Vaikų melavimas yra dažna ir jautri tema, kelianti nerimą tėvams. Devynerių metų vaikas jau pakankamai subrendęs, kad suprastų melo pasekmes ir sąmoningai pasirinktų sakyti netiesą. Svarbu suprasti, kodėl vaikas meluoja, ir kaip tinkamai reaguoti, kad nepažeistumėte jo pasitikėjimo ir santykių su juo.
Kada vaikai pradeda meluoti?
Meluoti vaikai geba jau nuo ankstyvos vaikystės, sulaukę 2-3 metų. Iš pradžių tai labiau fantazijos, kurių vaikas pats dar neatskiria nuo realybės. Maždaug 4-5 metų vaikas jau iš dalies suvokia, kad jo fantazija yra netikra, tačiau riba tarp fantazijos ir tiesos vis dar yra labai trapi. Vaikas gali net ir pats tikėti savo išgalvota istorija. Pavyzdžiui, papasakoja draugams, kad keliavo į Disneyland'ą, kuria pasakojimą iki smulkiausių detalių, o grįžęs namo toliau gyvena savo fantazijoje ir jam yra smagu. Tai yra svarbus raidos etapas pasaulio bei ribų suvokimui, kurio nereikia nutraukti. Vaikui augant, tos fantazijos tolsta, o realybė artėja. Apytikriai 7-8 metų vaikai jau gali pilnai suvokti melą ir sąmoningai meluoti. Tai nereiškia, kad jie visiškai atsisakys fantazijų - jie vis dar žais, fantazuos, ypač jei vaikas kūrybiškas, bet jie jau supras, kur yra fantazija, kur sąmoningas melas, o kur realybė.
Devynerių metų vaikas jau yra pakankamai brandus, kad suprastų melo pasekmes ir sąmoningai pasirinktų sakyti netiesą. Tokiame amžiuje melas gali pasireikšti įvairiai, tačiau svarbiausia yra suprasti jo priežastis ir tinkamai reaguoti.
Dažniausios sąmoningo vaikų melo priežastys
Priežastys priklauso nuo situacijos ir gali būti suskirstytos į dvi pagrindines grupes: kai vaikas meluodamas siekia būti reikšmingas ir vertinamas, įgyti pripažinimą; ir kai vaikas meluoja, siekdamas išvengti konkrečios pasekmės ar reakcijos. Pavyzdžiui, vaikas gavo prastą pažymį ir iš patirties žino, kad tėvai pyks. Jis galvoja, kaip išvengti to pykčio ir pabando pameluoti. Jam pavyksta, jis išvengia nenorimos reakcijos. Tai yra paskatinimas vaikui toliau meluoti.
Vaikai gali meluoti, nes:
- Siekia išvengti bausmės ar neigiamos reakcijos.
- Norintys būti reikšmingi ir vertinami.
- Bijo nuliūdinti tėvus.
- Nesijaučia saugūs ar pakankamai vertinami šeimoje.
- Norintys atkreipti į save dėmesį.
- Siekiant paslėpti silpnybes ir pasirodyti geresniais nei yra iš tiesų.
- Kai tėvai taiko per griežtas bausmes.
Kartais vaikai meluoja, siekdami įtikti ar pasirodyti geresni, nei yra iš tiesų, ypač jei jaučia, kad nesulaukia pakankamai dėmesio ir pagyrimų iš tėvų.
Kaip tinkamai reaguoti, kai vaikas meluoja?
Reikia elgtis nuoširdžiai, pasakyti, kad aš pykstu. Pyktis turi įvairias formas. Tarkime, vaikas gavo blogą pažymį, reikia taip ir pasakyti vaikui: man liūdna, esu piktas, kad gavai blogą pažymį, sėskime ir pakalbėkime, kas nutiko, gal galime pasistengti kartu ar tu vienas, kad kitą kartą situacija nepasikartotų. Tokiu atveju vaikas supras, kad jo elgesys nėra tinkamas, bet jis dėl to nebus atstumtas. Jis matys, kad, nepaisant visko, tėvai vis tiek bando jį suprasti, priimti ir myli jį. Taip po truputį vyksta auklėjimo procesas. Jei pyksite, vaikai tikrai suras būdų, kaip išvengti tų nenorimų reakcijų.
Bausmės neduos ilgalaikio efekto. Pyktis dėl to, kad vaikas meluoja, tik paskatins jį būti gudresniu. Jei tėvai žino, kad vaikas meluoja, jie turi tą žinoti 100 proc., nes būna, kad tėvai tik numano. Tai visų pirma, tėvai turi būti garantuoti dėl melo. Jei vaikas vis tiek tvirtina savo, nesileisti į diskusijas. Pasakyti, kad žinote, jog jis sako netiesą ir jums dėl to yra liūdna. Nebijokime vaikui parodyti, ypač jaunesniam, kad melas gali žeisti ir griauti santykius. Pasakykite, kad žinote tiesą ir nutraukite diskusiją. Po kurio laiko grįžkite prie to ir jei vaikas vis tiek tvirtina savo, aiškinkitės, kalbėkite. Bet nereaguokite pykčiu, neįrodinėkite nieko. Parodykite, kad jums rūpi.
Jei vaikas yra vyresnis, tikrai nerekomenduoju tikrinti jo telefono ar elektroninio pašto, jei nėra kokių žalingo elgesio apraiškų. Kiek galima reikia išlaikyti tą pasitikėjimą ir kalbėti apie tai su vaiku, nes jei akcentuosime tik tai, kad jis meluoja, jis supras, kad melas blogai, bet nepadarys iš to išvadų. Mes turime akcentuoti kitą pusę - kodėl santykiuose yra svarbu pasitikėjimas. Jei aš, kaip tėvas, pasitikiu vaiku, jis irgi gali pasitikėti manimi. Ir paauglystėje, kai sumažėja noras bendrauti su tėvais, kai tų melo strategijų atsiranda vis daugiau, tėvai ypač turi stengtis išlaikyti poziciją, kad aš noriu tavimi pasitikėti ir pasitikiu. Tai reiškia, kad leidžia tam paaugliui pasijusti suaugusiu, o tai ir yra svarbu. Tai tie pabandymai meluoti būna, bet jie neperauga į ypač blogą elgesį. Pasitikėjimas mažina melo apraiškas paauglystėje.
Melą reikia pastebėti ir nesvarbu ar tai paauglys, ar tik pradedantis meluoti vaikas. Melo ignoruoti nereikia ir tinkama reakcija, parodymas, kad jus tai skaudina, kad nenorite, jog jis taip elgtųsi ir jis, matyt, nenorėtų, kad jūs taip elgtumėtės, padeda atsikratyti melo.
"Baltas melas" ir taktiškumas
Nereikėtų akcentuoti vaikams, kad vienas melas yra geras, o kitas - blogas. Kai vaikas vyresnis - galima, bet mažesni 5-6 ir net 10 metų vaikai nelabai suvokia, kodėl meluoti negerai, bet mama telefonu kalba ir sako, kad dirba, nors sėdi ir televizorių žiūri. Bus per daug sudėtinga vaikui paaiškinti taip, kad jis suprastų. Geriausia rodyti pavyzdžiu ir akcentuoti pasitikėjimą. Taip, melas yra netinkamas ir jis griauna pasitikėjimą.
Kitas dalykas, kad bet kuriuo atveju reikia mokyti vaikus sakyti tiesą, bet yra situacijų, kai netinkamai išsakyta tiesa gali įžeisti. Mes nenorime įžeisti kažkokio žmogaus, todėl norėdami pasakyti tiesą, mes turime pasirinkti tam tikrus žodžius. Mes apeiname tą melą. Bet akcentuojame, kad tai tiesa. Ir aptarti tą reikia su vaiku. Dažniausias to pavyzdys, kai vaikas gauna dovaną. Ir jam ji nepatinka. Vaikas gali pasakyti: man nepatinka. Ir nereikia versti jo meluoti. Bet galima pasakyti, ačiū, aš labai vertinu, kad dėl manęs stengeisi. Tai apie tokias situacijas su vaiku galima po truputį kalbėti ir mokyti taktiškumo, diplomatiškumo tam tikrose situacijose. Be to, pasakyti, kad tiek melas, tiek tiesa gali žeisti.
Mokome tarti garsą "R"
Kai melas tampa nuolatiniu
Jeigu 9-10 metų vaikas meluoja pastoviai, gali prireikti specialisto konsultacijos, nes vaikai gali pradėti meluoti, kai jaučia nerimą ar negali susitvarkyti su esama situacija. Nuolatinis melavimas gali būti požymis, kad vaikas patiria stresą. Pasistenkite būti jam pavyzdys ir pasikalbėkite su juo apie tai, kaip melavimas gali sugriauti pasitikėjimą bei artimus santykius su žmogumi.
Jei tėvų ir vaikų tarpusavio ryšys tvirtas, dažniausiai pakanka pokalbio namų aplinkoje. Tik siūlyčiau ne kovoti su melu, o kloti vertybinį pamatą. Kai mažasis meluoja, norėdamas fantazijose gauti tai, ko jam trūksta realybėje, tėvai gali netgi skatinti melą. Pavyzdžiui, klausinėti smulkmenų ir kalbėti tariamąja nuosaka: „Aš suprantu, kad tu norėtum šuniuko. Kaip tu juo rūpintumeisi?“ Taip suaugusieji parodys suprantantys tikrąsias melo priežastis, o ne nuneigs atžalos žodžius. Kartu bus lavinama mažylio vaizduotė ir stiprinamas tarpusavio ryšys.
Pagavus sąmoningai meluojantį vaiką nederėtų provokuoti melagėlio kalbėti netiesą. Pavyzdžiui, kai žinote, jog jis kažko pridirbo, užuot klausus: „Ar tu tai padarei?“, geriau ramiai pasakyti: „Aš žinau, kad tu tai padarei. Pagalvokime, kaip galime išspręsti šią situaciją…“ O tada aptarkite adekvačias pasekmes. Griežtai atkirtus: „Stop! Kodėl tu man meluoji?“, vaikas gali pajausti agresiją ir išsigąsti ar susigėsti. Nė vienas iš šių jausmų nepadeda jam mokytis. Pakeltas balso tonas ir pyktis gali paskatinti jį kitą kartą stengtis pameluoti geriau.
Tėvai privalo drauge išanalizuoti situaciją, rasti sprendimo būdą, o pokalbį užbaigti vaiko pastangų įvertinimu. Svarbu pabrėžti tiesos sakymo naudą. Drauge ramiai aptariant melus, pabrėžiant tiesos sakymo naudą, šeimoje nuolat puoselėjant sąžiningumo ir garbingumo vertybes, vaikas po truputį mokysis, kad meluoti nėra prasmės.
Melas - tėvų ir vaikų santykių neišvengiama dalis. Vaikai meluoja ne tik tėvams, bet ir vieni kitiems, o augant jų apgavystės darosi vis sudėtingesnės. Vaikai nuo pat mažens yra mokomi sakyti tiesą ir nemeluoti, tačiau laikui bėgant vaikai supranta, jog melas padeda padaryti įspūdį, išvengti bausmės arba išsisukti nuo nemėgstamų veiklų. Tėvai, stengdamiesi neįskaudinti aplinkinių, nesibodime baltu melu. Tarkim, duktė mato, kad iš darbo tėtis grįžo labai pavargęs, bet jis sako: „Ne, baik tu, man viskas gerai“, o mergaitė jaučia, kad tėčiui nėra gerai. Jeigu mes rodome, kad melas yra teigiamas dalykas, tai riba tarp impulsyvaus ir sąmoningo melo dar labiau nusitrina.
Jei tėvams tampa pernelyg sunku, nusvyra rankos, kai pokalbiai su atžala neduoda rezultatų, o istorijos iš lubų laužomos vis dažniau, svarbu paprašyti pagalbos. Psichologas gali būti vienas iš galinčių padėti specialistų. Jei jaučiate nerimą ar kažkuo abejojate, visada pravartu ieškoti atsakymų, tartis su kitais. Taip pat vertėtų susirūpinti, jei vaikas ne tik meluoja, bet ir yra prislėgtas, ima neįprastai elgtis, pavyzdžiui, vengia bendrauti su draugais, žiauriai elgiasi su gyvūnais. Tada tikrai patartina kreiptis pagalbos.
