasisekė - jis ir jo kurso draugai dar iki egzaminų gavo darbą Valstybiniame akademiniame dramos teatre (dabar Lietuvos nacionalinis dramos teatras). Šiame teatre Jonas Braškys dirbo iki 1990 m. Vėliau, Nepriklausomybės metais, aktoriaus gyvenimas pasikeitė - jis kartu su kolegomis nusprendė palikti Valstybinį akademinį dramos teatrą ir prisijungė prie režisieriaus Rimo Tumino komandos ką tik įkurtame Vilniaus mažajame teatre. Nuo 1990 m. iki šiol Jonas Braškys yra ištikimas Valstybiniam Vilniaus mažajam teatrui.
Vilniaus mažojo teatro istorija yra neatsiejama nuo Jono Braškio, kaip ir nuo kitų ištikimų aktorių. 2024 m. kovo 2 d. teatras minėjo savo 35-erių metų jubiliejų, o šventinis renginys subūrė teatro bičiulius ir kultūros bendruomenę. Tąsyk įvyko uždarai parodyta Oskaro Koršunovo spektaklio „Kanto laikas“ premjera pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę. Tarp šventės dalyvių ir palaikančių scenoje vaidinančius kolegas buvo ir Jonas Braškys, kartu su kitais ilgamečiais teatro aktoriais, tokiais kaip Larisa Kalpokaitė, Eglė Gabrėnaitė, Mindaugas Capas.
Spektaklis „Kanto laikas“ kviečia pasinerti į laiką, persmelktą lemtingų pokyčių nuojautos, nukeliant žiūrovus į 1784 m. Karaliaučių. Spektaklis, nevengdamas absurdo, žaismės ir humoro elementų, veda tiesioginę paralelę su dabartiniais laikais. Tai trečioji M. Ivaškevičiaus pjesė šiame teatre, siekianti ne atkurti faktinę tikrovę, bet atverti žmogiškąją dimensiją ir provokuoti diskusijas apie nacionalinio charakterio slinktį skirtingais istoriniais laikotarpiais. Anksčiau Vilniaus mažajame teatre taip pat pasirodė kultūriniais reiškiniais tapę spektakliai: 2004 m. - Rimo Tumino ir Arvydo Dapšio režisuotas „Madagaskaras“, o 2010 m. - Rimo Tumino spektaklis „Mistras“, nagrinėjantis poeto Adomo Mickevičiaus biografiją.
Spektaklio „Kanto laikas“ kūrybinėje komandoje dirbo nacionalinio ir tarptautinio pripažinimo sulaukę menininkai: scenografas Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė, kompozitorius Antanas Jasenka, choreografė Vesta Grabštaitė, videomenininkas Rimas Sakalauskas, šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas. Vaidmenis sukūrė talentingi aktoriai Kirilas Glušajevas, Indrė Patkauskaitė, Ramūnas Cicėnas ir kiti.
Jonas Braškys sėkmingai tęsia savo teatro karjerą, atlikdamas įvairius vaidmenis. Tarp jo darbų - Rumbaudas spektaklyje „Istorinė kronika Milžino paunksmė“ (2009), Miestietis spektaklyje „Katedra“ (2010), Žioba Justino Marcinkevičiaus spektaklyje (2011), Mykolas, Sakalas spektaklyje (2014), vaidmuo spektaklyje E. Jelinek „Prašytojai“ (2016), Renatikas Andrejaus Kureičiko pjesėje „Įžeisti“ (2020).
Spektaklis Moljeras Skapeno klastos
Indėlis į kiną ir televiziją
Jonas Braškys paliko ryškų pėdsaką ne tik teatre, bet ir Lietuvos kine bei televizijoje. 2002 m. žiūrovai jį išvydo Kristijono Vildžiūno filme „Nuomos sutartis“, kuris buvo išrinktas geriausiu metų Baltijos šalių filmu. Juostoje aktorius atliko pagrindinį vaidmenį.
Vėliau sekė vaidmenys įvairiuose lietuviškuose filmuose ir serialuose. Tarp jų - „Vaikai iš Amerikos viešbučio“ (1990), „Nebaigtas stebuklas“ (2001), „Lietuviškas tranzitas“ (2003), „Dievo pamušalas II“ (2005), „Tėvai ir vaikai“ (2005), „Ledinis bučinys“ (2008), „Moterys meluoja geriau“ (2008-2012), „Emilija“ (2009), „Širdys paklydėlės“ (2010), „Namai, kur širdis“ (2012). Taip pat jis vaidino TV seriale „Kriminalistai“ (2013) ir trumpametražiniame filme „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“ (2014). Jis taip pat pasirodė TV3 televizijos seriale „Šviesoforas“.
Asmeninis gyvenimas ir šeima
Jonas Braškys yra vedęs aktorę Larisą Kalpokaitę, su kuria susilaukė sūnaus Jono. Tą patį vardą, kaip ir aktorius, turi ir jo tėvas bei senelis, taip pat ir jo sūnus yra trečias Jonas Braškys šeimoje. Ši tradicija tęsiasi jau kelias kartas.
Aktorius pasakoja, kad jo tėvai, patyrę daug išbandymų, išslapstė žydų vaiką, o jo seneliai taip pat buvo stiprūs ir darbštūs žmonės. Jo seneliai Jonas ir Veronika Saulevičiai, nors ir gyveno jaunystę Vilniuje, grįžo į kaimą. Jonas prisimena, kaip močiutė, sunkiai sirgdama, domėjosi jo ateitimi, o senelis išėjo netrukus po jos.
Jonas Braškys sutiko savo žmoną Larisą Kalpokaitę teatre. Nors iš pradžių jis jos nepastebėjo, vėliau tarp jų užsiliepsnojo meilė. 1985 m. pasaulį išvydo jų sūnus Jonas. Vaidmenys teatre, filmuose ir serialuose, aktyvus dalyvavimas kultūriniame gyvenime - visa tai reikalauja daug jėgų, tačiau Jonas Braškys su žmona stengiasi neparsinesti darbo į namus.
Nors aktoriaus gyvenimas nebuvo apsaugotas nuo likimo smūgių, tokių kaip gaisras, sužalojęs veidą, ar elektros šokas, jis visada stengėsi priimti tai, ką siunčia Dievas, be pasipriešinimo. Sūnaus Jono patirta sunki trauma, kai jam buvo dešimt metų, taip pat tapo dideliu išbandymu, tačiau berniukas išgyveno, o medikai stebėjosi jo stiprybe.
Jonas Braškys vertina savo šeimą ir artimuosius. Jam svarbiausia, kad jį prisimena - tai pati didžiausia dovana. Gimtadienius jis švenčia su artimais žmonėmis, o dovanas priima su dėkingumu, nesvarbu jų kaina.
Aktorius teigia, kad jo namai yra visa gimtoji žemė, jo sodyba. Ten jis randa ramybę ir tylą, kurios taip reikia po nuolatinio triukšmo ir scenos šurmulio. Namų aplinka, kurioje daug daiktų su istorija, kur užaugo ir išskrido daugybė gandrų, jam teikia ypatingą džiaugsmą.
Jonas Braškys, kaip ir jo tėvas, turi stiprią sielą, gebančią atlaikyti visas negandas. Jo gyvenimas - tai nuolatinis kūrybos ir išbandymų kelias, kurį jis eina su orumu ir dėkingumu.
