Pasakos - tai ne tik linksmi ir pamokantys nutikimai, bet ir galimybė pažvelgti į tamsiąją pasaulio pusę, suprasti baimes ir išmokti jas įveikti. Nors dažnai siejamos su vaikyste, lietuviškos siaubo pasakos siūlo daug daugiau nei vien pramogą. Jos atskleidžia gilesnes tiesas, moko moralės ir vertybių, padeda suprasti pasaulį bei save.
Lietuvių liaudies pasakose dažnai susiduriame su mistiniais personažais, antgamtinėmis jėgomis ir netikėtais siužeto posūkiais. Šios istorijos, nors ir gali atrodyti bauginančiai, turi gilią prasmę. Kaip teigiama, pasakos atsirado seniai, nes žodžiai padeda žmogui susidūrus su baimėmis. Šiais laikais turime filosofines knygas, o seniau kai kurie dalykai, pavyzdžiui, baimės, atsiskleisdavo per pasakas.
Siaubo pasakų pasaulis yra labai gilus. Jame gyvena dvasių, vėlių ir velnių pasaulis, kuris, nors ir neatrodo patrauklus, slepia svarbias pamokas. Viena tokių pasakų pasakoja apie muzikantą, pasiklydusį pragare. Tai reiškia, kad jis buvo išgėręs. Iš to galima suvokti, kad gėrimas gali paklaidinti tave visam gyvenimui į didelius pragarus. Ir tuomet arba išsisuksi, arba ne. Į pasakas reikia žvelgti labai giliai. Galima ir tiesiogiai, kaip žvelgia vaikai, tiesiog į siužetą, fasadą, tuomet bus tiesiog įdomu ir baisu. Įlindus giliau, galima atkapstyti kitokį klodą, dar giliau kapstant pavyks atrasti išmintį.
Siaubo tema populiariojoje kultūroje, pavyzdžiui, kine, turi savo nišą. Teatre siaubo mažiau, tačiau tai priklauso nuo požiūrio, nes ir dramose, žmonių santykiuose galima įžvelgti daug siaubo. Siaubo pasakose viskas mistifikuota, kalbama metaforomis. Siaubas žmogui visuomet įdomus, nes smalsu, kas yra už nežinomybės. Manau, kad kažkas yra, ko žmonės nemato. Ir daugumai, ypač meniškos prigimties žmonėms, neužtenka tik to, kas žinoma.
Pasakos visuomet turi aiškų moralą. Jos liepia nedaryti nuodėmės - taip tau nereikės susidurti su tuo, ko bijai. Jei padarei nuodėmę, turi atgailauti, viešai išpažinti, padaryti ką nors labai gero. Pasakos ganėtinai stipriai moralizuoja, kad žmogus turi elgtis gerai. Šie kūriniai moko žmogų būti geru, kaip parašyta ir Biblijoje. Viskas taip pat, tik pasakų forma paprastesnė.
Vis tiek pasakos dažniau skaitomos vaikams. O kodėl jas verta atsiversti suaugusiesiems? Pasakose yra tos pačios tiesos, kaip ir sudėtinguose romanuose. Suaugusiesiems gali nepatikti nebent paprasta kalba. Vaikus su jomis reikia pažindinti, nes pasakos užrašytos taip, kad, nori nenori, vaikas pasąmoningai pradeda jausti pasaulį, giliau jį suprasti. Tikrai rekomenduočiau skaityti vaikams pasakas. Ir nebūtinai geras, smagias. Žinau, kad dabar mamos stengiasi vengti bet kokių blogybių, skaityti tik tai, kas gera ir gražu. Aš manau, kad vaikas turi žinoti viską. Pasaulis yra toks, koks yra, ir reikia mokytis jį pažinti. Pasakose visa informacija užkoduota taip, kad vaikui ji tiesiog įsitvirtina. Šiais, išorinio pozityvumo laikais, labai skatinama mąstyti vien teigiamai. Tai puiku, bet kartais virsta į paviršutinišką, greitą gyvenimą. Dabar labai gajos knygos, neva padedančios per dešimt dienų tapti turtingu ar laimingu. Žmonės neturi laiko, nori greitų stebyklų. O pasakos - ne stebuklai, o filosofija.
Pasakos - kur kas daugiau nei paprasti pasakojimai vaikams. Pasakos - tai pasakojamieji fantastiniai kūriniai, kurie yra priskiriami tautosakos žanrui. Pasakos vaikams gali būti išties naudingos, ypač vaikų kūrybiškumui, vaizduotei lavinti, moralinėms normoms formuoti, empatijai ugdyti. Jos nuo seno užima ypatingą vietą kiekvienos kartos vaikų širdyse, žavi jų vaizduotę magiškais pasauliais, drąsiais herojais ir įvairiomis mistinėmis, fantastinėmis, išskirtinėmis būtybėmis. Skaitydami pasakas ar jų klausydamiesi vaikai keliauja į fantazijos pasaulį, pilną kalbančių gyvūnų, mitinių būtybių, patiria nepaprastų nuotykių. Taip skatinamas vaiko kūrybiškumas, gebėjimas mąstyti laisvai.
Pasakose neįtikėtinai daug pamokų apie moralę ir nesenstančias vertybes. Per išbandymus ir vargus, su kuriais susiduria tokie veikėjai kaip Pelenė, Snieguolė ar Raudonkepuraitė, vaikai mokosi apie gerumo, empatijos svarbą, gebėjimą atleisti, drąsą, atkaklumą, liūdnas ir pamokančias godumo bei apgaulės pasekmes.
Pasakose paprastai vartojama turtinga ir gyvybinga kalba, kuri yra naudinga vaikų kalbos įgūdžių vystymuisi. Yra daug pasakų, kuriose pasakojama apie egzotines šalis, skirtingas kultūras, atskleidžiamos skirtingų socialinių sluoksnių gyvenimo peripetijos, vaikai susipažįsta su tradicijomis, papročiais ir folkloru.
Pasakų skaitymas kartu gali būti puiki bendros šeimos veiklos alternatyva. Bendra patirtis, tyrinėjant magiškus pasaulius ir aptariant pasakų veikėjus bei siužetus, padeda kurti ilgalaikius prisiminimus.
Pasakų nauda vaikams yra neabejotina. Tačiau, kaip skaityti vaikams, kad šis procesas būtų išties naudingas? Skaitykite pasakas, kurios tinka vaikui pagal amžių ir konkrečiam raidos etapui. Sukurkite skaitymui jaukią aplinką, kad skaitymo ir klausymosi patirtis būtų maloni, vaikui būtų lengva susikaupti. Skatinkite vaiką aktyviai dalyvauti pasakų skaitymo procese. Užduokite klausimų, paskatinkite vaikus samprotauti, kas gali nutikti toliau, aptarkite jiems kylančius klausimus ir mintis, klausantis apie veikėjų elgesį ar likimus. Galite pasiteirauti, kaip konkrečioje situacijoje elgtųsi pats vaikas, kokio elgesio tikėtumėsi iš aplinkinių. Toks vaiko įtraukimas į skaitymo procesą ne tik gerina vaiko pasakos supratimą, bet ir paverčia skaitymą dinamiškesne ir malonesne veikla.
Pasakas skaitykite žaismingai ir emocingai, suteikite personažams charakterį. Skaitydami keiskite savo balso toną, aukštį ir tempą, kad jis atitiktų skaitomos istorijos nuotaiką. Periodiškai darykite pertraukėles skaitymo metu, nepaisant to, ar pasaką vaikams skaito suaugęs asmuo, ar skaito pats vaikas, kad galėtumėte kartu apmąstyti pasakoje aprašomus įvykius ir diskutuoti. Skirkite šiek tiek laiko ir aiškiai aptarkite konkrečiai pasakai aktualias moralės normas ir vertybes. Skatinkite vaikus susieti pasakų veikėjų veiksmus ir galimas veiksmų pasekmes. Jei pasakoje atskleidžiamos išskirtinės kultūrinės detalės, pasinaudokite proga aptarti šį kultūrinį kontekstą. Perskaitę pasaką suorganizuokite su ja susijusią veiklą. Skatinkite vaikus piešti pasakų scenas, suvaidinti mėgstamą pasakos dalį ar net kurti alternatyvias pasakojimo pabaigas.
Pasakų skaitymas - kur kas daugiau nei tik knygoje parašytų žodžių ištarimas balsu. Naudodamiesi šiuolaikinėmis technologijomis įdomiausių pasakų galime klausytis tiesiog naudodamiesi kompiuteriu, mobiliuoju telefonu ar planšetiniu kompiuteriu. Ypač gausus kokybiškų garsinių pasakų pasirinkimas www.lrt.lt mediatekoje.
Lietuviškų pasakų klausymuisi - nuotaikingi Yes For Skills muzikos grotuvai vaikams. Perskaičius naują pasaką šiek tiek veiklos pirštukams - Yes For Skills lavinamosios knygos su daugkartiniais lipdukais. Atsipalaidavimui ir nerūpestingam mokymuisi - Yes For Skills lavinamosios kortelės.
Pasakos neretai ekranizuojamos ir kino filmuose. Mėgstate minti mįsles? Jūsų vaikas nori išmokti pasakas perskaityti pats? Rūpinatės visapusišku vaiko lavinimu? Pasakų skaitymas ir klausymasis labai naudingas vaiko kalbos raidai.
Pasakos - neatskiriama vaikystės dalis. Kita vertus, pasakų yra įvairiam skaitovų amžiui.
Vieną kartą arė žmogus dirvą pagiry. Netoliese gulėjo meška lauže. Pamačiusi žmogų, ji ir šaukia: - Žmogau, žmogau, aš tavo jautelius pjausiu. Nusiminė žmogus, nežino, kaip nuo meškos gelbėtis, o čia pasisuko lapė ir sako: - Ką man duosi, jeigu aš tavo jautelius išgelbėsiu?
Vargingas žmogus girioj ant upės kranto capt capt medžius kirto. Jam becampijant, kirvis nuo koto smukt ir nusmuko, pokšt į upės gelmę įkrito. Vargšas pravirko: - Ui ui ui mano kirvelis! Kas man jį sužvejos? Gaila pajėgiojo mano kirvuko! Tuo tarpu tik pakabakšt pakabakšt,...
Vienas žmogus turėjo septynis sūnus ir nė vienos dukters, o turėti ją labai norėjo. Galų gale jo noras išsipildė, ir pati pagimdė mergaitę. Koks buvo džiaugsmas! Bet kūdikis atėjo į pasaulį silpnutis ir menkutis, todėl reikėjo jį kuo skubiau pakrikštyti. Nusiuntė tėvas...
Gyveno senelis ir senelė ir turėjo mergytę. Senutė numirė, ir senis paėmė raganą. Ta ragana baisiai nekęsdavo mergytės ir vis liepdavo seniui, kad ją kur nors išvežtų: - Jeigu tu jos niekur neišveši, aš ją vis tiek nugalabysiu. Vienąkart senis pasiėmė kirvį ir išėjo su...
Kaimo gale, prie upelio, gyveno ožka su savo vaikeliu - juodu ožiuku. O už upelio, prie tankaus eglyno, trobelėje gyveno kita ožka su baltu ožiuku. Per upelį buvo nutiestas siauras siauras lieptas, per kurį visi eidavo atsargiai, kad neįpultų į vandenį. Abu ožiukai dažnai...
Ėjo siuvėjas per mišką ir sutiko alkaną vilką. Vilkas jam sako: - Dabar gulk, aš tave suėsiu! Siuvėjas pradėjo prašyti ir įkalbinėti, kad į vilko pilvą nepareisiąs. Vilkas liepė paimti matą ir pamatuoti. Bematuodamas siuvėjas kapt ir nutvėrė vilką už uodegos. Nutvėręs...
Miške augo kiškelis. Jis visko bijodavo. Bijodavo dieną, bijodavo naktj, kentė baimę ištisus metus. Paskui kiškelis užaugo didelis, ir jam nusibodo...
Einu per lauką - ant kelio tabokinė. Atidarau. Joje kita, tik didesnė. Atidarau tą didesnę. Joje vėl kita, tik dar didesnė. Atidarau tą dar didesnę, joje skrynia, pilna gražiausio šilko rietimų! sivyniojo ir pasidarė gražiausias...
Kitą kartą, gyvendama Ciuriche, nuėjau į vieną krautuvę. Jos savininkas kaip tik gavo kažkur išeiti valandėlę, paprašęs mane palaukti. Gražus pavasario vakaras. Netoli dauboje lakštingala gražiai savo giesmeles gieda. - Tuojau baigsiu,- atsiliepia Kazytė.- Ar girdi, mama, kaip gražiai...
Kai tik pasibaigia vienas mėnuo, tuoj prasideda kitas. Ir nė karto dar nėra buvę, kad ateitų...
Vieną šaltą žiemos dieną važiavo per mišką ūkininkas ir rogėse vežėsi pilną maišą žuvų. Važiuoja žmogus, o iš paskos išalkusi laputė bėga. Toks gardus kvapas tvokstelėjo į nosį, taip ji panoro žuvies pasmaguriauti, kad net seilė nutįso.
Tu, žinoma, esi matęs didinamąjį stiklą - tokį apskritą stiklelį, kaip yra akiniuose, kuris kiekvieną daiktą, į kurį pro jį pažiūri, daro šimtą kartų didesnį. Senis rogėmis važiuoja. Lapė pagiriu šmėžuoja, Pasistiebus kyšt liežuvį: „Egi senis veža žuvį!" Vos užuodė ji žuvis, Tuoj nuskuodė kaip šalvis, Pabėgėjo už akių Ir po krūmu kadagių Plumpti - Ir nekruta staiga Nei galva, nei uodega.
Vieno pono numirė pati ir paliko dvylika šonų ir mažą dukrelę. Netrukus tėvas sumanė vesti kitą, bet toji buvo ragana. Ji sako: - duktė tegul bus, bet savo sūnus visus sudegink ir, supylęs jų pelenus į popierius, atsiųsk man, tada už tavęs eisiu. Tėvas mąstė šiaip,...
Gyveno senelis ir senelė ir dukrelę turėjo Aguonėlę - juoda juoda, kaip aguonėlė. Mama sako tėvui: - Nunešk į šulinį - ji išbals. Tai nunešė tėvas ir įleido į šulinį. Tada mama lašinių pripjaustė, kiaušinių primušė, nunešė prie šulinio ir sako: - Aguona, dukra Aguona, Iškišk...
Atėjo šiltas gražus ruduo. Neseniai nulijo ir miškas spindėjo lyg vaivorykštė. Po lietaus grybai šoko iš samanų pasižiūrėti saulutės. O kaime vaikai susiruošė grybauti. - Vaikai, grybai dygsta! - šaukė Petriukas. - Eikim visi grybauti! Vaikai, pasigriebę pintines, nuskuodė į...
Augino tėvas tris sūnus. Du vyresnieji dėjosi didžiais gudruoliais, o jaunėlį visi niekino ir paiku laikė. Vieną dieną vyriausias sūnus pasisakė savo tėvams, kad eisiąs į girią lekiančio laivo statyti. Motina jam prikimšo pilną pintinėlę gardžiausių valgių, tėvas pridėjo...
Buvo pats vidudienis, vasaros saulė smagiai šildė. Pakilo iš pamiškės strazdas ir atsitūpė čia pat...
Seniai, labai seniai gyveno karalius, jis labai mėgo taisytis, drabužiams visus savo pinigus išleisdavo. Jis nesirūpino kareiviais, retai tevaikščiojo į teatrą, nuolat tik važinėjosi po miestą, kad visi matytų, kaip jis gražiai apsitaisęs.
Gyveno senutė ir turėjo katiniuką. Išėjo abudu vieną kartą vantų pjauti. Pasilenkė senutė berželį, tik šlept ir nukrito lapelis katiniukui ant uodegytės. Katiniukas pradėjo rėkti: - Senuciut, senučiut, dangus griūva - bėgsiu! - Nebėk, katiniuk, negriūva. Tiktai vėl...
Vienas šeimininkas prastai prižiūrėjo savo gyvulius: šuns nelakino, gaidžio nelesino, tai šiuodu ir nutarė pabėgti į mišką ir pradėti savarankiškai gyventi. Gaidys susirado laktą ant aukšto ąžuolo šakų, o šuo kiek žemiau įlindo j ąžuolo drevę ir pasitaisė sau guolį.
Kinų žemėj viename mieste gyveno vargingas siuvėjas Mustafas, jis turėjo sūnų, vardu Aladinas. Kai tas sūnus kiek paaugo, tėvas norėjo pamokyti jį siūti, kad paskui turėtų iš ko duoną valgyti, bet niekaip negalėjo privaryti jo prie darbo.
Buvo kartą kaime sena sodyba, o toje sodyboje, gyveno senas bajoras. Jis turėjo du išmintingus sūnus - tokius išmintingus, jog vis tiek jiems išminties būtų užtekę, nors jie perpus būtų' buvę kvailesni. Sėdėjo senelis ant akmenėlio, žiūrėjo į vandenėlį, nugi tik pliumpt ir įpuolė. Mirko mirko, išmirko - išrūgo, išlipo - išdžiūvo. - Tau graži ir man...
Kitados aplink pasaulį keliavo trys pasipūtę armijos chirurgai. Užsukę į vidury miško stovinčią smuklę ir pasigyrę, jog yra geriausi pasaulyje chirurgai, išgirdo šeimininko prašymą įrodyti savo talentus. Jie sutiko - pirmasis chirurgas nusikirto ranką, antrasis išsiplėšė širdį, o trečiasis išsilupo akis, ir visi trys pažadėjo, jog rytojaus rytą prigydys visas kūno dalis atgal ir jos bus kaip čia buvusios. Na, o chirurgai, kaip ir žadėję, prisigydė viską atgal ir iškeliavo savais keliais. Supratę, jog kažkas netaip, chirurgai grįžo į aną smuklę.
Kartą gyveno jaunas vyras, iš kurio nevaisingos žmonos šaipėsi visas kaimas. Jo noras išsipildė - žmonai gimė pusiau žmogus, pusiau ežys. Nesugalvodami, kur dar dėti tokį baugų pusžmogį, tėvai užkišo Hansą už viryklės ir paliko 8 metams. Sykį miške paklydo karalius, ir paprašė Hanso parodyti kelią. Hansas sutiko, bet tik už rašytinį pažadą, kad karalius mainais atiduos pirmą, kas jį pasveikins grįžusį. Netrukus antras karalius pasiklydo tame pačiame miške. Taigi, Hansas iškeliavo į pirmąją karalystę, ten prasprūdo pro sargybą ir nudūrė nesąžiningojo karaliaus dukterį savo spygliais. Nukeliavęs į antrąją vedė princesę. Pirmąją naktį liepė sukrauti didelį laužą, o tuomet nusiplėšė savo ežišką odą ir sudegino.
Kitados baisus šernas terorizavo karalystę - gadino pasėlius ir skerdė valstiečius. Pasisiūlė du broliai, vienas dėl garbės, kitas iš gerumo. Jaunesnysis brolis sutiko nykštuką, kuris, pajutęs, kad vaikino širdis tyra, davė jam stebuklingą ietį, galinčią nukauti pabaisą šerną. Tempdamas ant kupros įrodymą, jog karalystės vargai baigėsi, jaunasis brolis rado vyresnėlį geriantį tavernoje. Pats apsiskelbė šerno nugalėtoju ir vedė karaliaus dukterį.
Ir štai sykį piemuo rado seną kaulą. Paėmęs jį išraižė švilpuką ir prisidėjo prie lūpų. Piemuo nunešė švilpuką karaliui, o tas liepė pakasinėti po tiltu.
Gražioje trobelėje miške gyveno pelė, paukštis ir dešra. Tačiau sykį, berinkdamas malkas, paukštis sutiko seną bičiulį, kuris, išgirdęs apie darbų namuose pasiskirstymą, suniekino paukštį, kad jis taip sunkiai dirba, kol dešra su pele tinginiauja. Juk pastarajai tereikia užkurti ugnį, o pirmajai stovėti prie puodo. Deja, net kitą dieną negrįžo, tad paukštis išskrido pažiūrėti. O, ką jis išvydo - nagi šunį, nasruose nešantį jo draugę dešrą. Negalėdamas rasti pelės, paukštis išvartė malkas, ir tos įplieskė namuose gaisrą.
Kitą sykį malūnininkas kapojo malkas, kai išvydo senį. Pastebėjęs liūdną išraišką, senis nusijuokė ir pasiūlė malūnininkui visus pasaulio turtus už tai, kas stovi už jo malūno. Malūnininkas, galvodamas apie už malūno stovinčią obelį, sutiko. Senis (velnias) grįžo pasiimti, kas priklauso, tačiau malūnininko duktė laukė pasiruošusi: išsipraususi ir apsibrėžusi aplink save kreida ratą. Įpykęs velnias liepė tėvui neduoti mergaitei vandens, kad ji negalėtų praustis. Tačiau mergaitę nuplovė jos ašaros. Po tokių įvykių mergaitė nutarė išeiti iš namų. Po kurio laiko išalko ir priėjo vandens pilną griovį, už kurio buvo karališkas sodas, pilnas skanių kriaušių ir obuolių. Kitą dieną sodininkas pasakė matęs mįslingą berankį vaiduoklį, vogusį kriaušę. Karalius įsimylėjo ir vedė berankę mergaitę. Tačiau pamirštasis velnias pats nieko nepamiršo. Kai karalius iškeliavo į karą, velnias perrašė jo siunčiamus laiškus ir taip karaliaus motina gavo įsakymą nužudyti jo žmoną ir neseniai gimusį vaiką. Supratusį, kas įvyko, karalių apėmė širdgėla. Karalius tęsė paieškas septynerius metus, ir Dievas palaikė jo gyvastį.
Vieną kartą karalienė išleido dukrą už princo. Keliaudama princesė ištroško ir paprašė parankinės atnešti vandens iš gretimo upelio. Supratusi, jog apsauga dingo, parankinė liepė apsikeisti drabužiais ir prisiekti niekada niekam nesakyti, kas jos iš tikrųjų yra. Sykį berniūkštis pabandė išpešti auksinį plauką nuo tikrosios princesės galvos, ir netikėtai kilo baisingas vėjas, nuplėšęs jo kepurę. Karalius susidomėjo šia istorija ir paprašė žąsiaganės papasakoti savo istoriją. Gudrus karalius pasiūlė, jog ji išsipasakotų viryklei, o pats slapta užlindo už jos ir viską girdėjo.
Tolimoje karalystėje gyveno karalius. Jis turėjo labai gražią, bet labai keistą dukterį. Ji turėjo daug gerbėjų, tačiau nesutiko tekėti, kol neras to, kuris sutiks būti palaidotas gyvas kartu su ja, jei ji mirs pirma. Tuo metu valstiečio sūnus išėjo iš namų pasipelnyti iš kareivio duonos. Kai visi kiti kareiviai žuvo, jis, su grupele kitų, ne tik išgyveno, bet ir išplėšė pergalę. Karalius apipylė jį turtais, tačiau tikruoju prizu tapo gražiosios princesės ranka. Po dviejų laimingų metų karalaitė susirgo ir mirė. Nors ir gedintis, bet vyras iškart ėmė ieškoti būdų, kaip išvengti baisiosios prievolės. Kitą dieną karalaitis pamatė gyvatę, įšliaužusią pro skylę sienoje. Nieko nelaukdamas užmušė ją, kad ta nepakenktų karalaitės kūnui. Praalkęs karalaitis ketino suvalgyti roplį, bet tuomet antra gyvatė įsmuko vidun. Tačiau prisikėlusi karalaitė nebebuvo tokia, kaip anksčiau.
Pirmąją animuotą „Siaubo pasaką“ mažieji klausytojai jau gali rasi LRT mediatekoje, taip pat LRT bei LRT VAIKAI kanale „Youtube“ platformoje. „Ieškome vis naujų būdų edukuoti savo jaunuosius klausytojus, tad lygiai prieš metus pristatę lietuvių tautosaka paremtas šiurpias pasakas džiaugėmės, kad „Siaubo pasakos“ juos įtraukė. „Siaubo pasakos“ sukurtos remiantis režisierė Agnės Sunklodaitės režisuotu „Labaiteatro“ spektakliu, kuriame vaidinę aktoriai Eimantas Bareikis bei Mindaugas Ancevičius ir įgarsino personažus LRT RADIJO pasakose. Visos penkios garsinės „Siaubo pasakos“ dalys nuo spalio 28 d. iki lapkričio 2 d. bus transliuojamos ir „Vakaro pasakos“ metu 20.05 val. per LRT RADIJĄ.
Siaubo pasakos. 2. Baimės beieškant
Pasakos - tai ne tik pramoga, bet ir ugdymo priemonė, padedanti vaikams suprasti pasaulį, jo tamsiąsias puses ir išmokti įveikti baimes.
