Abortas - tai sudėtingas ir daugialypis reiškinys, turintis gilias šaknis ne tik medicininėje, bet ir socialinėje, kultūrinėje bei psichologinėje lietuvių visuomenės plotmėje. Nors mediciniškai abortas apibrėžiamas kaip nėštumo nutrūkimas iki 22 savaitės, jo samprata toli gražu neapsiriboja vien tik šia technine definicija.
Istoriškai Lietuvoje abortų samprata ir praktika kito. Iki 1955 m. abortas buvo draudžiamas ir laikomas nusikaltimu, tačiau jį legalizavus, buvo nustatyta atlikimo tvarka. Nėštumo nutraukimas, t. y. žmogaus gemalo, vaisiaus sunaikinimas chirurgine operacija ar kitaip veikiant moters organizmą arba gemalą, daugelyje šalių, įskaitant Lietuvą, leidžiamas moters pageidavimu iki 12 savaičių, jei nėra kontraindikacijų. Tai yra sveikatos apsaugos ministro 1994 m. išleistas įsakymas „Dėl nėštumo nutraukimo operacijos atlikimo tvarkos“.
Tačiau, pasak specialistų, tikrasis abortų skaičius Lietuvoje yra kur kas didesnis nei oficialioji statistika. Manoma, kad realiai gimimo liudijimas neišduodamas apie dešimčiai tūkstančių kūdikių per metus. Šie skaičiai atskleidžia, kad už kiekvieno statistinio rodiklio slepiasi realūs žmonės ir sudėtingos jų likimo istorijos.
Abortas kaip socialinis reiškinys
Mūsų kultūroje abortas yra neatsiejamas nuo socialinių problemų. Jis dažnai susijęs su materialiniu bei dvasiniu skurdu, nestabiliomis šeimomis, nesibaigiančiais konfliktais, dvasinio saugumo stoka, atsitiktiniais lytiniais santykiais ir seksualinio gyvenimo tamsa. Tai - neatsakingo elgesio pasekmė.
Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl moterys ryžtasi abortui, yra santykiai su vaiko tėvu. Daugelis moterų teigia, kad abortą rinkosi, nes negavo artimųjų pritarimo gimdyti, o vyras darydavo spaudimą. Psichiatrijoje motinystė siejama su psichikos norma, galimybe subrandinti ir išreikšti jausmus, tačiau motiniškas instinktas, neleidžiantis žudyti, kartais nuslopsta dėl socialinio spaudimo ir artimųjų palaikymo stygiaus.
Tokios situacijos, kai motina, įsitikinusi, kad jos dukra dar yra „nekalta“ mergaitė, atvedė gydytis vaiką dėl suicidinių minčių, rodo, kaip toli kartais būname nuo mums brangių žmonių ir kaip nesugebame suprasti jų vidinio pasaulio.
Darbo Jungtinėje Karalystėje metu teko konsultuoti 59 metų moterį, kuri prieš keturis dešimtmečius pasidarė abortą, bijodama įžeisti savo motiną. Jos sūnus šiandien būtų tokio pat amžiaus. Po aborto mylimas vaikinas ją paliko, vėliau moteris buvo ištekėjusi, bet mylėjo tik pirmąjį. Vaikų neturi, nes jai pašalino gimdą. Tai - skaudžios gyvenimo istorijos, rodančios, kaip klaidingi sprendimai gali pakeisti visą gyvenimą.
Kita pacientė, apraudodama prieš tris mėnesius „nužudytą“ kūdikį, kalba ne apie piniginius trūkumus, bet apie tai, kaip ją nuskriaudė likimas ir jos vyras, neleidęs gimdyti antro vaiko. Kabinete ji verkia: „Aš esu dvasios luošė. Aš esu tarsi kilimėlis pasitiesti ar kojas nusivalyti”. Graži, jauna moteris, auginanti mažą dukrą, bet jau ne pagal amžių susenusi ir suvytusi. Pasveikti po tokio smūgio moteriai labai sunku.
Tai patvirtina, kad moterys dažnai renkasi abortą ne dėl siekio laisvai elgtis su savo kūnu, bet todėl, kad, neplanuotai pastojusios, patenka į kritinę situaciją ir tuo metu nemato kitų sprendimo būdų, nesulaukia pagalbos. Krizinį nėštumą patiriančioms moterims paprastai trūksta palaikymo iš vaiko tėvo, artimiausių šeimos narių, neretai jos patiria spaudimą ir materialinį nepriteklių. Tuo metu jos nežino, kur kreiptis pagalbos ir apskritai netiki, kad tokioje situacijoje kas nors gali padėti.
Psichologinės aborto pasekmės
Niekam ne paslaptis, kad abortas traumuoja moters psichiką. Vakarų Europos ir Amerikos psichiatrijos vadovėliuose tam skirti ištisi skyriai. Vienos medicinos universiteto (Austrija) kultūrinės psichiatrijos laboratorijoje abortas nagrinėjamas kaip suicido rizikos faktorius.
Trauma psichikai būna ypač skaudi, jei moteris jau būna pamilusi nešiojamą kūdikį, su juo bendrauja. Nutraukus nėštumą, galimi stiprūs išgyvenimai. Trumpalaikė depresija gali baigtis poabortinio sindromo klinika, kai neapsiribojama tik ašaromis niekam nematant. Poabortinis sindromas išsivysto, kai moteris su savo išgyvenimais pati nebepajėgia susitvarkyti ir jų kontroliuoti.
Tokie išgyvenimai stiprumu prilygsta iš karo grįžusių karių išgyvenimams, žmonių, patyrusių stichines nelaimes ir lėktuvo katastrofas, būsenai. Sunkiausia būna susitvarkyti su kaltės jausmu. Tokios mintys būna varginančios. Sunkiai išgyvenamas suvokimas, kad meilės nebuvo, kad tave paliko, apgavo. Nuryti karčią išdavystės taurę moteriai būna labai skausminga.
Nyksta savivertė, atsiranda nepasitikėjimas savimi, savo moteriškumu, kyla suicidinių minčių, nerimas dėl ateities. Taip pat - pavydas turinčioms vaikų. Tokios mintys aplanko dažniausiai, su jomis tvarkomasi sunkiai.
Dauguma moterų pergyvena dėl „nužudyto“ kūdikio, bet daugėja tokių, kurios suserga ir iš apmaudo, neapykantos sau ir kylančio didžiulio noro keršyti. Ypač skaudu būna toms moterims, kurių vyras, privertęs pasidaryti abortą, vėliau ima priekaištauti moteriai „nužudymą“, motyvuodamas, kad ji galėjusi jo ir neklausyti, „galėjusi rinktis“, kai iš moters imama šaipytis, emociškai šantažuoti, manipuliuoti šeimyninės dramos elementais.
Apie tai pasakodamos mano pacientės prisipažįsta nebenorinčios gyventi. Tokiais atvejais dažnai išyra šeima.
Dėl nutraukto moters nėštumo konsultuoti jų vyrai taip pat pergyvena, ypač jeigu jie moterį myli. Vyrus dažniau tenka konsultuoti tais atvejais, kai jo mylima moteris persileidžia. Tačiau, dirbant Jungtinėje Karalystėje, teko susidurti su psichoterapijos grupėmis, kurios buvo skirtos tik vyrams šioje aborto situacijoje. Yra tekę konsultuoti vyrų, kurių išgyvenimai būna ir asmeniniai - vyras mano, kad moteris jo nemyli, kad yra neištikima, kad kiti vaikai yra ne jo, ir pan. Mylinčio vyro vyriškumui suduodamas smūgis, kai jo mylima moteris atsikrato jų meilės vaisiaus. Tačiau tipiniu atveju vyrai bėga nuo atsakomybės - ir sprunka kuo toliau nuo pastojusios moters, palieka ją likimo valiai arba pareikalauja daryti abortą, o tik paskui palieka. Ar jie išgyvena dvasinių sunkumų, galime tik spėlioti. Tai situacijos, kada buvęs mylimasis tampa nepažįstamuoju.
Medikų teigimu, aborto pasekmės yra tragiškos visomis prasmėmis. Abortas ne tik nutraukia vaiko gyvybę, bet ir žaloja pačią moterį - jos fizinę ir psichinę sveikatą.
Su naujienų agentūra ELTA savo skaudžia gyvenimo patirtimi sutikusi pasidalinti Jūratė (vardas pakeistas) patvirtina visus šiuos teiginius. Kalbėti ji sako sutikusi, kad paskatintų moteris ieškoti pagalbos, nepadaryti lemtingos gyvenimo klaidos, nes abortas problemos nesprendžia - jis sukuria labai didelių problemų, visų pirma - dvasinių.
Su Jūrate susitiko viename Vilniaus mikrorajone, prie daugiabučio. Greta vežimėlyje miegojo Jūratės kelių mėnesių dukrytė. Ji pasakoja, kad abortą pasidarė prieš pusantrų metų. Niekada negalvojo, kad jai taip gali nutikti. Iki tol buvo už tai, kad moteris turi teisę rinktis, tačiau asmeniškai buvo nusistačiusi prieš abortus. Iš pirmos santuokos turi mokyklinio amžiaus dukrą. Kai šeima subyrėjo, ilgą laiką gyveno dviese su dukra. Bet paskui sutiko vyrą, jų santykiai buvo neblogi, abu norėjo vaikelio, tačiau kai pastojo, prasidėjo košmaras. Jis staiga persigalvojo, pasakė, kad vaiko nebenori ir kad darytųsi abortą. Jis ją spaudė įvairiais būdais, taikė psichologinį spaudimą, reikalavo, gąsdino.
Ji labai anksti sužinojo, kad laukiasi, buvo gal trys ar keturios savaitės, kai sužinojo, o abortą pasidarė, kai buvo apie aštuonias savaites. Tai ji mėnesį vaikščiojo su gyvybe ir visą tą laiką patyrė didelį spaudimą. Jautėsi baisiai.
Mergina, liūdesysShutterstock nuotr.
Ji tikrai negalvojo, kad tai padarys. Iki pat paskutinės akimirkos nemanė, kad pasidarys abortą. Šis įvykis subrendo per keturiolika valandų. Ją dar paspaudė vyras ir artimi šeimos nariai nepalaikė. Jie tiesiog pasakė: „darykis abortą, mes tau nepadėsime?“
Ji nuvažiavo į ligoninę, kur daro abortus. Ne važiavo pas savo gydytoją, kad išvengtų papildomų kalbų su ja. Pasirinko sumokėti daugiau, kad viskas greičiau baigtųsi. Susimokėjo apie 120 eurų ligoninėje. Ligoninėje niekas iš medikų nebandė atkalbėti nuo aborto.
Ji labai palaiko tą įstatymo pataisos iniciatyvą, kad moteris, apsisprendusi pasidaryti abortą, 72 valandas turėtų laiko pagalvoti. Ir pagalvoti informatyviai, tai yra jai būtų suteikiama psichologo pagalba, gydytojo ji būtų nukreipiama į įvairias organizacijas, kurios veikia krizinio nėštumo srityje, pavyzdžiui, į „Krizinio nėštumo centrą“, kad moteris galėtų priverstinai pagalvoti. Kai tu bėgi nuo tariamos problemos, kai tau aplinka skiepija, kad tai yra problema, tu nori nuo jos pabėgti greičiau ir nori kuo greičiau visa tai pasidaryti. Tau tuo metu atrodo, kad susitvarkysi, atsikratysi problemos ir tavo gyvenimas tęsis, prasidės naujas geras etapas. Grubiai pasakius - nė velnio!
Procedūra mediciniškai nėra sudėtinga. Turbūt vyksta daug greičiau nei dantį sutaisyti. Tau suleidžia narkozę, užmiegi ir atsibundi palatoje. Bet, deja, niekas nepasako, kad tau sudėtingai reikės gyventi po to, tiksliau, kad tau visą gyvenimą reikės gyventi „su tuo“ (su mintimi, kad nužudei savo kūdikį).
Labai siaubingai jautėsi po to. Atsibudusi po narkozės ji pradėjo rėkti, šaukti: „grąžinkit man mano vaikelį!“ Išėjusi iš ligoninės ji panirko į apmąstymus, daug kartų bandė teisinti vyrą, teisinti save, tuo pačiu kaltino jį ir kaltino save. Atsidūrė tarsi užburtame minčių rate, nagrinėjo save kaip auką, jį - kaip persekiotoją. Galvojo apie savižudybę, stovėjo vienuoliktame aukšte ant palangės ir galvojo šokti žemyn. Jos gyvenimas sustojo, jo nebeliko. Nebeliko jos tokios, kokia buvo iki šio įvykio. Nebeliko žmogaus, kuris džiaugėsi gyvenimu, turėjo tikslų, siekių, svajonių, troškimų, žmogaus, kuris statė, kūrė… Ji valandų valandas žiūrėdavo į vieną tašką, medikai jai diagnozavo depresiją.
Ji nesapnuodavo savo negimusio kūdikio. Bet ji kiekvieną mėnesį skaičiuoja, kokio amžiaus dabar būtų jos negimęs kūdikis, jei jis būtų gimęs. Jam dabar jau būtų daugiau kaip metai ir ji būtų ne dviejų, o trijų vaikų mama.
Ši vežimėlyje gulinti dukrytė yra nuo to paties vyro. Tai yra viena iš aborto pasekmių. Tai nėra unikalus atvejis. Neretai pasitaiko, kad moterys, pasidariusios abortą, grįžta pas tuos pačius vyrus, pastoja nuo jų ir gimdo vaikus. Taip tarsi „atitaiso“ abortu padarytą klaidą. Pasąmonėje, matyt, yra mintis, kad jeigu aš pagimdysiu vaiką nuo to paties vyro, tai bus tarsi tas pats vaikas, kurio netekau per abortą. Jai taip atrodė. Gimus dukrytei ji turi mažiau laiko galvoti apie netektį.
Mergina, liūdesysShutterstock nuotr.
Be abejo, negimęs vaikelis visada bus jos gyvenime. Jis yra jos gyvenime. Bus visada. Ji neklausė, kokia buvo jo lytis, bet mano, kad tai buvo berniukas. Ieškodama pagalbos, ji dalyvavo „Rachelės vynuogyno“ rekolekcijose („Rachelės vynuogynas“ - tarptautinė programa, skirta vaiko netekties traumą patyrusiems žmonėms. - ELTA). Kažkodėl „Rachelės vynuogyno“ rekolekcijose ji tą savo nužudytą kūdikį įvardijo kaip berniuką, sūnų…
Po aborto jie ilgą laiką nebendravę, jų santykiai buvo nutrūkę. Susitikinėdavosi labai retai ir nuolat pykdavosi, nes ji turėjo begales priekaištų ir kaltinimų jam. Žinoma, ji prisiėmė atsakomybę ir sau, bet jai norėjosi, kad jis išjaustų tai, ką aš jaučiu. Ir ji tik dabar suvokia, kad jam skaudėjo ne ką mažiau, kad jam tai taip pat buvo trauma…
Ji supranta, kad krizinio nėštumo atveju būtina psichologo pagalba ne tik mamai, bet ir tėčiui. Bet jai turbūt ji nebuvo suteikta. Jai niekas nepasiūlė medicinos įstaigoje pagalbos. Vėliau ji pagalbą susirado pati Krizinio nėštumo centre. Kreipėsi į šį centrą, ten konsultavosi, dar privačiai lankėsi pas psichologą..
Tai buvo labai sunkus kritinis lūžis, kuris jos gyvenimą perskėlė į dvi dalis. Viena dalis gyvenimo - iki aborto, kita dalis - po jo. Po to, ką ji pasidarė, metus laiko buvo absoliučiai palūžusi, jos savivertė buvo labai žema, jos neapleido gėdos jausmas, neigimo, kalbės, kaltinimo. Prarado santykius su aplinka, prarado pomėgius, tikslus. Gyvenimas buvo sustojęs.
Šis skaudus įvykis taip pat lėmė tai, kad ji dabar turi dukrytę, kad ji dabar aktyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą, kad moterys rinktųsi gyvybę, ne abortą. Draugauja su Krizinio nėštumo centru.
Pirmiausia joms norėtųsi pasakyti, kad baimės akys yra didelės… Reikia kreiptis pagalbos ir tikrai ją gausite. Pagalbos kreiptis visur: į Krizinio nėštumo centrą, į psichologą, pasisakyti draugei, artimam žmogui. Nebijoti eiti ieškoti pagalbos.
Iš savo patirties gali pasakyti, kad kai laukėsi, tiek to vaikelio, tiek jauniausios dukrytės, jai buvo labai baisu, kad ji nesugebės įveikti sunkumų. Jai buvo baisu, kaip finansiškai išsilaikys, nes pajamos stipriai krinta gimus vaikeliui, kaip ji gebės pasirūpinti vyresniu vaiku, buitimi.
Patikėkite, visos baimės labai greitai išgaruoja. Išgaruoja todėl, kad gimus kūdikiui, viskas stoja į savo vėžes. Jai sakydavo: „tu nesijaudink, viskas susidėlios ir išsispręs“. Bet tai atrodydavo kaip mistika. Tačiau taip visada atsitinka, kad svarbiausiu momentu atsiranda tinkamų žmonių ir jie ištiesia pagalbos ranką…
Galvose mes susikuriame baisių scenarijų, o gyvenimas parodo visai kitokią praktiką.
Abortas tikrai nėra išeitis. Ji visą likusį gyvenimą nešios akmenį širdyje. Skausmas aprimęs, bet jis visiškai nenurims niekada…
Bendrauja su moterimis, kurios taip pat yra pasidariusios abortą, ir ne po vieną kai kurios. Yra moterų, kurios neigia žaizdas, sako, kad baisu yra tik pirmą kartą, o po to antrą, trečią, ketvirtą ir penktą kartą yra jau lengviau, kad tai tik embrionas, kad tai nėra jokia gyvybė. Girdi tokius žodžius, bet tai, ką mato žmoguje, kuo jis gyvena, kaip jis jaučiasi - tai rodo ką kita. Tai tik priedanga ir pasiteisinimas naudojant skambų žodį „embrionas“…
Vėlinių išvakarėse, spalio 30-ąją, 19 val. Laisvos visuomenės institutas (LVI) kviečia dalyvauti jau tradicija tapusioje akcijoje ,,Renkuosi gyvybę“. Akcijos metu šalies žmonės kviečiami uždegti žvakelę už tuos kūdikius, iš kurių buvo atimta teisė gimti ir gyventi.
Prie akcijos jungiasi ir Krizinio nėštumo centras, beveik dvi dešimtys įvairių nevyriausybinių organizacijų, kurios ne tik palaiko akcijos idėją, bet ir buriasi tęstinei veiklai, apimančiai pagalbos, švietimo ir teisėkūros iniciatyvas.
Istorinis ir teisiniis kontekstas
Straipsnyje, kritiškai įvertinus neskelbtą dokumentinę medžiagą ir publikuotus šaltinius, siekiama atskleisti abortų problemą tarpukario Lietuvoje. Abortas, įvykstantis savaime, šio tyrimo kontekste nėra svarbus, todėl kaip darbo objektas išskiriamas dirbtinai nutrauktas nėštumas. Dėmesys skiriamas teisiniam abortų reglamentavimui, dirbtinio nėštumo nutraukimo priežasčių išryškinimui bei priemonėms, kuriomis jis buvo atliekamas. Siekiama parodyti skirtingus abortų vertinimus, vyravusius tarpukario Lietuvos visuomenėje.
Iki 1935 m. baudžiamajame statute buvo numatyta, kad už visus dirbtinius abortus turi būti baudžiama. 1935 m. priimtu įstatymu legalus dirbtinis nėštumo nutraukimas buvo galimas tik tada, jeigu moters gyvybei grėsė pavojus arba ji tapo nusikaltimo auka. Toks pokytis leidžia spręsti apie tam tikrą pažangą to meto visuomenėje, tačiau tyrimas parodė, kad to nepakako. Moterys nutraukti nėštumą pasirinkdavo vedamos tokių motyvų kaip sunki ekonominė padėtis, taip pat dėl neigiamo visuomenės požiūrio į netekėjusią besilaukiančią merginą ar asmeninio apsisprendimo neturėti vaikų. Tokia priešprieša tarp įstatymų ir kasdienio gyvenimo turėjo įtakos tam, kad abortai buvo atliekami slapta, itin kenksmingomis sąlygomis bei priemonėmis. Susiklosčiusi ydinga praktika lėmė sunkius nėščiųjų susirgimus ar net mirtis.
Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotoja dr. Ieva Balčiūnė pasidalijo, kokia buvo motinos ir vaiko pozicija sovietinėje Lietuvoje, kaip buvo sprendžiama „nereikalingų vaikų“ problema bei kokias skaudžias visuomenės problemas atskleidžia sovietmečiu leisto žurnalo „Tarybinė moteris“ skaitytojų laiškai. Jai buvo įdomu, kaip žmonės sprendžia „nereikalingų vaikų“ problemą - kaip buvo siekiama išvengti tėvystės naštos. Moters padėtis visuomenėje yra neatskiriama nuo šios temos, nes paprastai šiuos dalykus sprendžia moterys. Per moters situaciją galima pamatyti labai daug ką: tarpusavio, lyčių santykius, taisykles, kaip bendrai yra elgiamasi su visuomene. Taip pat labai įdomu matyti modernėjimo procesą. Kaip tokie procesai vyksta, kaip realybėje atrodo emancipacija, kaip atrodo moterų perėjimas į kasdieninį, pamaininį darbą, ką tai lemia. Pavyzdžiui, tai lemia tokius procesus, apie kuriuos mes net nepagalvojame, tarkim, kūdikių maitinimo problema, nes moterys buvo išstumiamos į darbą nesuteikiant galimybės maitinti kūdikį, motinystės atostogos ilgainiui pasidarė du mėnesiai po gimdymo, o ne visos galėjo sau leisti tuos du mėnesius nedirbti - jos nebuvo apmokamos. Tai reiškia, kad kūdikiai sovietmečiu geriausiu atveju buvo maitinami krūtimi du mėnesius. Tai lėmė ir didesnį jų mirtingumą, sergamumą, ligas, vaikų perkėlimą į valstybines institucijas ir panašiai. Čia pasimato tarpusavio solidarumo praktikos, kaip dalinimasis pienu, viena kitos kūdikio maitinimas - daug dalykų, kurie visuomenėje yra labai svarbūs demografijai, sveikatai buvo ignoruojami kaip koks marginalus reiškinys, nors iš tiesų tai yra labai tiesiogiai susiję su moterų emancipacija. Per moteris galima pamatyti visiškai kitą visuomenės paveikslą, problemas, kitus reiškinius.
Sovietmečiu moterys buvo tarsi aukštinamos, buvo sakoma, kad jos yra laisvos ir nepriklausomos, tačiau atrodo, kad joms nebuvo galimybių tokiomis būti. Galimybės buvo ribotos. Visų pirma, tai ir pats režimas sąlygoja laisvės ribas. Kita vertus, tai yra ir melo santvarka, kurioje buvo teigiama viena, tačiau tai nebūtinai turėjo realią išraišką. Ribos buvo aiškios ir mes nelabai galime kalbėti apie kažkokią laisvę. Aišku, yra sąlyginumų. Vieną vertus, dalis moterų iš tiesų tapo ekonomiškai savarankiškesnėmis - jos privalėjo dirbti, užsidirbti. Kalbant apie kultūrinę emancipaciją, didžioji dalis studentų universitetuose tapo moteriškos lyties, kas iki tol buvo pavieniai atvejai. Moterys dalyvavo kultūroje, buvo raštingos, lankė teatrus, skaitė knygas, tačiau tai, ką jos galėjo daryti toliau, kaip galėjo save realizuoti, buvo labai siaura. Išliko hierarchinė sistema, moters karjeros galimybės buvo smarkiai apribotos - svarbiausia jos socialinė pareiga buvo šeima ir vaikai.
Jei buvo tokia nuostata, kad moteris turi gimdyti, kurti šeimą, o tai darydavo ir gana anksti, manoma, kad santuokos būdavo kuriamos ne „iš meilės“, o dėl to, kad pagal socialines normas taip tiesiog turėjo būti. Meilė tikrai buvo. Įdomu pažiūrėti į jaunimą - galima matyti, kad sovietmečiu ilgainiui daugėjo publicistikos, knygelių, sanitarinių švietimo brošiūrų apie tai, kaip reikia rinktis partnerį - į ką atkreipti dėmesį, kas yra svarbu, kad yra tam tikros meilės fazės, kaip reikia kritiškai vertinti ir panašiai. Bandymo kontroliuoti, ką žmonės myli ir ko ne, būta tikrai daug. Yra tyrimų, kurie rodo, kad neretai santuokos buvo kuriamos dėl pragmatinių paskatų - šeimai buvo lengviau gauti atskirą butą. Manau, kad situacijų buvo skirtingų, žmonės tikrai tuokėsi ir gimdė ir iš meilės, todėl nesakyčiau, kad galime tai absoliutinti kaip vien pragmatinius procesus.
Norima dar sugrįžti prie to, kad moterys anksti, vos praėjus dviems mėnesiams po gimdymo, išeidavo dirbti. Kur likdavo vaikai? Labai svarbi dalis sprendimo, ką daryti su vaikais, buvo jos socialinė aplinka. Jeigu turi giminaičių, senelių, kurie tau padeda, tuomet yra kur vaikus palikti. Dalis kūdikių buvo paliekami vyresniems vaikams. Teko rasti ne vieną dokumentą, kuriame buvo kalbama apie kokias nors tragedijas, įvykusias, kai mažiausias kūdikis buvo paliekamas vyresnių vaikų priežiūrai. Aišku, pamažu atsiranda lopšeliai-darželiai, bet jų yra labai ribotas kiekis, sunku į juos patekti ir kartais patenkama tik per pažintis, „blatą“ ir panašiai. Dar vienas sprendimas buvo kūdikių namai arba savaitiniai darželiai, kurie dar buvo vadinami internatiniais. Kūdikių namai ilgainiui pradėjo vykdyti net laikinos priežiūros funkciją. Tai reiškia, kad ten kūdikiai atvykdavo kažkuriam laikui ir likdavo tol, kol, pavyzdžiui, mamos surasdavo kur kitur juos būtų galima palikti. Buvo rastas vienas laiškas, kuriame 22-23 metų vieniša moteris klausia, ką jai daryti su kūdikiu. Iki vienerių metų ji galėjo samdyti auklę, bet jos finansinė situacija pasikeitė ir nebegali sau to leisti, vaiko nebeturi kur dėti, niekas jo nepriima, lopšelių-darželių nėra. Galiausiai, jai pasiūlo bent kuriam laikui vaiką patalpinti į kūdikių namus ir moteris sprendžia, ką jai daryti, kol suranda tolimus giminaičius kaime, kurie vaiką bent kuriam laikui priima. Buvo toks situacijos sprendimas, tačiau bėda ta, kad paskui galėjo būti ir visokių problemų - galėjo kilti klausimų, kas tą vaiką iš tiesų augina, kas turi gauti kokią nors pašalpą ir taip toliau. Strategavimas buvo labai didelė moterų gyvenimo dalis.
Yra atvejų, kai vaikas buvo parduodamas. Pardavimo atvejų fiksavimas yra labai skurdus - tik paminėjimas. Pavyzdžiui, viename dokumente minima moteris, kuri atiduoda vaiką į vaikų namus ir yra kalbama apie tai, kad tai jau ne pirmas kartas, nes pirmą vaiką ji pardavė. Tas pardavimo faktas yra tik paminimas. Taip pat yra minimas atvejis, kai iš centrinės Azijos į Lietuvą buvo grąžinta santuokai tėvų parduota mergaitė. Kalbinti žmonės - daugiausiai regionuose dirbę medicinos darbuotojai taip pat minėjo tokius atvejus. Pavyzdžiui, kokiame nors nedideliame Lietuvos miestelyje gyvenusios vienišos ir dideliame skurde gyvenusios moterys nuspręsdavo parduoti savo naujagimį žmonėms, kurie nori įsivaikinti, bet nenori eiti per legalią sistemą. Viena kalbinta gydytoja minėjo kūdikį, kurį skurde gyvenusi mama pardavė už bulvių maišą. Tačiau tokie atvejai yra pavieniai, slapti, tai nėra didžiulė tendencija.
Abortų situacija sovietmečiu buvo tokia: abortai buvo nelegalūs iki 1955 metų. Nuo tų metų abortas legalus ir jo galimybės visą laiką buvo plečiamos. Iš pradžių reikėjo gauti specialių medicininių komisijų leidimą, procedūra buvo mokama. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje procedūra tapo nemokama, nepilnametės galėjo kreiptis be tėvų sutikimo. Ilgainiui atlaisvintas ir laikotarpis, per kurį gali pasidaryti abortą - legalu tai buvo iki 28 savaičių. Tačiau buvo vykdoma antiaborto kampanija.
Situacija buvo dvilypė - viena vertus, abortas režimo buvo naudojamas kaip parodymas, kokia progresyvi ir pažangi yra valstybė, esą „štai, Sovietų Sąjungoje moteris turi teisę, o Vakaruose neturi“. Kita vertus, buvo vykdoma antiaborto kampanija, kuri kalbėjo apie aborto žalą, blogą poveikį šeimai, santykiams, sveikatai, moterų nelaimę, negalėjimą dirbti ir panašiai. Antiaborto kampanija buvo labai retorinė, pagrindinis jos argumentas buvo, kad moteris nebebus laiminga. Dažniausiai ji buvo nukreipta į jaunas moteris, kurioms tai buvo pirmas nėštumas, nors realybėje didžiausia abortų dalis buvo atliekama jau ištekėjusioms, jau vaikus turinčioms moterims, kurios abortą darėsi dėl ekonominių ir socialinių priežasčių, o ne dėl asmeninių egoistinių poreikių, kaip tuomet teigta. Gydytojai buvo skatinami atkalbinėti moteris nuo aborto ir tai šiek tiek veikdavo. Tą mini ir patys mano kalbinti gydytojai. Jų teigimu, jos paskui grįždavo ir dėkodavo už tai, kad jas atkalbėjo. Abortų skaičius buvo milžiniškas, Lietuvoje buvo priskaičiuojama 40 tūkst. per metus, o prieš pat atgaunant priklausomybę - apie 50 tūkst. Ir tai yra tik oficialiai fiksuoti skaičiai, dar didelė dalis jų yra nefiksuoti, daryti nelegaliai, slepiami, nes, nepaisant masto, tai buvo stigma. Manoma, kad tų atvejų būta dar apie trečdalį tiek.
Po nepriklausomybės atkūrimo 1991 m. Lietuva paveldėjo sovietmečio abortų reguliavimą, kai nuo 1955 m. (pagal TSRS dekretą) abortai buvo legalūs iki 12-osios nėštumo savaitės moters pageidavimu, o vėliau - tik griežtais medicininiais pagrindais. Sovietmečiu abortai buvo plačiai paplitę - 1970-1980 m. Lietuvoje kasmet atliekama apie 45 tūkst. „procedūrų“, o 1990 m. jų skaičius siekė 28 tūkst.
Nepriklausomybės pradžioje diskusijos apie abortus buvo ribotos, daugiausia siejamos su demografiniais iššūkiais ir perėjimu prie vakarietiškų vertybių. 1994 m. sausio 28 d. Sveikatos apsaugos ministerija išleido įsakymą, patvirtinantį nacionalinę procedūrą: abortai iki 12-osios savaitės - moters pasirinkimu, vėliau - tik jei grėsmė gyvybei ar sveikatai. Šis reguliavimas galioja iki šiol, tačiau nuo 1991 m. prasidėjo nuolatinės diskusijos apie jo griežtinimą, įtraukiant bažnyčią, feministes ir politikus.
Devintojo dešimtmečio pabaigoje ir 2000-ųjų pradžioje abortų skaičius sparčiai krito - nuo 40,7 tūkst. 1991 m. iki 9,9 tūkst. 2005 m. ir 6 tūkst. 2012 m., o 2021 m. - iki 2,7 tūkst. Šį nuosmukį lėmė didėjantis priėjimas prie kontracepcijos ir visuomenės švietimas.
Žiniasklaidoje, ypač moterų žurnaluose 1991-1996 m., dominavo dvipolė narracija: sėkmės istorijos, kai atsisakius aborto vėliau džiaugiamasi vaiku, arba analizės apie moterų patirtis po procedūros. Diskusijos buvo labiau socialinės nei politinės, akcentuojant bevaikystę ir šeimos planavimą, o visuomenės nuomonė liberalėjo: 1994 m. tik 27% palaikė visišką draudimą, o 70% - prieš.
Intensyviausios politinės debatai prasidėjo 2005 m., kai Seime įregistruotas pirmasis projektas „Dėl gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo“. Panašūs projektai buvo teikiami 2006, 2007 ir 2008 m., su pataisomis, pvz., pašalinant išimtis dėl vaisiaus defektų, argumentuojant, kad „sergantį vaiką reikia gimdyti ir gydyti“. Katalikų bažnyčia aktyviai rėmė šiuos siūlymus, remdamasi enciklikomis kaip Jono Pauliaus II „Evangelium vitae“ (1995 m.), matydama abortą kaip „nuodėmę prieš gyvybę“.
Lietuvos Katalikų Bažnyčia nuo pat 1991 m. nepriklausomybės atkūrimo užima tvirtą poziciją abortų klausimu, laikydama šį aktą sunkia moraline nuodėme prieš gyvybę, remdamasi ne tik Biblija, kuri draudžia žudymą, bet ir popiežiškomis enciklikomis, tokia kaip Jono Pauliaus II „Evangelium vitae“ (1995 m.), kuri pabrėžia gyvybės šventumą nuo prasidėjimo momento. Bažnyčia aktyviai lobavo už draudimo projektus Seime, ypač 2005-2008 m. ir 2013 m., kai Seimas preliminariai pritarė įstatymui, o vyskupai ragino politikus remtis krikščioniškomis vertybėmis, matydami abortų legalumą kaip visuomenės moralinį nuosmukį.
Ši pozicija neapsiriboja politine veikla - Bažnyčia įsteigė krizių centrus, tokius kaip Kauno arkivyskupijos pagalbos centras (nuo 1997 m.), siūlantis psichologinę pagalbą moterims po abortų ir prevencines programas, siekdama keisti visuomenės požiūrį per švietimą ir rekolekcijas. Tačiau kritikai, įskaitant feministes ir sekuliarus intelektualus, kaltina Bažnyčią primetant savo doktriną visai visuomenei, argumentuodami, kad Katalikų mokymas neatspindi visos Lietuvos moralės, o draudimas pažeistų moterų teises į privatų gyvenimą pagal Konstituciją ir Europos Žmogaus Teisių Konvenciją.
Ši įtampa rodo, kad abortų klausimas negali būti išspręstas be aiškaus šio akto moralinės vertinimo - jei abortas laikomas moraliai neutraliu aktu, jis visada liks patrauklia perspektyva, nes akivaizdžiai sumažina moters ir šeimos naštą: vaiko auginimas iki pilnametystės Lietuvoje šiandien kainuoja nuo 54 tūkst. iki 90 tūkst. eurų (remiantis vidutiniu metiniu išlaikymu 3-5 tūkst. eurų), o tai reiškia ne tik finansinį spaudimą, bet ir ribojimus moters karjeros vystymuisi, ypač šiuolaikiniame darbo rinkoje, kur motinystė dažnai trukdo profesiniam augimui. Tik grąžinus moralinį matmuo - ar tai gyvybės atėmimas, ar pasirinkimo teisė - galima rasti pusiausvyrą tarp gyvybės apsaugos ir moterų autonomijos, kitaip diskusijos liks paviršutiniškos ir poliarizuojančios.
2013 m. debatai pasiekė piką: vykusioje LRT laidoje „Tautos aikštė“ (balandžio 25 d.) aptariami moterų stigmatizavimas kaip „žemesniųjų sluoksnių atstovių“. Feministės inicijavo protestus „Šalin rankas nuo mano vaginos!“ ir peticiją „Už moterų teisę kontroliuoti savo kūną“, surinkusią tūkstančius parašų ir remdamasi 2010 m. apklausos duomenimis (84% lietuvių palaiko moters teisę spręsti apie nepageidaujamą nėštumą). Visuomenės nuomonė toliau liberalėjo: 2009 m. draudimą palaikė 19%, o 2022 m. - tik 13% (iš jų 3% už visišką draudimą), ypač tarp vyrų ir jaunimo.
Abortas: egoizmo ar nežinojimo pasekmė?
Nuo 1990 m., kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, Lietuva prarado apie 520 000 žmonių - savo potencialių bendrapiliečių! Tai yra kraupus Lietuvos visuomenės degradacijos masto rodiklis. Ir šiandien lietuviai stovi ant bedugės krašto: arba išliks kaip tauta, arba išnyks - ne dėl silpnėjančių nacionalinių jausmų ar patriotizmo stokos (migracija yra tik pasekmė!), o dėl fizinio išmirimo, kai gimstamumo rodiklis siekia vos 1,3 vaiko moteriai, o populiacija mažėja 1-2% per metus.
Kontracepcijos klausimas čia ypač svarbus: nors ji radikaliai sumažino abortų skaičių (iš 40 tūkst. 1991 m. iki 2,7 tūkst. 2021 m.), ji tuo pačiu ženkliai sumažino ir gimstančių vaikų skaičių Lietuvoje, skatindama „planavimą“ kaip alternatyvą natūraliam šeimos augimui ir prisidėdama prie demografinės krizės, kur jaunų šeimų bijo finansinių ir karjeros iššūkių. Tik suvokiant šią dvigubą pasekmę galima ieškoti sprendimų, kurie skatintų ne tik mažesnį abortų skaičių, bet ir tautos išlikimą per šeimos palaikymą.
Šio demografinio ir moralinio iššūkio sprendimui būtini radikalūs, bet teigiami žingsniai. Pirmiausia - požiūrio pasikeitimas: Katalikų Bažnyčios vaidmuo yra itin svarbus, kad ji kalbėtų jaunoms kartoms apie vaisingumo svarbą šeimoje, primindama Dievo įsakymą pirmiesiems tėvams: „Būkite vaisingi ir dauginkitės!“ (Pr 1,28). Šis biblinis imperatyvas galėtų tapti pagrindu naujoms švietimo programoms bažnyčiose ir mokyklose, skatinant vertybes, kur šeima yra ne našta, o šventybė, o motinystė - didžiausias pašaukimas.
What's It Like To Have An Abortion? 4 Women Share Their Stories
Antra, reikia įvesti radikalius teigiamus draudimus: uždrausti moterų įdarbinti 18-35 metų amžiaus, laikant šį laikotarpį kaip privalomą šeimos kūrimo fazę, bet tuo pačiu pripažinti jį kaip darbą namuose, leidžiant kaupti stažą pensijai ir suteikiant finansinę paramą iš valstybės biudžeto.
