Afrika - antras pagal dydį (po Azijos) žemynas, esantis tarp Atlanto ir Indijos vandenynų, bei Viduržemio ir Raudonosios jūrų. Jis užima 30,244,050 km² ir sudaro 20,3 % pasaulio sausumos. Jame gyvena septintadalis Žemės gyventojų (apie 1,2 milijardo žmonių), o tai daro jį antru pagal gyventojų skaičių žemynu po Azijos. Daugiau nei 50 % afrikiečių yra jaunesni nei 25 metų, todėl tai sparčiausiai gyventojų skaičiumi augantis žemynas pasaulyje.
Manoma, kad Afrikos pavadinimas kilo nuo Afri genčių, gyvenusių šiaurės Afrikoje, galbūt Kartaginos apylinkėse, berberų protėvių. Romėnai Afrika vadino tik vieną iš provincijų šiaurės Afrikoje, užėmusią dabartinio Tuniso teritoriją. Pati šaknis *afri* kildinama iš finikiečių *afar* („dulkės“) arba berberų *ifri* („urvas“). Šis pavadinimas minimas Senajame Testamente, Iliadoje ir Odisėjoje.
Afrika pasižymi didžiule gamtine įvairove. Didžiąją dalį jos paviršiaus sudaro plokščiakalniai, stačiomis pakopomis besileidžiantys į pakrantės žemumas. Žemumos (iki 200 m) užima apie 10 % ploto, 200-500 m plynaukštės - 39 %, 500-1000 m aukščio plotai - 28 %, daugiau 2000 m - 3 %. Didžiulę Afrikos dalį užima savanos ir dykumos, iš kurių didžiausia - Sacharos dykuma. Žemyno viduryje žaliuoja džiunglės ir drėgnieji atogrąžų miškai.
Vidutinis aukštis virš jūros lygio - 750 m. Aukščiausia vieta - Kilimandžaro masyve esantis Kibo ugnikalnis (5895 m), o žemiausia - Asalio ežero vandens paviršius (157 m žemiau jūros lygio). Asalio ežeras Džibutyje garsėja ne tik tuo, kad tai yra sūriausias pasaulyje ežeras, bet ir tuo, kad jis telkšo žemiausioje Afrikos žemyno vietoje.
Geologinė sandara ir tektonika
Beveik visas Afrikos žemynas (išskyrus Atlaso ir Kapo kalnus) išsidėstęs ant tektoninės Afrikos plokštės. Platformos pamatas išeina į paviršių Nubijos, Achagaro, Regibato masyvuose. Nuosėdinė danga susideda iš jūrinių, lagūninių-kontinentinių ir vulkaninių uolienų.
Rytų Afrikoje Žemės plutos plokštės tolsta viena nuo kitos. Tai, kaip vyksta geologiniai procesai Rytų Afrikoje, labai ryškiai ir akivaizdžiai patvirtina plokščių tektonikos teoriją, teigiančią, kad Žemės plutą, arba litosferą, sudaro keliasdešimt atskirų tektoninių plokščių, plūduriuojančių ant išsilydžiusios vidinės astenosferos. Vienose planetos vietose plokštės slysta viena palei kitą, kitose - tolsta viena nuo kitos. Taip atsitiko Afrikos ir Arabijos plokščių sandūroje, kai prieš 20 mln. metų jos pradėjo skirtis - susidarė Raudonoji jūra ir Adeno įlanka.
Šio judėjimo liudijimas akivaizdus pažvelgus į žemėlapį: matyti, kaip tiksliai sutaptų priešingi krantai, jeigu vėl suartėtų. Tik vienoje vietoje jie nesutampa - Džibutyje ir Afarų įduboje. Jėgą, skiriančią Žemės plutos plokštes, sukelia iš mantijos besiveržiančios išsilydžiusios uolienos, jos kyla į viršų ir užpildo centrinį plyšį formuodamos naują vandenyno dugną. Tie patys procesai yra Didžiųjų lūžių Rytų Afrikoje ir Arabijoje priežastis. Nusidriekęs 6400 km nuo Negyvosios jūros iki Mozambiko, šis griovys kerta septintadalį Žemės perimetro.
Etiopijoje ir Kenijoje išsilydžiusių uolienų veržimasis pakėlė ir suplonino žemyno plutą - susidarė didžiulės kalnuotos plynaukštės, ir kaip tik čia Didieji lūžiai įgavo įspūdingiausius pavidalus. Dėl tam tikros dar neišaiškintos priežasties Didieji Afrikos lūžiai nusidriekė dviem skirtingom kryptim. Buvo suardyta senovės upių sistema, jos vakarinę šaką, vingiuojančią per Ugandą, Tanzaniją ir Zambiją, užliejo dideli ežerai, tokie kaip Alberto ežeras, Tanganikos ir Malavio. Manoma, kad Afrikos ragas gali atsiskirti ir dreifuoti į Indijos vandenyną.
Klimatas ir hidrografija
Kadangi pusiaujas kerta Afriką beveik ties jos centru, centrinėje žemyno dalyje yra drėgniausia ir nuolat karšta, o einant į šiaurę ir pietus nuo pusiaujo klimatas tampa sausesnis ir kontrastingesnis. Afrika yra karščiausias iš visų žemynų.
Šiaurės pusrutulyje vasarą vidutinė temperatūra siekia 25-30 °C, Sacharoje - dar karščiau. Čia taip pat yra pasaulio karščio polius - Libijos mieste Azizijoje užfiksuota 57,7 °C temperatūra. Žiemą temperatūra nukrenta iki 10-25 °C, o Atlaso kalnuose neretai pasitaiko ir žemesnių nei 0 °C temperatūrų bei sniego. Pietų pusrutulio vasarą temperatūros ten taip pat daug kur viršija 30 °C (ypač pietvakarių Kalaharyje), tačiau žiemą Pietų Afrikoje dažnai atvėsta žemiau 10 °C, o kalnuotose vietovėse ir pasninga.
Kritulių pasiskirstymas labai netolygus: Centrinėje Afrikoje iškrenta nuo 1500-2000 iki 3000-4000 mm kritulių per metus (Gvinėjos įlankos pakrantėje), Sudano gamtinėje srityje, Vakarų, Rytų ir didžiojoje dalyje Pietų Afrikos iškrenta nuo 1500 mm (arčiau pusiaujo) iki 200 mm (toliau nuo pusiaujo) kritulių. Beveik visi jie iškrenta lietingojo laikotarpio metu. Sacharoje ir pietinėse dykumose (Namibe, Kalaharyje) per metus iškrenta mažiau 100 mm kritulių, dažnai gali nelyti kelerius metus iš eilės. Centrinėje Afrikoje dažnos perkūnijos, šiame regione žaibuoja dažniausiai visame pasaulyje.
Didžioji dalis Afrikos upių priklauso Atlanto vandenynui. Į jam priklausančią Viduržemio jūrą savo vandenis neša ilgiausia pasaulio upė - Nilas (6853 km). Šio vandenyno baseinui taip pat priklauso Kongas (vandeningiausia žemyno upė), Nigeris, Senegalas, Oranžinė, Volta, Gambija, Ogovė, Kvanza, Komoė ir kt. Svarbiausios Indijos vandenyno baseino upės yra Zambezė, Limpopas, Šebelė, Ruvuma, Rufidžis. Centrinėse Afrikos srityse yra nenuotakių baseinų, iš kurių didžiausias - Čado ežero baseinas (Šaris, Logonė). Dykumose būdingos tik po liūčių pasipildančios vagos - vadžiai.
Afrikoje gausu didelių ežerų. Dauguma jų susitelkę Rytų Afrikos lūžių juostoje ir yra vadinami Afrikos didžiaisiais ežerais: Viktorijos ežeras (didžiausias, 69490 km²), Tanganika (giliausias), Njasa, Turkana, Alberto ežeras, Kivu ir kt. Viktorijos ežeras vadinamas gamtos stebuklu, kasmet pritraukiančiu minias turistų. Jis yra didžiausias ežeras Afrikoje ir antras pagal dydį gėlavandenis ežeras pasaulyje.
Augmenija ir gyvūnija
Apie 80 % žemyno ploto užima savanos ir dykumos. Jos driekiasi visur, išskyrus Centrinę ir vietomis Vakarų Afriką, bei šiaurinį ir pietinį žemyno pakraščius. Didelius plotus šiaurėje užima Sacharos dykuma bei sparčiai dykumėjanti sausųjų savanų sritis - Sudanas. Pietuose svarbiausios dykumos yra Kalaharis ir Namibas. Savanos labai skirtingos - nuo žolių kuokštų ir skurdžių krūmokšnių dykumų pakraščiuose iki vešlių žolynų ir retmiškių arčiau pusiaujo. Pusiaujo srityse būdingi drėgnieji tropiniai miškai, kurių pagrindinis masyvas - Kongo džiunglės. Aukštikalnėse šios džiunglės pereina į savotiškus gigantiškų žolinių augalų (žilių, lobelijų) miškus.
Afrika pasižymi savita gyvūnija. Jos savanų plotuose ganosi įvairios stambių žolėdžių rūšys: afrikiniai drambliai (didžiausias pasaulyje sausumos gyvūnas, galintis sverti nuo 6 iki 7 tonų), raganosiai, zebrai, žirafos, hipopotamai, įvairios antilopės ir gazelės, afrikiniai buivolai, karpočiai. Juos medžioja liūtai, leopardai, gepardai, hienos, Nilo krokodilai. Daug smulkių graužikų, įvairių paukščių. Džiunglėse stambių gyvūnų mažiau - okapijos, miškiniai drambliai, šimpanzės, gorilos.
Krugerio nacionalinis parkas - viena garsiausių pasaulyje saugomų teritorijų, kurioje galima pamatyti didįjį Afrikos penketą: dramblį, buivolą, liūtą, raganosį ir leopardą. Serengečio regionas Rytų Afrikoje (Tanzanijoje) yra didžiausia laukinių gyvūnų migracijos vieta Žemėje.
Žmonės ir kultūra
Afrikoje gyvena apie 1,2 milijardo žmonių, o tai sudaro 16 % pasaulio populiacijos. Tai sparčiai gyventojų skaičiumi augantis žemynas. Rasiškai ir kultūriškai išskiriama Šiaurės Afrika, kurioje gyvena daugiausia arabų ir berberų kilmės europidai bei negridų dominuojama Užsachario Afrika.
Užsachario Afrikoje didelė tautų ir genčių įvairovė. Bantai (zulai, bakongai, kosai, bambai, tongai, kikujai, bagandai, šonai, tsongai ir kt.) apgyvendinę beveik visą Afriką į pietus nuo pusiaujo. Vakarų Afrikoje gyvena ne bantų grupės Nigerio-Kongo kalbomis kalbančios tautos (jorubai, volofai, fulbiai, soninkai, ašančiai, igbai, mandingai ir kt.). Nilotai (dinkai, masajai, šilukai, samburai, luo, nubiai) gyvena vidurio-rytų Afrikos srityse. Sacharos dykumoje ir jos pietiniuose pakraščiuose gyvena rasiškai mišrios, dažnai klajokliškos tautos, kalbančios semitų-chamitų kalbomis: tuaregai, hausai, bedžai, somaliai, afarai ir kt.), šioms tautoms priklauso ir Etiopijos gyventojai amherai. Kalahario dykumoje yra išlikusių vietinių čiabuvių bušmenų, o Kongo džiunglėse - pigmėjų.
Pietinėse Afrikos šalyse (PAR, Namibijoje, Botsvanoje, Mozambike, Zimbabvėje) bei salose yra nuo kolonijinių laikų išlikusios europiečių bendruomenės (afrikanai, britai, portugalai, vokiečiai). Rytų Afrikos pakrančių ir salų gyventojai yra daugiausia mišrios kilmės ir turi tiek afrikietiškų, tiek arabiškų bruožų (pavyzdžiui, svahiliai). Madagaskaro saloje gyvenantys malagasiai yra giminingi Malajų salyno ir Polinezijos tautoms.
Žemynas pasižymi labai didele religine įvairove. Šiaurės Afrikoje, didelėje dalyje Vakarų ir Rytų Afrikos dominuoja islamas. Likusioje žemyno dalyje paplitusi krikščionybė (daugiausia protestantai, katalikai, Etiopijoje, Egipte - stačiatikiai). Tačiau didelė dalis Afrikos gyventojų išpažįsta vietinius tikėjimus ir kultus (pavyzdžiui, Vakarų Afrikoje - vudu), dažnas religinis sinkretizmas.
Afrikoje vartojama apie 2000 skirtingų kalbų. Vietinės kalbos priklauso Nigerio-Kongo, Nilo-Sacharos, semitų-chamitų ir koisanų šeimoms. Tačiau labai nedidelė dalis šių kalbų peržengia šnekamosios kalbos lygį, todėl oficialiame lygmenyje dažniausiai vartojamos kolonizatorių kalbos: anglų, prancūzų, portugalų, arabų, vietomis ispanų, vokiečių, italų, afrikanų kalbos.
Vidutinis Afrikos gyventojų tankumas yra apie 30 žm./km², tačiau iš tiesų gyventojai žemyne pasiskirstę gan netolygiai. Sacharos dykuma, Kongo džiunglės, atokiau nuo upių ir jūrų esančios savanų sritys gyvenamos retai.
Žmonijos lopšys ir archeologiniai atradimai
Visuotinai priimtina žmogaus evoliucijos teorija ir teorija, paaiškinančia, kaip ankstyvasis žmogus kolonizavo pasaulį, buvo suabejota po kelių stulbinančių paleontologinių atradimų, kurie verčia manyti, jog Afrika nebuvo vienintelis žmonijos lopšys.
Archeologinių kasinėjimų vietovėje, esančioje už dviejų valandų kelio nuo Gruzijos sostinės Tbilisio, mokslininkai aptiko nemažai senovės žmonių kaukolių, kurios ilgoje žmogaus evoliucijos istorijoje atverčia Eurazijos puslapį. Iš rastų kaukolių, žandikaulių ir galūnių kaulų spėjama, kad mūsų senovės protėviai iš Afrikos migravo daug anksčiau nei manyta, ilgą laiką praleido Eurazijoje, vėliau vėl grįžo į Afriką užbaigti žmonijos istorijos.
Ekspertai mano, kad viduramžių laikų Dmanisi kaime, esančiame Kaukazo papėdėje, rasti suakmenėję kaulai, kuriems, kaip spėjama, yra apie 1,8 mln. metų, nenuginčijamai yra seniausios žmogaus liekanos, rastos ne Afrikoje.
Tačiau labiausiai mokslininkus nustebino faktas, kad šie ankstyvieji žmonės (arba homininai) atrodė daug primityvesni nei Homo erectus, kurie, kaip buvo manoma iki šiol, pirmieji išvyko iš Afrikos apytikriai prieš 1 mln. metų. Dmanisi žmonių smegenys apie 40 proc. mažesnės nei Homo erectus smegenys, be to, jie daug žemesnio ūgio nei stačiojo žmogaus skeletai, pasakė Davidas Lordkipanidzė, Gruzijos nacionalinio muziejaus generalinis direktorius.
„Iki mūsų atradimo vyravo nuomonė, kad žmonės iš Afrikos migravo apytikriai prieš 1 mln. metų. Jie jau turėjo sudėtingus akmeninius įrankius, o jų kūno anatomija buvo gana išsivysčiusi, ypač smegenų galia ir galūnių proporcijos. Tačiau mūsų atrasti kaulai byloja ką kita“, - pasakė profesorius D. Lordkipanidzė.
Šiandien žmonijos lopšio vardas atitekęs Afrikai, nes ten nuo senų laikų gyveno daug ir įvairių primatų. „Pirmieji Homo sapiens pėdsakai rasti Etiopijoje, prie Omo upės krantų. Iš tos vietos kilo mūsų rūšis - anatominiu požiūriu šiuolaikinis žmogus. Mokslininkai rado dviejų skeletų liekanas ir nustatė, kad jos - 200 000 metų senumo.“
Viena iš svarbių paleoantropologijai vietovių yra „Žmonijos lopšys“ - UNESCO pasaulio paveldo objektas Pietų Afrikoje, Gautengo provincijoje. Šioje vietovėje, tarp Sterkfonteino ir Svartkranso urvų, rasta daugybė hominidų fosilijų, tarp jų ir 2,3 mln. metų amžiaus australopiteko fosilija „Mrs. Ples“ bei beveik pilnas australopiteko skeletas „Little Foot“.
Etiopija: Legendų ir tikėjimo šalis
Etiopija - viena seniausių ir skurdžiausių pasaulio šalių, tačiau išlikusi labai autentiška, nes niekada nebuvo kolonizuota. Neatsitiktinai vienas didžiausių turistų traukos objektų - paslaptingoji Lalibela, krikščionybės bastionas.
Lalibeloje yra net 13 akmeninių bažnyčių, pradėtų kalti karaliaus Lalibelos laikais XII amžiuje. Priešingai, nei kitur pasaulyje, jos yra iškaltos gilyn į žemę. Legenda teigia, kad Lalibela susapnavo, jog Dievas liepė jam pastatyti bažnyčias, tiksliai nurodydamas, kur jos turi stovėti, kaip turi atrodyti ir kaip turi būti išdekoruotas vidus. Bažnyčių statybos vyko labai sparčiai, nes dienomis triūsė meistrai, o naktimis, kaip teigia legenda, dirbo angelai.
Bene įspūdingiausia yra šv. Jurgio (Bete Giyorgis) bažnyčia. Ji yra kryžiaus formos, iškirsta žemėje iš vientiso uolos gabalo. Netoliese esanti Pasaulio išganytojo bažnyčia (Bete Medhame Alem) yra laikoma didžiausia monolitine bažnyčia pasaulyje. Ji primena graikišką šventyklą - 33,5 metrų ilgio, 23,5 metrų pločio bei 11,5 metrų aukščio - ir galimai yra garsiosios Aksumo bažnyčios, kurioje buvo saugoma Pandoros skrynia, kopija. Šv. Marijos (Bete Maryam) bažnyčia yra seniausia iš šių bažnyčių ir būtent joje vyksta pagrindinė Kalėdų ceremonija.
Lalibeloje gyvena apie 20 tūkstančių žmonių, o per Kalėdas čia atvyksta apie 50 tūkstančių piligrimų. Jie įsikuria stovyklose po atviru dangumi, o kunigams ir vienuoliams yra skiriami paprasti namukai. Etiopai savo Kalėdų išvakarėse pasninkauja, o šventei būtinai pasipuošia baltai. Dauguma jų dėvi tradicinį drabužį, vadinamą *shamma*. Tai didelis medvilnės gabalas su ryškių spalvų juostomis galuose. Jis dėvimas kaip toga.
Etiopijos istorija yra gausiai apipinta įvairiomis legendomis. Tikriausiai žymiausia iš jų yra apie Aksume esančią Siono šv. Mergelės Marijos bažnyčią, kurioje, pasak legendos, saugoma Šebos karalienės atgabenta Sandoros skrynia. Ją karalienė pavogė iš karaliaus Saliamono ir joje saugomos lentelės, kurias Mozė gavo iš Dievo.
Pasak legendos, kryžius, ant kurio buvo nukryžiuotas Jėzus, ir kurį IV amžiuje atrado Romos imperatoriaus Konstantino motina šv. Elena, buvo perduotas Etiopijos karaliams, kad šie apsaugotų koptų krikščionis. Rugsėjo mėnesį visi pasaulio krikščionys, ypač etiopai, švenčia kryžiaus suradimą. Etiopijoje ši diena paminima kuriant didžiulius laužus. Dar viena iš Etiopijos legendų byloja, kad šalies Oromijos regiono gyventojų tikėjimas, kurio dievas vardu Vaka, yra seniausia pasaulyje monoteistinė religija ir būtent iš jos Mozė pasiskolino dešimt Dievo įsakymų.
„Jei tikite, vadinasi, tai tiesa. O mes tikime, kad tai mūsų istorija.“
Kelionės po Afriką: Patirtys ir įspūdžiai
Afrika žavi ne tik savo gamta ir istorija, bet ir daugybe neįprastų tradicijų bei kultūrų. Keliautojai, apsilankę šalies pietuose, susiduria su daugybe genčių, kurios mažai bendrauja su civilizacija. Kiekviena gentis yra savita, turinti savo kalbą, tautinius kostiumus, papročius, gyvenimo būdą ir pasaulio suvokimą. Jose iki šiol išlikę itin keistos kūno puošimo tradicijos - ornamentai kuriami iš randų arba apatinė lūpa praveriama ir plečiama tol, kol į ją telpa maža molinė lėkštelė, turinti apsaugoti nuo piktųjų dvasių.
Lankydami Afrikos gentis keliautojai būtinai ieško „autentikos“. Tačiau ta išsvajota „autentika“, matyt, baigėsi prieš daugiau nei šimtą metų, kai garsieji Afrikos tyrinėtojai - Livingstonas, Spikas, Burtonas, Stenlis - ieškojo Nilo ištakų ir sutiko gentis, niekada neregėjusias baltosios rasės žmogaus. Tad dabar ir tos vis dar archajiškai gyvenančios gentys, besilaikančios mums barbariškai atrodančių tradicijų, puikiai supranta, kad pas juos atvyksta pajamų šaltiniai.
Atvykus į vieną kaimą vyksta įdomus spektaklis. Visi apipuola keliautojus ir tampo už skvernų, kad juos nufotografuotų. Už vieno asmens fotografiją reikia susimokėti, bet visa ta tampymo procedūra, norint, kad fotografuotų jį/ją, o ne ką nors kitą, gana drastiška. Jautiesi lyg ne tu pirktum nuotraukas, bet tave pirktų... Mokėti už vaikų nuotraukas reikia mažiau.
Tai patirtis, verčianti susimąstyti apie pasaulio globalizaciją, jos privalumus ir trūkumus. Negaudami pajamų iš turistų, vietiniai anksčiau ar vėliau patrauktų į miestus, nustotų saugoti savo tradicijas ir liktų tik archyvinėse nuotraukose bei senose knygose.
Pirmųjų dienų šokas Etiopijoje - kiekviename žingsnyje apipuolantys vaikai. Ir parduoda, ir prašo, ir kalbina, ar nedrąsiai stebi. Jie net ilgiausius atstumus nubėga, kad tik gautų papildomų pajamų ar dėmesio. Matant tuos vaikus, lakstančius per akmenis ir gana aukštai virš jūros lygio, visai nestebina istorija apie pirmąjį afrikietį maratono bėgiką, kuris laimėjo olimpinį auksą basas.
Kelionė į Etiopiją reikalauja psichologinio pasiruošimo. Tai viena seniausių ir skurdžiausių pasaulio šalių, bet išliko labai autentiška, nes niekada nebuvo kolonizuota. Daugelis genčių gyvena taip pat, kaip ir prieš tūkstančius metų, praktikuoja animizmą, tarpusavyje kaunasi dėl gyvulių, kurie yra didžiausias jų turtas. Kai kuriose gentyse išlikę po kelis tūkstančius, kitose - vos po kelis šimtus žmonių. Jų buitis panaši savo skurdumu. Vietinėms gentims negalioja pinigai, jų valiuta - ginklai, kuriuos perka už galvijus. Jie gyvena dūminėse pirkiose, bet vaikšto su kalašnikovais. Nesupranta klausimo, kada gimei ir koks tavo vardas.
Lankydamasi hamerių gentyje, keliautojai pateko į „Šokinėjimo per jaučius“ šventę, kurios metu berniukai įšventinami į vyrus. Šventės kulminacija - jaunuolio ėjimas per sustatytų į eilę jaučių nugaras. Jei jaunuolis suklumpa ir neperbėga jaučių nugaromis, į vyrus neįšventinamas ir dar metus laukia kitos progos. Šventinamojo jaunuolio giminaitės ir draugės yra... plakamos. Plakimo esmė - tam, kuris bus įšventintas į vyrus, jos nori įrodyti draugystę ir artumą, be to, nori parodyti savo drąsą ir sugebėjimą ištverti skausmą. Jei jį pakelia, vadinasi, pasirengusios gimdyti.
Kita Etiopijos gentis - bumi. Ši gentis dėl maisto, vandens išteklių ir nuožmaus karingo būdo su kaimyninėmis karo ir hamer gentimis, nuolat migruoja. Kolčo kaimelio moterys pasipuošusios vinimi, įverta į lūpą - tuo jos išsiskiria iš kitų aplinkinių genčių. Tai viena spalvingiausių ir mažiausių vietinių genčių, kurioje priskaičiuojama nuo 1000 iki 3000 žmonių.
Garsiausia Omo slėnio gentis - karingieji mursiai, įsikūrę vienoje labiausiai atsilikusių ir archajiškų gyvenviečių. Aršieji mursiai degina miškus, šaudo dramblius ir raganosius, vėliau jų ragus bei iltis maino į ginklus. Bet labiausiai ši gentis išgarsėjo tuo, kad mursių moterys puošiasi į lūpas įvertais moliniais diskais (lėkštelėmis) - kad velnias pro burną neįlįstų. 15-16 metų mergaitei prapjaunama apatinė lūpa ir į skylę įstatomas molinis diskas. Laikui bėgant, lūpa vis labiau tempiama, o diskas didinamas.
Dorze genties žmonės kultivuoja terasinę žemdirbystę.
Apibendrinant viską, galima teigti, jog Afrika - tai žemynas, kuriame susipina senovė ir dabartis, skurdas ir grožis, tradicijos ir modernumas.
Pietų Afrikos vaivorykštės tauta: 11 kultūrų, 1 šalis 🌍
Afrikos turtai ir iššūkiai
Afrika yra turtinga gamtos išteklių, tačiau daugelis šalių susiduria su skurdu, pilietiniais karais ir bado problemomis. Apie 70 % visos Afrikos kalnų yra Etiopijoje. Šalis dažnai yra vadinama „Afrikos stogu“. Be to, Etiopijoje yra ir viena iš žemiausių vietų žemėje - Danakilo įgriuva, Dalolo lavos ežeras, 116 metrų žemiau jūros lygio. Jei vertintume vidutinę metinę temperatūrą - tai ir pati karščiausia vieta žemėje. Čia mokslininkai tyrinėja, kaip gali atsirasti gyvybė kitose planetose tokiomis sunkiomis gyvenimo sąlygomis.
Beje, Etiopijoje (ir tik Etiopijoje), Simieno kalnuose gyvena beždžionės - gelados - dar vadinamos kraujuojančiomis širdimis. Jos turi unikalias raudonas dėmes ant krūtinių. Gelados yra lyg senųjų, pirmykščių beždžionių, dabar sutinkamų tik fosilijose, palikuonys. Gyvena būriais ir mokslininkai pastebėjo įdomių atvejų, kai patelės, kurios turėtų poruotis tik su dominuojančiu grupės patinu, apgaudinėja jį su kitais, bet slepia savo neištikimybę. Užtat Etiopijoje beveik nerasite kitų Afrikai būdingų gyvūnų - dramblių, žirafų ar liūtų. Kažkada jie čia gyveno, bet dabar juos pamatysite tik nuošalesniuose regionuose.
Kai kuriose daug kavos užauginančiose šalyse visai negausite geros kavos, nes nėra kavos gėrimo kultūros. Etiopija yra maloni išimtis, tikriausiai dėl to, kad pasaulyje ji laikoma kavos tėvyne. Viskas prasidėjo čia, Kafo regione, ir išplito po visą pasaulį, kad kas rytą žadintų jus. Etiopietiška kavos ceremonija ne veltui yra vadinama ceremonija - išgerti puodelį kavos užtruks. Tikras lėto gyvenimo, mėgavimosi ta akimirka pavyzdys. Šviežios kavos pupelės pirmiausia paskrudinamos, ceremonijos dalyviai gali įvertinti jų kvapą, tada rankomis sugrūdamos ir kava verdama kavinuke ant anglių tingiai vėduojant, kad ugnis laikytųsi. Kai kuriuose regionuose kava gardinama rūtomis ar net druska. Kavą užuosite ir namuose, ir turguose, ir oro uosto išvykimo salėje.
Etiopijos maistas yra unikalus. Šalyje auga endeminiai (tik čia randami) grūdai, vadinami tefu. Iš jų kepama speciali duona *indžera* - primenanti didelį blyną. Tefas yra smulkiausias pasaulio grūdas, bet dėl specialaus tešlos rauginimo, atvykusiems keliautojams šis patiekalas nelabai patinka. Indžera vietinių valgoma tiek pusryčiams, tiek pietums, tiek vakarienei. Ant to didelio iškepto blyno dedami įvairūs troškiniai, jis naudojamas ir vietoj lėkštės, ir vietoj šaukšto, mat kitas maistas imamas indžeros gabaliuku.
Etiopai savo gyvenimo neįsivaizduoja be mėsos, šalis yra didžiausia jautienos tiekėja visoje Afrikoje. Vietiniams mėsa yra gero gyvenimo simbolis, o vegetarais jie tampa tik pasninko metu (prieš šventes). Taip pat etiopai pasaulyje laikomi medaus vyno išradėjais, mūsų šalyje jis vadinamas paprasčiau - midumi.
Dažniausiai afrikietiškus šokius įsivaizduojame judinant klubus, bet šiaurinėje Etiopijoje išvysite originalius šokius, kai šokama pečiais. Vietiniai naktiniai klubai visada turi profesionalių šokėjų grupę, bet dar smagiau žiūrėti į paprastus klubinėtojus, šokančius poromis, labai dažnai ir vaikinas su vaikinu ar mergina su mergina. Atrodo, kad jie neturi jokių sąnarių pečiuose. Ritmas, energija ir visa atmosfera - tiesiog užburia.
Patarimai keliaujantiems į Etiopiją: Jei į Etiopiją iš Europos skrisite su „Ethiopian Airlines“, jų vidiniams skrydžiams gausite net 50 proc. nuolaidą. Tačiau, kitų aviakompanijų skrydžiai dažnai daug patogesni ir pigesni, tad ne visada pavyksta taip sutaupyti. Svarbiausių religinių švenčių metu (šv. Kalėdos sausio 7 d.).
Afrika - tai antras tankiausiai apgyvendintas kontinentas. Daugiausiai gyventojų įsikūrę Nigerijoje. Iš viso čia gyvena apie 1,1 milijardo žmonių, o tai sudaro 16 % pasaulio populiacijos. Daugiau nei 50 % afrikiečių yra jaunesni nei 25 metų.
Senajame kontinente gyvena didžiausias pasaulyje sausumos gyvūnas - afrikinis dramblys, kuris gali sverti nuo 6 iki 7 tonų. Per Afriką teka ilgiausia pasaulyje upė Nilas, kuri driekiasi net 6670 kilometrų per Egiptą, Tanzaniją, Burundį, Ruandą, Kongo demokratinę respubliką, Keniją, Ugandą, Pietų Sudaną, Etiopiją, Sudaną.
Afrikoje yra maždaug 30 % visų pasaulio mineralų išteklių. Taip pat išgaunama auksas, deimantai ir kiti brangakmeniai.
Daugiau nei 25 milijonai senajame žemyne yra ŽIV viruso nešiotojai. Pilietiniai karai ir badas - įprastas reiškinys Afrikoje. Daugelis karų kyla dėl politinių nesutarimų, tačiau kai kuriuos sukelia konfliktai tarp genčių. Ruandoje ir Burundyje kovos tarp tutsių ir hutų nusinešė tūkstančius gyvybių. Kita didžiulė nelaimė - badas. Afrikos maisto pramonė nespėja aprūpinti sparčiai gausėjančiu gyventojų. Todėl daug maisto produktų importuojama. Tradiciškai dauguma žmonių kiekvienais metais užsiaugina maisto tik tiek, kad jo užtektų iki kito derliaus. Daugelio Afrikos tautų plėtrą stabdo pagrindinių susisiekimo priemonių - kelių ir geležinkelių trūkumas, prastai tiekiama elektros energija. Daugelyje Afrikos valstybių klesti korupcija.
Tiesa, kad keliaujant po PAR ir Zimbabvę, daug kur kainos vietiniams ir užsieniečiams skiriasi. Pastariesiems tenka mokėti daugiau. Tačiau tai neatima galimybės patirti nepakartojamų įspūdžių, pavyzdžiui, pasivaikščioti su liūtų jaunikliais ar pajodinėti drambliais.
Afrika - tai žemynas, kuriame susipina senovė ir dabartis, skurdas ir grožis, tradicijos ir modernumas. Tai vieta, kuri palieka neišdildomą įspūdį ir skatina susimąstyti apie pasaulio įvairovę.
Afrikos žemynas: 30 370 000 km²
Gyventojų skaičius: 1 275 920 972 (2018)
Tankumas: ~36,4/km²
Valstybės: 54
Didžiausia valstybė: Alžyras (2,381,741 km²)
Daugiausiai gyventojų turi: Nigerija (193 mln.)
Ilgiausia upė: Nilas (6,853 km)
Aukščiausias taškas: Kilimandžaras, Tanzanija (5,895m)
Žemiausia vieta: Asalio ežeras, Džibutis (-157 m)
tags: #afrikos #zemynas #daznai #vadinamas #juoduoju #zemynu
