Akmuo - tai ne tik gamtos darinys, bet ir gilus simbolis, persmelkiantis lietuvių kultūrą, tautosaką ir net moderniąją scenos meną. Jo reikšmė atsiskleidžia tiek kasdieniame gyvenime, tiek ritualuose, tiek meninėse interpretacijose, atspindėdama istoriją, vertybes ir žmogiškuosius santykius.
Akmuo tautosakoje ir simbolikoje
Lietuvių kultūroje akmenys turi ne tik simbolinę, bet ir materialinę vertybę. Lietuvoje žinoma apie 600 mitologinių akmenų, ant kurių aptinkama su kulto apeigomis susijusių duobučių, dubenų. Kai kurie akmenys, kaip antai Dvaronių, Laitkagalio, Pelėkių ar Švendubrės akmenys, turi nuo kelių iki 90 apskritų duobučių. XIV-XVII a. šventvietėse stovėjo ritinio formos mitologiniai akmenys su iškaltais plokščiadugniais dubenimis (Šilalės akmenys), į kuriuos rinkdavosi šventas vanduo. Manoma, jog prie tokių akmenų buvo kūrenama šventoji ugnis.
Plačiai literatūroje aprašoma akmenų garbinimo tradicija, susijusi su pagoniškuoju Lietuvos laikotarpiu. Akmenų garbinimas sietas su dievo Perkūno kultu, buvo deivių akmenys. „Akmenis kaip dievus garbino“, - rašo 17 a. pradžioje S. Rostovskis, kalbėdamas apie senosios lietuvių religijos liekanas. J. Greimas knygoje „Tautos atminties beieškant“ mini deivių akmenis - aukurus.
Tautosaka, ypač padavimai, suteikia daug žinių apie Lietuvos teritorijoje gulinčius akmenis. Šventieji akmenys, kurie padavimuose laikomi suakmenėjusiais žmonėmis, buvo, matyt, ne vien vėlių šventovėse. Tai rodo dalis padavimų motyvų, tikėjimų, susijusių su tais akmenimis. Gerai iš pasakų pažįstamas „suakmenėjimas“ (užkeikimo galimybė) gali būti ir konkretus - Lietuvoje žinoma daugiau kaip pusšimtis akmenų, laikomų suakmenėjusiais žmonėmis. Dzūkijoje jiems atstovauja Užkeiktosios mergos. Apie vieną iš jų pasakojama V. Krėvės „Dainavos šalies senų žmonių padavimuose“. Žemaitijoje - vadinamieji stabakūliai, rytų aukštaičiuose žinomi keli Mokai. Be abejonės, yra lig šiol neišaiškintų tokių akmenų, reikia atkreipti dėmesį į padavimus apie tai, jog prie vieno ar kito akmens yra užsimušęs žmogus, jog akmuo esąs antkapinis paminklas ir panašiai. Tokie motyvai dažnai aptinkami kartu su padavimais apie suakmenėjimą ir yra populiaresni.
Lietuvos kraštovaizdžio kitimas, žmonių praeitis fantastiškai vaizduojama padavimuose. Padavimuose pasakojama, kaip velnias neša akmenis, norėdamas tiltą pas merginą padaryti („Velnio tiltas ties Rumšiškėmis“) ar šiaip sau dėl pramogos svečiams palinksminti sumano upę užpilti („Velnio akmuo prie Nemuno“). Tik atsitiktinai praplyšta maišas, ir akmenys išbyra. Kartais velnias patraukia akmenį nusikeikus. Žmones patraukia tik įdomūs pasakojimai. Žinoma, visais laikais domino svarbūs dalykai ir per amžius patikdavo atskleidžiami su įtampa. Teisingumo tema gvildenama padavime „Akmuo teisėjas“. Kartą pono Komaro skriaudžiamas baudžiauninkas taip prisišaukia velnią, ir tas, nuvilkdamas akmenį, pašalina skriaudą.
Yra padavimų ir apie nepaprastus akmenis, pasakojančių, kad jie patys lyg gyvi keliauja. Dramatiška kelionė vaizduojama padavime „Plaukiantys akmenys“, nes vyrui netesėjus žodžio neatsigręžti, nuskęsta žmona. Skaudaus įvykio liudininkai - tėvas su vaikais lieka ant ežero kranto. Šitokie padavimai, parodantys asmeninių lūkesčių žuvimą, dvelkia rūstumu. Įsiklausydami į tuos padavimus, sudvasiname savo santykį su Lietuvos gamta ir istorija. Imama suvokti, kad čia ne šiaip akmuo, kalva ar ežeras, o tūkstantmetinės tautos istorijos liudininkas.
Vienas iš seniausias tradicijas turinčių smulkiosios tautosakos žanrų yra užkalbėjimai. Jais žmogus gynėsi nuo visokių bėdų, ligų, saugojo turtą, siekė gerovės. Įspūdingesni tie užkalbėjimai, kur poetiškai įvardijami svarbieji gamtos elementai: vanduo, žemė ir akmuo. Pavyzdžiui: „Mėlynose mariose guli baltas akmuo. Paimsiu auksines žirkles, iškarpinėsiu ten skausmą. <…> Pilkieji akmenys, baltosios šaknys, pilkieji akmenys, baltosios šaknys, pilkieji akmenys, baltosios šaknys“. Įtaigus kartojimas stiprina nenumaldomo troškimo pasiekti tikslą nuotaiką.
Tarpusavio elgesio normos ryškėja ir iš patarlių. Viena iš jų rodo, jog dažni nesutarimai kyla iš pavydo, gobšumo („Akmenio galvai prasimušti negausi“). Tai reiškia, kad žmogus yra toks šykštus, jog negali duoti net menkiausios pagalbos ar paslaugos.
Lietuvių liaudies dainose dažnai kalbama apie akmenimis grįstus kelius ar akmenuotus laukus: „Per laukelį jojau / Vėjelis širveno, / Kai užmyniau akmenėlį / Ugnelė žėravo“. Arba „Klumpa mano / Bėrs žirgelis? / Ant pilkųjų? / Akmenėlių“. Šių dainų grupėje dažniausi bernelio - žirgelio - akmenėlio įvaizdžiai. Metalo ir akmens sąlytis, išskelta kibirkštis kalba apie bernelio rūpestingumą - jo žirgas tvirtas, pakaustytas: „Kad jojau per miestelį / Per akmenų brukelį, / Užstrapašijau žirgą - / Iš plieno pasagėlių / Ugnelė kibirkščiavo“. Miesto akmeninės gatvės - „brukeliai“ šioje liaudies dainoje tampa bernelio žirgo išbandymu. Sužavėti jaunikaičiai siūlo berneliui nemažai pinigų už žirgą, bet „Kad gražiai šokinėjo / be keturių neleidau“.
Taigi liaudies dainos apie akmenų vieškelius, miestelio akmenų brukelį (gatvės) gali paaiškinti ir lietuvių materialiosios kultūros raidą: miestų augimą, kelių tiesimą. Lietuvoje yra nemažai vietovių, kurių paviršius gana akmenuotas. Už Kalvarijos (Marijampolės sav.) yra Akmenynų kaimas, iš kurio turbūt visa Suvalkija vežėsi ir vežasi akmenis į savo sodybas.
Sena liaudies patarlė sako, kad „Savų namų ir dūmas gardesnis“ - taigi ir akmenėliai gražesni. Liaudies dainoje „Du gulbinėliu plaukė“ kalbama, kad tėvelis žada išleisti savo sūnus į svetimą šalelę. Dainoje išryškinama priešprieša. Svetima - „Ten juodi vandenėliai / Ir pilki akmenėliai“, sava - „Čia čysti vandenėliai / Ir balti akmenėliai“. Tai rodo prielankumą savai - namų - erdvei. Epitetai „pilki akmenėliai“, „balti akmenėliai“ rodo ne tik spalvą, bet ir kuria atitinkamą dainos nuotaiką, formuoja teigiamą nuostatą, kai turima mintyse gimtinė.
Už jūrų marių nutekėjusiai seselei akmuo tampa poilsio vieta. Po ilgo ir varginančio švytravimo klevo grėbleliu - „Guli seselė / Ant akmenėlio“. Deminutyvas „akmenėlio“ ne tik suteikia tekstui švelnumo, bet rodo, jog pavargusiam jis nėra labai kietas ar nepatogus - atstoja lovą. Be to seselė ne sėdi , o „guli“. Vadinasi, akmuo pakeičia medį, nors kietas ir šaltas, bet pavargęs kūnas jį prisijaukina.
Dainų špilmonėlis, bernelis, ieško žemės, kurioje nėra vargų, kur „Čysts vandenėlis, - / Pilks akmenėlis, / - Tai didis gerumėlis“. Vanduo ir akmuo sukuria ramybę. Didelio akmens taip greitai nenuplauna vanduo - jis kartais įsitvirtina ilgam, kartais ir amžiams. Vanduo - gyvenimo atspindys, reiškia laiko tėkmę, akmuo - pastovumą. Gyvenime turbūt žmogui reikia ir vieno, ir kito. Pasirodo, žmogui reikia ne tik medžio, miško, gojaus, pasisemti stiprybės galima ir prisėdus ant akmens.
Karo dainose akmenys gali įkūnyti mirusiųjų vėles, todėl ir rauda mergaitės, atsirėmusios ant akmenėlių. Tai būtų panašu į pokalbį su artimu žmogumi, kurio neteko.
Dainoje „Anksti rytą rytmetėlį“ sūneliai save lygina su akmenėliais, meninė priemonė personifikacija rodo, tarsi akmenėlis būdavo gyvas, įkūnijama jame gyvybė: „Neatlaika akmenėliai / Nei girias medeliai, / O mes turim atlaikyti, / Tėvelių sūneliai.“. Rodo sūnelių stiprybę. Akmuo tvirtas, bet žmogaus užsispyrimas ta gerąja prasme - kovoti - dar tvirtesnis.
Ypač didelis skausmas išsakomas rekrūtų dainose: „Reikė pagimdyti / Mane akmenėliu. / Reikė paguldyti / Šalia vieškelėlio“. Tai rodo, jog geriau gimti akmenėliu negu eiti 25 - eriems metams į svetimą kariuomenę. Rekrūtas, patekęs į prievartinę tarnybą, būdavo tarsi gyvas palaidojamas, todėl nenuostabu, jog karys prašo „pagimdyti akmenėliu“. Vaizduojamas ypatingas, tragiškas bernelio likimas. Akmenėlis šalia vieškelio neramus, taip ir bernelis blaškomas, ujamas, toli nuo šeimos, savų. Akmenėlis neturi širdies - jam vis tiek.
Dažnai liaudies dainose kalbama apie mergelės darbštumą, gebėjimą išausti plonas drobes. Kaip priešprieša mergelei iškeliama našlė. Dažnai našlė liaudies dainose turi neigiamą atspalvį. Dainoje „Mergelė klojo“ supriešinama situacija - mergelės po galvele „šilkų priegalvėlis“, našlės - „penkių akmenėlių“. „Penki“ - ne vienas, tai pabrėžia ypatingą našlės kantrybę. „O, klojo klojo / Našlė patalėlį / Klojo našlė patalėlį / Penkių akmenėlių / O, dėjo dėjo / Ji man po galvele, Dėjo manei po galvele / Raudoną plytelę“. Našlės likimas artimas našlaitei.
Tautosaka pateikia įvairių akmens vaizdinių. Ne vienu atveju akmuo siejamas su protėvių likimu, nuramina pavargėlį, prisėdęs ar atsigulęs ant akmenėlio atgauna jėgas, gali suteikti prieglobstį silpnesniam, akmuo gali būti išbandymas žmogui ir žirgui, akmeniu netgi pasitikima, o kartais jis tampa našta. Juos atrasti - tai kalbinti akmenį.
Ne veltui akmenėlis vaizduojamas kaip gyvas. Ne tik medis lydi žmogų nuo lopšio iki karsto, akmuo taip pat turi stiprią sąjungą su juo - gimimo ir mirties data iškalta akmenyje. Kryžius palinkęs prie akmens - jie abu suglaudę pečius saugo protėvių ramybę. Juk čia kartų kartos gyveno, stebėjo ir apmąstė savo aplinką, ji prisigėrusi protėvių minčių ir svajonių. Sudvasinimas stiprina prisirišimą prie Lietuvos praeities paminklų, ugdo pagarbą ir žadina suvokimą, kad reikia juos ginti nuo žalojimo, ardymo, net jei senieji vaizdiniai atrodytų naivūs. Tai neduoda teisės paniekinti tautos atminties ir tų vietų, kurios šimtmečiais buvo didelėje pagarboje ar net šventos.
„Todėl paskutinį balandžio savaitgalį kiekvienais metais ir kviečiame visus švęsti mūsų protėvių šventę Jorę“. <…> rengiama tradicinė talka, tvarkoma šventvietė, pirmąją pavasario žaluma puošiami šventiniai vartai, Senovinės dangaus šviesulių stebyklos stulpai, į Labanoro girios pakraštyje metai iš metų kylančią Perkūno šventovę vežami lauko akmenys“, - sako vienas pagrindinių šventės rengėjų etnoastronomas Jonas Vaiškūnas.
Žmogų neatsitiktinai traukia medis, vanduo ir akmuo - jie visatos vienybė ir galybė. 21 a. žmogus jau ne tik prakalbino akmenį, bet ir išpuošė juo savo sodybas. Vilioja akį jos įspūdingais akmenimis su duburiais ir įvairiais ženklais.
Akmuo kaip metafora ir scenos elementas
Vokiečių dramaturgas Marius von Mayenburgas savo pjesėje „Akmuo“ sutalpino į vieną namą skaudžią savo šalies istoriją, o lietuvių teatras tame name jaučiasi visai patogiai. Dabar jau 40-metis M. von Mayenburgas tarptautinį pripažinimą pelnė 1997 m. parašęs pjesę „Ugnies veidas“. „Akmuo“, kurį Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) Mažojoje scenoje pastatė Agnius Jankevičius, M. von Mayenburgui buvo užsakytas Berlyno sienos griūties dvidešimtmečiui. Pjesėje žaidžiama etapiniais vokiečiams metais - 1935, 1953, 1978, 1993. Veiksmo erdvę - namą - galima suprasti ir kaip šeimos lizdą, ir kaip pačią Vokietiją ar galų gale Europą. Namą visos pjesės veiksmo metu dalijasi žydų ir vokiečių šeimos, skirtingos jų kartos. Būtent šiame kartų ir tautų susidūrime M. Visą pjesės istoriją dailininkė Laura Luišaitytė apgyvendino vienoje namo sienoje, karūnuotoje spygliuota viela. Joje trumpai ir aiškiai sudėti pagrindiniai taškai: ant medžio šakos kabančios sūpynės, langas, pro kurį taikantis į žydus skriejo akmuo, senovinis radijo aparatas, virtuvinis stalas su arbatos servizu ir „užmaskuotas“ pianinas. Viduryje - skylė, išgriauta namo dalis, pro kurią matome rododendrų sodą. Dalis sodo persikelia į avanscenoje supiltą žemių kauburėlį, į kurį vis bedamos skirtingų laikotarpių Vokietijos vėliavos nurodo veiksmo metus. Skambant L. van Beethoveno 9-ajai simfonijai ir „The Scorpions“ dainai „The Wind of Change“ šį scenovaizdį būtų galima demonstruoti kaip instaliaciją pagal pjesę „Akmuo“. Daugiau nieko ir nereikia. Gaila, bet nieko daugiau spektaklyje ir neatsiranda.
A. Jankevičiaus spektakliuose aktoriai dažniausiai kalba į žiūrovus - per publiką šnekasi su partneriu. Bet tai nebeveikia. Nuo spektaklio vidurio neaišku, ar šis principas išvis toliau naudojamas. Šiandien visi randa sceninę medžiagą, kuri turi sąsajų su Lietuva. Na, ir kas, kad turi, kad susisieja? „Akmens“ žiūrovai suprato, kad ir pas mus žydus žudė, ir kad kalti jaučiasi, ir kad prisitaikyti reikėjo, ir kad A. Forma, kurią režisierius puikiausiai įvaldė, tiko montažo principu sudėliotai pjesei. Matyt, taip tiko, kad kažkuriuo momentu net leido kiek per daug patogiai pasijusti?
Akmuo kasdieniame gyvenime ir kalboje
Akmuo dažnai vartojamas ir perkeltine prasme įvairiose frazeologizme, atspindinčiu žmogaus būsenas, poelgius ar charakterio ypatybes:
- Akmenį išmokyti plaukti - sakoma, kai negalima ko nors išmokyti, pasiekus nusivylimą.
- Akmenį nuristi nuo širdies - reiškia pašalinti rūpesčius, jausti palengvėjimą.
- Akmenys pravirktų - apibūdinamas itin didelis, sukrečiantis, nejautrus dalykas ar įvykis.
- Akmenį išimti iš užančio (išmesti iš kišenės) - sakoma turinčiam blogų kėslų, norint perspėti ar atskleisti piktus ketinimus.
- Akmenį mesti - kaltinti, smerkti. Sakoma: "Nemesk, daktare, akmens taip lengva širdimi. Į didžiausią, rodos, ištvirkėlę niekas negali akmeniu mesti, nes ir patsai nėra be nuodėmės."
- Akmuo, mesta į (kieno) daržą - kaltinimas užuominomis, netiesioginis priekaištas.
- Akmenį turėti - turėti žiaurią, negailestingą širdį.
- Karštą akmenį duoti - sakoma, kai kas nors gauna ką nors neužsitarnavęs.
- Kertinis akmuo - pagrindas, esminis elementas (pvz., "Internacionalizmas yra komunistų partijos ideologijos kertinis akmuo").
- Akmenį negauti galvai - apibūdinamas labai šykštus žmogus, iš kurio "negausi net akmens galvai prasimušti".
- Akmenys ant akmens nelieka - apibūdinamas visiškas ko nors sunaikinimas.
Šie posakiai rodo, kaip giliai akmens samprata įsišaknijusi lietuvių kalboje ir kultūroje, atspindėdama tiek fizinę akmens savybę - kietumą, tvirtumą, tiek ir jo simbolinę reikšmę - neišjudinamumą, pastovumą, o kartais ir negailestingumą ar sunkumą.
Lietuvių liaudies dainos: „Ratu ratu ratutis“ ir „Išbieg išbieg pelie iš miška“.
Nors ir ne tiesiogiai susijusi su daržo akmenimis, rubrika "Sodas ir kiemas" ManoNamai.lt siūlo praktiškus sprendimus tvarkingos ir funkcionalios lauko aplinkos kūrimui. Remdamiesi patirtimi ir specialistų patarimais, aptariami sodo planavimas, augalų sodinimas, vejos ir kiemo priežiūra bei sezoniški darbai, kas gali padėti sukurti harmoningą erdvę, kurioje atrastų vietą ir gamtos elementai, tokie kaip akmenys.
