Kaip ugdyti 4 metų vaiko savarankiškumą ir atsakomybę per atliekų tvarkymą

Kada yra laikas formuoti vaiko pareigos ir atsakomybės jausmą? Psichologė, švietimo ekspertė Audronė Kancė-Grdzelišvili pradeda nuo to, kam to reikia. Pirmiausia, adekvačiai vaiko savivertei ir atsparumui nesėkmei. Kiekvieną kartą, kai vaikas savo jėgomis įveikia užduotį ar save, į jo asmenybės struktūrą įsirašo „Aš galiu“. Praeities sėkmės yra tas resursas, iš kurio galima pasisemti jėgų susidūrus su nesėkme ir pasidrąsinti save: „Jei jau tada galėjau, tai galėsiu ir šį kartą“. Antra, kiekviename vaiko amžiaus tarpsnyje slypi tam tikri raidos uždaviniai, kuriuos geriausia įveikti tam tikru laiku. Kaip 2-3 metų vaikui svarbu būti savarankišku (jei tai stabdome, vėliau vaikas jau laukia mūsų pagalbos ir nebenori daryti pats), tai 5-6 metų vaikui labai svarbu įgauti pareigų ir atsakomybių, ką jis priima kaip „paaukštinimą pareigose“. Jei praleidžiame tą momentą - vaikas vėliau dau mažiau noriai prisiima pareigas. Latentiniame laikotarpyje (7-10 metų) vaikui svarbu mokytis meistrystės bei dirbti. Ir kokius darbinius įgūdžius sudedame tuo laiku, iš to įdirbio vaikas „išvažiuoja“ paauglystę. Todėl labai svarbu tinkamai išnaudoti kiekvieną amžiaus tarpsnį, kad vaikas augtų pagal savo galimybes savarankiškas ir susitvarkantis su tais iššūkiais, kuriuos jam pateikia gyvenimas. Trečia, savarankiškumas, atsakomybė yra labai svarbi gero pasiruošimo mokyklai dalis. Skaityti ar skaičiuoti vaikas gali išmokti per kelis mėnesius. O susimobilizuoti, išlaikyti dėmesį, atlikti darbą iki galo, padaryti darbą laiku, nepasiduoti po nesėkmės - šių įgūdžių vaikai mokosi kelis metus. Ir tai yra viena svarbiausių mokymosi sėkmę lemiančių sąlygų.

Taigi, šiame straipsnyje apžvelgsiu kaip vystyti vaiko savarankiškumą ir atsakomybę kiekviename amžiaus tarpsnyje bei už ką gali būti atsakingas vaikas kiekviename iš jų.

2-3 metų vaikas: Kaip ugdyti jo savarankiškumą

Šio vaiko amžiaus tarpsnio pagrindinis uždavinys - vaiko savarankiškumo arba autonomijos vystymas. Vaikas nori viską daryti pats. Ir susiduria su daug nesėkmių. Todėl čia labai svarbu leisti vaikui būti savarankišku, drąsinti jį ir susidūrus su nesėkme kaip „mantrą“ kartoti: „Nieko tokio. Tu gali tai sutvarkyti. Aš tau padėsiu“. Su šia „mantra“ ugdomas psichologinis vaiko atsparumas ir mažinama klaidų baimė.

3 metų vaikas gali būti atsakingas už:

Savo kūno higieną: rankų plovimą (nuo 1,5 metų), susitvarkymą po tualeto (nuo 2,5 metų), dantų valymą (su suaugusio pagalba), prausimąsi (su suaugusiojo pagalba).
Susitvarkymą po savęs. Įvykus „nelaimei“ (pvz., išliejus pieną ar vonioje prilaisčius vandens), vaikas nuo mažumės turi girdėti: „Nieko tokio. Paimk šluostę ir išvalyk tai. Mes visuomet susitvarkome po savęs. Nepergyvenk, aš tau padėsiu“.
Ką rengtis, atsižvelgiant į sezoną, oro temperatūrą ir oro sąlygas. Pvz., gali būti neginčytinas faktas, kad į lauką reikia eiti su pirštinėmis, bet vaikas gali pasirinkti, kokias kelnes ar megztinį tą dieną dėvėti (iš dviejų alternatyvų).
Kiek maisto suvalgyti. Tėvų atsakomybė tiekti sveiko maisto alternatyvas (jei leidžiate pasirinkti, duokite 2-3 alternatyvas, ne daugiau). Vaiko atsakomybė pasirinkti, kiek suvalgyti maisto. Nuo pat mažumės sutarkite su vaiku, kad jis turi suvalgyti tiek maisto, kiek įsidėjo ir geriau įsidėti maisto mažiau bei pakartoti nei prisidėti per daug ir išmesti.
Savarankišką pavalgymą. To mokome vaikus sulaukusius kiek daugiau nei metų. Dvimečiai vaikai jau turi valgyti patys, žinoma, su įvairiomis avariomis ir maisto praliejimais pro šalį. Jei tai atrodo elementaru, labai džiaugiuosi už jus, bet yra tekę ne kartą matyti maitinamus šešiamečius.
Kokią knygą skaityti, net jei jūs ją skaitote vaikui, su kokiais žaislais žaisti, kuriais žaislais dalintis. Čia siūlau įsivesti taisyklę, kad tie žaislai, kuriais vaikais nenori dalintis, lieka namie ar esant svečiams - padedami ant lentynos.
Žaislų susitvarkymą (su suaugusiojo pagalba), įvedant patogią ir logišką žaislų laikymo tvarką kambaryje. Su jūsų pagalba vaikas tą gali daryti nuo 1,5 metų. Vaikui palaikyti tvarką labai padeda taisyklė, kad naujo žaidimo nepradedame tol, kol nesusitvarkome po ankstesniojo.
Kada eiti į tualetą. Prieš išeinant iš namų paklauskite vaiko ar jis nori į tualetą. Vaikas turi formuoti įprotį įsiklausyti į savo kūno poreikius ir signalus.
Dulkių valymą nuo lentynų, stalų, kitų vaikui pasiekiamų baldų.

4-6 metų vaiko savarankiškumo ir atsakomybės ugdymas

Kaip jau minėjau, 4-6 metų vaikas labai noriai imasi atsakomybių šeimos labui, nes šiam amžiaus tarpsniui būdinga tapatintis su savo lyties tėvais, mėgdžioti jų elgesį ir norėti būti dideliais. Bet kokį suaugusio darbą tokio amžiaus vaikas priima kaip „paaukštinimą pareigose“. Su 4,5-5 metų sulaukusiu vaiku jau laikas sėsti į šeimos pasitarimą ir rimtai pasikalbėti. Pirmiausia, apie tai, kas yra šeima. Kad šeimoje mes rūpinamės vieni kitais. Ir kol vaikas buvo mažas, jūs rūpinotės juo. O dabar jis jau pakankamai didelis, kad prisidėtų prie šeimos gerovės. Ir pasiūlykite vaikui pasirinkti iš 2-3 darbų vieną. Tai gali būti indų iškrovimas iš indaplovės, skalbinių rūšiavimas, šiukšlių išnešimas ir pan. Idealu - jei darbas būtų toks, kurį reikia atlikti gana reguliariai ir kurio neatlikimas leistų vaikui pajusti natūralią pasekmę. Pvz., kas atsitiks neišnešus savaitę šiukšlių ar neiškrovus indų iš indaplovės.

Pasiruoškite, kad reikės pereiti 4 stadijas: entuziazmo, pabambėjimo, derybų (greičiausiai vaikas norės kito darbo ir suteikite jam tokią galimybę, tačiau tuomet jis turi rinktis vieną pareigą iš jūsų turimų, o jūs perimkite vaiko) ir ribų atlaikymo (pasekmių pajutimo). Prisiminkite, kad geriausiai moko ne moralai, o pasekmės. Kai vieną dieną pritrūkus indų sėdėsite visi prie stalo ir lauksite, kol vaikas iškraus švarius indus bei pakraus nešvarius į indaplovę, o po to visi solidariai valgysite šaltą maistą, vaikui nebekils klausimų, kodėl reikia laiku iškrauti indus iš indaplovės.

Leiskite vaikui patirti natūralias pasekmes ir svarbiausia, NEPASIIMKITE ATSAKOMYBĖS IŠ VAIKO! Kaskart, kai vaikui primenate, moralizuojate, parodote, kad tai yra jūsų problema.

3-6 metų vaikas gali būti atsakingas už visus dalykus, kuriuos buvau surašiusi ankščiau ir papildomai už:

Savo kambarį, su protingai nustatytomis tvarkos taisyklėmis. Tėvų dalyvavimas reikalingas struktūruojant vaiką, pvz., nustatant tvarkingo kambario kriterijus (pvz., dulkės valomos kartą per savaitę. Tvarkingas kambarys yra tuomet, kai žaislai yra savo vietose, ant grindų nesimėto jokie daiktai, kėdės, foteliai neapkrauti daiktais, stalas tvarkingas, be pašalinių daiktų) bei sugalvojant daiktų tvarką kambaryje, kad vaikui būtų aišku kaip ir kur turi būti rūšiuojami daiktai. Dulkės valomos kartą per savaitę ir pan. Vaikas tokio amžiaus jau gali dalyvauti nusprendžiant dėl sienų apmušalų ar spalvos, renkantis iš kelių tėvų pateikiamų alternatyvų.
Kiek ir ką valgyti, renkantis iš tėvų pateiktų sveiko maisto alternatyvų. Tarkime, su vaiku gali būti tariamasi, ką gaminti vakarienės pateikiant jam 2-3 sveiko maisto alternatyvas. Pvz., daržovių sriuba, troškinys ar garinti vištienos kotletukai su daržovėmis. Jei vakarienė jau pagaminta, o vaikas atsisako ją valgyti, tokiu atveju gali būti vienas produktas kaip alternatyva, kuria gali pasisotinti vaikas. Mano laikais tai buvo sausa juoda duona (močiutės mokykla). Yra tėvų, kurie tokiu atveju vaikams siūlo jogurtą be priedų ir daugiau nieko kitko vaikas negauna valgyti iki sekančio valgymo.
Padengti stalą maistui.
Nunešti indus po maisto ir sudėti į kriauklę.
Nuvalyti stalą.

7-11 metų vaiko savarankiškumo ir atsakomybės ugdymas

Šio laikotarpio uždavinys - mokymasis meistrystės. Šio laikotarpio moto - „Aš esu tai, ką galiu išmokti“. Čia yra laikas mokytis dirbti, tame tarpe - ir valdyti laiką, struktūruoti užduotis, būti atsakingu už savo namų darbus. Ir šią atsakomybę vaikas turi formuoti ankstesniame raidos etape, buitinėse situacijose. Praktiškai 100% atvejų konsultuojant tėvus, kurių vaikai sunkiai susidoroja su mokyklinėmis atsakomybėmis, uždavus klausimą, kokių pareigų vaikas turi namuose, atsakymas yra - „jokių“. Tad jei nenorime vėliau pergyventi dėl to, kad vaikas nesusidoroja su namų darbais („tempia gumą“, vengia, atideda viską paskutiniam vakarui), pradedame nuo atsakomybės ugdymo namuose. Vaikams daug organizškiau ir papraščiau mokytis atsakomybės buitinėse situacijose. Pvz., daug lengviau iš natūralių pasekmių suprasti, kas atsitiks, jei laiku neišnešime šiukšlių. Arba jei indai nebus sukrauti į indaplovę. Kas įvyks neišdžiovus skalbinių ar per ilgai juos palikus skalbyklėje. Ir kai vaikai buitinėse situacijose išmoksta tvarkytis su pareigomis, jie daug lengviau šią patirtį (išsiugdytą gebėjimą atlikti tęstines užduotis bei pabaigti pradėtą darbą iki galo) perkelia į mokymosi situacijas.

Laiką planuoti, struktūruoti užduotis moko tvarkymasis bei rytinis savarankiškas susiruošimas į mokyklą. Kaip tą daryti, skaitykite čia>>>> (įkelti straipsnį „Ramus rytas be streso“)

Už ką papildomai gali būti atsakingas mokyklinio amžiaus vaikas:

Kaip išleisti jų dienpinigius. Jokiu būdu negalite kontroliuoti kaip vaikas leidžia savo pinigus. Ir nuo šio amžiaus vaikas jau turi gauti dienpinigių ar savaitės pinigų, tegu tai būna ir 2EUR per savaitę.
Savo namų darbų atlikimą.
Daiktų į mokyklą susidėjimą iš vakaro.
Kaip leisti laisvalaikį (kai pareigos jau yra atliktos).
Kokį būrelį ar kitą neformalaus ugdymo veiklą pasirinkti. Kad vaikas nesimėtytų per dažnai, galite fiksuoti, kad po kelių pabandymo kartų vaikus pasirinkus būrelį, jį jis turi išlankyti ne mažiau nei pusę metų ar metus.
Nesudėtingo maisto pasigaminimą. 6 metų vaikas jau gali išsikepti sau kiaušinienę, blynų, išsivirti makaronų, pasišildyti maistą.
Už priešpiečių ar užkandžių dėžutės pasiruošimą.
Pačiam gaminti parduodamus dalykus mokyklos mugėse ar labdaros renginiuose.
Maitinti gyvūnus (jei tai jo gyvūnas - tai turi būti ir vaiko atsakomybė pilnai jį prižiūrėti: pvz., ne tik maitinti, bet ir valyti narvą, akvariumą).
Padėti tėvams gaminti šeimos maistą.
Sudėti nešvarius indus į indaplovę ar suplauti juos rankiniu būdu.
Iškrauti švarius indus iš indaplovės.
Padėti susidaryti daiktų kelionei sąrašą ir juos susipakuoti kelionei į lagaminą.
Padėti apsipirkti maisto prekių parduotuvėje (jei parduotuvė šalia - savarankiškai nueiti ir nupirkti trūkstamą produktą, parnešti grąžą).
Susitvarkyti savo skalbinius (nešvarius rūbus sukrauti į skalbimo mašiną, paeisti skalbimą, išrūšiuoti švarius skalbinius).

Ir pabaigai - pasistenkite vaiką kuo nakščiau įtraukti į savo tikslų siekimą. Pavyzdžiui, jis nori naujo daikto? Kaip gali jam susitaupyti ar užsidirbti pinigų? Niekas taip neugdo vaiko charakterio, impulsų kontrolės (akimirkos malonumo atidėjimas vardan didesnio malonumo ateityje) kaip tikslų siekimas. Mokėti taupyti pinigus yra nuostabu, o dar nuostbiau patirti, ką reiškia jų užsidirbti. Tik nemokėkite vaikui už tai, ką jis ir taip turi padaryti šeimos labui (pvz., kambarių siurbimą) - jums juk niekas nemoka už kotletų kepimą. Mokėkite už darbus, kuriems samdote trečias šalis. Pavyzdžiui, automobilio plovimą, langų valymą, žolės pjovimą, jei to nedarote patys. O nuo 14 metų būtinai bent mėnesį suorganizuokite vaikui vasaros darbą.

Namų ruošos reikia mokyti ir vaikus. Tačiau tėvams neretai stinga žinių, kaip lavinti vaiko tvarkymosi įgūdžius ir kokius darbus, priklausomai nuo amžiaus, sėkmingai galima jam deleguoti. Nuteikite vaiką, kad tvarkymasis - ne kančia, o visai smagus užsiėmimas norint gyventi jaukiuose ir gražiuose namuose. Tvarkymąsi galima paversti smagiu žaidimu: pavyzdžiui, susilažinkite, kuris greičiau atliksite tam tikrą buities darbą. Atkreipkite dėmesį: nereikėtų skatinti konkurencijos tarp vaikų klausant, kuris iš jų per tam tikrą laiką nuveiks daugiau darbų, pavyzdžiui, išdžiaustys daugiau skalbinių ar priskins uogų. Motyvacija: pasakykite vaikui, kad jei jis prisidės prie buities darbų, turėsite daugiau laisvalaikio - galėsite ilgiau drauge pasivažinėti dviračiais arba pasivaikščioti, daugiau laiko praleisite žaidimų aikštelėje ir pan.

Nežinote, nuo ko pradėti ir kaip įpratinti vaiką? Kaip įpratinti vaiką tvarkytis namuose? Įdomu, kaip namus tvarkytis konstruktyviau visai šeimai? Namų ruošos darbai: kaip namuose įvesti tvarką?

Tėvų rodomas pavyzdys vaikams yra labai svarbus, tad tuomet, jei norime vaikus ko nors išmokyti, pirmiausia tam tikra praktika turime užsiimti ir patys. Tokiose pasaulio šalyse kaip Švedija, Vokietija ar Japonija apie atliekų rūšiavimą vaikai yra mokomi jau dešimtį metų, tačiau Lietuvoje tokia praktika pradėjo populiarėti dar visai neseniai. Vis dėlto, jau galime pasidžiaugti, kad kai kuriuose vaikų darželiuose jau taip pat imamasi mokymo apie šiukšlių rūšiavimo naudą, tačiau nemažą darbą taip pat turi atlikti ir tėvai. Jei vaikams tiesiog pateiksite „sausą“ informaciją, kur ir kokias šiukšles reikėtų mesti, mokytis jam tikrai nebus įdomu, tačiau tuomet, jei tai paversime savotišku žaidimu, gautos žinios atminty išliks tikrai ilgai. Jei plastikinius butelius nuolat priduosite į taromatą, o rūšiuojamas šiukšles mesite į joms skirtus konteinerius, vaikai tai tikrai matys ir užfiksuos. Tikėtina, kad anksčiau ar vėliau jiems iškils klausimų, kodėl elgiamasi vienaip, o ne kitaip, ir tokius veiksmus jie bus linkę atkartoti. Taip pat labai svarbu rodyti tinkamą pavyzdį ne tik namuose, bet taip pat ir išvykus į gamtą: jei po stovyklavimo bus paliekami šiukšlių kalnai, tikėtina, kad vaikas ateityje elgsis lygiai taip pat. Vaikai yra labai išradingi, ir net labai paprastuose dalykuose gali įžvelgti šiokios tokios magijos. Ar kada susimąstėte, kad iš kartoninės dėžės gali tapti kuo puikiausiais lėlių apartamentais, o popierinių rankšluosčių ritinėliai gali padėti sukurti tikrai įspūdingas kompozicijas? Kurkite kartu su vaikais: tam visai nebūtina įsigyti gana brangiai kainuojančių medžiagų, nes jų galėsite rasti tiesiog savo namuose. Nereikalingų daiktų prikėlimas naujam gyvenimui yra tikrai pagirtina praktika, todėl būkite išradingi, ir pagalvokite, kokius stebuklus galėtumėte sukurti kartu su savo atžalomis. Žaisdami vaikai jiems pateikiamą informaciją įsisavina kur kas greičiau. Turbūt ne kartą yra tekę pasakoti vaikams, kad dantis ims graužti kirminukai, jei dantukai nebus tinkamai prižiūrimi? Kurdami istorijas žadinate vaiko vaizduotę, todėl pagalvokite, kaip galėtumėte pateikiamą informaciją paversti kiek įmanoma įdomesne. Svarbu ne vien tik tai, kad šiukšlės būtų tinkamai rūšiuojamos: taip pat vertėtų papasakoti, kodėl svarbu pirkti kiek įmanoma mažiau, tačiau kokybiškų ir tikrai reikalingų daiktų. Tai gali padėti vienu šūviu nušauti net du zuikius: vaikas bus mokomas ne tik taupyti, bet taip pat prisidėti prie vartotojiškumo mažinimo. Apsipirkdami kartu su vaikais papasakokite, kodėl svarbu rinktis produktus su perdirbamomis pakuotėmis (arba apskritai be jų), kodėl geriau rinktis vietinės kilmės produktus, ir t.t.

Lietuvos gyventojai kasmet vis labiau „prisijaukina“ rūšiavimą. 2017 m. reprezentatyvią visuomenės apklausą atlikusios tyrimų kompanijos „Rait“ duomenys rodo, kad šalyje visas atliekas rūšiuoja 42 proc. gyventojų, o dalį - 40 proc. Per metus pastarųjų skaičius kilstelėjo 2 proc. Per pastaruosius metus Lietuvoje situaciją akivaizdžiai pakeitė ir 2016 metais pradėjusi veikti užstato sistema. Kasdien lietuviai į ją grąžina per 1,5 mln. vienkartinių pakuočių, o per visą sistemos gyvavimo laiką šis skaičius gerokai perkopė 1 milijardą. 2017-aisiais grąžinta 92 proc. visų į rinką išleistų pakuočių. Gyventojų apklausa rodo, kad užstato sistemos atsiradimas šalyje padarė teigiamą įtaką ir gyventojų požiūriui į atliekų rūšiavimą - 52 proc. gyventojai tikina, kad sistema paskatino rūšiuoti, 41 proc. pasirinko atsakymą - „greičiau paskatino“ ir tik mažiau nei 10 proc. tikina nepakeitę nuomonės.

Šalyje visas atliekas rūšiuoja 42 proc. gyventojų, o dalį - 40 proc. Ir iš tiesų, nors rūšiuojančiųjų Lietuvoje daugėja, nemaža dalis ir tų, kuriems pakeisti savo įpročius - itin sunku, net ir žinant, kad tai būtų itin naudinga. Psichologai vieningai sutaria, kad geriausia įpročius ugdyti nuo mažens, tereikia tinkamai tai daryti. O norint kiek kita kryptimi „suktelėti“ suaugusį, reikia imtis labai švelnių priemonių.

Mokyti - nuo pat mažens

15min.lt portale vykdytoje apklausoje „Kada geriausia vaikus mokyti rūšiuoti atliekas“ dauguma skaitytojų pasisakė už jaunesnį nei 5-erių metų amžių. Nemaža dalis respondentų - 35 proc. - rūšiavimo mokytų vaikus, kurių amžius 6-10 metų. Paauglystę įvardijo vos 5 proc. apklaustųjų, o 20 proc. skaitytojų manė, kad atžalos rūšiavimo turėtų išmokti savaime. Ir psichologai, ir savo patirtimi su 15min.lt pasidalijusi mama Birutė Jakučionytė įsitikinę, kad rūšiavimo įgūdžius vaikams reikėtų skiepyti nuo mažų dienų. Vaikams, kurie tai daro, sunku grįžus namo nerūšiuoti, tad gal didesnė problema vis tik yra šiukšlių nerūšiuojantys suaugę. „Manau, kad pradėti apie rūšiavimą kalbėti reikia nuo pat mažens, nuo tada, kai pradedame prašyti vaiko išmesti popierėlį. Jeigu namuose yra rūšiuojama, tai atsitiks savaime - jis irgi išmoks. Mano patirtis su įvairiais socialiniais projektais (pavyzdžiui, „Kamštelių vajus“), kurie buvo skirti būtent vaikų rūšiavimo įgūdžiams skatinti, rodo, kad darželinuką labai lengva išmokyti rūšiuoti. Daugelis darželio grupių rūšiuoja popierių, plastiką. Vaikams, kurie tai daro, sunku grįžus namo nerūšiuoti, tad gal didesnė problema vis tik yra šiukšlių nerūšiuojantys suaugę“, - svarstė B.Jakučionytė.

Paklausta, kokio amžiaus vaikai jau atskiria skirtingas pakuotes, ketvertuko mama sako, kad ikimokyklinio amžiaus vaikai jau tai geba. „Vyresnius jau galima mokyti atliekų „subtilybių“, pavyzdžiui: kokios yra popieriaus ar plastiko rūšys? Koks plastikas ar popierius yra nerūšiuojamas? Gal aš optimistė dėl vaikų, bet man atrodo, kad suaugę daug labiau dūsauja ir verkia, kad rūšiuoti neįmanoma, nei vaikai. Manau, kad žmonės tiesiog tingi rūšiuoti, galvoja, kad tai jų neliečia“, - juokiasi pašnekovė.

Jos teigimu, ir vaikai, ir suaugę painioja nerūšiuojamą plastiką. Jiems sunku atskirti daugiasluoksnį, neperdirbamą plastiką, iš kurio pagaminti vakuuminiai įpakavimai. Kalbant apie kiekvieno žmogaus sąmoningumą, B.Jakučionytės nuomone, jeigu kiekvienas pradėtų globaliau mąstyti ir matyti, kad pajustų, jog vandenyne plaukiojanti šiukšlių sala liečia ir jį, jeigu įsisąmonintų, kad plastiko mikrodalelės iš vandens telkinių pasiekia jo skrandį, organizmą, jį nuodija, gal rūšiuoti pradėtų geranoriškiau. „Manau, kad vaikams tai paprasčiau išaiškinti, todėl ir rūšiuoti juos išmokyti yra lengviau“, - pokalbį užbaigia pašnekovė.

Esminis klausimas - ryžto tvirtumas

Psichologės Genovaitės Petronienės teigimu, raktas į sėkmingą įpročio pokytį - ryžtas. Bet ne šiaip ryžtas, o labai tvirtas. „Šiuo atveju kalbame apie įpročius, kurių keitimas nesuteikia žmogui greito malonumo ar greitos naudos. Vaizdžiai tariant, turime pakeisti pasąmonę, „įdiegti“ joje naują programą, kad atliekant vienus ar kitus veiksmus apskritai kiltų mintis daryti kitaip nei įprasta. Pirmiausia, žmogus dažnu atveju tiesiog daro savaime, neprisimena, pačios rankos juk nedaro - nerūšiuoja atliekų. Vis dėlto su įpročiais yra taip, kad, atlikus veiksmą tam tikrą skaičių kartų, jis įsirašo į atmintį, taigi čia reikia tik pasiryžimo“, - dėstė pašnekovė.

Dažnu atveju, pasak psichologės, žmonės tiesiog būna ne pakankamai pasiryžę, netvirtai apsisprendę - šiandien nori, o rytoj jau nelabai. „Būdų iš tiesų padėti sau pakeisti įprotį yra įvairių - galima susirašyti sau daugybę priminimų, lapelių, kurie vis primintų, ką sau esi pasižadėjęs. Kai kurie paskelbia savo pasiryžimą draugams, tokiu atveju visi žino apie apsisprendimą, taigi lyg ir nelabai gerai po dienos imti elgtis priešingai“, - kalbėjo G.Petronienė.

„Norint stimuliuoti ryžtą, reikėtų labai aiškiai sau atsakyti į klausimą - kodėl aš tai darau? Ką man tai duos? Aišku, dantis valome, kad jų neskaudėtų - tikimės realios naudos, su atliekų rūšiavimu kitaip, juk žmogus tiesiogiai jos nejaučia. Šiuo atveju žmonės išsikelia ilgalaikį tikslą - tu tampi ekologišku žmogumi, tampi sąmoningesniu, panašesniu į užsieniečius, tampi pavyzdžiu kitiems, o tai kelia žmogaus savivertę“, - atkreipė dėmesį psichologė.

Paklausta, kokių priemonių reikėtų imtis, siekiant atliekų rūšiavimo idėja užkrėsti nerūšiuojančius artimuosius, psichologė tikino, kad būdai gali būti patys įvairiausi - nuo žaidimų, varžytuvių iki „bonusų“, tačiau svarbiausia nebandyti žmogaus laužti per prievartą. „Įprotį pakeisti yra įmanoma. Pakeisti artimo įprotį dar sunkiau nei savąjį, tačiau irgi įmanoma. Svarbiausia - nesinaudoti jokiomis prievartos priemonėmis, nes kils priešiškumo reakcija. Galbūt reikėtų pradėti su juo labai natūraliai kalbėti apie naudą, o tada bandyti jį įkvėpti. Pagirti, padėkoti, jei pasielgė tinkamai. Tiesiog žmogui padėti - jei pamirš, tiesiog priminti, nesipiktinti, pačiam perdėti atliekas į reikiamas šiukšliadėžes. Per prievartą žmogų vargu ar pakeisi, tačiau suteikus jam motyvaciją ir palaikant - tikrai galima“, - neabejojo G. Petronienė.