Vaiko psichologija - tai žmogaus raidos psichologijos šaka, nagrinėjanti vaiko psichikos raidą ir jos dėsnius. Ji apima visas vaiko amžiaus pakopas, nuo kūdikystės iki brandos. Šiame amžiuje vaiko psichika keičiasi itin sparčiai, o kiekvienas raidos tarpsnis sudaro pagrindą tolimesniam vystymuisi.
Vaiko psichikos raidos ypatumai
Vaiko psichikos raidą skatina turininga ir įvairi aplinka, bendravimas. Ypač svarbus yra ryšys su motina, kuri patenkina pagrindinius vaiko poreikius: emocinio ryšio, supratimo, pažinimo ir saugumo. Trūkstant bendravimo su motina, vaiko psichinė raida gali sutrikti. Kiekvienas amžiaus tarpsnis turi jautriuosius periodus - laikotarpius, kai vaikas itin jautrus ir imlus tam tikriems dirgikliams, lengviau įgyja naujus įgūdžius. Ankstyvojoje vaikystėje sparčiai formuojasi mąstymas, kalba, valia ir asmenybės bruožai. Perdėta suaugusiųjų globa gali sukelti autonomiškumo ir gėdos krizę (1-3 metai), kai vaikas pradeda intensyviau bendrauti su bendraamžiais. Bendraudamas su įvairiais žmonėmis, vaikas perima socialines elgesio normas.
Ankstyvojoje ir ikimokyklinio amžiaus vaikystėje pagrindinė veikla yra žaidimas. Žaisdamas vaikas realizuoja savo gebėjimus, mokosi bendrauti, įgyja naujų žinių ir patiria įvairių emocijų. Mokymosi pradžia suteikia didelį impulsą tolesnei psichikos ir asmenybės raidai, keičia pažinimo procesus ir suteikia vaikui valingumo.
9 metų vaikas: mokyklinio amžiaus pradžia
Amžius nuo 7 iki 11 metų žymi mokyklinio laikotarpio pradžią. Tai metas, kai vaiko gebėjimai labiausiai atsiskleidžia mokantis. Jis pradeda laikytis disciplinos ir vykdyti suaugusiųjų nurodymus, svarbu, kad šiuo laikotarpiu vaikas išmoktų būti darbštus. Vyksta dideli pokyčiai vaiko socialinėje aplinkoje - vaikas pradeda lankyti mokyklą, susiduria su sistemingo mokymosi pradžia. Vaikams patinka „rimti užsiėmimai“ - skaitymas, rašymas, aritmetika. Jie vis dar priklausomi nuo tėvų, bet jau labiau orientuojasi į bendraamžius. Mokykloje vaikas mokosi bendrus dalykus kartu su klasės draugais, atlieka namų darbus, taip pradeda jaustis klasės dalimi. Egzistuoja vaikų visuomenė, kurios centras - mokytojas, vėliau ji perauga į paauglių visuomenę.
Mokyklinio amžiaus vaikams tenka vis daugiau atsakomybės už savo elgesį. Jie išmoksta pasirinkti drabužius, juos sutvarkyti, pasigaminti pusryčius. Jei pateikiama užduotis visai klasei, daugiau atsakomybės turintys vaikai pergalvoja, kaip ją atlikti. Mokymasis yra svarbiausias užsiėmimas, tačiau vis dar svarbūs išlieka žaidimai su draugais. Žaidimas - tai manipuliavimas žaislais, socialinių vaidmenų mokymasis. Žaisdamas vaikas kaupia patirtį, susidaro veiklos įgūdžius, perpranta žmonių tarpusavio santykius, sprendžia problemas, mąsto, kuria. Svarbu, kad vaikas žaistų ugdymo funkciją turinčius žaidimus, lavinančius smulkiąją motoriką, plečiančius žodyną. Žaidimai gali būti naudojami ne tik mokymui, bet ir gydymui - per žaidimą lengviau užmegzti kontaktą su vaiku, jis lengviau save išreiškia.
Savęs vertinimas ir pasitikėjimas
Žinių vertinimas pažymiais gali sukelti vaikui psichinę įtampą. Nors pažymiai skirti įvertinti žinias ir pastangas, daugelis tėvų juos supranta kaip vaiko asmenybės įvertinimą. Per didelis pažymių sureikšminimas didina įtampą, nerimą ar baimę. Nuo aplinkinių požiūrio į vaiką didžia dalimi priklauso ir jo paties nuomonė apie save. Nuolatinė įtampa, laukiant nepalankaus aplinkinių įvertinimo, gali suformuoti baimę dirbti kitų akivaizdoje.
Pasitikėjimo savimi vystymąsi veikia daugelis faktorių. Ankstyvoje vaikystėje lemiamą įtaką vaiko požiūrio į save formavimuisi turi tėvų elgesys. Jeigu tėvai myli savo vaiką, tenkina jo psichosocialinius poreikius, priima jį tokį, koks jis yra, vaikas pats ima pozityviai vertinti save. Jei tėvai yra ypatingai reiklūs, griežti, arba stengiasi vaiką apsaugoti nuo bet kokio gyvenimiško išbandymo, trikdydami jo savarankiškumą, vaikas gali pradėti jaustis nieko nesugebantis ir menkas. Draugai taip pat įtakoja požiūrio į save formavimąsi, ypač mokykliniame amžiuje. Vaikai nesąmoningai lygina save su bendraamžiais. Menkas pasitikėjimas savimi dažnai yra tėvų ar visuomenės suformuotų nerealių lūkesčių ir standartų rezultatas.
Tėvų ir mokytojų vaidmuo
Tėvai yra pirmieji vaiko auklėtojai ir mokytojai. Jei šeimoje vyrauja meilė, gerumas, savitarpio supratimas, rūpestis, vaikas bus imlesnis auklėjimo poveikiui, ramesnis, emociškai stabilesnis ir jausis saugus. Mamos vaidmuo ypač svarbus pirmaisiais gyvenimo mėnesiais, tačiau ilgainiui labai svarbus tampa ir tėvo vaidmuo. Tėvo meilė motyvuoja vaiką veikti, siekti, nugalėti. Pilnoje šeimoje vaikas turi du pavyzdžius palyginimui - moters ir vyro. Tėvo nebuvimas šeimoje gali rimtai sutrikdyti psichologinę ir socialinę vaiko raidą.
Mokytojų bendradarbiavimas su tėvais yra labai svarbus. Mokytojas, turėdamas pedagoginių ir psichologinių žinių, gali padėti tėvams spręsti kylančias problemas, patarti, priminti, pamokyti. Svarbu, kad namų taisyklės sutaptų su mokyklos taisyklėmis ir būtų vienodai vertinamas elgesys. Tėvai turi išmanyti pedagoginius bei psichologinius vaiko mokymosi ir vystymosi dėsningumus.
Psichikos sveikata ir galimi sutrikimai
Psichikos sveikata yra natūrali būsena, leidžianti žmogui jausti darną su aplinka, įveikti stresus, tikėti savo ir kitų verte. Ji yra neatsiejama bendrosios žmogaus sveikatos dalis. Normalus vystymasis ir psichikos sveikata vaikystėje yra sinonimai. Psichikos sutrikimai pasireiškia kaip kraštutinis psichikos sveikatos negalavimas. Atidus vaiko būklės įvertinimas gali padėti anksčiau nustatyti ar įtarti psichikos sutrikimą.
Stiprūs neigiami išgyvenimai šeimoje, tokie kaip alkoholizmas ar tėvų skyrybos, neabejotinai turi įtakos vaiko asmenybei ir ugdymo procesui. Vaikams tėvų skyrybos gali atrodyti pasaulio pabaiga, jie gali jaustis vieniši, nereikalingi. Vaikas gali patirti skausmą, liūdesį, pyktį, gėdą. Po skyrybų vaikai dažnai turi daugiau elgesio problemų. Mokytojui svarbu vaikui suprantamai paaiškinti skyrybų priežastis, leisti išreikšti savo jausmus ir žinoti, kad net po skyrybų jis turės abu tėvus.
Epidemiologiniai tyrimai rodo, kad nemaža dalis vaikų kenčia nuo psichikos sutrikimų, dažniausiai tai dėmesio, aktyvumo ir nuotaikų sutrikimai, nerimo ir depresiniai sutrikimai. Tačiau keturiems iš penkių pas psichiatrą apsilankiusių vaikų psichikos sutrikimai lieka neatpažinti. Tėvai dažniausiai kreipiasi į gydytojus ne dėl pakitusio elgesio, o tuomet, kai vaiko elgesys pradeda jiems trukdyti arba vaikas ima skųstis somatiniais simptomais. Vaiko elgesys dažnai yra ne priežastis, bet pasekmė. Svarbu stiprinti mokymosi motyvaciją, pasitikėjimą savo jėgomis ir atrasti būdus, kaip padėti vaikui įsisavinti informaciją.
Tėvams patiems suprasti, kas yra normalu vaiko raidoje, yra sudėtinga. Gydytojas įvertina, kaip vaikas pagal savo amžių atlieka užduotis. Jei vaikui sunkiau sekasi tam tikros užduotys, numatomas išsamesnis raidos vertinimas. Supratimas apie vaiko augimo ir vystymosi etapus padeda tėvams geriau žinoti savo vaiko poreikius, suteikti tinkamą palaikymą ir skatinti jo tobulėjimą.
