Žmonija prasideda, galima sakyti, vestuvėmis Edeno sode, kai sukurtas žmogus ir jo žmona. Ir vos tik jie susitiko, vos apžiūrėjo nuostabius naujus namus, juos ištiko krizė - padarė nuodėmę, kuri sukėlė netvarką, kaip atspindi šie Viešpaties žodžiai moteriai: „Skausme gimdysi vaikus, - bet aistringai geisi savo vyro, o jis tave valdys“ (Pr 3, 16).
Tad šeimos krizė visuomet yra teologinė, t. y. ir Dievo, problema. Ir tai gerai, nes tada Dievas nepalieka žmonių bėdoje. Jis visuomet turi užantyje ką nors nauja - dažniausiai pažadą, žadantį išeitį, išgelbėjimą. Ir visada Jis taip, ir šiandien. Adomas su Ieva gavo pažadą, jog bus kita Moteris, kuri sutrupins juos apgavusio šėtono galvą. Bus ir naujas Adomas. Biblijos Dievas apsireiškia kaip istorijos Viešpats. Kartais sunku pastebėti, kaip Jis veikia istorijoje, ir būtent todėl, kad veikia per šeimą ir jos santykius. Mesijas - laukiamas karžygys - tyliai gimsta šeimoje. Tiesa, gerokai sukrėsdamas pačią šeimą (visada taip būna - kai Dievas įsiterpia su savo užmoju, ramybės nelauk).
Vieną šaltą rytą katedroje kunigas, komentuodamas vyno padauginimą Kanos vestuvėse, pasakė: „Žmonės kartais piktinasi, kad Biblijoje daug karų ir žudynių, bet nepastebi, kad ten dar daugiau vestuvių ir vyno.“
Pavyzdžiui, Abraomo šeimą Dievas pakviečia į kelionę - su žmona, vaikais ir turtais nežinia kur: „Kur parodysiu.“ „Cha!“ - greičiausiai mestelėjo Sara, bet ką darys! Abiem atvejais prasidėjo nauja istorija.
Abraomo ir Saros Pažadėtasis Palikuonis
Abraomas ir Sara neturėjo vaikų. Biblijoje vaikai - Dievo palaimos ženklas. Moterys nevaisingumą išgyvendavo kaip Dievo apleidimą. Sakysite, kad kiekviena moteris tokioje situacijoje panašiai jaučiasi? Galbūt, bet tais laikais tai buvo ir socialinė stigma.
Abraomui skundžiantis, Dievas pažada: „Pažvelk į dangų ir suskaičiuok žvaigždes. Tokie gausūs bus tavo palikuonys“ (Pr 15, 5). Tačiau viltis pažadu sunku, ir jie abu neištveria: pasinaudoja tuometiniu papročiu pradėti su tarnaite vaiką, kuris taptų jų sūnumi (plg. Pr 16, 2 ir t.).
Galop, Viešpats užsuka pas Abraomą tarsi trys vyrai ir patvirtina pažadą. Sara juokiasi iš Dievo pažadų: „Po to, kai nuvytau, negi patirsiu džiaugsmą?“ (Pr 18, 12). Tačiau Dievas juokiasi paskutinis, nes jam nėra negalimų dalykų. Ji susilaukė sūnaus Izaoko, kurio vardas ir reiškia: „Ji juokiasi.“ Ir kas dabar suskaičiuos Abraomo vaikus?
Izaoko Šeima ir Jos Iššūkiai
Kita istorija. Izaokas susilaukia dvynių, kurie rungtyniauja jau įsčiose. Berniukai! Kaip ir normalu. Mamos, sakoma, myli vaikus vienodai. Tačiau ne visada. Izaoko Rebeka mylėjo Jokūbą labiau nei Ezavą. Jie nebuvo identiški dvyniai, - skyrėsi charakteriai, pomėgiai ir išvaizda. Jokūbas gudruolis, meilutis. Ezavas - apžėlęs plaukais, daug negalvoja; grįžęs alkanas už lęšių lėkštę parduoda broliui savo pirmagimystės teises - atsiims, kai pavalgys. Motinėlės padedamas Jokūbas apgauna seną tėvą ir gauna pirmagimio palaiminimą. Ezavo ir Izaoko gaili visų laikų Biblijos komentatoriai, taip pat ir žydai.
Ar Dievas trenkia žaibu į Jokūbą? Ne, bet jiedu grumiasi, eina imtynių. Jokūbas gauna ir Dievo palaiminimą, ir brolio atleidimą. Tačiau turi kęsti savo vaikų šunybes šeimoje. Per brolių pavydą jo jaunėlis Juozapas atsiduria vergovėje Egipte. Dievo Apvaizda nepalieka ne tik nekaltojo Juozapo, bet ir kaltųjų brolių ir vargšo jų tėvo. Viskas išeina į gera - badmečiu Juozapas jiems parūpina duonos.
Išbandymai ir Dievo Ištikimybė Per Kartas
Viena nemaloniausių - tai Loto ir jo dukterų šeimos istorija. Kai buvo sunaikinta Sodoma ir Gomora, liko gyvi tik Lotas su dukterimis. Merginoms nebuvo už ko tekėti, o Biblijoje veikia stiprus įsitikinimas: gyvybė neturi pasibaigti. Tad štai ką jos padarė: „Tą naktį juodvi nugirdė savo tėvą vynu, pirmagimė įėjo ir gulėjo su savo tėvu“ (Pr 19, 33). Tą patį padarė ir jaunesnioji. Ir ką Dievas? Gal pavertė jas druskos stulpais? Ne, iš jų kilo geroji Rūta - Dovydo močiutė.
Šios šeimos nebuvo tobulos, bet Dievas rašė ant jų tarsi ant kreivų linijų dailyraščiu. Šeima - lyg upelis: tekant skaidrėja ir valosi ir galiausiai atlieka jai skirtą vaidmenį.
3 pažadai, kuriuos Dievas davė Abraomui, ir kodėl jie svarbūs
| Personažas | Santykis su Abraomu ir Sara | Svarbiausias įvykis/pažadas |
|---|---|---|
| Abraomas | Vyras | Dievo išrinktasis, pažadėta padaryti didelės tautos pradininku. |
| Sara (Saraja) | Žmona | Nevaisinga, bet susilaukė Izaoko būdama 90 metų. |
| Izaokas | Sūnus | Pažadėtasis palikuonis, per kurį tęsiasi Dievo Sandora. |
| Hagara | Tarnaitė, sugulovė | Susilaukė Izmaelio, Abraomo sūnaus. |
| Izmaelis | Sūnus (su Hagare) | Abraomo palikuonis, bet ne tas, per kurį tęsiasi Sandora. |
Tikėjimu Abelis aukojo geresnę auką negu Kainas ir dėl tikėjimo gavo liudijimą, kad yra teisus, Dievui paliudijus apie jo dovanas. Tikėjimu Henochas buvo perkeltas, kad nematytų mirties, ir „jo neberado, nes Dievas jį perkėlė“. O be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Bet dabar jie siekė geresnės tėvynės, tai yra dangiškosios. Tikėjimu Abraomas aukojo Izaoką, kai buvo mėginamas.
Abraomas sakė apie savo žmoną Sarą: „Ji yra mano sesuo“. Kai buvo mėginamas, tikėjimu Abraomas aukojo Izaoką. Abraomas ir Sara buvo seni, sulaukę žilos senatvės. Ar yra kas nors Viešpačiui neįmanoma? Dievas pažadėjo: „Aš ją palaiminsiu ir tau duosiu iš jos sūnų.“ Taip Sara klausė Abraomo ir vadino jį viešpačiu.
Sara, Sarajà, Biblijos (Senojo Testamento) personažas - Abraomo žmona, Izaoko motina. Biblijoje pirmą kartą paminėta kaip Saraja (Pr 11, 29). Manoma, vardas reiškia karalaitę arba valdovę, bet gali būti siejamas su akadų deive Šarat ar vienu deivės Ištarės vardų. Saros kilmė neaprašyta, Pr 20, 12 minima, kad ji buvo Abraomo sesuo - jo tėvo, bet ne jo motinos, duktė, Pr 11, 30 paminėta kaip Teracho marti. Pabrėžiamas Saros nevaisingumas (Pr 11, 30), taip pažymimas ypatingas Abraomo tikėjimas Dievu, pažadėjusiu padaryti Abraomą didelės tautos pradininku (Pr 12, 2).
Ištikus badui Abraomas su Sara persikėlė į Egiptą. Bijodamas, kad faraonas jo nenužudytų dėl Saros grožio, jai liepė sakyti, kad yra jo sesuo, o ne žmona. Sara netrukus buvo priimta į faraono rūmus, o Abraomas už tai gausiai apdovanotas (Pr 12, 16), dėl to faraoną ištiko didžiulės nelaimės: sužinojęs, kad Sara yra Abraomo žmona, supykęs juos abu išvarė iš rūmų.
Hagarai pagimdžius Izmaelį Sara iš pavydo ėmė tikinti Abraomą, kad Hagara ją niekinanti (Pr 16, 4). Viešpats Abraomui pažadėjo, kad Sara pagimdys sūnų, per kurį Dievas palaikys amžinąją Sandorą; dieviškąją pažado prigimtį įrodo jų amžius - Abraomui buvo 99, o Sarai - 90 m.; šis pažadas patvirtintas vardų pakeitimu - iki tol Sara buvo vadinama Saraja, Abraomas - Abromu (Pr 17, 15-17). Netrukus prie jų palapinės pasirodę trys angelai dar kartą patvirtino Dievo pažadą (Pr 18). Sarai pagimdžius Izaoką Hagara su sūnumi buvo išvaryti iš namų.
Sara mirė būdama 127 m. Sara dar paminėta Izaijo knygoje kaip Izraelio pramotė (Iz 51, 2). Rabinistinėje literatūroje ypač pabrėžiama Saros grožis ir svetingumas, minima jos pranašystės dovana. Saros vardo pakeitimas reiškia, kad ji tapo visų tautų karaliene. Izmaelio išvarymas pateisinamas tuo, kad Sara pastebėjo jį garbinantį stabus, žudantį ir prievartaujantį.
tags: #abraomas #ir #sara #susilaukia #izaoko
