Jei norime, kad vaikas augtų žvalus ir sveikas, nepakanka jį šiltai aprengti ir gerai pamaitinti. Reikia pasidomėti ar vaikas, koks jis savarankiškas bebūtų, laiku ir tinkamai šlapinasi ir tuštinasi. Vaikams dažnai sutrinka tuštinimas.
Vienas iš dažniausių sutrikimų - vidurių užkietėjimas - būna 10 proc. vaikų. Laiku nepašalinus priežasties ar netinkamai gydant, užkietėjimas gali tapti lėtiniu. Sutrinka virškinimo organų funkcija, žarnyne ima kauptis nuodingosios medžiagos ir jomis apnuodijami kiti organai, prasideda mažakraujystė, vaikas lėčiau auga. Jei vidurių užkietėjimas užsitęsia, vaiką gali varginti pasikartojantys pilvo skausmai, išmatų nelaikymas, skausmas tuštinantis. Nuolatinė baimė, kad tuštinantis skaudės, pažeidžia vaiko psichiką. Šie pokyčiai tampa ypač ryškūs, kai vaikas pradeda nesulaikyti išmatų.
Vaiko tuštinimasis gali sutrikti dėl įvairių priežasčių: neteisingo tuštinimosi įgūdžių ugdymo, netaisyklingos ir nevisavertės mitybos, įgimtų ar įgytų virškinimo sistemos, endokrininės sistemos, nervų sistemos organų ligų, psichikos sutrikimų.
Tėvai turėtų žinoti, kad kai kuriais vaiko gyvenimo tarpsniais kyla didesnis tuštinimosi sutrikimų pavojus. Visų pirma tai laikotarpis, kai vaikui ugdomi tuštinimosi įgūdžiai. Jei vaiką pradėsite pratinti prie puoduko per anksti, kol jis valingai nekontroliuoja tuštinimosi, nieko nelaimėsite, nes jis paprasčiausiai nesuvoks, ko iš jo norite. Bet jei vaikui ilgą laiką leisite nevaržomam tuštintis į sauskelnes, jis išsiugdys įprotį tai daryti ir nesupras, kodėl mama ji staiga ėmė barti už nevalyvumą. Ir vienu ir kitu atveju jis tuštinimąsi susies su prievarta ir stengsis jį slopinti.
Labai dažnai viduriai užkietėja vaikui pradėjus lankyti vaikų darželį ar mokyklą. Pasikeitusi aplinka, neįprasta tuštinimosi vieta, nejaukūs, neužtikrinantys intymumo tualetai, gėdijimasis svetimų žmonių, bendraamžių patyčios, griežtas tuštinimuisi skirtas laikas (pvz., pertraukos tarp pamokų) sukelia nemalonius pojūčius ir vaikas stengiasi kentėti, t.y. sulaikyti tuštinimąsi. Tuštinimas gali sutrikti, kai maitinimas neatitinka vaiko būklės ar gyvenimo sąlygų kaitos (liga, karščiavimas, kelionė, klimato pasikeitimas), jei duodama gerti per mažai skysčių. Sulaikyti tuštinimąsi vaiką verčia ir psichologinis diskomfortas, kai mamos priežiūrą pakeičia močiutė ar auklė. Kiekvienas uždelstas išsituštinimas tampa nemaloniu ir skatina vaiką dar atkakliau sulaikyti išmatas. Valingai sulaikydamas išmatas, vaikas sukelia sau lėtinį vidurių užkietėjimą, patenka į „uždarą ratą“.
Žmogui būdinga, jog jis sąmoningai valdo šlapinimosi ir tuštinimosi funkcijas. Kada vaikas nustoja tuštintis į kelnaites, priklauso nuo krašto papročių, auklėjimo, vaiko psichoemocinės raidos ypatumų. Visgi dauguma vaikų iki 4 metų amžiaus įgyja normalius tuštinimosi įgūdžius. Jei vaikas ir virš 4 metų nesiliauja tepti išmatomis apatinių drabužių ar tuštintis į juos bei kitose tam netinkamose vietose, tai jau ligos - pirminio išmatų nelaikymo - požymiai. Minėti reiškiniai gali atsirasti ir vaikui, iki tol turėjusiam normalius tuštinimosi įgūdžius.
Tėvai dažnai yra nelinkę šių tuštinimosi sutrikimų aptarti su šeimos gydytoju. Jie kaltina vaikus nevalyvumu, juos bara ar net baudžia. Neretai savarankiškai duoda vaikams nervus raminančių vaistų, klaidingai manydami, kad tuštinimosi sutrikimus sukelia vaiko nervų sistemos pokyčiai. Pirminio išmatų nelaikymo priežastimi gali būti vaiko ir motinos santykių konfliktas. Tokių vaikų mamos yra griežtos, kontroliuojančios, dominuojančios, perfekcionistės, emociškai šaltos. Dėl to jos labai griežtai moko vaikus tualeto įgūdžių. Vaiko reakcija į tokį mamos elgesį yra nesąmoningas kerštas, kuris pasireiškia nevalingu tuštinimuisi. Kartais tėvai nepakankamai dėmesio skiria vaiko įgūdžių ugdymui.
Apie 80-95 proc. atvejų funkcinio išmatų nelaikymo priežastimi yra lėtinis vidurių užkietėjimas. Dauguma vaikų nesuvokia tuštinimosi dažnio pakitimų ir tėvams nesiskundžia. Tėvams ypač sunku pastebėti vaikų, lankančių vaikų darželį ar mokyklinio amžiaus vaikų tuštinimosi sutrikimus, nes vaikai didžiąją dalį laiko praleidžia ne namie. Susirūpinama tik tuomet, kai vaikas pradeda tepti išmatomis apatinius drabužius. Tačiau tai jau komplikuoto vidurių užkietėjimo požymis. Kuo liga ilgiau trunka, tuo sunkiau ją išgydyti.
Išmatų nelaikymo priežastimi gali būti ir vaiko psichologinės raidos sutrikimai, centrinės nervų sistemos, tiesiosios žarnos bei išangės raumenų ligos. Ilgai trunkantis išmatų nelaikymas gali sąlygoti vaikų emocinius sutrikimus. Vaikas jaučiasi kaltas dėl savo negalios. Bijodamas bendraamžių patyčių vengia kolektyvo, sportinių užsiėmimų, kultūrinių renginių. Jis tampa uždaru, siaurėja jo interesų ratas. Pats vaikas su savo problemomis susitvarkyti nesugeba, o ir iš artimųjų dažnai nesulaukia paramos. Įsisuka ydingas ratas.
Pagrindiniai vaikų tuštinimosi sutrikimai ir jų priežastys
Pagrindiniai vaikų tuštinimosi sutrikimai, pasak gydytojos, yra vidurių užkietėjimas ir išmatų nelaikymas. Maždaug 10-30 proc. vaikų populiacijos bent kartą tenka susidurti su vidurių užkietėjimu. „Išmatų nelaikymas yra gerokai retesnė problema. Ji vargina apie 2-5 proc. visų vaikų iki paauglystės, tačiau tikslių paplitimo duomenų nėra, kadangi ši problema neretai slepiama nuo aplinkinių ir medikų. Kiti su tuštinimusi siejami sutrikimai: tuštinimasis su krauju, tiesiosios žarnos iškritimas tuštinimosi metu, skausmas ir paraudimas išangės srityje bei kt.“, - pasakojo VUL Santaros klinikų Vaikų ligoninės gydytoja vaikų chirurgė R.Dagilytė.
Vidurių užkietėjimas sudaro apie ketvirtadalį visų vaikų gastroenterologų konsultacijų. Deja, anot gydytojos, dažniausiai tėvai kreipiasi į medikus, kai pastebi vaiko vidurių užkietėjimo sukeltas komplikacijas: pilvo skausmai, pablogėjęs apetitas, išmatų ar šlapimo nelaikymas, kraujas tuštinantis, iškrentanti tiesioji žarna tuštinimosi metu, pasikartojančios šlapimo takų infekcijos. Tai, pasak vaikų chirurgės R.Dagilytės, puikiai iliustruoja ir viena Olandijoje atlikta studija, kurios duomenimis, net 50 proc. vaikų, kenčiančių nuo vidurių užkietėjimo, nesuvokia arba slepia šią problemą nuo tėvų ir gydytojų. Tėvams nepasidomėjus vaiko tuštinimosi ir šlapinimosi įpročiais, problema nepradedama spręsti laiku ir į medikus tėvai kreipiasi tik jau atsiradus komplikacijoms, kai neretai tenka bendrauti jau ir su vaikų chirurgais.
Vidurių užkietėjimas
Dažniausia (90-95 proc.) vaikų vidurių užkietėjimo priežastis - funkcinis vidurių užkietėjimas, t. y. kai nėra nustatoma organinė liga, sukelianti vidurių užkietėjimą. „Funkcinis vaikų vidurių užkietėjimas dažniausiai yra sąlygotas skausmingo tuštinimosi, dėl ko vaikas pradeda vengti tuštinimosi. Neretai tėvai pažymi, kad norėdamas tuštintis vaikas slepiasi, sutraukia sėdmenų raumenis, siūbuoja pirmyn ir atgal. Tačiau taip vaikas nebando pasituštinti, o kaip tik pajutęs norą tuštintis siekia sulaikyti šį procesą, - pasakojo R.Dagilytė. - Toks išmatų sulaikymas sukelia išmatų susikaupimą storojoje žarnoje, kurioje iš išmatų rezorbuojamas vanduo, tad, kaupiantis išmatoms, jos vis labiau kietėja ir sekančio pasituštinimo metu vaikas vėl gali jausti skausmą.“
Taip palaipsniui, anot specialistės, formuojasi uždaras ratas, kurio centre - vaiko baimė tuštintis. Ilgainiui tiesiojoje žarnoje kaupiantis išmatomis, ji pertempiama, mažėja jos receptorių jutimas, todėl vaikas gali nustoti jausti norą tuštintis net ir tada, kai tiesiojoje žarnoje yra susikaupęs kritinis kiekis išmatų. Tuomet aplink kietas išmatų sankaupas apibėga skystos išmatos ir pradeda vystytis pseudo-obstrukcinis išmatų nelaikymas. Pasak vaikų chirurgės, neretai tėvai kreipiasi dėl vaiko viduriavimo, kelnaičių tepliojimo, nustemba, kad iš tiesų vaiko tiesioji žarna yra pertempta išmatų ir jis kenčia nuo vidurių užkietėjimo.
„Atsiranda socializacijos problemų, patyčios dėl nuolat sklindančio nemalonaus kvapo iš kelnaičių. Toks uždaras ratas neretai pradeda formuotis, atsiradus vaiko rutinos ar mitybos pokyčiams, pradėjus mokytis tuštintis ne į sauskelnes, ligų metu ar po stresinių įvykių, tokių kaip darželio lankymas, gyvenamosios vietos pasikeitimas, tėvų santykių problemos“, - paaiškino gydytoja R.Dagilytė.
Išmatų nelaikymas
Išskiriamos dvi išmatų nelaikymo priežasčių grupės tarp vaikų: tikrasis ir pseudo-obstrukcinis išmatų nelaikymas. Pastaroji išmatų nelaikymo forma, anot medikės, yra vidurių užkietėjimo pasekmė ir yra žymiai dažnesnė. Tik apie 5 proc. visų išmatų nelaikymo atvejų tarp vaikų yra laikomi tikruoju išmatų nelaikymu, t. y., kai dėl įvairių priežasčių yra sutrikusi išangės sfinkterio funkcija (pvz. išangės atrezija, po Hiršprungo ligos operacijos, stuburo traumos, įgimtos stuburo anomalijos).
Tuštinimasis su krauju
Dažniausios tuštinimosi su krauju priežastys: išangės įplėša, hemorojiniai mazgai arba tiesiosios žarnos polipai. Išangės įplėša yra išangės gleivinės ir odos išilginė žaizda. Dažniausiai ji yra tuštinimosi kietomis išmatomis pasekmė, kai tuštinimosi metu yra traumuojama išangės gleivinė ir oda. Išangės įplėša pasireiškia pjaunančio pobūdžio skausmu tuštinantis ar tuoj pasituštinus, niežuliu išangės srityje, šviežiu krauju tuštinimosi pabaigoje ar ant tualetinio popieriaus.
Neretai atsiradus įplėšai vaiko baimė tuštintis ir vidurių užkietėjimas paūmėja. Tačiau išangės įplėša taip pat gali būti sukelta ir retesnių priežasčių, tokių kaip profuzinis viduriavimas, uždegiminės žarnyno ligos ar seksualinė prievarta, todėl, pastebėjus išangės įplėšai būdingus požymius, nereikėtų ilgai delsti kreiptis į medikus.
Hemorojiniai mazgai vaikams dažniausiai pasireiškia dėl ilgo stangrinimosi tuštinimosi metu, kai padidėjus intraabdominaliam slėgiui išsiplečia venos, esančios apie išangę. Itin retai vaikams jie gali būti sąlygoti portinės hipertenzijos. Tuštinantis kietomis išmatomis, mazgai gali būti traumuojami ir tuštinimosi pabaigoje ar ant tualetinio popieriaus galima stebėti gana gausiai šviežio kraujo, o valantis tualetiniu popieriumi vaikas gali jausti guzelį išangės srityje. Priešingai nei suaugusiems, kontroliuojant vidurių užkietėjimą ir pakeitus tuštinimosi įpročius, didžioji dauguma vaikų amžiaus hemorojinių mazgų išnyksta.
Tiesiosios žarnos polipai sukelia 5-10 proc. visų tuštinimosi su krauju vaikų amžiuje atvejų. Jie yra žarnos gleivinės išaugos, pasireiškiančios neskausmingu tuštinimusi šviežiu krauju, kuris gali būti susimaišęs su išmatomis. Neretai tuštinimosi metu polipas gali išlįsti per išangę, tačiau juos aptikti apžiūros metu ne visuomet pavyksta, todėl, įtarus polipą, atliekama rektoskopija ar kolonoskopija. Dauguma vaikų amžiaus tiesiosios žarnos polipų yra gerybiniai, tačiau juos reikėtų pašalinti ir išsiųsti histologiniam ištyrimui.
Tiesiosios žarnos prolapsas (arba tiesiosios žarnos gleivinės iškritimas)
Tai dar viena vaikų vidurių užkietėjimo, intensyvaus stangrinimosi tuštinimosi metu ar ilgo sėdėjimo ant puoduko pasekmė. Rečiau jis gali būti sąlygotas cistinės fibrozės, labai intensyvaus viduriavimo ar dubens raumenų silpnumo. Tiesiosios žarnos iškritimas dažniausiai pasireiškia 1-4 metų amžiaus vaikams. Jam būdingas nepilno pasituštinimo pojūtis, matoma žarnos gleivinė išangės srityje, gali būti gleivingų išskyrų. Nors ši problema labai išgąsdina tėvus, išsprendus vidurių užkietėjimo problemas, koregavus tuštinimosi įpročius, chirurginio gydymo prireikia labai retai.
Tuštinimosi problemos dažnos 6 mėn.-4 metų vaikams
Pasak vaikų chirurgės R.Dagilytės, tuštinimosi problemos gali prasidėti bet kokiame amžiuje, tačiau dažniausios jos 6 mėn.-4 metų vaikams: „Manoma, kad apie 25 proc. visų ilgalaikių vidurių užkietėjimų prasideda maždaug nuo pusės metų amžiaus, kai pradėjus primaitinimą keičiasi žarnyno mikroflora ir žarnyno veikla, todėl gali pradėti kietėti viduriai, atsirasti tuštinimosi sutrikimų. O 2-4 metų vaikų amžiaus grupėje dažniausiai pradedama mokyti tuštintis ne į sauskelnes, vaikai pradeda lankyti darželius, kur, anot gydytojos, gal ne visuomet užtikrinama maloni, saugi aplinka pasituštinti, todėl vaikai pradeda vengti tai daryti, o tai skatina vidurių užkietėjimą ir kitas iš to sekančias problemas. Tai gali būti tiek trumpalaikė, tiek ilgalaikė problema. Dažnai situacijai tai gerėjant, tai pablogėjant, neskubama kreiptis į medikus, o nepastebėtos ar neišspręstos problemos, prasidėjusios darželyje, gali lydėti vaiką ir į mokyklą.“
Požymiai, į kuriuos tėvai turėtų atkreipti dėmesį
Nėra griežtų normų, kaip dažnai turėtų pasituštinti sveikas vaikas. Vidutinis laikas, per kurį maistas nukeliauja visu žarnynu 1-3 mėn. amžiaus vaikui yra 8,5 val., 4-24 mėn. vaikui jis ilgėja iki 16 val., o nuo 3 metų yra apie 24 val. Tačiau tai, pasak gydytojos, priklauso nuo daugelio veiksnių, pvz., kokiu maistu maitinamas vaikas. „Vienas kūdikis tuštinasi 2 ar 3 kartus per dieną, kitas gali tuštintis kartą per savaitę. Todėl tuštinimosi sutrikimus vertiname ne tik pagal tai, kaip retai ar dažnai vaikas tuštinasi. Tarkim, kūdikiui, kuris tuštinasi kartą per savaitę, bet valgo noriai, tuštinasi lengvai ir nėra svorio sutrikimų, vidurių užkietėjimo gali ir nebūti, tad gydymo galime neskirti, o pacientui, kuris tuštinasi gal net ir 5 kartus per dieną, bet su skausmu, labai nedideliu kiekiu ar patepliojimais - gydymą skirsime“, - paaiškino vaikų chirurgė R.Dagilytė.
Tuštinimosi sutrikimus reikėtų atpažinti jei:
- vaikas tuštinasi rečiau nei 2 kartus per savaitę;
- tampa neramus prieš tuštinimąsi, stangrinantis verkia, traukia kojytes prie pilvo;
- pasituštinus stebimos labai gausios išmatos arba priešingai - pasituštinama labai nedideliu kiekiu;
- vengia / bijo puoduko;
- skundžiasi išangės srities skausmu;
- vargina dažni pilvo skausmai;
- sumažėja apetitas;
- teplioja kelnaites;
- vaikas slepiasi tuštinantis arba suglaudžia kojas, siūbuoja pirmyn ir atgal, bandydamas sulaikyti tuštinimąsi;
- dažnai kartojasi šlapimo takų infekcijos;
- anksčiau jau nebesišlapinančiam į kelnaites vaikui prasideda šlapimo nelaikymas.
Diagnostika ir gydymo būdai
Funkcinis vaikų vidurių užkietėjimas, pasak gydytojos, diagnozuojamas remiantis paciento skundais. Kartais, siekiant papildomų duomenų, gali būti atliekama pilvo echoskopija, tačiau diagnozės pagrindas išlieka vaiko patiriami skundai. Įtariant organinės kilmės vidurių užkietėjimą atliekami specifiniai tyrimai: skydliaukės hormonų koncentracijos nustatymas, ištyrimas dėl celiakijos, irigogramos, rektoskopija ar net diagnostinės operacijos.
Patarimai, kaip išvengti vaikų tuštinimosi problemų
Norint išvengti tuštinimosi sutrikimų vaikų chirurgė R.Dagilytė pirmiausia pataria tėvams ugdyti gerus vaiko tuštinimosi įgūdžius. Neretai problemos prasideda, kai vaikui nėra užtikrinama vieta ir laikas, kada gali neskubėdamas pasituštinti. Tuomet vaikui, atėjus norui pasituštinti, tam atlikti gali būti netinkamos aplinkybės, taip prasideda tuštinimosi sulaikymas. Kai tuštinimuisi bus sąlygos, viduriai jau gali būti užkietėję ir tuštinimasis skausmingas. Todėl reikėtų laikytis keleto principų:
- Visų pirma, reikėtų užtikrinti saugią, ramią aplinką, kurioje vaikas galės pasituštinti. Jei vaikas bijo tuštintis svetimoje aplinkoje, tarkim, darželyje, turi būti užtikrinta, kad jis tai galės atlikti namuose, prieš išeidamas į svetimą aplinką. Geriau atsikelti 30 min. anksčiau, nei kovoti su tuštinimosi sutrikimais ateityje;
- Pratinkite vaikus eiti pasituštini bent vieną kartą per dieną, maždaug tuo pačiu paros metu. Geriausia tą bandyti daryti 20-30 min. po valgio ir tam skirti 10 min. laiko;
- Jei vaikas nori pasituštinti, būtinai užtikrinkite, kad jis tai ir galėtų atlikti. Neliepkite sulaikyti ir laukti namų;
- Jei vaikas pasiskundė skausmingu tuštinimusi - neverskite toliau stangrintis. Geriau tą dieną duokite daugiau skysčių ir skaidulų ir mėginkite dar kartą, jei vaikas nebijo - galima skirti klizmutę;
- Jokiu būdu nebauskite už įvykusias nelaimes, negėdinkite, bet apdovanokite ar pasveikinkite už pasisekimus (pvz.: kai vaikas pats pasiprašo ant puoduko ir sėkmingai pasituština).
Kiti svarbūs principai, galintys padėti užkirsti kelią tuštinimosi sutrikimams: skaidulomis praturtinta mityba, pakankamas skysčių gėrimas ir fizinio krūvio didinimas.
Sunerimusi mama klausia, kaip ketverių metų vaiką išmokyti tuštintis į tualetą. Ne tokį “rimtą” reikalą berniukas padaro į tualetą ar naktipuodį, o štai su tuštinimusi į kelnes mama kovoja jau metus. Dažnai gi, neramių jausmų vedini, mes norime greitai išspręsti problemą ir puolame kontroliuoti vaiko tuštinimąsi ir taip įsiveliame į kovą su juo. Po metų kovos turbūt jau esate ir pikta, ir nusivylusi. Reiktų suprasti, kad vaikas kovoja nesąmoningai, todėl pykčiais ir reikalavimais gal kartais ir priversite vaiką pasituštinti, bet vaiko nesąmoningas noras kovoti tik gilės. Ką tuomet daryti? A.Adlerio psichologijoje šią kovą siūlo nutraukti, pasitraukiant iš jos. Perduokite vaikui teisę tuštintis, kada jis nori, o ne kada yra pasakyta. Tam prireiks nuoširdaus tikėjimo, kad vaikas gali pats susitvarkyti su tuo. Prieš tai būtų naudinga pasikalbėti su vaiku apie tai, pamokyti vaiką, kaip pačiam susitvarkyti (nusivalyti, išsiplauti drabužėlius, pasikeisti švariais, nusiplauti rankas ir pan), jei pasituština ne į tualetą/puodą; aišku pagal vaiko gebėjimą.
Būtų geriau, kad vaikas pats susitvarkytų, kad nebūtų papildomai rodomas tėvų dėmesys. Geriausias vaikui padrąsinimas bus tikėjimas, kad jis gali susitvarkyti su šiuo reikalu. Taip pat neskatinčiau įtraukti apdovanojimų už tai, ką vaikas natūraliai turėtų išmokti daryti. Taip nutrauksite klaidingą kovos ir dėmesio grandinę, kuri ir skatina vaiką palaikyti šį elgesį. Jūsų nusiteikimas, kad bus daug nepavykusių kartų, leidžia ramiau būti šiame procese.
Visiškai normalu, kad nevalingai tiek dieną, tiek naktį į kelnytes vis dar pasišlapina 2-3 metų vaikai. Tačiau tėvai sunerimti turėtų, jei ši problema nepraeina 5 m. Dieninė: vaikai nevalingai šlapinasi dienos metu. Dažniau ši patologija pasitaiko mergaitėms. Nedidelis šlapimo kiekis išteka sportuojant, kosint ar juokiantis. Naktinė: ji pasitaiko dažniausiai, o vaikas nevalingai šlapinasi miegodamas. Pirminę - kai 5 m. Dažniausiai pasitaiko pirminė enurezė, t.y. Pirminė enurezė pasitaiko 80-85 proc. visų atvejų. Nuo pirminės enurezės kenčia apie 15-20 proc. Kuo vaikas mažesnis, tuo dažniau jis šlapinasi nevalingai: retai kuriam 2-3 m. Dauguma specialistų sutaria, kad 5 m. turėtų būti „atskaitos taškas“, t.y. jei 5 m. Hormonų įtaka: esant nebrandžiai nervų sistemai sutrinka antidiuretinio hormono vazopresino gamybos bioritmas. Nesusiformavęs šlapinimosi refleksas: dėl to vaikas nesugeba prabusti šlapimo pūslei prisipildžius. Ankstyvoje vaikystėje šlapinimosi refleksą kontroliuoja nugaros smegenys, o šlapimo pūslei prisipildžius signalas perduodamas nervų sistemai, atpalaiduojančiai šlapimo pūslės rauką: kūdikis ar mažas vaikas pasišlapina nevalingai. Vaikui augant šlapinimosi reflekso kontrolę perima nervų centrai: vaikas pats geba kontroliuoti šlapinimąsi. Kai šlapimo pūslė siunčia signalą į smegenis, vaikas užsimano šlapintis ir prašosi ant puoduko. Psichologinės priežastys. Enurezė vystosi dėl psichologinių problemų, traumų jautresniems ir emociškai nestabiliems vaikams. Dažniausiai vaikams ypač stiprus stresas kyla dėl pakitusios gyvenamosios vietos, patyčių, tėvų skyrybų, artimojo netekties ir pan. Dėl intensyvaus streso enurezė dažnai atsinaujina - vystosi antrinė enurezė, t.y. Ligos. Būtina ištirti, ar besišlapinantis į lovą vaikas neserga jokiomis kitomis ligomis. Tokiu atveju galima įtarti antrinę enurezę, vidutiniškai pasitaikančią 10-15 proc. visų atvejų. Reikėtų kreiptis į šeimos gydytoją, kuris skirs siuntimą nefrologo (inkstų ligų specialisto) konsultacijai. Specialus treniruoklis turi įklotą, pritvirtinamą prie vaiko kelnaičių. Kai naktį vaikas pradeda šlapintis, treniruoklis suveikia ir pradeda skleisti garsą arba vibraciją. Palaipsniui formuojasi refleksas: kai šlapimo pūslė prisipildo, vaikas užsinori šlapintis. Teigiamų pokyčių jau galima pastebėti po ~2 sav. Kitais atvejais (t.y. Nustatyta, kad 15 proc. Suprastėja vaiko miego kokybė (vaikas vengia eiti miegoti, nes bijo ir vėl pabusti šlapias) ir t. Atėjus laikui tėvai turėtų nustoti vaikui segti sauskelnes ir leisti pajusti, ką reiškia pasišlapinti į kelnytes. Tinkamas laikas - 1-1,5 m. Specialistų nuomone, nuo sauskelnių privalu atpratinti 2,5-3 m. vaikus. Vyresniame amžiuje, susidūrus su enureze nerekomenduojama naudoti sauskelnių. Pasistenkite iki miego likus 2 val.
Tuštinimosi sutrikimai - tai ta sritis, kurioje susiduria medicina ir psichologija. Kai kuriais atvejais reikalinga šeimos gydytojo ir vaikų gastroenterologo pagalba, kai kuriais padės tik psichologas, o dažnai reikia ir somatinės, ir psichologinės, emocinės srities specialisto. Vis dėlto reikėtų žinoti, kad geriau pirmiau kreiptis į šeimos gydytoją: paprastai psichologines priežastis įtariame tuomet, kai nenustatoma ar nepasitvirtina somatinės, kita vertus, somatines priežastis gali būti lengviau pašalinti, nei gilintis ir padėti vaikui emocinėje srityje.
Labai svarbu, kad nekaltintumėte vaiko ir nesistengtumėte jam sukelti graužaties, nes greičiausiai jis ir taip išgyvena dėl to, kas vyksta. Tikrai nėra lengva tėvams tvarkytis su periodiškai piktu, bet vis tiek atsisakančiu tuštintis vaiku ar vis suteptais drabužiais, tačiau, jeigu ir jaučiatės pikti, geriau stenkitės apie tai pasikalbėti su specialistu, užuot barę vaiką. Taigi pats pirmas ir bene svarbiausias patarimas - stenkitės išlikti ramūs ir kantrūs. Pasistenkite, kad vaikas turėtų švarių apatinių drabužių, kuriais galėtų pakeisti susitepusius. Su didesniu vaiku galima tartis, kad susitepus drabužėliams jis juos padėtų į sutartą vietą (skalbinių krepšį ar skalbyklę) ir pats susiras ir apsivilks švarius. Patariama, kad tuštinimosi sutrikimai liktų tik paties vaiko rūpesčiu, Jūs į tai nesikištumėte: nei bartumėte, nei girtumėte, geriausia - kad atitrauktumėte. Pasiūlykite vaikui sėstis ant klozeto tuštintis 3 kartus per dieną, pavalgius - po valgymo tuštinimosi refleksai yra aktyviausi. Vaikas turėtų pasėdėti ant klozeto 5-10 minučių (galima padėti smėlio laikroduką ar įjungti šiam laikui žadintuvą), tačiau jeigu per šį laiką nepasituštins ir nepasišlapins - nieko tokio. Pasirūpinkite, kad vaikas sėdėtų atsipalaidavęs: tam reikėtų pasirūpinti, kad kojos būtų atremtos į grindis, o jei grindų nepasiekia - duoti vaikui „laiptelį“ kojoms. Šis „tualeto laikas“ turėtų būti pozityvus, todėl galima leisti vartyti knygeles, piešti, žaisti telefonu ir panašiai. Naudinga būtų į kalendorių (lentelę) pažymėti kiekvieną iš tokių „pasėdėjimų“, taip pat užfiksuojant, ar pavyko pasituštinti ar pasišlapinti. Kad vaikas būtų labiau motyvuotas - galima jį pagirti ir paskatinti mažais apdovanojimais (kad ir priklijuojant gražų lipduką į šį kalendorių) už sėkmes. Na ir dar - galite pabandyti pamąstyti apie tai, kas iš psichologinės pusės galėtų turėti įtakos vaiko tuštinimosi „reikalams“.
Yra manančių, kad tai - vienas būdų gauti tėvų dėmesio. Medicininės: Pavyzdžiui, chroniškas vidurių užkietėjimas. Baimė: Vaikai įsivaizduoja, kad „kakas” yra jų kūno dalis. Gėda: Suaugusieji - net patys to nejausdami ir visai apie tai negalvodami - vis pajuokauja, kad „kakas” smirdi ir t.t. Kai kurie vaikai yra itin jautrūs ir..nusprendžia nebesituštinti. Su tokiais vaikais reikia kalbėti, kad tuštinimasis - normali ir kasdieninė gyvenimo dalis. Viena šeima dalinosi patirtimi, kad - tai supratę - pasiūlė savo mažyliui eiti kartu su tėte į tualetą, kai šis tuštinasi ir tėtė eidavo kartu su sūnumi, kai tuštindavosi jis. Po to tą patį darė mama su antru vaiku, kuri buvo mergaitė. Užsispyrimas: ir vis dėlto daugumai tėvų geriausiai pritaikoma yra ši…priežastis. O ji reikalauja išradingumo: kaip įrodyti vaikui, kuriam daug patogiau tuštintis į sauskelnes, kad tuštintis į tualetą yra daug higieniškiau??? Kai kurie tėvai labai priešinasi „apdovanojimams” už pasituštinimą, tačiau - kiek teko „išpažinčių” perskaityti - itin daug kam jie suveikia. P.S. Keletas minčių, kuriomis dalinosi tėvai, kurie atpratino savo vaikus: 1) Kaskart, kai vaikas pasituštindavo į kelnes…padėdavo tas kelnes ir sakydavo, kad viskas, kelnių nebėra. (Šiems tėvams pasisekė, nes vaikas sureagavo). 2) Vaiką apiprausdavo drungnu vandeniu. Ne šaltu, tačiau ir ne tokiu, koks būtų vaikui malonus. Po keliolikos kartų vaikas nusprendė, kad vis dėlto geriau tuštintis į tualetą, nei būti apiplaunamam drungnu vandeniu.
Taigi jei Jūsų vaikas ilgai neįpranta tuštintis į puoduką ar tualetą, tepa išmatomis apatinius drabužius ar išsituština ne tam skirtoje vietoje, vertėtų pasitarti su gydytoju. Jis Jums padės išsiaiškinti, ar tai auklėjimo spragos, ar ligos požymiai.
