Keliaujančios mamos“ bendruomenė jau ne kartą stebino savo drąsa pažinti pasaulį kartu su vaikais. Šiandien pratęsime kelionių istorijas apie apsilankymą dar vienoje Afrikos šalyje. Ir taip - vėlgi - savarankiškai!

Mūsų trimetis sūnus, vartydamas knygą su pasaulio žemėlapiu, bedė į Afriką ir sakė - “Noriu į šitą žemyną”. Mūsų šeima vis ieško naujų krypčių ir nuotykių, tad ir čia buvo ne išimtis - pradėjome domėtis. Įvertinome, kad pirmas kartas Afrikoje gali gerokai šokiruoti, tad rinkomės egzotiką, saugumą ir optimalų dydį pamatyti kiek įmanoma daugiau.

Kelionė į Ugandą: tarp gamtos stebuklų ir miesto šurmulio

Keliavome šių metų sausio 20 - vasario 9 dienomis. Pati kelionė su Turkish Airlines iš Vilniaus iki Stambulo, su patogiu 3 val. tarpu persėdimui ir tuomet dar 9 val. skrydis iki Ugandos, Entebės (EBB). Tik reikia turėti omeny, kad čia įeina nusileidimas Kigalyje (Ruanda) ir keleivių įlaipinimas/išlaipinimas. Na, o pagaliau pasiekus raudonąją žemę, Tave pasitinka išsvajota ir viduržiemį išsiilgta šiluma.

Vizos reikalingos, joms aplikuojama iš anksto internetu (50 USD mokestis žmogui). Beje, keliaujant į Ugandą reikalingas geltonojo drugio skiepas. Imigracijos procedūra turint visus dokumentus - vienas juokas. Bent mums tikrai pasitaikė malonesni ir operatyvesni darbuotojai nei Vietname ar Malaizijoje. Oro uoste iškart galima išsikeisti pinigų (patartina dolerius) ir pasirūpinti interneto kortele (AirTel rekomenduojamas kaip vienas plačiausiai veikiančių tinklų). Planai nuo 3GB ir kainos nuo 4Eur. Vienas saugiausių būdų keliauti iš oro uosto - SAFE Boda taxi programėlė.

Daug keliautojų pirmą dieną lieka Entebėje. Mes atskridome anksti ryte, tad keliavome iškart į Kampalą, sostinę. Iš ten prasideda visi maršrutai į kitus miestus, jei keliaujama vietiniu susisiekimu. Eismas Ugandoje baisus. Pagrindiniai keliai veda į Kampalą, bet ir jie nėra nei labai platūs, nei kokybiški. O dar paminėkime, kad didžioji dauguma - per nesibaigiančius miestelius. 275km kelionė truko 12 valandų. Supratome, ką reiškia vietinių “tuoj” ir kelių būklė.

Galutinį tikslą pasiekėme sutemus, bet buvome nuostabiai sutikti šeimininkų. Pasirūpino šilta vakariene, prailgintuvu, kad tiktų EU kištukai (nepamirškite adapterio!) ir palinkėjo gero poilsio. Ryte pabudus ir apsidairius supratome, kokiame rojaus kampelyje atsidūrėme, kuomet vaikštai praktiškai ant skardžio ir po Tavimi plyti bananų palmių kloniai, o šone matomas vienas iš vietinių krioklių. Tikras ramybės ir egzotikos mišinys.

Čia galima ir žygiuoti kalnais su gidais, ir keliauti į kavos gaminimo patirtis nuo pupelės iki puodelio. Murchinson Falls - vienas didžiausių traukos objektų Ugandoje. Laukinės gyvūnijos pilnas nacionalinis parkas su žirafomis, liūtais, drambliais, bufalo, antilopėmis, paukščiais., Nilo upė su begemotais, krokodilais. Gyvenimas Mama Vashindi lodžėje pranoko lūkesčius - mėgaujiesi gamta, baseinu, Nilo kraštovaizdžiu, puikiu pilnu maitinimu pagal Tavo planus, turi du safari važiavimus (rytinį ir vakarinį), plaukimą laivu Nilu ir krioklių apžvalgą.

Grįžimas iš egzotikos, gamtos garsų į perpildytą, kamščiais alsuojančią sostinę nėra lengvas, bet porai naktų pasimėgavome ir tuo. Nenupasakojamas kiekis daržovių ir vaisių turguose juokingai mažomis kainomis. Patarimas: visuomet pasakykite, kada planuojate valgyti, kad geriausiai parinktų, nes tai, kas mums atrodo tinkamas - dažniausiai nebūna toks geras, kaip jų parinktas.

230 km ir 5 valandų autobuso kelias. Tik išlipus ant pagrindinio kelio vietiniai iškart prisistato pasiūlyti pagalbą. Ir tokiu būdu taxi nebūtinai bus brangesnis - ypač jei žinote apytikres kainas. Apsistojome Leopard Rest Camp lodžėje, kuri nutolus apie 12 km nuo pagrindinio kelio. Garantuota ramybė, vienas geriausių restoranų tiek mėsos patiekalais, tiek vegetariškais pasirinkimais. Pats parkas mylimas turistų dėl dviejų priežasčių - paukščių įvairovės ir zebrų gausos. Garantuoju, bus abiejų.

Dar 200km žemyn į pietus. Sudėtingas ir tuo pačiu žavus keliavimas, kai nežinai, kada autobusas bus, nes tvarkaraščio tiesiog nėra. Lauki ir tikiesi. Smagu, jog visada sulauki. Nebūtinai telpi į pirmąjį, bet anksčiau ar vėliau sulauki. Kelias link Bunyonyi ežero įspūdingas, kadangi kylama į 2,200 m aukštį. Vasario mėnuo šiame regione yra ne sezoninis, priskiriamas prie lietingų. Tačiau neskaitant daugiau miglos panoramoms nei norėtume, visa kita - puikiai. Ežeras didelis, turintis apie 30 salelių viduje. Jose galima gyventi tiek prabangiose vilose, tiek glamping stiliaus nameliuose. Labai smagu, kad visur drąsu vaikščioti patiems - tiek paėjėti į panoramines apžvalgas ar apsilankyti kitų lodžių restoranuose, tiek paplaukioti ežere kajakais ar vietinėmis medinėmis kanojomis.

Paskutinė atkarpa apie 350km truko pusvalandį taxi, 8 val. autobusu ir dar 1,5val paskutiniams 30km jų vietiniu mikroautobusiuku (matatu). Entebbe yra nedidelė, bet dėl oro uosto populiari, išvystyta, visur sutinkama turistų, puikiai tinka paskutinėms dienoms prieš skrydį prisipildyti lauktuvių ir dar pasimėgauti ežero, žalumos ir poilsio akimirkomis. Skrydis atgal labai patogus, nes 7 val. iki Stambulo ir 3 val. persėdimas.

Apibendrinant - Uganda mums tapo lūkesčius stipriai viršijusiu atradimu. Toli nuo komforto, be galo daug naujų patirčių, praplėstų kantrybės, vaizduotės ribų. Keliauti su vaiku yra tiek sudėtinga, kiek ir visur kitur - reikia galonų kantrybės, bet tuo pačiu ir pasitikėjimo. Praktiškai neegzistuojančias žaidimų aikšteles judriam berniukui pakeičia lazdos, akmenys ir molis. Gamtos garsai žadina smalsumą ir milijoną klausimų. Vietiniai tikrai paslaugūs, svetingi ir susidomėję. Maistas įvairus, naudojama daug daržovių, vaisių, kiaušinių ir mėsos.

Namibija: saugumas, gamtos grožis ir netikėti susitikimai

Moteris džiaugiasi, kad ryžosi šiam žingsniui ir Namibiją vadina saugiausia Afrikos šalimi, į kurią drąsiai galima važiuoti. O kur dar nenusakomas gamtos grožis.

„2018 metais esame atostogavę kitoje Afrikos šalyje - Kenijoje. Iš Kenijos parsivežėm nuostabius įspūdžius, tačiau tą kartą keliavome be vaiko ir būtent ten pagalvojome, kad būtų nuostabu, jeigu sūnus pamatytų Afriką - visai kitą pasaulį, bet sykiu ir dvejojome, ar tai ne per drąsi mintis. Jeigu tam ryšimės, tai tikrai palauksim, kol vaikas gerokai paaugs. Priežastis? Geltonojo drugio ir maliarijos rizika, nešvara, dideli atstumai ir... nepasirodė labai saugu - ginkluoti apsauginiai prie viešbučių, rekomendacijos niekur neiti be vietinio gido palydos ir panašiai. Svarstydami šių, 2022 metų, atostogų kryptį, peržiūrėjome daugybę šalių, bet kažko jose trūko... Dėmesį patraukė Namibija, šalis Pietų Afrikoje, bet dėl minėtų nusistatymų kelis mėnesius nedrįsom tarti TAIP šiai krypčiai. Ėmėme domėtis, pamažu jaukintis šią šalį ir nusprendėme, kad jeigu rasim šiai kelionei kompaniją, trauksim ten šių metų spalį, per sūnaus rudens atostogas mokykloje. Kompanijos ilgai ieškoti nereikėjo, turim Afrikai neabejingų bendraminčių, todėl likus porai mėnesių iki rudens atostogų ėmėm sparčiai planuoti kelionę“, - pasakojo N. Plenta.

- Ar tai buvo savarankiškai suorganizuota kelionė?- Savo keliones visada planuojame patys, tad ir šis kartas nebuvo išimtis. Pirmiausia nusipirkome lėktuvo bilietus, išsinuomojome automobilius, kuriais planavome savarankiškai apvažiuoti visus pasirinktus lankytinus objektus. Norėjome kelias naktis miegoti palapinėse ant automobilių stogo, todėl nuomojomės mašinas su pilna stovyklavimo įranga (viskas, kas reikalinga maisto gaminimui gamtoje, indai, stalas su kėdėmis, šaldytuvas, miegmaišiai, pagalvės ir pan.). Rezervavome kelias nakvynės vietas, kad turėtume ką nurodyti pildydami paraiškas vizai. Lietuvos piliečiams, keliaujantiems į Namibijos Respubliką, vis dar reikia vizų. Vizas gavome gal per dvi savaites ir jau turėdami svarbiausią dokumentą ėmėme konkrečiau dėlioti norimų pamatyti objektų sąrašą.

- Kiek laiko truko kelionė?- Mūsų kelionė prasidėjo spalio 6 dieną vakariniu skrydžiu iš Oslo su trumpu sustojimu Stokholme ir persėdimu Etiopijoje. Namibiją pasiekėme spalio 7 d. Pačioje Namibijoje praleidome 11 dienų. Tai nėra daug turint omeny šalies dydį ir atstumus tarp lankytinų vietų. Buvome nusiteikę atostoms, kuriose kasdien anksti kelsimės, kiekvieną dieną daug vairuosim, daug pamatysim. Taip pat buvome nusiteikę pavargti nuo tempo, bet nusprendėm, kad norime kardinaliai kitokių atostogų - tiek gamta neįprasta, tiek atostogų leidimo būdas. Didžiam mūsų nustebimui, kelionė neišvargino, kaip tikėjomės. Maža to, tiek vaikai, tiek suaugę jautėmės puikiai. Gal stiprūs įspūdžiai, kurių kasdien buvo toli gražu ne po vieną, nustelbė bet kokius nepatogumus (šypsosi).

- Kas paliko didžiausią įspūdį, gal nustebino, o gal net nuvylė? - Didžiausią įspūdį paliko gamta. Skamba neįtikėtinai, atrodo, koks ten įspūdis gali būti, kai aplinkui vienos dykumos, bet taip nėra. Reikia pamatyti savo akimis tą begalybę, kelis šimtus kilometrų be gyvybės ženklų, skirtingą gamtovaizdį, skirtingus augalus, smėlį, kalnus, kalvas. Viskas keičiasi po kelis kartus per dieną. Važiuoti Namibija yra tiesiog įspūdinga ir apie nuobodulį negali būti net kalbos.

Ir nustebino, ir paliko įspūdį dar ir tai, jog pakeliui ištinka įvairių atrakcijų. Pavyzdžiui, kuro papildymo procesą galima drąsiai pavadinti kuro papildymo ceremonija. Visa esmė ta, kad kartais degalinės darbuotojai surengia kone visą šou su dainomis, šokiais, plojimais ir daug dėkingų šypsenų, kad tik keliautojas užsuktų būtent į jų degalinę. Buvom labai nustebinti ir sužavėti šios ceremonijos, kadangi niekur kitur tokio dalyko nebuvom nei matę, nei patyrę. Taip pat pakelėse būna įsikūrę etninių mažumų ar genčių šeimos su vaikais. Jie moja pravažiuojančioms mašinoms ir kviečia sustoti. Suprantama, jie tikisi gauti vandens, maisto, lauktuvių, drabužių, pinigų. Dažnai pardavinėja smulkius suvenyrus ar pozuoja nuotraukai už pinigus. Nufotografuoti genties atstovus yra tikra egzotika. Kartais jų apdarai ar skiriamieji ženklai yra tiesiog neįtikėtini. Dar pakelėse matėme tokias iš pažiūros nesaugomas prekyvietes. Loviuose sudėti pusbrangiai akmenys ir pravažiuojantys žmonės tiesiog gali stabtelėti, pasiimti patinkančius akmenis ir palikti pinigų. Tos vietos iš toli atkreipia į save dėmesį, kai kurios atrodo baugiai kaip per kokį apokaliptinį filmą, kitos atrodo kiek draugiškiau, pridaryta įvairių gyvūnų skulptūrų. Bet kokiu atveju vaizdelis dėl viso to smėlio, dulkių ir skurdžių, šokiruojančių dekoracijų atrodo šiurpokai.

Maloniai nustebino prekybos centrai sostinėje, degalinės, prekių pasirinkimas, kokybė, pakelės užeigos ar restoranai, švara visur. Kai lankėmės Kenijoje, neapleido jausmas, kad esi Afrikoje, o čia daug kur tvarka kaip Europoje... Nepaisant to, egzotikos tikrai netrūko. Beje, saulėlydžiai ir saulėtekiai šioje šalyje vieni gražiausių, kuriuos man teko matyt. Keltis anksti rytais ir su kylančia saule keliauti pasitikti naujų nuotykių buvo vienas malonumas.

- Ar saugu keliauti Namibijoje?- Didelį įspūdį paliko vietinių draugiškumas. Visada pasitiks su šypsena, padarys dėl keliautojo daugiau, nei gali tikėtis. Vietinių teigimu, Namibija yra pati saugiausia Afrikos šalis keliautojams. Jeigu niekada nebuvote Afrikoje, Namibija yra ta vieta, nuo kurios turėtumėte pradėti tyrinėti šį žemyną. Čia drąsiai savarankiškai keliauja moterys, grupelėse ar netgi po vieną. Keliai yra geri, nepaisant to, kad didelė dalis kelių yra žvyrkeliai, susisiekimas patogus. Vairavimas vyksta kaire puse, tačiau kai didžioji dalis važiavimo yra tiesiog tiesiai, kartais per valandą laiko nesutinkant nė vienos kitos mašinos, tikrai įmanoma įveikti šį nepatogumą. Tiesa, vairuoti negalima nuo 7 vakaro iki 6 ryto.

- Gal patyrėte nuotykių?- Galiu pasakyti, kad visa kelionė buvo vienas didžiulis nuotykis su daug mažesnių ir didesnių staigmenų kasdien, malonių nutikimų, naujų patirčių, kurių iki tol niekada neteko turėti. Žinot, net sustoti pakelės užeigoje yra nuotykis, nes ji atrodo taip, jog kiekvienu centimetru gali stebėtis ir grožėtis. Mums, kaip tikriems turistams, teko padangą pradurti, man už parkavimą vienoj vietoj sumokėjo kažkoks vietinis vyras... Nors Namibijoje, kaip Afrikos šalyje, tikrai aukštas aptarnavimo ir kokybės lygis, visgi mums Namibija asocijuojasi ir su pasakymu, kad čia nuolat kažkas veikia ne taip, arba neveikia visai. Dėl tų visų „neveikia“ teko patirti papildomų nutikimų, tačiau jie tik pridėjo savotiško šarmo šiai kelionei. Patyrėme tikrąja to žodžio prasme svilinantį dykumos karštį, audrą su baisiais žaibais ir griaustiniu, netgi matėme, kaip atrodo sostinė po krušos, vaizdas lyg būtų prisnigę. Vietiniai gyventojai fotografavosi ant gatvių išlipę iš automobilių, kai kurie gal sustojo, nes bijojo važiuoti... Apskritai Namibija - šalis, kur iš ryto gali išvažiuoti su trumpomis rankovėmis, dieną kankintis esant 40 laipsnių karščiui, o vakare, pasiekus gaivaus Atlanto vandenyno pakrantę, restorane prašyti pledo arba važiuoti pusantro kilometro namo su taksi, nes sutemus užeina stingdantis šaltis.

- Ar keliauti į Namibiją brangu?- Išlaidos, be kurių neapsieisite keliaudami į Namibiją, tai vizos, lėktuvo bilietai ir automobilio nuoma, kuras. Nakvynę galima susiorganizuoti pagal turimą biudžetą, jeigu visą laiką miegosite stovyklavietėse - nakvynė 10-iai naktų gali kainuoti ir apie 500 Eur. Lėktuvo bilietai trijų asmenų šeimai mums atsiėjo 2 300 Eur. Vizos - apie 300 Eur, dar papildomai teko sumokėti už kurjerio paslaugas. Automobilio nuoma 1 500 Eur, kuras - apie 580 Eur. Renkantis mašiną reiktų atkreipti dėmesį, kad ji būtų su automatine pavarų dėže ir geriau dyzelinė. Mums pasisekė gauti „Toyota Hilux V6“, varoma benzinu. Už kurą sumokėjome maždaug 250 Eur daugiau nei kartu keliavusi kompanija, kuri vairavo dyzeliu varomą pikapą. Šiaip važiuoti šiomis mašinomis vienas malonumas, jeigu žvyrkelis ne tragiškas (retkarčiais jis toks atrodė), jausmas lyg važiuotum normaliu keliu. Važiuojant smėliu automobiliai taip pat nepavedė. Lodžijos, viešbučiai, svečių namai, miegas palapinėje stovyklavietėje, kaip jau minėjau, kiekvienas gali rasti pagal savo finansines galimybes ir poreikius. Stovyklavietę su galimybe miegoti savo automobilio palapinėje galima rasti ir už 30-50 Eur, nakvynė kambariuose mums kainavo nuo 100 iki 300 Eur už naktį, tad iš viso išleidome apie 2 100 Eur. Maisto kainas lyginome su norvegiškomis, priklausomai nuo prekės ar patiekalo kainos apie 40-60 proc. mažesnės. Cigaretės ir alkoholis - taip pat pigiau. Dienos išvyka su gidu į safarį mūsų šeimai kainavo 200 Eur, o pasivažinėjimas smėlio kopomis, kurios susilieja su Atlanto vandenynu, kainavo apie 300 Eur. Kadangi mes keliavome dvi šeimos po tris asmenis, kitai šeimai pramogos kainavo tiek pat. Įvažiavimai į kitus parkus yra arba nemokami, arba sąlyginai nebrangūs. Visa kelionė mums atsiėjo apie 8 000 eurų neskaičiuojant šėlionių „Duty Free“.

- Ar rekomenduotumėt kitiems aplankyti šią šalį ir kodėl?- Vienareikšmiškai taip. Tai labai kontrastinga šalis. Vienoje kelionėje tiek daug skirtingų vaizdų, skirtingų oro sąlygų ir lankytinų objektų. Mes juos pamatėme toli gražu ne visus, nes turėjome mažiau nei dvi savaites gryno laiko ten. Nepaisant to - verta.

tampa beveik taisykle, kad, keliaujantiems po Afriką, atmintinėse rekomenduojama pasiimti saldumynų vaikams, marškinėlių, kanceliarinių prekių ir visokių kitų daiktų bei niekučių. Įveikus šios be galo įdomios ir turistų tik pamažu atrandamos šalies keliais beveik 4000 kilometrų, pakanka laiko įsitikinti, kad tokios dovanos ne tik nepadeda, bet dažnai demoralizuoja vietos gyventojus ir daro juos priklausomus nuo turistų „dovanų“. Visoje šalyje vaikai pro šalį riedančius automobilius palydi šūksniais „ju ju ju ju", kuriuos reikėtų suprasti kaip „duok, duok, duok, duok". Taip elgiasi ne tik ūgtelėję, bet ir vos kelerių metų sulaukę vaikai. Visiems jau įkalta, kad balti dėdės ir tetos gali ką nors duoti. Na, o tokios pakelės regyklos, iš kurių atsiveria įspūdingi gamtos vaizdai, nuo aušros iki sutemos yra puiki darbo vieta pulkeliui žmonių. Vietiniai gidai pataria nieko neduoti pakelės vaikams, ypač skirtingo amžiaus prašytojams. Etiopijos vaikai nesidalina, o vyresnieji beveik visada iš mažylių atima viską, ko tie nesuspėja susikišti į burnas. Kuo atokiau nuo didesnių miestų, tuo žmonės mažiau išrankūs. Kai prie mašinų susiburia keliasdešimt vaikų, tampa aišku, kad bet kokia tokio pobūdžio parama pro mašinos ar autobusiuko langą yra absoliučiai bergždžias reikalas, nebent manytume, kad esame zoologijos sode, tik, tiesa, žiūrovai yra jie, o mes, keliautojai, geležiniuose keturračiuose narvuose. Paklausus gidų, kaip tada mes galėtume padėti žmonėms, kokia ta paramos tvarka būtų geriausia, šie visų pirma paaiškina, kad labdaringa veikla pagal principą „bet kam, bet kur ir bet ką" nėra tikslinga, nes jos nauda minimali. Kas kita yra paremti konkrečią bendruomenę.

Jie pasiūlė aplankyti nuošalią mokyklą pietvakarinėje šalies dalyje, netoli pasienio su Kenija ir Pietų Sudanu. Nepaisydama išlikusio tokio, mūsų akimis, egzotiško gyvenimo būdo, Etiopijos valdžia stengiasi ir šiuose civilizacijos užribio kraštuose užtikrinti švietimo paslaugas. Apie mūsų atvykimą buvo informuotas mokyklos direktorius bei kaimo seniūnas. Tipiška afrikietiška mokykla gerokai skiriasi nuo mūsiškių. Mokyklos direktorius maloniai pasitiko ir pasidžiaugė mūsų iniciatyva. Po trumpo mokyklos pristatymo direktoriaus kabinete nukrovėme stalą dar neišdalytomis dovanėlėmis. O jų buvo nemažai ir įvairių: rašymo priemonių, pieštukų, flomasterių.... Taip pat įdavėme iš bendrakeleivių surinktų pinigų pluoštelį. „Tai nėra dažnas atvejis, bet labai svarbus mums. Šios dovanos ir aukojami pinigai jums gali pasirodyti nedideli, bet mums tai didžiulės lėšos“, - sakė direktorius. Įdomumo dėlei: aukštąjį pedagogo išsilavinimą turintis mokytojas Etiopijoje uždirba 80 JAV dolerių per mėnesį. Kol mums aprodė mokyklą, buvo surašytas oficialus finansinę paramą fiksuojantis kvitas ir įteiktas man kaip įrodymas. Net nespėjus pasidomėti, kam bus išleisti šie pinigai, direktorius rišliai, su reikalingais akcentais, patikslino, kad „už pinigus bus nupirkta vaizdinių mokymo priemonių mokyklai, o kanceliarinės prekės išdalintos vaikams, kurių tėvai neišgali jų įpirkti. Stebėtina tai, kad tokioje mokykloje kaip Turmio dalis vaikų neturi nei kuo rašyti, nei ant ko rašyti. Kai kurie vaikai kasdien mokyklą eina apie dvidešimt kilometrų pirmyn ir tiek pat atgal. Pasak mokytojų, kaimų mokyklose nebūna drausmės problemų, nemotyvuotų vaikų. Nepaisant to, kad švietimas Etiopijoje nemokamas, labai daug šeimų vaikų į mokyklą neleidžia, nes jie reikalingi kasdieniams ūkio darbams dirbti. Absoliuti dauguma tokiuose nuošaliuose regionuose gyvenančių suaugusiųjų yra beraščiai, nesupranta, kam reikalinga mokykla ir kaip tie vaikai panaudos šias žinias. Vis dėlto mokyklos lankymas neretai tampa našta tėvams, nes turėdami, po 4-5 ar dar daugiau vaikų, be pagalbos jie niekaip negalėtų išsiversti. Su kiekviena klase mokinių skaičius mažėja, todėl pradinę mokyklą baigia tik apie 40 procentų, o pagrindinę vos 15 procentų mokinių.

Kelionės po Ugandą-Ruandą metu, aplankę daugybę nacionalinių parkų ir susipažinę su nepaprasta šio krašto augmenija bei gyvūnija, skyrėme laiko ir vieno kaimelio mokyklos lankymui. Čia trūko visko: knygų, sąsiuvinių, net ir pačių mokytojų... Netrūko čia tik noro mokytis. Nuvežėme ką turėjome - kanceliarinių priemonių, žaislų, saldumynų. Sunku žodžiais nupasakoti, kaip atrodė vaikų akys, išvydusios visas šias „dovanas“. Mūsų pasaulyje mokyklos yra atviros visiems, todėl mes tai suprantame kaip savo teisę, ne privilegiją. Sunku įsivaizduoti, kad XXI amžiuje vis dar yra vaikų, neturinčių šios galimybės. Afrikoje daug vaikų nelanko mokyklų, dėl jau anksčiau įvardintų problemų - pinigų stygiaus ir reikalingos pagalbos namuose.

1994 m. žmonių. 1978 m. mūsų tautietis, misionieriaus ir kunigas Hermanas Šulcas čia, nuošaliame Mušos kaime, įkūrė jaunimo stovyklą. Genocido metu stovykla buvo visiškai sugriauta, išžudyta dauguma vaikų. Stebuklingai išsigelbėjęs kunigas Hermanas atstatė stovyklą nuo pamatų ir toliau tęsė savo misiją. H.Šulcas, kilęs iš Klaipėdos krašto, gyvena Ruandoje ir savo gyvenimą yra pašventęs našlaičių globai. Jo įkurtoje jaunimo stovykloje šiuo metu gyvena apie 150 vaikų, yra bendro lavinimo bei amatų mokykla. Kunigui talkina vienuolės ir savanoriai, atvykstantys iš įvairių pasaulio šalių. Stovykla išsilaiko iš aukotojų pinigų. Būdami stovykloje, kartu su tėvo Hermano globotiniais, supratome, kad tie, kurie kitiems dovanoja gerumą, patys patiria daug laimės, nepaisant skurdo, tragedijų ar nevilties.

1978 m. mūsų tautietis, misionieriaus ir kunigas Hermanas Šulcas čia, nuošaliame Mušos kaime, įkūrė jaunimo stovyklą. Genocido metu stovykla buvo visiškai sugriauta, išžudyta dauguma vaikų. Stebuklingai išsigelbėjęs kunigas Hermanas atstatė stovyklą nuo pamatų ir toliau tęsė savo misiją. H.Šulcas, kilęs iš Klaipėdos krašto, gyvena Ruandoje ir savo gyvenimą yra pašventęs našlaičių globai. Jo įkurtoje jaunimo stovykloje šiuo metu gyvena apie 150 vaikų, yra bendro lavinimo bei amatų mokykla. Kunigui talkina vienuolės ir savanoriai, atvykstantys iš įvairių pasaulio šalių. Stovykla išsilaiko iš aukotojų pinigų. Būdami stovykloje, kartu su tėvo Hermano globotiniais, supratome, kad tie, kurie kitiems dovanoja gerumą, patys patiria daug laimės, nepaisant skurdo, tragedijų ar nevilties.

Kelionių organizatorius „GRŪDA“, jau antrą dešimtmetį rengdamas keliones po juodąją Užsacharės Afriką, į savo maršrutus visuomet stengiasi įtraukti įvairių mokyklų, kaimų ir bendruomenių lankymą.

Nusprendė, nusipirko ir pernelyg nieko neplanuodami išvyko. Keliautojai susipažino prieš ketverius metus, kuomet australas Christopheris keliavo po Europą. Pačios Dianos gyvenimo istorija irgi nestandartinė: dar būdama maža kartu su šeima persikėlė gyventi į Švediją ir ten baigė mokyklą. Vėliau mergina iškeliavo į Didžiąją Britaniją, tačiau lietuviškos šaknys po metų ją parvijo atgal į gimtinę, kur mergina baigė bakalauro studijas. Pirmiausia rūpėjo paklausti, kaip kilo mintis išsiruošti į šią ilgą ir sunkią kelionę. Pasak Dianos, sprendimas keliauti buvo priimtas spontaniškai. Pora netikėtai atrado labai pigius bilietus į Nairobį ir... juos užsisakė, pernelyg negalvodami, ką daro. „Toks impulsyvus mūsų poelgis tikrai ne pirmas. Kelionės į Indiją ir Islandiją vyko tokiu pat principu. Neplanuotos kelionės dažniausiai būna pačios geriausios, nes nežinai, ko tikėtis“, - pasakoja Diana. Pasiruošimas kelionei buvo minimalus. Baigę studijas jaunuoliai keletą mėnesių sunkiai dirbo, kad susitaupytų pinigų. „Dabar galime tvirtai pasakyti, kad tokioms kelionėms nepadės pasiruošti niekas, nes kiekvienam keliautojui tokia patirtis yra visiškai skirtinga ir individuali. Afrikoje neįmanoma nieko nuspėti. Pavyzdžiui, traukinių ir autobusų tvarkaraščiai, kurie Vakaruose kaip ir tikslūs, Afrikoje visai kitokie. Autobusas išvažiuoja tik tada, kai yra prikraunamas tiesiogine to žodžio prasme keleivių. O kaip psichologijos studijos ir žinios, ar jos padėjo kelionėje (Diana baigė psichologiją Vilniaus Universitete)? Pasak merginos, visiškai nesvarbu, kokias psichologines teorijas tu išmanai, jei nemoki tų žinių panaudoti realiame gyvenime. Tačiau tarpkultūrinės psichologinės žinios šiek tiek padeda lengviau suvokti to krašto žmones ir jų poelgius: „Pavyzdžiui, toks paprastas dalykas kaip laikas Vakaruose ir Afrikoje suvokiamas skirtingai ir sukelia tarp vietinių bei keliautojų didelių nepatogumų bei konfliktų. Reikia suvokti, kad Afrikoje laikas skaičiuojamas rytu, pavakare, vakaru, naktimi. Pasak keliautojų, Afrika nėra labai pigus žemynas keliauti. Kainos skiriasi priklausomai nuo šalies - kuo piečiau, tuo brangiau, o pagal kainų santykį jos labai panašios į vakarietiškas. „Sutikome daug turistų, kurie pasakojo, kad Afrika irgi jiems per brangi. Pavyzdžiui, tokios šalys kaip Zimbabvė, Botsvana, Namibija ar Pietų Afrika yra tikrai puikiai išsivysčiusios ir kartais net nerasi skirtumo tarp jų ir tavo gimtosios šalies ekonomikos. Kaip jiems pavyko turint tiek mažai pinigų išsilaikyti net metus? Pasak Dianos, keliaudami jie apsistodavo pas svetingumo klubo „Couchsurfing“ narius. Tai išties nepakartojama patirtis - pabendrauti su vietiniais, tiesiogiai pažinti jų kultūrą ir aplankyti vietas, į kurias joks turistas nepatektų. „Nors viskas priklauso nuo žmogaus poreikių. Christopheris ir Diana Afrikoje ne tik naudojasi viešuoju transportu, bet ir daug keliauja autostopu. Pasak Dianos, jie jaučiasi ramūs su vairuotojais, kurie juos paima, tačiau ne visada saugūs dėl paties vairavimo ypatumų. „Didžiausia problema visoje Afrikoje yra vairavimas išgėrus. Girti vairuoja ne tik paprasti, bet ir viešojo transporto vairuotojai. Pavyzdžiui, Rytų Mozambiko pakrantėje užtenka palaukti vos keletą minučių, tuo metu Namibijoje „pagauti“ mašiną dykumos viduryje yra tikrai sudėtinga. „Taip pat labai svarbu klausyti vietinių informacijos, nes kai kuriose vietose apskritai nerekomenduojama keliauti autostopu, o Pietų Afrikoje mes net neplanuojame to daryti, nes tai viena pavojingiausių vietų pasaulyje. Turbūt pati įsimintiniausia poros kelionė buvo pas Namibijos šiaurėje gyvenančius Himba genties narius. „Mes turėjome unikalią galimybę keletą dieną pas juos apsistoti ir pajausti genties kasdieninį gyvenimą, kuris visiškai skiriasi nuo mūsų“, - dar šviežius įspūdžius pasakoja Diana. Himba genties kaimas yra viduryje miškų, toli nuo civilizacijos. „Himba genties gyventojai yra labai atviri ir ne tokie suvaržyti kaip mes. Genties moterys pastoja ir gimdo nesusituokusios, turi vaikų nuo skirtingų vyrų. Iš esmės jie gali elgtis kaip nori tol, kol jų genties vadas yra tuo patenkintas. Genties gyventojai negali kasdien maitintis mėsa, todėl pagrindinis jų maistas - kukurūzai. O geria jie dažniausiai gyvūnų kraują, sumaišytą su pienu. Taip pat nesunku pastebėti, kad šios genties gyventojai neturi keturių priekinių dantų - tai meilės karvėms išraiška, nes šie gyvūnai taip pat neturi apatinių dantų. Pasak Dianos, Afrika nėra pats ramiausias pasaulio žemynas, ir keliautojai suprato, kad situacija ten gali radikaliai pasikeisti per keletą dienų be jokio įspėjimo. „Atvykome į ramią ir taikią Keniją, bet per keletą dienų čia viskas pasikeitė. Buvo pagrobta keletas turistų, kai kurie iš jų nužudyti. Straipsnio pabaigai paprašėme Dianos duoti keletą patarimų tiems, kurie norėtų pakartoti poros kelionę arba bent jau patirti ką nors panašaus. „Jei nuspręsite keliauti į panašias kaip mes vietas, nepamirškite „pasiimti“ pozityvaus mąstymo ir lankstumo įvairiose situacijose. Taip pat ji teigia, kad keliaujant viskas priklauso nuo asmens poreikių ir norų. Jei norite save išbandyti sunkesnėse kelionėje - Afrika tam puikiai tiks. Beje, Diana ir Christoperis Afriką palieka po keleto mėnesių ir tada 3 mėnesius blaškysis po Europą. O po to?

Informacinis palyginimas: Uganda vs. Namibija

Apibendrinant, abi šalys siūlo nepamirštamus nuotykius, tačiau pasirinkimas priklauso nuo keliautojų prioritetų: ar ieškoma daugiau egzotikos ir gamtos artumo su galimais iššūkiais (Uganda), ar saugumo, organizuotumo ir įspūdingų gamtovaizdžių (Namibija).

tags: #afrikoje #su #dviem #mazais #vaikais #be

• Ikimokyklinio amžiaus vaikų pasiekimai
• Ugdymas nuo mažų dienų prie gamtos
• Eilėraščiai šeimai ir artumui
• Rekomenduojami krikštynų dovanų rinkiniai
• Pagalba kūdikiui savaitgalį