Leukograma - tai leukocitų klasių procentinio santykio įvertinimas. Šis rodiklis naudojamas infekcijų, uždegimų, hematologinių ligų ir kitų būklių diagnostikai. Leukograma vertinama laboratorijos gydytojo paprastai iš šimto tepinėlyje randamų leukocitų. Jeigu vaiko amžius tarp 5 dienų ir 5 metų, tuomet kraujyje yra daugiau limfocitų negu neutrofilų. Suaugusiam žmogui ir naujagimiui būna atvirkščiai. Apytikriai galima teigti, kad šiame 5 dienų ir 5 metų amžiaus intervale apie trečdalį visų leukocitų sudaro neutrofilai. Suaugusiam žmogui apie trečdalį visų leukocitų periferiniame kraujyje sudaro limfocitai. Beveik du trečdalius - neutrofilai.
Leukocitų populiacija ir jų reikšmė
Normos sąlygomis leukocitų populiaciją sudaro penkios ląstelių klasės: limfocitai, neutrofilai, eozinofilai, bazofilai ir monocitai. Hematologiniai analizatoriai gali skirti penkias arba tris (limfocitai, monocitai ir granulocitai) leukocitų klases. Vertinant mikroskopu kraujo neutrofilai skirstomi į lazdelinius ir segmentuotus. Leukocitų klasėms apibūdinti dar vartojami tokie terminai: granulocitai (neutrofilai, bazofilai, eozinofilai), agranulocitai (limfocitai ir monocitai), polimorfonuklearai (subrendę neutrofilai, bazofilai ir eozinofilai) bei mononuklearai (limfocitai ir monocitai). Mononuklearus, normoje randamas leukocitų formas, reikėtų skirti nuo atipinių mononuklearų. Pastarieji atsiranda tik patologinių būklių - infekcinės mononukleozės, virusinių infekcijų atvejais.
Leukocitai - imuninės sistemos atspindys. Jų pokyčiai parodo infekcijas ir uždegimus, tačiau jeigu imuninė sistema nusilpusi, leukocitų net ir sergant gali nepadaugėti. Būtent dėl šios priežasties dažnai tiriami 5 klasių leukocitai (leukocitų atmainos) - neutrofilai, limfocitai, eozinofilai, monocitai ir bazofilai. Šias atmainas svarbu tirti dėl to, kad bendras leukocitų kiekis gali būti nepakitęs, o limfocitų sumažėjimas gali reikšti virusinę infekciją.
Neutrofilai: organizmo gynėjai
Neutrofilai - pati gausiausia leukocitų (maždaug 60-70 proc.) klasė. Jaunesni neutrofilai vadinami lazdeliniais, o subrendę - segmentuotais. Segmentuoti neutrofilai vyrauja organizmui trūkstant folio rūgšties, vitamino B12. Neutrofilų padidėjimas gali rodyti bakterinę infekciją, piktybinę arba jungiamojo audinio ligą, infarktą, įspėti apie audinių traumas, apsinuodijimą sunkiaisiais metalais. Neutrofilų sumažėjimas pasireiškia retai.
Neutrofilas - pagrindinė organizmo ląstelė, kovojanti su infekcija. Vidutinis ląstelės subrendimo laikas, per kurį iš mieloblasto susidaro diferencijuotas neutrofilas, yra 8-10 parų. Šios diferenciacijos metu įvyksta 4-11 mitozių. Normos sąlygomis neutrofilai dar 3-5 paras užsilaiko kaulų čiulpuose ir tik po to patenka į kraują. Kraujyje neutrofilai išbūna nuo 2 iki 34 valandų.
Neutrofilija (neutrofiliozė), neutrofilų skaičiaus padidėjimas, yra pati dažniausia leukocitozės priežastis. Jei randama neutrofilija, tai turėtų paskatinti ieškoti infekcijos šaltinio. Fiziologinė neutrofilija paprastai neviršija dvigubos viršutinės neutrofilų normos ribos. Nors infekcija dažniausiai sukelia leukocitozę ir neutrofiliją, gali būti, kad sunki bakterinė infekcija bus be neutrofilų skaičiaus padidėjimo ir leukogramos poslinkio į kairę. Seniems žmonėms, nusilpusiems ligoniams ši situacija pasitaiko dažniau. Virusinė infekcija gali pasireikšti neutrofilija, bet jai būdingesnis neutrofilų skaičiaus sumažėjimas arba norma. Neutrofilijai atsirandant dėl virusinės infekcijos, šį reiškinį reikėtų vertinti kaip bakterinę komplikaciją.
Neutropenija - neutrofilų skaičiaus sumažėjimas. Absoliučiui neutrofilų skaičiui sumažėjus iki 1,0×109/l ir mažiau, infekcinių komplikacijų tikimybė padidėja keletą kartų. Jeigu neutropenija pasiekia 0,5×109/l, - tai sunkios neutropenijos požymis. Tokiu atveju gali pasireikšti žaibiška bakterinė infekcija net ir vartojant antibiotikus. Pačios dažniausios neutropenijos kilmės priežastys yra šios: 1) medikamentai ir 2) virusinė infekcija.
Limfocitai: imuniteto kovotojai
Limfocitai - tai imunitetą formuojančios ląstelės. Jos sudaro iki 30 proc. visų leukocitų. Dažniausiai limfocitų kiekis padidėja dėl virusinės infekcijos, kokliušo, lėtinių infekcijų (tuberkuliozės, bruceliozės, sifilio).
Virusinė infekcija yra pati dažniausia limfocitozės priežastis. Jei yra virusinė infekcija, limfocitozė kartais gali būti tik santykinė. Taip yra, nes sergant šia infekcija paprastai padidėja ne limfocitų skaičius, bet sumažėja neutrofilų skaičius periferiniame kraujyje. Sergant virusinėmis infekcijomis kartais galima rasti plačiacitoplazminių limfocitų. Paprastai manoma, kad netipinių limfocitų, mononuklearų ir plazminių ląstelių skaičius kartu sudėjus periferiniame kraujyje neturėtų viršyti 5 - 10%.
Kokliušas - išimtis. Kokliušu paprastai serga neimunizuoti vaikai. Limfocitozė gali siekti 30×109/l ir daugiau. Lėtinės specifinės infekcijos - tuberkuliozė, bruceliozė, sifilis, tifoidinės būklės taip pat gali pasireikšti limfocitoze. Infekcinė mononukleozė pasireiškia karščiavimu, eksudaciniu tonzilitu ir limfadenopatija. Kita su limfocitoze susijusi patologija, infekcinė limfocitozė, dažniausiai pasitaiko vaikams arba paaugliams.
Virusinė infekcija dažnai sukelia tiek limfocitozę, tiek limfocitopeniją. Viena iš dažniausių leukopenijos priežasčių gali būti sunki virusinė infekcija. Lėtinės limfoleukemijos metu tiriami kaulų čiulpai, papildomas diagnostinis požymis būna Gumprechto šešėliai. Esant lėtinei limfoleukemijai, svarbi kitų hemopoezinių kamienų būklė: mažėjant trombocitų skaičiui ir hemoglobino koncentracijai, prognozė būna blogesnė.
Leukogramos tyrimas ir interpretacija
Leukograma atliekama iš veninio arba kapiliarinio kraujo. Šis tyrimas visuomet turi būti atliekamas kartu su bendru kraujo tyrimu. Paprastai laikoma, kad skaičiuojant 100 leukocitų galima pakankamai tiksliai įvertinti leukogramos pokyčius. Tačiau reikėtų kritiškai vertinti kiekybinius leukogramos pokyčius, vertinamus iš tepinėlio. Jeigu, tarkim, leukogramoje bus nustatoma 26% patologinių ląstelių (pvz., blastų), o po keleto dienų jau 13%, dar negalima daryti išvados, kad blastų skaičius mažėja (nors leukogramoje procentiškai jų yra dvigubai mažiau).
Šio tyrimo pranašumas tas, kad gydytojas, analizuodamas tepinėlį, gali rasti subtilius leukocitų morfologijos pakitimus, kurių nustatyti hematologiniu analizatoriumi negalima (blastai, atipiniai mononuklearai, toksinis grūdėtumas, Auerio lazdelės, normocitai ir t.t.). Atliekant morfologinį leukogramos tyrimą kraujo tepinėlyje galima rasti ir kitų pokyčių: eritrocitų morfologijos, hemoglobinizacijos, trombocitų patologinių formų nustatymo ir t.t.
