Vaikų isterijos ir pykčio priepuoliai - tai natūrali vaiko raidos dalis, su kuria susiduria daugelis tėvų. Nors šie protrūkiai gali būti iššūkis, svarbu suprasti jų priežastis ir mokėti tinkamai reaguoti, kad padėtumėte vaikui išmokti valdyti savo emocijas.
Kas sukelia vaiko isteriją?
Dažniausia vaikų isterijos priežastis - persirgta liga, dėl kurios nusilpusi nervų sistema. Kol sirgo, mažylis buvo apgaubtas dėmesiu, o pasveikęs jo neteko. Todėl ir kaprizijasi. Paslėpta isterijos priežastis gali būti ir emocinis persitempimas. Dažnos šventės, svečiai, per ilgas televizoriaus žiūrėjimas, filmai su muštynėmis ir riksmais, įprasto režimo pakrikimas ir panašūs dalykai negatyviai atsiliepia vaiko emocinei būklei, jo nervų sistemai.
Kiekvienoje šeimoje būna problemų, kurios blogai veikia vaiko psichiką. Paanalizuokite jas, stebėkite, kaip vaikas reaguoja, pasistenkite nustatyti tas situacijas, kai jo reakcija neadekvati, liguista. Jeigu jūs rasite tikrą isterijos priežastį, turėsite galimybę ją pašalinti arba bent jau sušvelninti.
Išprovokuoti isteriją gali ir smulkmenos:
- Jūs ketinate eiti su vaiku į lauką ir staiga suskamba telefonas. Jūs kalbate telefonu, o vaikas stovi prie durų ir laukia.
- Vieną vaiką paglostėte per galvą, o kitą nuvijote.
- Sulūžo mylimas žaisliukas.
- Prisiminė seną skriaudą.
- Darželyje arba kieme vaiką kažkas erzino.
Būna ir rimtų priežasčių - išsiskyrimas su artimais žmonėmis, naminio gyvūnėlio mirtis ir pan. Neįmanoma išvardyti visko, kas gali vaiką privesti prie afekto būsenos.
Taip pat svarbu paminėti, kad vaiko emocijų protrūkiai gali pasireikšti po įtemptos dienos, kai vaikas eina į darželį, buvo šventėje, ar kitoje veikloje ir po dienos grįžta namo sudirgęs. Kai kyla vadinamos „vaiko isterijos”, svarbiausia ne pulti moralizuoti vaikui, kad to daryti negalima, slopinti ar nukreipinėti šias emocijas, o padėti jam išgyventi emociją kartu, tinkamais būdais ir sugrįžti į glaudų ryšį.
Tuo metu, kai vaikas yra pagautas itin stipraus įkarščio, labai tikėtina, kad jis negirdės tėvų prašymų arba jie net paaštrins situaciją. Todėl kartais tik nurimus emocijai galime su vaiku aptarti vadinamos vaiko isterijos įvykį plačiau.
Svarbu tinkamai įvertinti ir vaiko amžiaus aspektus. Pavyzdžiui, prieš ieškant gilesnių pykčio protrūkio priežasčių pirmiausia reikia įsitikinti ar yra atliepti būtinieji poreikiai ir ar vaikas nejaučia alkio, miego trūkumo, per intensyvios stimuliacijos, dėmesio trūkumo ir pan.
Vaikų isterijos - tai emocinės iškrovos, kurios gali būti tikras iššūkis tėvams ir prikaustantis reginys aplinkiniams. Nors ir nemanomos, isterijos yra normali vaiko raidos dalis.
Ne visi vaikai vienodai dažnai patiria isterijas. Dažniausiai jos kyla dėl šių priežasčių:
- Nusivylimas ir susierzinimas: kai vaikui nepavyksta atlikti kokios nors užduoties.
- Savarankiškumo apribojimas: kai vaikui neleidžiama daryti to, ką jis nori, pavyzdžiui, apsiauti batus pačiam.
- Neišpildyti norai: kai vaikas negauna to, ko nori iš karto, pavyzdžiui, parduotuvėje.
- Dėmesio stoka: kai tėvai linkę pastebėti tik netinkamą vaiko elgesį ir pamiršta pagirti už tinkamą.
Psichologė Viktorija Urmanavičiūtė aiškina, kad isterijos priepuolio metu vaiko organizme vyksta intensyvūs procesai. Smegenys turi tris „aukštus“: Pirmasis aukštas: atsakingas už primityvius elgesius ir išlikimą. Antrasis aukštas: atsakingas už emocijas ir dalinę elgesio kontrolę. Trečiasis aukštas: atsakingas už racionalų mąstymą, planavimą ir elgesio kontrolę. Isterijos priepuolio metu vaikas veikia iš žemiausios smegenų dalies, kurioje negebama kontroliuoti emocijų.
Kita dažna priežastis - jutimų apkrova (sensorinės integracijos iššūkiai). Šiandien, ekranų ir informacijos chaose, vaikai per daug stimuliuojami įvairiais pojūčiais - garsais, šviesomis ar prisilietimais. Jų smegenys tiesiog perkrautos.
Taip pat svarbios ir fiziologinės priežastys. Psichologė J. Ryženinė pažymi, kad vaiko elgesys gali būti susijęs su tėvų auklėjimo strategijomis. Vaikui bet koks tėvų dėmesys, net ir barimas, yra geriau negu jokio dėmesio.
Kaip nuraminti vaiką?
Kai tik pastebėsite, kad vaiką ištiko isterija, pasistenkite nukreipti jo dėmesį į ryškų, įdomų objektą. Pasinaudokite žaisliuku, kuris jūsų rankose irgi „verkia“ arba „juokiasi“. Atkreipkite vaiko dėmesį, kaip prausiasi katytė arba žaidžia šuniukas.
Jeigu isterijos pretekstas yra jūsų nedėmesingumas (pvz., vaikas aprengtas laukia prie durų, o jūs plepate su drauge telefonu), atsiprašykite mažylio (taip, taip, jeigu esate neteisūs, turite vaiko atsiprašyti) ir kitąsyk taip nesielkite. Juk vaikas - asmenybė, kurią reikia gerbti.
Atlaisvinkite jo juosmenį veržiantį diržą, atriškite visus raištelius, atsagstykite viršutines sagas. Nuprauskite vaiką šaltu vandeniu; galima pakišti jo riešiukus (kur tvinksi pulsas) po tekančio vandens srove.
Nereikia duoti jokių raminamųjų lašiukų, nes jie turi narkotizuojamąjį poveikį. Ramiai pasakykite: „Na, nurimk, viskas jau gerai“. Niekada nesuvedinėkite sąskaitų su vaiku, nepriekaištaukite jam ir jokiu būdu nebauskite. Jis jau nubaustas. Verčiau pamąstykite, kaip ateityje išvengti tokių scenų.
V. Urmanavičiūtė antrina, kad pati svarbiausia taisyklė tėvams - išlikti ramiems. Vaiko nervų sistema ir smegenys labai jautriai reaguoja į suaugusiųjų būseną. Tėvų ramybė suteikia vaikui saugumo jausmą. Svarbu ramiai būti šalia, sakant „aš esu su tavimi, išbūsiu su tavimi šiame priepuolyje. Viskas, kas dabar vyksta, yra normalu”. Kai vaikas nusiramina, svarbu išsiaiškinti, kas sukėlė isteriją, ir aptarti, kaip būtų galima situaciją spręsti kitaip. Rekomenduojama modeliuoti elgesį per žaidimus.
Kai kyla vadinamos „vaiko isterijos”, svarbiausia ne pulti moralizuoti vaikui, kad to daryti negalima, slopinti ar nukreipinėti šias emocijas, o padėti jam išgyventi emociją kartu, tinkamais būdais ir sugrįžti į glaudų ryšį: „Suprantu tave“, „Suprantu, kad tau pikta“, „Man irgi būtų pikta, esu šalia, girdžiu tave“, „Ar nori, kad apkabinčiau tave?“, „Kaip galime išleisti šį jausmą? Patrepsėkim, pakvėpuokim, pakumščiuokim pagalvę“.
Jeigu vaiko isterija nėra labai nuožmi ir vaikui negresia susižaloti, galite jį porai minučių (ne ilgiau) palikti vieną kambaryje - ši pertraukėlė gali praversti ir jums. Vyresniam vaikui galite paliepti eiti į savo kambarį ir grįžti tuomet, kai nusiramins (tai padeda vaikui suprasti, kad jis pats gali valdyti savo emocijas).
Netenkinkite užgaidų, kad nuramintumėte vaiką. Pavyzdžiui: „Suprantu, kad tu pyksti, bet šiandien ledų nepirksime, nes esame sutarę, kad ledus valgome sekmadieniais. Sekmadienį eisime kartu pirkti ledų ir galėsi išsirinkti, kokių nori.“ Trumpam nukreipkite jo dėmesį. Pavyzdžiui, jei vaikas nenori užsidėti kepurės, pradėkite sekti pasaką ar dainuoti dainelę. Kitaip vaikas supras, jog blogas elgesys - puikus būdas priminti apie save.
Pykčio priepuoliui pasibaigus, apsikabinkite, pasibučiuokite ir „susitaikykite“. Jūsų tikslas - parodyti vaikui, kad buvo geresnių būdų tikslui pasiekti nei emocijų proveržis. Pavyzdžiui: „Kodėl verkei? Juk galėjai paprašyti manęs pagalbos“ arba „Juk žinai, kad saldainius valgome tik po pietų.“
Po keleto valandų papasakokite vaikui, kaip nemalonu buvo aplinkiniams stebėti jo isteriją. Susitarkite, kad daugiau ji nesikartos. Ir patys dar kartą apmąstykite, kokia gali būti vaiko isterijos priežastis. Galbūt ji slypi jūsų elgesyje, jūsų bendravime su vaiku?
Netikra isterija
Dažnai vaikai tik imituoja isteriją, kad pasiektų ko nori: krenta ant grindų, rėkia, reikalauja, kad jiems ką nors nupirktų, duotų, leistų ir t.t. Būdamas afekto būsenos, vaikas išties negali pats savęs kontroliuoti ir jam reikia suaugusiųjų pagalbos, o štai tokių „koncertų“ metu jis puikiai save valdo. Tiesa, būna, kad vaidindamas isteriją vaikas taip įsijaučia į vaidmenį, jog išties tampa nevaldomas - imitacija virsta realybe.
Jeigu jūs matote, kad vaikas „dirba publikai“, apsimeskite, jog nepastebite. Išlikite tvirti. Kai tik vaikas supras, kad fokusas nepavyko, jis liausis jį rodęs. Kam raudoti, jeigu taip nieko negali pasiekti?..
Viena mama pasidalino savo patirtimi, kaip greitai pakeisti vaiko minčių kryptį, kai matome, kad jis ruošiasi kelti skandalą dėl kokios nors smulkmenos: Žiūrėkite vaikui į akis ir ramiu balsu užduokite klausimą: „Tai didelė problema, vidutinė problema ar maža problema?“ Kai vaikas pradeda galvoti apie tai, kas su juo vyksta, tai jį paveikia stebuklingai. Maža problema paprastai išsprendžiama greičiausiai ir paprasčiausiai. Kai kurias problemas dukra laiko „vidutinėmis“. Greičiausiai mes jas išspręsime, bet ne tą pačią sekundę - tai padeda suprasti, kad yra dalykų, kuriems reikia laiko. Jeigu problema rimta, tokiai problemai teks skirti kiek daugiau laiko. Kartais reikia padėti vaikui suprasti, kad gyvenime ne viskas vyksta taip, kaip mums norisi. Svarbu pagirti vaiką už tai, kad jis susidorojo su problema.
Vaiko emocijos ir emocinė raida
Emocijos - tai natūralios, dažniausiai trumpalaikės ir dėl konkrečios priežasties kylančios vaiko organizmo reakcijos į situaciją. Vaiko emocinė raida pradeda skleistis nuo mažumės, todėl jau kūdikystėje galime pradėti lavinti vaikų emocinį raštingumą. Tam tinkami įvairūs būdai: apibūdinti emocijas žodžiais ir pavaizduoti veido išraiškomis, paprastais ir vaikui suprantamais žodžiais pasakoti, kokios vaiko emocijos yra patiriamos skirtingose situacijose, palaipsniui lavinti jų atpažinimo ir įvardinimo įgūdžius bei savo pavyzdžiu rodyti kaip įvairios vaiko emocijos gali būti išreikštos tinkamai.
Nuo maždaug 1,5 metų iki 4-5 metų ypač sparčiai vystosi vaiko emocinė raida, taigi vaikai ima aktyviau dalyvauti šiame mokymosi procese ir patys. Šiuo laikotarpiu atsiranda daugiau aplinkybių, kada galime įtvirtinti teorines žinias praktinėse situacijose.
Pirminės vaikų emocijos (pasitenkinimas, susidomėjimas, džiaugsmas, pyktis, liūdesys, baimė, neviltis, distresas, pasibjaurėjimas) reiškiasi kūdikiams iki vienerių metų. Antrinės vaikų emocijos (gėda, pasididžiavimas, sumišimas, kuklumas, drovumas, kaltė, pavydas, dėkingumas, panika) pradeda reikštis 1-2 gyvenimo metais.
Vaikiškos knygos - tai vienas pagrindinių įrankių, padedančių tėvams vaiką supažindinti su įvairiomis emocijomis. Taip pat galima naudoti vaikų emocijų korteles ir plakatus, mokantis atpažinti emocijas ir jas reguliuoti.
6 patarimai, kaip padėti savo vaikams kontroliuoti savo emocijas | UCLA sveiko gyvenimo patarimai
Muštynės vaikystėje
Vaikystėje vaikai mušasi. Tai faktas. Suaugę savo pavyzdžiu vaiką moko, kaip reikia reaguoti į savo ir kitų agresyvų elgesį. Jei į stiprią vaiko emociją atsakoma dar stipresne suaugusio emocija, vaikas to natūraliai mokosi. Jei vaiko emocijos paneigiamos, ar net už jas yra gėdinamas, vaikas išmoksta impulsus užgniaužti, bet tik iki tam tikros ribos. Susikaupusios, neįvardintos, nesuvoktos emocijos prasiveržia visa jėga ir dažnai pačiu netinkamiausiu metu.
Dažna agresijos priežastis yra baimė ir nesaugumas. Svarbi ir kultūrinė aplinka, tai, kas toleruojama ir yra priimtina ankstyvojoje vaikystėje vaiko aplinkoje. Smurtinio elgesio stebėjimas, pavyzdžiui, ekranuose, taip pat skatina agresyvų vaikų elgesį.
Kai vaikai muša tėvus, jie taip bando ribas, tikrina, koks elgesys yra tinkamas. Dar nemokėdamas verbaliai komunikuoti, vaikas naudoja savo kūną išraiškai.
Svarbu mokyti, padėti vaikui išsireikšti verbaliai - ko nori ar nenori, ką jaučia. Tai rodome ir savo pavyzdžiu. Svarbu pripažinti vaiko būklę ir emociją. Svarbu ir įvardinti ką galima daryti - patrepsėti, pašaukti ir pan. Svarbu paguosti nuskriaustą vaiką. Svarbu negėdinti vaiko, nes tai ne tik nepadeda, bet ir kelia pyktį, pagiežą.
Mūsų kultūroje vaikai dažnai mokomi nesipykti, bet nemokomi nuoširdžiai susitaikyti. Čia itin svarbus tėvų elgesys pasibaigus konfliktui - ritualas, parodantis, kad viskas gerai. Svarbu pabrėžti atkurtą ryšį.
Trejų metų vaikas yra labai emocionalus, jam dažnai užeina isterijos priepuoliai. Supykęs berniukas gali verkti net 30 ar 40 minučių.
Vaikų pykčio, įtūžio protrūkiai - tai stipriai išreikštos vaikų emocijos, kurias išgyventi sunku ne tik vaikams, bet ir jų tėveliams. Pykčio, įtūžio metu vaikai gali rėkti, verkti, kristi ant žemės, spardytis, daužyti galvą, muštis, kandžiotis, žnaibytis. Kartais tokių stiprių pykčio protrūkių metu vaikai gali netgi sulaikyti orą ir kuriam laikui nustoti kvėpuoti. Įprastai tokie priepuoliai trunka nuo keliolikos sekundžių iki kelių valandų. Manoma, kad pirmieji jie gali pasireikšti mažyliams sulaukus 12-15 mėnesių amžiaus, labiausiai išryškėja stebint 18 - 36 mėn. vaikus. Dažniausiai pykčiu pratrūkstama tuomet, kuomet vaiko poreikiai, norai yra nepatenkinami, pavyzdžiui, vaikas jaučiasi alkanas, pavargęs, galbūt pernelyg stimuliuojamas arba, priešingai, jam trūksta aplinkos stimuliacijos.
Vaikų psichologė Justa Ryženinė įspėja, kad isterijos priepuoliai gali turėti rimtų pasekmių tiek vaiko, tiek tėvų sveikatai. Bet kokia stresinė situacija sukelia nerimą, kuris gali padidinti kraujospūdį ir ilgainiui išsivystyti į psichosomatinius sutrikimus, tokius kaip galvos ar pilvo skausmai, miego problemos. Isterijos taip pat veikia tėvų psichologinę būseną. Kai kurie tėvai pradeda vengti situacijų, kurios gali išprovokuoti isteriją, pavyzdžiui, eiti į parduotuvę su vaiku. Isterijos metu tėvai patiria stresą dėl santykio su vaiku ir dėl aplinkinių spaudimo.
Stipraus pykčio protrūkio metu vaikas savo elgesiu gali rodyti, kad jam yra labai sunku, kad jis jaučiasi bejėgis, nežino, kokiais būdais save nuraminti. Viskas, ko tada vaikui labiausiai reikia, - suaugusiųjų pagalbos. Rekomenduoju tėveliams išlikti ramiems ir kantriai būti šalia savo vaiko sunkiu jam laikotarpiu. Prisiminkite, kad kai vaikas jaučiasi prislėgtas, piktas, tuo metu jam labiausiai trūksta priimančio, palaikančio ir nebaudžiančio suaugusiojo greta.
Kai vaikas patiria stiprius pykčio protrūkius, jam gali būti labai sunku sutelkti savo dėmesį ties mamos ar kito asmens kalbėjimo turiniu. Dėl šios priežasties tėveliams dažniausiai rekomenduojame tiesiog atsitūpti šalia vaiko, pabandyti užmegzti akių kontaktą su juo ir ramiai savo mažyliui perduoti trumpą aiškią žinutę: „Aš suprantu, esi piktas. Būsiu šalia tol, kol pasijusi geriau”.
Vaikui jo pykčio metu svarbu žinoti, kad jis yra mylimas besąlygiškai, nesvarbu, ką bedarytų ir kaip besijaustų. Taip pat gana dažnai tėvams pavyksta sėkmingai nukreipti vaiko dėmesį nuo stiprių emocijų į vaikui patinkančią veiklą. Tyrimai rodo, kad dėmesio nukreipimas padeda mažyliams reguliuoti savo neigiamą afektą. Jeigu tai nepadeda ir vaikas toliau siautėja, tiesiog pasirūpinkite savo vaiko, kitų greta vaiko esančių žmonių saugumu. Galite iš vaiko artimosios aplinkos patraukti aštrius ar kitus daiktus, kurie gali būti pavojingi vaikui, jo fizinei sveikatai. Taip pat labai svarbu, kad tėveliai nepaskatintų vaiko pykčio protrūkių, sutikdami su vaiko reikalavimais, pildydami vaikų norus. Jei išpildysite pykčiu reiškiamą norą, vaikas išmoks, kad stipriai rėkdamas, jis gali gauti tai, ko nori. Gali būti, kad tuomet su vaiko pykčio protrūkiais susidurti teks dažniau, o išgyventi juos gali būti vis sunkiau ir sunkiau.
Paprastai susitvarkyti su vaiko pykčio protrūkiais namų aplinkoje tėveliams sekasi lengviau nei viešoje vietoje. Gali būti, kad tėveliai jaučiasi pažeidžiamiesi, kai vaiko pykčio protrūkius patiria viešojoje vietoje, kai jie yra stebimi, praeivių vertinami. Daugelis tėvelių, atsidūrę tokiose situacijose, gali jausti gėdos, kaltės jausmus, gali manyti, kad yra nekompetentingi, menkaverčiai ir negebantys suvaldyti savo vaikų. Tai gali išprovokuoti tėvelių netinkamą elgesį su vaiku. Tokiais atvejais dažniau netenkama savitvardos, rėkiama ant vaikų, pradedamos taikyti bausmės. Save ir vaikus nuo viso to saugant svarbu net ir viešoje vietoje pabandyti atrasti ramią, saugią vietą, jei jaučiame, kad vaikui tuoj prasidės pykčio priepuolis arba iš patirties žinome, kad jis trunka ilgai. Saugi ir rami vieta gali būti Jūsų automobilis, tualetas ar kita vieta, kur aplinkinių dirgiklių (žmonės, įvairūs vaizdai, kvapai, garsai) yra mažiau.
Leiskite vaikui visiškai nusiraminti. Išlikite ramūs, kalbėkite ramiu, švelniu tonu, apkabinkite vaiką. Gali būti, kad vaikas jaučia išgąstį, pasitaiko, kad vaikai nesupranta, kas su jais vyko pykčio protrūkio metu, ir tokia sunki ir nemaloni patirtis juos baugina. Išgyvenus pykčio protrūkį vaikui reikia Jūsų patvirtinimo, kad mylite jį besąlygiškai. Galite nukreipti vaiko dėmesį į jam malonią veiklą, apsikabinti vaiką ar kitais būdais vaikui skirti teigiamo dėmesio po to, kai vaikutis nusiramino. Ypač svarbu išgyvenus vaiko pykčio protrūkį vaikui ypatingą dėmesį skirti tada, kai vaikas elgiasi tinkamai.
Paprastai net patys ramiausi ir pozityviausi tėveliai vaiko pykčio protrūkio metu jaučia stiprų stresą. Kartais šis stresas užsitęsia ir tampa baime, kuri lydi juos kaskart einant į viešumą su vaiku. Jeigu vaiko pykčio priepuoliai tampa labai slegiantys, trikdantys vaiko, šeimos narių funkcionavimą, verta tokiais atvejais ieškoti pagalbos. Dažniausiai po vienos kelių konsultacijų su vaikų, šeimų psichologais, psichoterapeutais, tėvystės įgūdžių mokymų vadovais patys tėvai pasijaučia ramesni, o kartu su tuo - ramesni tampa ir jų vaikai.
